- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-07
- Bylos Nr.
- A-502-1465-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02811-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- A. P. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. P. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 7R-139(4R-491) (toliau – ir Sprendimas).
Skunde (b. l. 1) pareiškėjas paaiškino, kad Komisija nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A442-840/2010 išaiškinimu, jog Komisija nenagrinėja mokestinių ginčų, o pareiškėjo keliamas ginčas nors ir priskirtinas prie kitų mokesčių ginčų, tačiau tokie ginčai Komisijoje taip pat nenagrinėjami. Pareiškėjas pastebėjo, jog nurodytos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, nes pirmuoju atveju buvo skundžiamas mokestinis patikrinimas, o jis kelia ginčą dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo nagrinėti skundą, todėl Komisija turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir Administracinių ginčų komisijų įstatymas, Įstatymas) 9 straipsnio nuostatomis ir išnagrinėti jai pateiktą skundą.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 32) atsakovas paaiškino, kad Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m. birželio 20 d. skundą dėl VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašto Nr. (24.4-31-5)-R-3875, nustatė, jog kvestionuojamas gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) permokos už mokestinį laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ir už mokestinį laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. grąžinimas. Taigi iš esmės pareiškėjas kelia mokestinį ginčą, kuris pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 2 straipsnio 20 dalies nuostatas suprantamas kaip ginčas, kilęs tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). MAĮ nustato specialią mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką ir išimtinį skundžiamų sprendimų teismingumą. Pagal MAĮ 159 straipsnio 4 dalį, skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dėl mokestinio ginčo nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Taigi Komisijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. VMI pažymėjo, kad susipažinusi su pareiškėjo 2013 m. balandžio 8 d. skundu ir 2013 m. gegužės 7 d. gauta Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos medžiaga, nustatė, kad dėl skundu prašomų grąžinti gyventojų pajamų mokesčio permokų VMI 2013 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą Nr. (20.16-06)-331-17460, kuriuo nuspręsta negrąžinti pareiškėjui 12 493 Lt gyventojų pajamų mokesčio permoką, ir 2013 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-17461, kuriuo atsisakyta grąžinti pareiškėjui 4 243 Lt GPM permoką. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes atsakovas 2013 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (24.4-31-5)-R-3875 informavo A. P. K., kad pagal MAĮ 150 straipsnį, centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus. Šiuo atveju VMI nekompetentinga nagrinėti ginčo dėl savo priimtų administracinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat jam buvo išaiškinta, kad nesutikdamas su VMI sprendimais, kuriais atsisakyta grąžinti mokesčio permokas, vadovaudamasis MAĮ 152 straipsnio 2 dalimi ir 159 straipsnio 1 ir 3 dalimis, turi teisę šiuos sprendimus per 20 dienų nuo jų įteikimo apskųsti Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo A. P. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 110–112).
Teismas nurodė, kad Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Komisija nesprendžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16, 18 straipsnių, 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų (bylų), mokesčių bylų. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 26 straipsnio 3 dalyje yra paminėta atskira administracinių bylų kategorija – mokesčių bylos. Šios nuostatos sudaro pagrindą mokesčių bylas išskirstyti į dvi rūšis: mokestinius ginčus ir kitas mokesčių bylas. Mokestiniai ginčai nagrinėjami specialia MAĮ IX skyriuje numatyta tvarka. Kadangi likusioms mokesčių byloms nagrinėti nėra nustatyta kitokia speciali jų nagrinėjimo tvarka, teismas padarė išvadą, kad tokios bylos turėtų būti nagrinėjamos bendrąja administracinių ginčų nagrinėjimo tvarka, įtvirtinta ABTĮ. ABTĮ 22 straipsnio 4 dalyje ir 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendrąja tvarka administraciniai ginčai yra arba tiesiogiai nagrinėjami administraciniame teisme, arba ikiteismine tvarka administracinių ginčų komisijoje. Tačiau kitos mokesčių bylos, net ir taikant joms bendrąją administracinių ginčų nagrinėjimo tvarką, administracinių ginčų komisijoje negali būti nagrinėjamos. ABTĮ 29 straipsnyje ir Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte bei 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad administracinių ginčų komisijos nesprendžia mokesčių bylų. Ši taisyklė reiškia, kad administracinių ginčų komisijos negali spręsti visų mokesčių bylų, t. y. tiek mokestinių ginčų, tiek kitų mokesčių bylų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (I dalis). Publikuota: „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, P. 499–500, 2010 m.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad mokestiniams ginčams ir kitiems ginčams, kylantiems dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, įstatyme yra nustatyta skirtinga jų nagrinėjimo tvarka: mokestiniams ginčams yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka; kiti ginčai tarp mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) ir mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka tiesiogiai kreipiantis į administracinį teismą, t. y. tokių ginčų nagrinėjimas nėra priskirtas administracinių ginčų komisijos kompetencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (II dalis); „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, P. 576–577, 2010 m.). Šiuo atveju pareiškėjas į Komisiją kreipėsi prašydamas įpareigoti VMI išnagrinėti jo 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimą, kuriuo pareiškėjas prašė atsakovą grąžinti jam už jį patį 2007 ir 2008 metais sumokėtą GPM už sandorį su UAB „Stora Enso Lietuva“. Taigi nors, kaip nurodo pareiškėjas, jis į Komisiją kreipėsi tik dėl atsakovo įpareigojimo, tačiau surinkta medžiaga patvirtina, jog ginčas yra kilęs dėl GPM permokos grąžinimo. Tai reiškia, kad pareiškėjas kelia ginčą mokesčių srityje, t. y. kitoms mokesčių byloms priskirtiną mokesčių ginčą, kurio Komisija neįgaliota spręsti.
III.
Pareiškėjas A. P. K. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas (b. l. 116–117) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo turinį bei jame suformuluotą reikalavimą. Pareiškėjas siekia pripažinti Komisijos 2013 m. birželio 20 d. atsisakymą nagrinėti skundą neteisėtu ir įpareigoti Komisiją išnagrinėti 2013 m. birželio 10 d. skundą, kurį patenkinus VMI būtų įpareigota išnagrinėti pareiškimą ir pateikti mokesčių mokėtojui išsamų atsakymą.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. spalio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS602-793/2013, konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į Komisiją ne todėl, kad VMI negrąžino jam permokos, o skųsdamas VMI atsisakymą nagrinėti 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimą, todėl Komisija nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Taigi teismas, atmesdamas A. P. K. skundą, pažeidė ABTĮ 14 straipsnio 1 dalies ir 81 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime (b. l. 127–128) pažymi, kad 2013 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (24.4-31-5)-R-3875 pareiškėjui buvo tinkamai paaiškinta teisė ginčyti mokesčių administratoriaus sprendimus, kuriais negrąžinta mokesčio permoka, bei nurodyta apskundimo tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad VMI 2013 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (24.4-31-5)-R-3875 grąžino A. P. K. 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimą, kuriuo jis prašė grąžinti sandorio su UAB „Stora Enso Lietuva pagrindu 2007 m. ir 2008 m. sumokėtą GPM. Minėtą atsakymą A. P. K. apskundė Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. Komisija 2013 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 7R-139(4R-491) pripažino, kad nėra kompetentinga vertini VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašto Nr. (24.4-31-5)-R-3875 teisėtumą ir pagrįstumą, todėl atsisakė priimti pareiškėjo 2013 m. birželio 10 d. kreipimąsi, registruotą 2013 m. birželio 20 d. Nr. 4R-49. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. liepos 22 d. buvo gautas A. P. K. skundas dėl Komisijos 2013 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 7R-139(4R-491) panaikinimo ir įpareigojimo išnagrinėti jo 2013 m. birželio 10 d. skundą. Pirmosios instancijos teismas šiai administracinei bylai suteikė Nr. I-4853-189/2013, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02811-2013-1.
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys rodo, jog tą pačią dieną (2013 m. liepos 22 d.) Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas A. P. K. skundas dėl VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašto Nr. (24.4-31-5)-R-3875 panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo išnagrinėti 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4852-484/2013, proceso Nr. 3-61-3-02810-2013-0, A. P. K. skundą atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-793/2013, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02810-2013-0, pareiškėjo atskirąjį skundą tenkino – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartį panaikino, tenkino A. P. K. prašymą ir praleistą terminą skundui paduoti atnaujino. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. priėmė ir paskelbė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2536-484/2014, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02810-2013-0, kuriuo atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas padarė išvadą, kad VMI atsakė į visus 2013 m. balandžio 8 d. pareiškime iškeltus klausimus, pateiktus argumentus ir reikalavimus, nepažeidė pareiškėjo, kaip mokesčio mokėtojo, teisių, nurodė visą reikalingą informaciją, būtiną mokesčio mokėtojo teisėms apginti, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti VMI 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą Nr. (24.4-31-5)-R-3875 ir įpareigoti atsakovą iš esmės išnagrinėti 2013 m. balandžio 8 d. pareiškimą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo ginčo šalys neskundė.
Aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, savo teisių ir teisėtų interesų tariamą pažeidimą siejo su tuo pačiu VMI individualiu administraciniu aktu, dėl kurio 2014 m. kovo 4 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2536-484/2014, teisminio proceso Nr. 3-61-3-02810-2013-0. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis dėl VMI 2013 m. gegužės 13 d. rašto Nr. (24.4-31-5)-R-3875 teisėtumo ir pagrįstumo laikomas baigtu, o ginčas – išspręstu galutinai ir negrįžtamai, todėl A. P. K. siekis papildomai pasinaudoti teisminiam nagrinėjimui alternatyviu administracinių ginčų nagrinėjimo mechanizmu (Komisija) negali būti pripažįstamas ir ginamas teisme. Kita vertus, teisinių prielaidų Komisijai nagrinėti 2013 m. birželio 10 d. skundą neegzistavo ir Sprendimo priėmimo metu. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas ir Komisija teisingai kvalifikavo pareiškėjo keliamą ginčą kaip ginčą dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti mokesčio permoką, t. y. ginčo dalyką esant mokestinės prigimties (ši išvada padaryta ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje), tinkamai vadovavosi Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442-840/2010 pateiktomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis.
Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo A. P. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.