Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (pirmininkaujantis), Virginijos Gudynienės ir Algimanto Kukalio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-689-192/2015 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovei L. K. dėl skolos priteisimo, nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Kauno miesto savivaldybė ieškiniu prašė: 1) nutraukti su atsakove L. K. 2006-09-21 sudarytą Nuomos sutartį dėl gyvenamosios patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune; 2) priteisti iš atsakovės L. K. 560,68 Lt skolą už buto nuomą laikotarpiu nuo 2013-02-01 iki 2014-11-01, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) iškeldinti atsakovę L. K. iš gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), Kaunas, su visa jai priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovė naudojasi ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, tačiau nevykdo Nuomos sutarties 2.3. punkte numatyto įsipareigojimo mokėti nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius, ir yra skolinga ieškovei 162,38 Eur (560,68 Lt) nesumokėto nuomos mokesčio. Be to, atsakovė nesilaiko bendrabučio vidaus tvarkos taisyklių bei buvo gauti šalia gyvenančių asmenų skundai dėl atsakovės elgesio ir veiksmų, kuriais atsakovė sudarė neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei Kauno miesto savivaldybei iš atsakovės L. K. 162,38 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2014-12-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; nutraukė 2006-09-21 sudarytą savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, sudarytą tarp ieškovės Kauno miesto savivaldybės ir atsakovės L. K. dėl gyvenamosios patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune; iškeldino atsakovę L. K. iš gyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas, su visa jai priklausančia manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto; priteisė iš atsakovės L. K. valstybei 113 Eur žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso gyvenamoji patalpa – butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Kaune. Atsakovė nuo 2008-05-09 šiame bute deklaravo gyvenamąją vietą. Gyvenamoji patalpa pagal 2006-09-21 savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį išnuomota atsakovei. Atsakovės nuomos mokesčio įsiskolinimas nuo 2013-02-01 iki 2014-11-01 sudaro 560,68 Lt (162,38 Eur). Ieškovė įspėjimais ir raginimais informavo atsakovę apie susidariusį įsiskolinimą, tačiau atsakovė į raginimus nereagavo ir neatsiskaitė. Atsakovė neatsiskaito ir už jai suteiktas komunalines paslaugas – šilumą, vandenį, elektrą, komunalinių atliekų tvarkymą, dujas, bei patalpas naudoja netinkamai, ką patvirtino pateikti rašytiniai įrodymai, gyventojų pateikti skundai dėl pašalinių asmenų lankymosi ir narkotikų naudojimo, atsakovė buvo ne vieną kartą įspėta. Nuomos sutarties 2.3. punktu atsakovė įsipareigojo sumokėti kas mėnesį nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius, tačiau prievolės atsiskaityti su ieškove neįvykdė, todėl teismas iš atsakovės priteisė 162,38 Eur skolą. Teismas sprendė, kad yra pagrindas gyvenamosios nuomos sutartį tarp ieškovės ir atsakovės nutraukti ir iškeldinti atsakovę iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, kadangi atsakovė pažeidė CK 6.611 straipsnio normas: nemoka buto nuompinigių jau daug metų, taip pat mokesčių už komunalines paslaugas, kurie yra priteisti ir vykdomas išieškojimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

Apeliaciniu skundu atsakovė L. K. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (b. l. 69).

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl sekančių argumentų:

Pirmosios instancijos teismas neužtikrino atsakovės teisės į teisingą teismą. Atsakovė ne tik neturi lėšų pati pasisamdyti advokatą, bet ir neturėdama teisinių žinių bei būdama žemesnio išsilavinimo, negalėjo suprasti situacijos rimtumo, t. y. kad nuomos sutarties dėl gyvenamosios patalpos su Kauno miesto savivaldybe sąlygų nesilaikymas bei skolos susidarymas gali lemti asmens iš buto iškeldinimą, nesuteikiant jam kitos gyvenamosios vietos. Pirmos instancijos teismas matydamas, kad atsakovė dėl savo neišprusimo negali tinkamai įgyvendinti savo teisės į teisingą teismą, turėjo pasiūlyti atsakovei kreiptis į Valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą. Teismas neįvertino, kad susidariusi skola yra nedidelė, atsakovė siekia bendradarbiauti su atsakove dėl skolos panaikinimo, kad skola susidarė per nepilnus metus, tačiau taikė kraštutinę priemonę patenkindamas ieškovės reikalavimą iškeldinti atsakovę iš gyvenamosios patalpos, neatsižvelgdamas į tai, kad atsakovė neturi kitos patalpos kur gyventi.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą. Ieškovė nurodė, kad CPK 42 straipsnyje nurodytos teisminio proceso šalių teisės ir pareigos buvo išaiškintos abiejų 2015-02-11 ir 2015-04-15 vykusių teismo posėdžių metu. Tiek ieškovo, tiek atsakovo pareiga pasirūpinti tinkamu atstovavimu įtvirtinta CPK 42 straipsnio 5 dalyje. Apeliantė net nenurodo teisinio pagrindo, įpareigojančio teismą primygtinai siūlyti proceso dalyviams konkretų šių dalyvių teisminio atstovavimo būdą. Pirmosios instancijos teisme įvyko du teismo posėdžiai, kurių metu apeliantė dalyvavo asmeniškai. Abu kartus apeliantei teismas išaiškino jos teises ir pareigas, įtvirtintas CPK 42 straipsnyje. Apeliantė nurodė, kad ji supranta dėl ko pareikštas ieškinys, nenurodė, kad jai reikalinga teisminė pagalba, neprieštaravo dėl bylos nagrinėjimo teisme tiek parengiamojo, tiek bylos nagrinėjimo iš esmės proceso metu. Vien tik apeliantės dalyvavimas teismo posėdžiuose aiškiai parodo, kad ši suprato situaciją ir jos rimtumą. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu teisme nereiškė jokio prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad galėtų bylą vesti per atstovą. Be to, iki ieškinio pareiškimo teisme atsakovė ne vieną sykį buvo informuota dėl nesumokėto nuomos mokesčio, jos netinkamo elgesio bei įspėta apie teisminį procesą, jei ir toliau nemokės nuomos mokesčio bei sudarys neįmanomas sąlygas kitiems bendrabučio gyventojams kartu ar greta gyventi. CK 6.611 straipsnis numato, kad jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, jei nuomininkas, jo šeimos nariai ar kiti kartu su juo gyvenantys asmenys ardo ar gadina gyvenamąją patalpą arba ją naudoja ne pagal paskirtį, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nuomininkas, jo šeimos nariai arba kiti kartu su jais gyvenantys asmenys, kurie netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas kitiems kartu arba greta gyventi, nuomotojo arba kitų asmenų, kuriems trukdoma normaliai gyventi, reikalavimu gali būti iškeldinti nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Nuomininko iškeldinimas siejamas ne su skolos už gyvenamųjų patalpų nuomą dydžiu, bet su laikotarpiu, per kurį ši skola susidarė. Įstatymas nurodo, kad nuomotojo interesai yra pažeidžiami, kai nuomininkas nemoka nuomos mokesčio daugiau nei tris mėnesius, o ne susidarius tam tikro dydžio skolai. Tikroji įstatyme įtvirtintos normos paskirtis yra apsaugoti nuomotojo interesus ir nuomotojui leisti ginti juos teisminiu būdu kuomet nuomininkas nemoka nuomos mokesčio piktybiškai. Šiuo atveju nuomos mokestis nebuvo mokamas daugiau nei dvejus metus, ieškovė, dar prieš kreipiantis į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iškeldinti atsakovę L. K., siuntė atsakovei įspėjimus dėl skolos, taip pat 2013-03-20 teismo įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-7705-877/2013 prisiteisė skolą, susidariusią iki 2013-01-01. Atsakovė veikė kaip atsakingas būsto savininkas ir išnaudojo visus švelnesnius savo interesų gynybos būdus. Atsakovei toliau piktybiškai nemokant nuomos mokesčio, ieškovė išnaudojo ir kraštutinę priemonę apginti savo pažeidinėjamas teises - iškeldinti L. K. iš gyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Ieškovė ieškinyje nurodė pagrindą iškeldinti atsakovę ne tik dėl nesumokėto nuomos mokesčio, tačiau ir dėl neįmanomų sąlygų sudarymo kitiems bendrabučio gyventojams gyventi greta (CK 6.623 straipsnis). Iš esmės tai yra svarbesnis pagrindas iškeldinti atsakovę, nei nuomininkės piktybiškai nemokamas nuomos mokestis, kadangi yra pažeidžiamos ne tik nuomotojo, bet ir šalia gyvenančių asmenų teisės, o ieškovė turi tinkamai reaguoti ir veikti dėl netinkamo nuomininko elgesio ir veiksmų, siekiant ginti ne tik savo, bet ir viešąjį interesą - kitų asmenų teisę į saugią ir ramią gyvenamąją aplinką. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime paminėjo, kad L. K. naudoja patalpas ne pagal paskirtį, tačiau rezoliucinėje sprendimo dalyje nenurodė, kad tai taip pat yra pagrindas iškeldinti atsakovę iš gyvenamųjų patalpų. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iškeldinti atsakovę iš gyvenamųjų patalpų atitinka proporcingumo principą. Iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų yra proporcingas atsakovės padarytiems ieškovės ir greta gyvenančių asmenų teisių bei teisėtų interesų pažeidimams, o įvertinus tai, kad išsinuomoti socialinį būstą eilėse laukia 3747 asmenys ar šeimos, iš kurių yra dalis našlaičių, neįgaliųjų, sergančiųjų ir kt., kitoks teismo sprendimas nebūtų proporcingas objektyviai egzistuojančios tikrovės kontekste. Teismo sprendimu niekaip nėra atimama ar uždraudžiama asmens teisė į gyvenamąjį būstą. Apeliantei išlieka visos jos teisės rinkos ar kitokiomis sąlygomis nuomotis, pirkti ar kitais teisėtais būdais įgyvendinti savo teisę į gyvenamąjį būstą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė ( CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Civilinio kodekso 6.576 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį. Nuomos sutartyje paprastai susitariama ir dėl kitų mokesčių mokėjimo. Kaip matyti iš ginčo nuomos sutarties, kad atsakovė 2.3 sutarties sąlyga, įsipareigojo mokėti gyvenamosios patalpos nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nuomos sutartis yra atlygintinė bei turinti aiškią paskirtį – joje turi būti gyvenama. Valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Nuomininko pareiga naudoti gyvenamąsias patalpas pagal paskirtį ir už naudojimąsi patalpomis mokėti periodiškai nuomos mokestį vienos iš pagrindinių nuomininko pareigų, už kurių nevykdymą nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį ir nuomininką iškeldinti, jam nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Šie pagrindai ir teisiniai padariniai nustatyti CK 6.611 straipsnyje. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo dėl jos pažeidimo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012) atkreipė dėmesį į tai, kad sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Nurodė, kad nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos Civilinio kodekso normos, tačiau, ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos sutartis – socialinio būsto nuoma, todėl teismai turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį bei sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinės kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).

CK 6.611 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas. Taikydamas šią normą savo praktikoje, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad už pažeidimą griežčiausiai taikomą teisinę priemonę – būsto netekimą – teismas taiko individualiai; teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar taikyti šią priemonę, kartu įvertindamas galimybes taikyti kitus prievolinės teisės pažeidimų pašalinimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012; 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2013; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2014; kt.).

Byloje nustatyta, kad atsakovė ginčo gyvenamojoje patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Kaune, gyvena savivaldybės bendrabučio nuomos sutarties sudarytos 2006m. rugsėjo 21d. pagrindu. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad atsakovės nuomos mokesčio ir komunalinių mokesčių įsiskolinimas nuo 2013m. vasario 1d. iki 2014m. lapkričio 1d. sudarė 162,38 Eurus. Nustatyta, kad ieškovė įspėjo atsakovę dėl mokesčių susimokėjimo ir įsiskolinimo likvidavimo, tačiau atsakovė į raginimus nereagavo ir įsiskolinimo nepadengia. Bylos duomenys taip pat rodo, kad atsakovė ginčo patalpą naudoja netinkamai, atsakovės patalpoje lankosi pašaliniai asmenys ir atsakovė yra įspėta dėl netinkamo nuomininkės elgesio ( b. l. 16-18).

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį patenkino konstatavęs, kad atsakovė daugiau kaip metai nemoka nuompinigių ir mokesčių už komunalines paslaugas ir nutraukė su atsakove tarp ieškovės sudarytą ginčo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį bei iškeldino atsakovę iš ginčo patalpos, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto ( CK 6. 611, 6. 575 straipsniai).

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje konstatavus, kad atsakovei nemokant nuomos mokesčio bei komunalinių mokesčių nuo 2013m. vasario 1d. iki 2014m. lapkričio 1d. ir įsiskolinimo nesiekiant likviduoti bei ginčo patalpą naudojant ne pagal paskirtį, laiko pagrįsta teismo išvada, kad atsakovė turi būti iškeldinta iš ginčo patalpos nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aukščiau nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovei galima taikyti nuomos sutarties pažeidimo padarinius – iškeldinti iš gyvenamosios patalpos ir toks padarinys nelaikytinas neproporcingu siekiamiems tikslams. Esant nurodytam atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės apeliacinio skundo argumentas, kad priimant sprendimą buvo pažeistas proporcingumo principas.

Pagal CPK 12 straipsnį civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Rungimosi principo esmę sudaro tai, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Šalys procese negali būti tik abejingos stebėtojos. Šalių pasyvumas procese, nepasinaudojimas teise, kartu ir pareiga įrodinėti, gali suteikti neigiamus padarinius.

Iš nagrinėjamos bylos eigos matyti, kad byla buvo nagrinėjama dviejuose teismo posėdžiuose, dalyvaujant atsakovei. Nagrinėjant bylą apylinkės teismas šalims, o tuo pačiu ir atsakovei pagal CPK 42 straipsnio nuostatas ir tinkamai išaiškino jos teises ir pareigas. Nustatyta, kad teismas 2015m. vasario 11d. parengiamojo teismo posėdžio metu netgi pasiūlė atsakovei dėl jos teisių gynimo kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir teismo posėdį atidėjo. Tačiau kaip matyti iš bylos eigos, kad atsakovė 2015m. balandžio 15d. nagrinėjant bylą teismo posėdyje tokia teise nepasinaudojo. Esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su apeliantė apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos procesinės teisės normos ir neužtikrinta atsakovės teisė į gynybą.

Remiantis išdėstytais argumentams teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą teisingai taikė tiek procesinės, tiek ir materialinės teisės normas. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.