- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-21
- Bylos Nr.
- 2K-280/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-83-2-00001-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aldona Rakauskienė (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Tomas Šeškauskas (pran.)
- Civilinis ieškovas
- A. B.
- Kaltinamasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- A. B.
- Advokatai
- Vytautas Valašinas, Ramūnas Dobrovolsk
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio.
Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu A. B. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant per šį laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam ir per tris mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant per tris mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė A. B. paskirta laisvės apribojimas devyniems mėnesiams, įpareigojant jį per šį laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam ir per tris mėnesius neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Iš A. B. nukentėjusiajam A. B. priteista 5279,74 Lt turtinei, 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 800 Lt advokato atstovavimo išlaidų.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: A. B. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiojo A. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, nukentėjusiojo, jo atstovo ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, bei nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. buvo nuteistas už tai, kad viešoje vietoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei pažeidė viešąją tvarką ir nesunkiai sutrikdė A. B. sveikatą, t. y. 2011 m. gruodžio 7 d., apie 14.30 val., D. V. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kieme, dėl menkavertės priežasties kitų žmonių akivaizdoje sudavė kumščiu vieną smūgį A. B. į veidą ir ne mažiau kaip penkis į galvą, o parkritusiam nukentėjusiajam spyrė ne mažiau kaip septynis kartus į galvą ir nugarą. Dėl patirtų sužalojimų (kairės ausies ūmaus trauminio sraiginio nervo uždegimo, nosies pertvaros lūžio su iškrypimu, galvos smegenų sukrėtimo, viršutinio žandikaulio dešinės pusės 1-ojo danties panirimo, muštinės žaizdos kairiame antakyje ir apatinės lūpos paviršiuje, poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose ir kairės ausies srityje) nukentėjusiajam A. B. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. B. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 28 straipsnio 2 dalį) ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, sukliudžiusių šiam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą sprendimą,
Žemesnės instancijos teismas
Nukentėjusiojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė įvykio aplinkybes, tinkamai atskleidė jo ir A. B. veiksmus įvykio metu ir padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius nesusižalojo galvos griūdamas, o šiuos sužalojimus jam padarė A. B., suduodamas smūgius rankomis ir kojomis. Tai patvirtina kasatoriaus nurodytas aplinkybes, kad A. B. jis nepuolė, todėl šis nesigynė jį nustumdamas ir pargriaudamas, o intensyviai mušė, suduodamas smūgius į galvą. Šios instancijos teismo teisingai pažymėta, kad A. B. buvo aktyvus konflikto dalyvis ir sudavė stiprių smūgių A. B. į galvą, taip padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą; tuo tarpu A. B. patyrė tik nežymių sužalojimų, kuriuos padarė A. B., gindamasis nuo šio agresyvaus kėsinimosi.
Šalies argumentai
Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad pirmas smurtinius veiksmus atliko jis, puldamas A. B., ir kad A. B. sutrikdė jo sveikatą gindamasis. Teismas nepasisakė, kodėl A. B. spardė gulinčiam nukentėjusiajam į galvą ir kaip tokie jo veiksmai gali būti laikomi būtinąja gintimi. Nukentėjusiojo manymu, tokias savo išvadas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismas grindė ne išsamia bylos aplinkybių analize ir įrodymų vertinimu, bet atskirais įrodymais, iš esmės remdamasis kaltininko ir jo brolio parodymais. Be to, nustatant atitinkamas aplinkybes, buvo remtasi ir tokiais parodymais, kurie nepatvirtina būtinosios ginties situacijos buvimo.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus patikimumo aspektu. Liudytojo A. G. parodymus teismas laikė nepatikimais, nes šis atvažiavo kartu su nukentėjusiuoju, tuo tarpu A. B., jo brolio Ž. B. ir D. V. prieštaringus parodymus laikė objektyviais ir nekeliančiais abejonių, nors ji melagingai nurodė, kad konflikto metu A. B. fotografavo mobiliuoju telefonu A. B. automobilį, tačiau paneigė nukentėjusiojo nurodomas telefono paėmimo aplinkybes, kurias iš dalies patvirtino ir pats A. B. bei visiškai patvirtino jo brolis.
Be to, pasak nukentėjusiojo, apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad jis pirmas pradėjo smurtauti prieš A. B., neatsižvelgė į teisės medicinos specialisto išvadą Nr. G 620/12(05), kuri nepatvirtina A. B. parodymų, jog nukentėjusysis sudavė jam į galvą. Be to, tokių aplinkybių nepatvirtino ir liudytojai Ž. B. bei D. V. Liudytoja D. V. nurodė negalinti pasakyti, kuris pirmas sudavė smūgius vienas kitam ar pastūmė. Taigi šie liudytojai nepatvirtina, kad prieš A. B. buvo naudojamas smurtas, dėl kurio jis turėjo teisę gintis. Kasatoriaus manymu, šios instancijos teismas turėjo įvertinti jo siekį mobiliuoju telefonu užfiksuoti smurtautojo automobilio numerius, policijos pareigūnų kvietimą bei nuoseklų įvykio aplinkybių pasakojimą, taip pat atsižvelgti į policijos pareigūnų V. K. ir R. N. parodymus, pagal kuriuos, jiems atvykus į įvykio vietą, jų laukė sumuštas nukentėjusysis A. B., o neva užpultas A. B. buvo pasišalinęs iš įvykio vietos ir į policiją buvo pristatytas vėliau, sustabdžius jo vairuojamą automobilį.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatoriaus įsitikinimu, iš ištirtų įrodymų visumos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino A. B. veiksmus kaip teisės į būtinąją gintį įgyvendinimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Tačiau nagrinėjamoje konfliktinėje situacijoje nukentėjusiojo veiksmai negali būti laikomi pavojingu kėsinimusi, nes jais nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nekilo grėsmė A. B. ar kitiems kieme buvusiems asmenims, jų saugumui. Kasatoriaus teigimu, esant žodiniam konfliktui tarp dviejų asmenų, neturint jokių įrankių specialiai pritaikytų žmogui žaloti, nesant kelių žmonių smurtinių veiksmų prieš vieną asmenį, negalima laikyti, kad jo (kasatoriaus) kėsinimasis buvo akivaizdus ir realus. Kita vertus, nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo, siekdamas nutraukti pavojingą, realų, akivaizdų kėsinimąsi prieš save, akivaizdu, jog šiuo atveju gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pavojingumo. A. B. nustatyti sužalojimai (poodinė kraujosruva dešiniajame dilbyje, minkštųjų audinių patinimas kairio kelio sąnario srityje), kurie galėjo atsirasti suduodant smūgius nukentėjusiajam, tuo tarpu A. B. sudavė smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, be to, nukentėjusysis buvo spardomas gulintis. Nukentėjusiojo įsitikinimu, šios aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, kad užpultasis prieš besikėsinantįjį panaudojo adekvačias kėsinimosi pavojingumui priemones.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis), o jei byla nutraukiama teismo nuosprendyje turi būti nurodomas bylos nutraukimo pagrindas (BPK 331 straipsnio 3 dalis). Motyvus šiam teismui būtina nurodyti ir nutraukiant bylą BPK 3 straipsnio 9 punkte ir 327 straipsnio 1 punkte nurodytais pagrindais, nes priešingu atveju būtų neįvykdomas konstitucinis reikalavimas, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti aiškus, kad jis turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-192/2013).
Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Kasaciniu pagrindu apskųstiems žemesnės instancijos teismų sprendimams naikinti laikomi ir tokie BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai, kai žemesnės instancijos teismų atliktas įrodymų vertinimas turi spragų, yra paviršutiniškas, vienpusiškas, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų.
Šis kasacine tvarka tikrinamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant minėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl jis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Nuosprendyje nėra išanalizuotos ir teisiniais argumentais pagrįstos visos reikalingos sąlygos, kurioms esant nustatoma pavojingo kėsinimosi ir būtinosios ginties situacija, nepašalinti ar neaptarti prieštaravimai tarp atskirų bylos duomenų.
Pirmosios instancijos teismui neįvertinus, ar įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo motyvus, privalėjo pagal BK 28 straipsnyje bei teismų praktikoje (pvz. : kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2009, 2K-279/2010, 2K-316/2012, 2K-7-428//2010, 2K-515/2011, 2K-392/2012, 2K-275/2013) suformuotus kriterijus, konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes išsiaiškinti, kokie buvo nukentėjusiojo ir nuteistojo veiksmai konflikto metu, nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, įvertinti tokio kėsinimosi pradžios, eigos ir pabaigos momentus, nustatyti smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo ir nuteistojo sužalojimus padarymo mechanizmą, jų sudavimo momentą, patikrinti nuteistojo kaltės formą ir rūšį, taip pat padaryti išvadas, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.
Tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šio teismo padarytos išvados dėl būtinosios ginties situacijos nėra pagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, prieštaravimų pašalinimu ar jų paaiškinimu, atskirų bylos duomenų sugretinimu.
Šis teismas nustatė būtinosios ginties situaciją neišdėstęs įrodytomis pripažintų aplinkybių dėl kėsinimosi eigos ir pabaigos. Teismas neaptarė pirmosios instancijos teismo kaltinime nurodytų svarbių aplinkybių dėl smūgių skaičiaus ir jų sudavimo būdo. Iš teismo padarytų išvadų lieka neaišku, ar nustatyta, kad nukentėjusiajam suduoti šeši smūgiai kumščiu į galvą, ar buvo jis pakritęs ir spardomas kojomis į galvą ir nugarą, ar ne.
Suteikęs prioritetą A. B., liudytojų A. G., D. V. parodymams, A. B. teisės medicinos duomenims ir iš šių duomenų nustatęs konflikto pradžią, A. B. gynybą nuo pavojingo kėsinimosi, šio asmens patirtus sužalojimus, teismas nepadarė jokių išvadų dėl nukentėjusiajam A. B. padarytų sužalojimų, nepasisakė, ar šių asmenų nurodytomis aplinkybėmis nukentėjusiajam galėjo būti padaryti nustatyti kūno sužalojimai.
Naujame nuosprendyje neatskleista ir neanalizuota apeliacinės instancijos teismo nustatyto pavojingo kėsinimosi pabaiga, nepalygintas įvykyje dalyvavusių asmenų fizinių jėgų santykis, jų charakteristikos, polinkis spręsti ginčus smurtu, paliktos nuošalyje pranešimo policijai apie įvykį aplinkybės.
Pažymėtina ir tai, kad naujo nuosprendžio atskirų išvadų argumentavimas retorinio pobūdžio motyvais – „akivaizdu“, apylinkės teismo įvardijimas šališku vien dėl kitokio atskirų bylos aplinkybių įvertinimo, taip pat nėra tinkami motyvai, kuriais vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti apskųsto apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.
Darytina išvada, kad naujas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio reikalavimų. Tai laikytina esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir iš naujo patikrinti apeliacinio skundo argumentus dėl apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo. A. B. veiksmų atitikties BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytai veikai klausimas pagal apeliacinio skundo argumentus taip pat spręstinas iš naujo, nes jis priklauso nuo tinkamai nustatytų įrodytomis pripažintinų bylos aplinkybių.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.