Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto M. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarimo, kuriuo M. Š. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. 28 Eur bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d., taikant ATPK 30¹ str., 300 Eur bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams, vadovaujantis ATPK 33 str. paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 300 Eur bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. spalio 16 d. M. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2015 m. spalio 15 d., apie 14.14 val., Vytauto g. 60A, Tauragėje, automobilių stovėjimo aikštelėje vairuodamas automobilį „Mazda 626“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bandydamas apsisukti aikštelėje, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepaliko saugaus atstumo nuo stovinčio automobilio „Citroen C5“ ir į jį atsitrenkė bei apgadino. Iš eismo įvykio vietos pasišalino apie įvykį nepranešęs policijai ir neužsipildęs eismo įvykio deklaracijos. Tokiais savo veiksmais M. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 5, 9, 101, 126, 219.1, 219.3, 220 punktų reikalavimus. Tokie M. Š. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole buvo kvalifikuoti pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Kadangi jis vairavo automobilį būdamas blaivus, turėdamas nustatytos kategorijos vairuotojo pažymėjimą, automobiliui buvo atlikta valstybinė techninė apžiūra, automobilis draustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl jam iš eismo įvykio vietos pasišalinti nebuvo jokio tikslo, motyvo ir tyčios. Iš eismo įvykio vietos jis išvažiavo tik po to, kai nukentėjusiajam pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio ir paliko pastarajam privalomojo civilinės atsakomybės draudimo polisą. Kad reikia užsipildyti eismo įvykio deklaraciją, jis nesuprato, dėl senyvo amžiaus neįsigilino į situaciją ir sąžiningai klydo.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal ATPK 130 str. 1 d. prasmę asmens kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Taigi baudžiant pagal minėtą normą būtina nustatyti, kad asmuo iš eismo įvykio vietos pasitraukia tyčia, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartyse Nr. 2AT-10/2012, 2AT-11/2012, 2AT-1/2013, 2AT-8-2013 suformuota teisės taikymo praktika, pagal kurią atsakomybė pagal ATPK 130 str. kyla tik tuo atveju, kai įrodyta, jog kaltininkas suvokia, kad jis iš eismo įvykio vietos pasišalina neteisėtai, t. y. vengdamas neblaivumo patikrinimo, žalos atlyginimo, slėpdamas tapatybę ir panašiais atvejais. Pagal ATPK 130 str. nebaudžiami vairuotojai, kurie iš įvykio vietos išvažiavo sąžiningai klysdami dėl tokio poelgio teisinių pasekmių (analogiškas įvykis įvyko ir su Ž. P., kur teismas bylos dalį dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos nutraukė ir nuobaudos netaikė). Teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.

ATPK 130 str. 1 d. nustatyta administracinė atsakomybė, inter alia, ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šiame straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektu laikytina norminiuose teisės aktuose įtvirtinta kelių eismo organizavimo tvarka. Objektyvieji pažeidimo požymiai pasireiškia aktyviais pasitraukimo iš eismo įvykio vietos veiksmais. Kadangi šio nusižengimo požymiai aprašyti blanketinėje dispozicijoje, konstatuojant KET pažeidimo faktą, turi būti nurodomos vairuotojo pažeistos KET normos (straipsniai, punktai). Svarbus ir paties eismo įvykio konstatavimo faktas. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 11 p. nustatyta, kad eismo įvykiu laikoma situacija, kai kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.

Pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d. turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan.

Kita vertus, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos 2013-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinėn atsakomybėn patrauktas M. Š. skundžiamu nutarimu nubaustas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad M. Š. savo kaltės pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį neginčija, apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties buvimo jo veikoje. Esminis apeliacinio skundo argumentas, kvestionuojant kaltę, yra tai, kad M. Š. neturėjo tyčios pasišalinti iš įvykio vietos, nes apgadinęs svetimą transporto priemonę iš įvykio vietos iš karto neišvažiavo, bendravo su apgadinto automobilio savininku, pastarajam padavė savo automobilio privalomojo civilinės atsakomybės draudimo polisą ir pasakė, kad tai, kas reikalinga, tegul pastarasis užsipildo, nes jis nežinojo, kaip reikia užpildyti eismo įvykio deklaraciją ir kad reikalingas jo parašas, todėl, apelianto nuomone, jo veiksmuose nėra ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties subjektyviosios pusės elemento – tiesioginės tyčios.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad M. Š. kaltė padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą yra įrodyta byloje surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, to neneigia ir pats administracinėn atsakomybėn patrauktas M. Š., kad jis vairuodamas automobilį „Mazda 626“, bandydamas apsisukti aikštelėje, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepaliko saugaus atstumo nuo stovinčio automobilio „Citroen C5“ ir į jį atsitrenkė, t. y. sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino nukentėjusiajam D. B. priklausantį automobilį, ir pasišalino iš įvykio vietos pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus. KET 220 p. nedviprasmiškai numato, kad jeigu su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai sutaria dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekviečia policijos į eismo įvykio vietą, su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai privalo eismo įvykio deklaracijoje nubraižyti eismo įvykio schemą, aprašyti eismo įvykio aplinkybes ir duoti visiems su eismo įvykiu susijusiems eismo dalyviams pasirašyti. Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. Š., kaip matyti iš pastarojo rašytinio paaiškinimo policijai bei jo parodymų bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, supratęs, kad sukėlė eismo įvykį ir kad nukentėjusysis jam reikš pretenzijas dėl šio įvykio (kaip matyti iš nukentėjusiojo D. B. parodymų, pastarasis po eismo įvykio M. Š. pasakė, kad kvies policiją, tačiau šis pasakė, kad susirašys eismo įvykio deklaracijas, ir padavęs dokumentus (deklaraciją, draudimą) išvažiavo), pasielgė KET 220 p. nenumatytu būdu ir užuot užpildęs eismo įvykio deklaraciją iš įvykio vietos pasišalino.

Nors M. Š. apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama aplinkybių po įvykusio eismo įvykio aiškinimui, bandant pateisinti savo elgesį, tačiau pažymėtina, kad asmuo, įgijęs vairuotojo pažymėjimą, turėjo žinoti apie tai, kad kilus eismo įvykiui esant nukentėjusiojo automobilio savininkui privaloma užpildyti eismo įvykio deklaraciją, o jei nesutariama dėl eismo įvykio aplinkybių – iškviesti policijos pareigūnus, tačiau M. Š. šių KET numatytų pareigų nevykdė, nors tokią galimybę turėjo, juolab jis nukentėjusiojo buvo įspėtas, kad pastarasis kviečia policijos pareigūnus, tačiau nepaisydamas to išvažiavo. Apygardos teismo vertinimu, apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad dėl senyvo amžiaus jis nežinojo, kaip reikia užpildyti eismo įvykio deklaraciją ir kad reikalingas jo parašas, negali būti vertinamos kaip pažeidimo padarymą pateisinančios ir atsakomybę šalinančios aplinkybės. Iš byloje nustatytų aplinkybių visumos ir paties M. Š. paaiškinimų matyti, kad jis suvokė, jog sukėlė eismo įvykį, ir žinodamas, kad nukentėjęs asmuo jam reikš pretenzijas dėl šio įvykio ir automobilio apgadinimo, eismo įvykio deklaracijos neužpildė ir, nepaistydamas nukentėjusiojo įspėjimo, kad šis kviečia policiją, iš eismo įvykio vietos išvažiavo. Taigi byloje surinktais įrodymais yra neginčytinai nustatyta, kad M. Š. pasišalino iš įvykio vietos tyčia, kai turėjo galimybę laikytis KET reikalavimų ir užpildyti eismo įvykio deklaraciją arba pasilikti eismo įvykio vietoje, kol atvyks policijos pareigūnai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos įrodymus, pagrįstai pripažino juos pakankamais neginčytinai nustatyti M. Š. kaltę padarius pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgęs į byloje ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad M. Š. pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – dvejų metų teisės vairuoti transporto priemones atėmimas kartu su 300 Eur dydžio bauda – yra neproporcinga padarytam administraciniam teisės pažeidimui.

Pagal LAT praktiką atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (LAT nutartys Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-10-2014, 2AT-57-139/2015). Kartu LAT atkreipia dėmesį ir į tai, kad asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį iš esmės savo pavojingumu labai skirtingose situacijose: tiek tais atvejais, kai vairuotojas iš įvykio vietos įžūliai pasišalina po eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta didelė žala, tiek tais atvejais, kai žala yra nedidelė ir pan., todėl parenkant nuobaudos rūšį ir dydį už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, būtina vertinti visas reikšmingas aplinkybes siekiant, kad skirta nuobauda atitiktų administracinės atsakomybės principus. Taigi panašaus pobūdžio atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose LAT, įvertinęs bylos duomenų visumą, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenines savybes, padaryto pažeidimo pobūdį, padarinius, yra linkęs mažinti, taikydamas ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, skiriamas nuobaudas, sutrumpindamas teisės vairuoti atėmimo terminą arba panaikindamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimą (LAT nutartys Nr. 2AT-29-2013, 2AT-3-2014, 2AT-6-2014, 2AT-57-139/2015, 2AT-53-697/2015).

Pagal nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad M. Š. padaryti teisės pažeidimai savo pobūdžiu nėra šiurkštūs ir nesukėlė sunkių padarinių – pasitraukdamas iš eismo įvykio vietos, jis nesutrukdė policijos pareigūnams išaiškinti eismo įvykio aplinkybių ir jo padarytų KET pažeidimų, žala svetimam turtui padaryta nedidelė, savo kaltę dėl eismo įvykio M. Š. pripažino, gailėjosi, jo atsakomybę lengvina tai, kad pažeidimą padarė sulaukęs 65 metų (ATPK 31 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pažeidėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. M. Š. galiojančių administracinių nuobaudų neturi, anksčiau jis tik vieną kartą buvo baustas administracine tvarka, tačiau labai seniai – 2005 m. Šiuo atveju, apygardos teismo vertinimu, yra svarbu atsižvelgti ir į tai, kad iš eismo įvykio vietos M. Š. išvažiavo ne piktybiškai siekdamas išvengti atsakomybės, o todėl, kad dėl savo solidaus amžiaus (81 metai) netinkamai suvokė ir įvertino susidariusią situaciją. Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad M. Š. iš eismo įvykio vietos išvažiavo palikęs nukentėjusiajam deklaraciją ir draudimą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, apygardos teismas sprendžia, kad M. Š. dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, paskirta administracinė nuobauda švelnintina, taikant ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, t. y. paliekant apylinkės teismo paskirtos baudos dydį, bet netaikant teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Sušvelninus pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį M. Š. paskirtą administracinę nuobaudą, švelnintina ir galutinė paskirta administracinė nuobauda.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarimą pakeisti:

M. Š., taikant ATPK 30¹ straipsnio 1 dalį, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą dvejiems metams – panaikinti.

Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, M. Š. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir ATPK 130 straipsnio 1 dalį paskirtas administracines nuobaudas subendrinti ir nustatyti galutinę subendrintą nuobaudą – 300 Eur (trijų šimtų eurų) dydžio baudą.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.