Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Vitunskienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas A. K. prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020-12-21 sprendimą Nr. 20S-6-(14.20.3.) Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje, piliečiui A. K..

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Pareiškėjas A. K. 1999 m. spalio 17 d. pateikė prašymą Marijampolės rajono žemėtvarkos skyriui, kuriuo prašė atstatyti nuosavybės teisę į žemę, esančią Kalvarijos seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, 1,56 ha miško atkurti natūra, o likusį plotą atkurti neatlygintinai Kauno rajone, Užliedžių apylinkėje 3,11 ha, Domeikavos apylinkėje 8,19 ha.

Pagal Marijampolės apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 2 d. patvirtintą išvadą Nr. 3525M Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (toliau – Išvada) pareiškėjas A. K. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 3,11 ha žemės, nuosavybės teise turėtos Marijampolės rajone, Kalvarijos seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime. Išvada persiųsta į Kauno apskritį, Kauno rajoną, Užliedžių seniūniją.

Nurodyto 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3999 projekte yra A. K. ranka rašytas įrašas: „sutinku, kad LAT nutartimi vietoj 3,11 ha man būtų atkurtos teisės į 2,59 ha“.

Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 4147 esančiame NŽT Kauno skyriaus 2016 m. lapkričio 11d. atsakyme į 2016 m. lapkričio 26 d. 8 d. advokato elektroninį laišką nurodyta, kad A. K. atkurti nuosavybės teises į likusį 0,29 ha plotą pagal pateiktą Marijampolės apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 2 d. išvadą Nr. 3525M teisės aktai nenumato, pilietis turi pateikti prašymą dėl išvados persiuntimo į pasirinktą rajoną ir kadastro vietovę.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-161-475/2019, kuriuo buvo išspręstas ginčas dėl 2002 m. kovo 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties įvykdymo, įsiteisėjo 2019 m. lapkričio 26 d., kai Kauno apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1748-480/2019 paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą.

Nacionalinės žemės tarnybos Marijampolės, Kazlų rūdos ir Kalvarijos skyrius 2020 m. gruodžio 21 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 20S-6-(l4.20.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. K.“, kuriuo atkūrė nuosavybės teises į A. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,29 ha žemės, atlyginant kitais būdais – kompensacija pinigais už 0,29 ha žemės (vertė 104 Eur).

Sprendžiant kilusį ginčą pirmiausiai pažymėtina, kad visi pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkamu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2002 įvykdymu, įteisinant jam nuosavybės teisę į 3,11 ha žemės sklypą, esantį Kauno rajono, Užliedžių apylinkės, Aukštųjų Kaniūkų kaime kaip suteiktą pagal Valstiečių ūkio įstatymą valstiečio ūkiui steigti pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, atmetami kaip nepagrįsti ir nenagrinėtini šioje byloje, nes šį klausimą yra išsprendęs Kauno apylinkės teismas 2019 m. birželio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-161-475/2019 ir Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1748-480/2019, kuria paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą. Nurodytoje Kauno apygardos teismo nutartyje galutinai yra konstatuota, kad vykdomasis dokumentas dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 6 d. nutarties įvykdymo buvo išduotas ir yra tinkamai įvykdytas Kauno apskrities viršininko administracijai 2002 m. birželio 4 d. įteisinus A. K. realiai valdytą valstiečių ūkiui steigti paskirtą žemės sklypą (nutarties 29 punktas). Šioje nutartyje taip pat konstatuota, kad tiek 2002 m. gegužės 31 d. pažyma, tiek NŽT 2019 m. vasario 13 d. pažyma patvirtina, kad A. K. nuosavybės teisių atkūrimas pagal Išvados likutį į 0,29 ha žemės, kurios vertė – 436 Lt/126 Eur, yra išlikęs iki šiol (nutarties 27 punktas).

Taigi, įsiteisėjusiu minėtu teismo sprendimu civilinėje byloje jau yra konstatuota, kad 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 02-05-3259 ir 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 19/3999, kuris buvo pakeistas Kauno apskrities viršininko 2003 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 02-01-4794, yra įvykdyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2002 ir A. K. įteisinta nuosavybės teisė į 3,11 ha žemės sklypą, esantį Kauno rajono, Užliedžių apylinkės, Aukštųjų Kaniūkų kaime, kaip suteiktą pagal Valstiečių ūkio įstatymą valstiečio ūkiui steigti, perduodant neatlygintinai du žemės sklypus 2,45 ha ir 0,14 ha ploto Aukštutiniuose Kaniūkuose Kaune. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3999 projekte savo ranka yra įrašęs, jog sutinka, kad LAT nutartimi vietoj 3,11 ha jam būtų atkurtos teisės į 2,59 ha.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Kadangi minėtoje civilinėje byloje dalyvavo tiek pareiškėjas, tiek šios bylos atsakovė NŽT, tai šioje byloje pareiškėjas negali iš naujo kelti teismo jau išspręsto klausimo dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2002 įvykdymo tinkamumo, o teismas šioje byloje negali iš naujo svarstyti ir juo labiau priimti priešingo sprendimo nei įsiteisėjęs teismo sprendimas šiuo klausimu. Tai reiškia, kad šios bylos dalykas yra tik ginčijamas atsakovės sprendimas dėl 0,29 ha žemės likučio iš 3,11 ha, į kurį nuosavybės teisė liko neatkurta 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 02-05-3259 ir 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 19/3999, pakeistu Kauno apskrities viršininko 2003 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 02-01-4794.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas pagal Marijampolės apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 2 d. patvirtintą išvadą Nr. 3525M „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kuri buvo persiųsta į Kauno apskritį, Kauno rajoną, Užliedžių seniūniją, turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 3,11 ha žemės, nuosavybės teise turėtos Marijampolės rajone, Kalvarijos seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime. Tai yra konstatuota ir minėtoje Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1748-480/2019 (nutarties 17 punktas).

Byloje taip pat nėra ginčo, kad įvykdžius minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 6 d. nutartį ir minėtais 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko administracijos aktais įteisinus pareiškėjo nuosavybės teisę į 3,11 ha žemės sklypą, esantį Kauno rajono, Užliedžių apylinkės, Aukštųjų Kaniūkų kaime, perduodant neatlygintinai žemės sklypus 2,45 ha ir 0,14 ha ploto, liko neatkurta nuosavybės teisė pagal minėtą Išvadą į 0,29 ha likutį iš 3,11 ha žemės. Tai aiškiai įtvirtinta ir 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 02-05-3259 priede, kuriame nurodyta, kad nuosavybės teisė į 0,29 ha žemės sklypą bus atkurta vėliau, bei 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendime Nr. 19/3999, kuriame nurodyta, kad nuosavybės teisės į tenkančią žemės dalį – 0,29 ha, bus atkurtos vėliau, rengiant žemėtvarkos projektą sekančiame etape.

Išnagrinėjęs šalių pateiktus duomenis ir visą nuosavybės teisių atkūrimo bylos eigą bei jos duomenis teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 0,29 ha žemės likutį pagal Išvadą atsakovė įgyvendino iš esmės pažeisdama pagrindines procedūras, kurios turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir ginčijamo sprendimo pagrįstumą.

Atsakovės Kauno teritorinis skyrius, vadovaudamasis Tvarkos 105 punktu, minėtą Išvadą 2020 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. TR-6430-(5.34.) nepagrįstai ir neteisėtai grąžino Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriui, nes vadovavosi vien tik tuo faktu, kad remiantis Tvarkos 40 punktu nėra juridinio pagrindo Aukštuosiuose Kaniūkuose ar kitoje buvusioje Užliedžių kadastro vietovėje, esančioje Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, suprojektuoti pareiškėjui 0,29 ha likučio dydžio žemės sklypą, kai jam jau buvo neatlygintinai perduotas visas faktiškai valdytas žemės sklypas šioje teritorijoje. Tačiau teismas konstatuoja, kad atsakovės Kauno teritorinis skyrius nepagrįstai vadovavosi tik viena Tvarkos 105 punkto nuostata, paimta iš visos šios normos konteksto, ir neįvykdė visų savo pareigų, kylančių iš 105 punkto nuostatų, kurios turėjo užtikrinti tinkamą pareiškėjo valios įgyvendinimą ir jo teisių užtikrinimą.

Tvarkos 105 punkte numatyta, kad „perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, laikomasi šios tvarkos:

žemėtvarkos skyrius išnagrinėja piliečių prašymus, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus ir pagal kiekvieno piliečio pasirinktą atlyginimo būdą per mėnesį parengia nuosavybės teisių atkūrimo bylą;

<...> žemėtvarkos skyrius per mėnesį nuo nuosavybės teisių atkūrimo bylos gavimo išnagrinėja byloje esančius dokumentus, pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančio specialisto skaičiavimus nustato valstybės išperkamo turto vertę ir piliečiui sutikus žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn (šios tvarkos 2 priedas) piliečio pageidaujamoje vietovėje, jeigu pagal Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos interneto tinklalapyje skelbiamą informaciją apie laisvos žemės fondo žemę ir rengiamus žemės reformos žemėtvarkos projektus piliečio pageidaujamos kadastro vietovės teritorijoje yra laisvos žemės fondo žemės, kurioje būtų galima projektuoti perduodamus neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtiesiems žemės, miško sklypus ar vandens telkinius;

išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ją priėmęs žemėtvarkos skyriaus vedėjas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo priėmimo turi persiųsti vedėjui to žemėtvarkos skyriaus, kurio veiklos teritorijoje pilietis pageidauja gauti žemės, miško sklypą ar vandens telkinį;

Jeigu rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą <...> nebėra laisvos žemės fondo žemės, kurioje piliečiui būtų galima projektuoti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn grąžinama vedėjui to žemėtvarkos skyriaus, kurio veiklos teritorijoje yra išvadoje dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn nurodyta žemė, miškas ar vandens telkinys, apie tai raštu informuojant pilietį. Šiuo atveju nuosavybės teisės į žemę, mišką ar vandens telkinį atkuriamos atlyginant pinigais šios tvarkos 105¹ punkte nustatyta tvarka“.

Kaip matyti iš Tvarkos 105 punkte nurodyto reglamentavimo, žemėtvarkos skyrius, vertindamas gautas išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, nustatęs, kad piliečio pateikta išvada negalės būti tenkinama, pirmiausiai privalo atlikti Tvarkos 29 punkte nurodytus veiksmus ir tik po to, esant paskutinėje 105 punkto pastraipoje nurodytoms sąlygoms, išvadą gali grąžinti vedėjui to žemėtvarkos skyriaus, kurio veiklos teritorijoje yra išvadoje nurodyta žemė.

Per nurodytą terminą nepateikus žemėtvarkos skyriui prašymo arba prašyme nurodžius kadastro vietovę, kurioje pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos interneto tinklalapyje skelbiamą informaciją apie laisvos žemės fondą nėra laisvos žemės fondo žemės, kurioje būtų galima projektuoti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, nuosavybės teisės į žemę, mišką ar vandens telkinį piliečiui atkuriamos atlyginant pinigais.

Gauta išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn kitam žemėtvarkos skyriui persiunčiama tik tuo atveju, kai pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos interneto tinklalapyje skelbiamą informaciją apie laisvos žemės fondą kadastro vietovėje, kurios teritorijoje pilietis pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės, miško ar vandens telkinio plotą, nėra laisvos žemės fondo žemės, kurioje jam būtų galima projektuoti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį (išskyrus, jei šios tvarkos 105 punkte nurodytu atveju laisvos žemės fondo žemės trūkumas nustatomas rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą), ir pilietis pageidauja gauti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį kitos savivaldybės kadastro vietovės teritorijoje“.

Kaip matyti iš Tvarkos 29 punkte nurodyto reglamentavimo, vien tas faktas, kad piliečio pageidaujamoje kadastro vietovėje nėra laisvos žemės fondo žemės savaime nėra pakankamas išvadą nagrinėjančiam žemėtvarkos skyriui iš karto šią išvadą grąžinti vedėjui to žemėtvarkos skyriaus, kurio veiklos teritorijoje yra išvadoje nurodyta žemė, o pastarajam nėra pagrindas iš karto nuosavybės teises į žemę, mišką ar vandens telkinį atkurti atlyginant pinigais. Pirmiausiai išvadą nagrinėjantis žemėtvarkos skyrius turi informuoti pilietį, kad jis turi teisę per nustatytą terminą pateikti prašymą ir nurodyti jame kitą kadastro vietovę, kurioje pageidautų gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį. Taip pat žemėtvarkos skyrius kartu privalo išaiškinti ir pasekmes dėl tokio prašymo nepateikimo ar nurodymo jame kadastro vietovės, kurioje nėra laisvos žemės fondo žemės, t. y. išaiškinti, kad tokiu atveju nuosavybės teisės į žemę, mišką ar vandens telkinį piliečiui bus atkuriamos atlyginant pinigais. Tuo tarpu tokį pranešimą gavusiam piliečiui sutikus ir pageidaujant gauti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį kitos savivaldybės kadastro vietovės teritorijoje, kurioje yra laisvos žemės, išvadą žemėtvarkos skyrius, kurio kadastro vietovėje nėra laisvos žemės fondo žemės, turi perduoti tam žemėtvarkos skyriui, kurio veiklos teritorijoje pilietis pageidauja gauti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį ir kurioje yra laisvos žemės fondo žemės.

Nurodytų Tvarkos 29 ir 105 punktų sisteminis aiškinimas ir taikymas reiškia, kad nagrinėjmu atveju NŽT Kauno skyrius, įvertinęs gautą Išvadą dėl pareiškėjo teisės atkurti nuosavybės teisę į 3,11 ha žemės, kurią pareiškėjas pagal 1999 m. spalio 17 d. prašymą pageidavo gauti Kauno rajono Užliedžių seniūnijoje, nustatęs, kad buvusioje Užliedžių kadastro vietovėje suprojektuoti pareiškėjui 0,29 ha likučio dydžio žemės sklypą nėra teisinio pagrindo ir galimybės, privalėjo vadovautis Tvarkos 105 punkto šeštos pastraipos nuostata ir atlikti Tvarkos 29 punkte nurodytus veiksmus, t. y. informuoti pareiškėją, kad jis turi teisę pateikti prašymą ir nurodyti kitą kadastro vietovę, kurioje pageidautų gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą bei išaiškinti tokio prašymo nepateikimo pasekmes ir pasekmes jeigu būtų nurodyta kita kadastro vietovė, kurioje nėra laisvos žemės fondo žemės, t. y. išaiškinti, kad tik tokiu atveju nuosavybės teisės į 0,29 ha žemės likutį bus atkuriamos atlyginant pinigais.

Pažymėtina, kad NŽT Kauno skyrius nurodytų reiklavimų iš esmės ilgą laiką ir laikėsi bei pripažino pareiškėjo teisę psirinkti 0,29 ha žemės sklypą kitoje kadatsro vietovėje, tačiau minėtoje civilinėje byloje galutinai išsprendus ginčą dėl nuosavybės teisės į 3,11 ha žemės sklypo plotą įteisinimo, klausimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 0,29 ha ploto likutį išsprendė skubotai ir pažeidžiant nurodytas Tvarkos 29 ir 105 punkto procedūras bei ankstesnius savo paties išaiškinimus apie pareiškėjo teisę pasirinkti kitą kadastro vietovę.

Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 4147 esančiame NŽT Kauno skyriaus 2016 m. lapkričio 11 d. atsakyme į 2016 m. lapkričio 8 d. advokato elektroninį laišką nurodyta, kad pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į likusį 0,29 ha plotą pagal pateiktą Marijampolės apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 2 d. išvadą Nr. 3525M teisės aktai nenumato, bet nurodyta, kad jis turi pateikti prašymą dėl išvados persiuntimo į pasirinktą rajoną ir kadastro vietovę. Analogiška NŽT Kauno skyriaus pozicija nurodyta ir 2019 m. vasario 13 d. rašte Dėl informacijos pateikimo pareiškėjo atstovui, kuriame nurodyta, kad nepanaudotas Marijampolės apskrities 1999 m. gruodžio 2 d. išvados Nr. 3525M likutis galėtų būti įgyvendintas A. K. pasirinktoje rajono kadastro vietovėje, kurioje pagal Nacionalinės žemės tarnybos interneto svetainėje skelbiamą informaciją apie laisvos žemės fondą yra likę laisvos žemės fondo žemės, tačiau nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog Kauno apylinkės teisme nagrinėjamas klausimas, susijęs su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 6 d. nutarties įvykdymu ir atlygiu už neįteisintą 0,29 ha žemės likutį, galutinio vertinimo dėl nuosavybės teisių A. K. į likusius 0,29 ha žemės atkūrimo galimybės skyrius neteiks, o teismui priėmus sprendimą, pratęs jo prašymo nagrinėjimą.

Taigi, nurodytais raštais NŽT Kauno skyrius aiškiai pripažino Tvarkos 29 ir 105 punktuose įtvirintą pareiškėjo teisę pasirinkti 0,29 ha žemės sklypą kitoje kadastro vietovėje, kurioje yra likę laisvos žemės fondo žemės, tik nurodė, kad galutinai šį klausimą spręs Kauno apylinkės teismui išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2-161-475/2019. Todėl pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį ne tik pagal Tvarkos 29 ir 105 punktuose įtvirintą reglamentavimą, bet ir pagal pačios atsakovės veiksmus ir išaiškinimus tikėtis, kad nuosavybės teisė į 0,29 ha žemės jam nebus atkurta iš viso kitokiu būdu (atlyginant pinigais), be jo paties valios ir nesuteikus galimybės rinktis žemės sklypą kitoje kadastro vietovėje.

Vertinant procedūrų laikymąsi teismas pažymi, kad nurodyti NŽT Kauno skyriaus 2016 m. lapkričio 11 d. ir 2019 m. vasario 13 d. raštai nėra tinkamas Tvarkos 29 punkte atsakovei imperayviai numatytos pareigos tinkamai informuoti pareiškėją įvykdymas. Visų pirma, vėliausiame savo rašte NŽT Kauno skyrius aiškiai nurodė, kad tik pasibaigus Kauno apylinkės teisme nagrinėjamai civilinei bylai Nr. e2-161-475/2019 spręs jo prašymo nagrinėjimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusius 0,29 ha žemės, tačiau įsiteisėjus teismo sprendimui nurodytoje byloje pareiškėjo prašymo nagrinėjimo nepratęsė ir nesiaiškino, ar pareiškėjas rinksis žemės sklypą kitoje kadastro vietovėje, o Išvadą neteisėtai grąžino Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriui. Antra, nei viename iš minėtų raštų NŽT Kauno skyrius nenustatė pareiškėjui Tvarkos 29 punkte numatyto termino, per kurį šis turėtų teisę rinktis kitą kadastro vietovę, ir neišaiškino pasekmių, kurios po to pareiškėjui ir buvo pritaikytos, laukiančių jo, jeigu jis nepasirinks kitos kadastro vietovės ar rinksis tokią, kurioje nėra laisvos žemės fondo žemės. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-161-475/2019 įsiteisėjus 2019 m. lapkričio 26 d. (Kauno apygardos teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1748-480/2019 paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimą) pareiškėjas A. K. 2020 m. rugpjūčio 5 d. paklausimu prašė NŽT Kauno skyrių išspręsti užsitęsusį žemės sklypo atmatavimo procesą dėl 0,29 ha žemės, tačiau NŽT Kauno skyrius 2020 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. TR-6430-(5.34.) pirmiau persiuntė Išvadą Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriui, o tik 2020 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. 8SD-4068-(14.8.7.) atsakė į A. K. 2020 m. rugpjūčio 5 d. paklausimą ir informavo, kad Išvadą grąžino Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriui, į kurį rekomendavo kreiptis dėl tolesnių nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų. Akivaizdu, kad NŽT Kauno skyrius nevykdė savo 2019 m. vasario 13 d. rašte nurodyto įsipareigojimo pratęsti pareiškėjo prašymo nagrinėjimą po to, kai teismas priims sprendimą dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 6 d. nutarties įvykdymo, ir nesuteikė pareiškėjui šiame rašte pripažintos teisės ir galimybės per Tvarkos 29 punkte numatytą terminą pasirinkti kitą kadastro vietovę.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas pripažįsta, kad atsakovė pažeidė pagrindines Tvarkos 29 ir 105 punktuose įtvirtintas procedūras, kurios turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir ginčijamo sprendimo pagrįstumą, kas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą, kuriuo pareiškėjui nuosavybės teisės buvo atkurtos tokiu būdu, kurio jis nebuvo pasirinkęs ir nebuvo suteikęs teisės atsakovei jį pritaikyti dėl jo paties elgesio, kadangi per Tvarkos 29 punkte numatytą terminą jis nebuvo atsisakęs pasirinkti tinkamą kadastro vietovę nuosavybės teisių atkūrimui suteikiant lygiavertį žemės sklypą.

Atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, todėl savo veikloje (taip pat priimdama administracinius aktus) privalo vadovautis ne tik Atkūrimo įstatymu ir Tvarka, bet ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - ir VAĮ) nuostatomis. VAĮ 3 straipsnio 1 punkte nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Atsakovė, būdama viešojo administravimo subjektu, priimdama sprendimus turi vadovautis ne tik teisės aktais, tačiau yra saistoma ir gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015, 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama viešojo administravimo subjekto pareiga imtis aktyvių veiksmų ir padėti asmeniui, o ne veikti formaliai (LVAT 2019 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1068-442/2019). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų ir bendrųjų teisės principų. Pagal gero administravimo principą, valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, turi padėti žmogui įgyvendinti jo teises, ginti ir apsaugoti teisėtus jo lūkesčius. Pagrindinis nuosavybės teisių atkūrimo tikslas nėra kuo greičiau užbaigti šį procesą. Pagrindinis valstybės tikslas turi būti teisingas nusavintos nuosavybės atkūrimas ir/ar kompensavimas.

Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo priėmimą lėmė atsakovės formalus biurokratinis elgesys ir skubotas noras kuo greičiau užbaigti nuosavybės teisų atkūrimą, neatitinkantis nei Atkūrimo įstatymo tikslo ir nuosavybės teisės atkūrimo proceso esmės, nei gero administravimo principo, proporcingumo ir teisingumo principų.

Teisės pasirinkti kitą kadastro vietovę atėmimas iš pareiškėjo ir nuosavybės teisės atkūrimas kitu būdu, kurio pareiškėjas nepageidavo ir su kuriuo niekada nesutiko, yra tiek esminis nuosavybės teisių atkūrimo pagrindinės procedūros pažeidimas, nulėmęs neobjektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir nepagrįsto sprendimo priėmimą, tiek esminis pareiškėjo subjektinės teisės atgauti nuosavybę pagal pareikštą valią pažeidimas. Toks skundžiamas atsakovės sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Tvarkos 29 ir 105 punktams, bei neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Todėl tai yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatyti pagrindai skundžiamą sprendimą panaikinti.

Nors pareiškėjas nereiškė savarankiško reikalavimo įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,29 ha žemės, tačiau teismui panaikinus atsakovės sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą, atsakovė ir be atskiro teismo įpareigojimo turės priimti naują sprendimą šiuo klausimu, nes lieka neįvykdyta 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 02-05-3259 priedo pastabų dalis, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisė į 0,29 ha žemės sklypą bus atkurta vėliau, ir 2002 m. birželio 4 d. Kauno apskrities viršininko sprendimo Nr. 19/3999 dalis, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisės į tenkančią žemės dalį - 0,29 ha - bus atkurtos vėliau, rengiant žemėtvarkos projektą sekančiame etape.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 20S-6-(14.20.3.) Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. K..

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.