Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

civiliniams ieškovams A. G., L. G., jų atstovui advokatui Arūnui Justeikai

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Armino Elijošiaus ir civilinių ieškovų A. G., L. G. atstovo advokato Arūno Justeikos apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnyje.

A. G. ir L. G. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo, atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011 m. vasarą, nenustatytą dieną ir valandą, prie (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini) upelio, vieną kartą kišdamas pirštą į mažametės V. G., gim. (duomenys neskelbtini), lytinius organus, atliko tvirkinamuosius veiksmus V. G. atžvilgiu ir šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnyje.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo 2013-01-23 Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo pakeisti, pripažinti R. K. kaltu pagal BK 153 straipsnį ir skirti jam 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Teismas padarė išvadą, kad apkaltinamojo nuosprendžio grindimas vien mažametės parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai, kurių patikimumas kelia pagrįstas abejones, prieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms ir R. K., remiantis tik šiais duomenimis, negali būti pripažintas kaltu ir nuteistas, nesant kitų jo kaltės įrodymų. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, R. K. išteisintinas, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnyje (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Prokuroro nuomone, tokiu būdu teismas, neturėdamas realaus pagrindo, išteisino R. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnyje, todėl nuosprendis keistinas.

Atstovo teigimu, teismas konstatavo, kad kaltinimas yra grindžiamas išskirtinai tik mažametės mergaitės (tvirkinimo veiksmų atlikimo metu jai buvo keturi metai) parodymais. Šio įvykio niekas nėra matęs, apklausti tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepilnamečiai vaikai, kuriuos ji buvo nurodžiusi, kad kartu buvo prie upelio, paneigė jos parodymus, nurodydami, kad jie niekada kartu su nukentėjusiąją V. G. nėra plovę automobilio, nėra žaidę prie upelio. Nurodo, kad kategoriškai nesutinka su tokia teismo išsakyta pozicija, kadangi šių kategorijų bylose, atsižvelgus į jų specifiką, dažniausiai liudininkų nebūna, todėl ypač svarbią reikšmę turi esamų liudytojų parodymai, jų parodymų nuoseklumas, aiškumas, prieštaravimai tiek faktinėms aplinkybėms, tiek įprastoms gyvenimo normoms. Teismo posėdžio metu išklausius mažamečius liudytojus (vaizdo įrašą pas ikiteisminio tyrimo teisėją) akivaizdu, kad mažamečiai vaikai, liudyti prieš savo senelį) nenorėjo, tai yra paprašyti išvardinti vaikus su kuriais žaidžia, išvardino visus, išskyrus nukentėjusiąją V. G. ir tik papildomai paklausus ar pažįstą tokią mergaitę, nurodė, kad pažįsta. Akivaizdu, kad mažamečių parodymai, tokie kaip nenurodymas nukentėjusiosios kaip pažįstamos, griežtas neigimas, kad mergaitė būdavo kartu prie upelio, plaudavo kaltinamojo mašiną, yra nekas kita, o pačio kaltinamojo įtakoje duoti mažamečių parodymai, kitu atveju visiškai neaišku, kodėl būtent nukentėjusioji yra tokia išskirtinė iš negausaus mažamečių būrelio. Suaugusiųjų įtaka vaikų parodymuose yra akivaizdi, kadangi mažamečiai vaikai negali tiksliai išpildyti jų norų, o tokios įtakos akivaizdus buvimas nepaneigia kaltinamojo kaltus veiksmus, o tik patvirtina. Taip pat akcentuotina, kad pati nukentėjusioji mergaitė nurodė, kad tvirkinamieji veiksmai buvo atlikti kai vaikai nubėgo į parduotuvę saldumynų ir ji liko viena su kaltinamuoju.

Atkreipia dėmesį į tai, kad vaikų darželio - lopšelio „(duomenys neskelbtini)“ pateikta byloje charakteristika net nėra minima prie įrodymų priimtame teismo nuosprendyje.

Atstovas nurodo, kad teismas konstatavo, jog nors ekspertai yra nustatę, kad mergaitė neturi padidinto polinkio fantazuoti bei padidinto polinkio į įtaigumą, taip pat nėra gauta objektyvių duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį jos duodamiems parodymams, V. G. parodymai negali būti laikomi patikimais. Kaip jau minėta, mergaitė, pagal jos tėvų parodymus, apie tvirkinimą kalba praėjus ilgam laiko tarpui, nėra jokių įrodymų, kad įvykis būtų turėjęs kokias tai pasekmes mergaitei, sužinojus apie įvykį, mergaitę eilę kartų klausinėjama tėvų, kurie aiškino, kad ji taip turės pasakoti policijai, po to buvo apklausta policijos darbuotojos R. J., kuri savo tarnybiniame pranešime nurodo, kad R. K. kišo pirštą į mergaitės lytinius organus, nors ikiteisminis tyrimas net nebuvo pradėtas ir neaišku kaip ji mergaitę apklausinėjo, po to mergaitė apklausiama VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir tik 2012-04-02 mergaitė apklausiama dalyvaujant psichologei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dar vėliau apklausiama ekspertų, kurie nurodo, kad toliau ją apklausinėti nerekomenduojama. Negalima paneigti, kad nukentėjusiosios parodymai, tiek kartų ją visiems klausinėjant, negalėjo būti suformuoti ją klausiančiųjų suaugusiųjų. Atstovas teigia, kad kategoriškai nesutinka su tokia teismo išsakyta pozicija, kadangi visi teisėjos nurodyti veiksmai yra būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai, kurie yra betarpiškai atliekami tokio pobūdžio bylose ir neturėtų būti lengvinantys kaltinamojo padėtį. Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje atliktos Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad V. G. atsižvelgiant į jos amžių bei turimas žinias, byloje nagrinėjamojo įvykio metu negalėjo ir šiuo metu negali suprasti su ja atliktų veiksmų esmės, todėl negalėjo šiems veiksmams adekvačiai priešintis. V. G. atsižvelgiant į jos protinio išsivystymo lygį, pažintinės veiklos bei individualius psichologinius ypatumus, galėjo ir gali teisingai suprasti tam tikras konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti teisingus parodymus. Jos parodymai realistiški, jie atitinka jos amžių, protinio išsivystymo lygį bei žodyną V. G. padidintas polinkis fantazuoti bei padidintas polinkis į įtaigumą nėra būdingi. Nėra gauta jokių objektyvių duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį juos duotiems parodymams. Atsižvelgiant į faktą, kad tokio pobūdžio bylose dažniausiai liudytojų nebūtina, ypač didelę reikšmę priimant teisingą sprendimą turi specialistų atliekamos ekspertizės. Civilinių ieškovų atstovo teigimu šiuo atveju visi ginčytini ar abejones galimai keliantys klausimai yra paneigti specialistų ypač konkrečiomis ir kategoriškomis išvadomis ir nors tai yra tik vienas iš įrodymų tiriant bylą, bet jis turėtų būti vertinimas ypač atsakingai, tuo tarpu teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį galimai per mažai atsižvelgė į specialistų argumentus.

Be to, teismas nurodė, kad gali remtis tik teisme ištirtais įrodymais. Byloje yra iki pradedant ikiteisminį tyrimą šioje byloje M. M., gim. (duomenys neskelbtini) paaiškinimas, teismas jo netiria ir nevertina, nes nepilnametis apklaustas administracinio teisės pažeidimo byloje, jis negali būti tinkamu įrodymu šioje byloje. Pasak atstovo, negalima sutikti su tokia teismo išvada dėl įrodymų vertinimo, kadangi BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi, spręsdamas, ar išnagrinėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme numatytiems reikalavimams ir ar juos galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Sprendžiant, ar duomenys gauti teisėtais būdais, pirmiausiai reikia nustatyti, kas - proceso dalyvis ar valstybės institucija (pareigūnas) - šiuos duomenis surinko ir pateikė į bylą, nes skirtingų subjektų elgesiui taikomi skirtingi principai. Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai, teismas turi pareigą patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu. Šiuo atveju įrodymas į bylą buvo pateiktas valstybės institucijos, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad garsinant byloje esančius įrodymus, šis paaiškinimas buvo pagarsintas, todėl turėjo būti vertintinas.

Civilinių ieškovų atstovo nuomone, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, kad kaltinamojo R. K. kaltę įrodo, net tik nukentėjusiosios V. G. parodymai, bet ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Tai reiškia, kad teismas turi ištirti ir įvertinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Civilinių ieškovų nuomone pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, neįvertino visų byloje esančių duomenų, neteisingai interpretavo objektyviais duomenimis byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nuspręsdamas, kad kaltinamojo R. K. veiksmuose nėra BK 153 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti, prokuroras, civiliniai ieškovai ir jų atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Įrodinėjimo procesas byloje negali būti begalinis, byloje turi būti surenkama tiek įrodymų, kiek jų pakanka pagrįstoms išvadoms daryti.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis. Iš išteisinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad jame yra išsamiai išdėstyti bei analizuoti nukentėjusios V. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui; Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2012-06-19 – 2012-08-13 atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės (akto Nr. (duomenys neskelbtini)) išvada, nukentėjusios V. G. įstatyminės atstovės A. G., liudytojų L. G., N. T., R. Š., A. Z., A. A., H. A. parodymai. Taigi, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų, turinčių esminę reikšmę išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, visumą. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės bylos Nr. 2K-44/2007, 2K-347/2007, 2K-251/2010). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barberà, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir kilusioms abejonėms pašalinti. Tačiau byloje surinktų įrodymų visuma objektyviai ir neabejotinai nepatvirtina to, kad R. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnyje.

Dėl BK 153 straipsnio nuostatų taikymo ir bylos nagrinėjimo teisme ribų

R. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011 m. vasarą, nenustatytą dieną ir valandą, vieną kartą kišdamas pirštą į mažametės V. G., gim. (duomenys neskelbtini), lytinius organus, atliko tvirkinamuosius veiksmus V. G. atžvilgiu ir šiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnyje.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 23 d. nuosprendžiu R. K. išteisino, nes neįrodyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnyje (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo 2013-01-23 Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo pakeisti, pripažinti R. K. kaltu pagal BK 153 straipsnį ir skirti jam 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėti 1 metams ir 6 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Apeliaciniu skundu civilinių ieškovų A. G. ir L. G. atstovas advokatas Arūnas Justeika prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo R. K. išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 153 straipsnyje ir priimti apkaltinamąjį nuosprendi, bei priteisti A. G. ir L. G. iš R. K. - moralinę (neturtinę) žalą įvertintą 60 000 litų sumai, tai yra kiekvienam civiliniam ieškovui po 30 000 litų. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių duomenų, neteisingai interpretavo objektyviais duomenimis byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nuspręsdamas, kad kaltinamojo R. K. veiksmuose nėra BK 153 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių.

Taigi apeliaciniuose skunduose prašoma R. K. pripažinti kaltu pagal BK 153 straipsnį, paskirti jam bausmę ir priteisti iš jo neturtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

Pagal BK 153 straipsnį atsako tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Mažamečio asmens tvirkinimas – tai objektyviai seksualus elgesys, galintis sukelti vaikui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, seksu, nesveiką ir negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis. Tai gali būti kaltininko seksualiniai veiksmai, gašlavimas vaiko atžvilgiu ne tik siekiant sukelti susijaudinimą, bet ir patenkinti savo lytinę aistrą, dirginant savo lytinius organus ar kitas kūno dalis, vaiko vertimas atlikti seksualinius veiksmus, taip pat seksualinių veiksmų atlikimas vaiko akivaizdoje. Mažametis gali būti tvirkinamas demonstruojant jam lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ir kitokiais būdais, tokie veiksmai gali būti atliekami vaikui demonstruojant pornografiją, pasakojant apie seksualinių poreikių tenkinimą, lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. Tačiau tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į moters lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (kasacinė byla Nr. 2K-725/2007).

R. K. kaltinamas, kad jis kišo pirštą į mažametės V. G., gim. (duomenys neskelbtini), lytinius organus, t. y. atlikęs intervenciją į mažametės lytinius organus, tačiau jis nėra kaltinamas tokiu būdu tenkinęs lytinę aistrą.

Todėl teisėjų kolegijos vertinimu pagal byloje nustatytas aplinkybes išteisintojo veiksmai teoriškai galėtų būti vertinami pagal Baudžiamojo kodekso normas, numatančias atsakomybę už seksualinį prievartavimą (BK 150 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės bylos Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt.). Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi nagrinėjimo teisme ribos yra savotiški teisiniai rėmai, į kuriuos teismas turi orientuotis nagrinėdamas bylą. Konstitucinė pareiga – vykdyti teisingumą – įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai, neperžengiant kaltinimo ribų (kasacinė byla Nr. 2K-203/2008). BPK 255 straipsnio 2 dalis nustato, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytų nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės gali būti pripažįstamos tada, kai jos lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą (kasacinės bylos Nr. 2K-296/2004, 2K-7-13/2007, 2K-383/2011); pagal kitą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties alternatyvų požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K-104/2007, 2K-231/2007), taip pat ir kitais atvejais, kai minėtais pokyčiais suvaržyta teisiamojo teisė į gynybą.

Pagal teismų praktiką kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ir apeliaciniame procese, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalga; išvadų 6 punktas (Teismų praktika Nr. 31, p. 377). Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka šiuo atveju yra saistomas prokuroro ir civilinių ieškovų atstovo paduotų apeliacinių skundų, kuriuose prašoma išteisintąjį R. K. pripažinti kaltu pagal BK 153 straipsnį.

Nagrinėjamoje byloje pagal R. K. pareikštą kaltinimą ir teisėjo nutartį perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, R. K. veiksmuose nenustatyta BK 153 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis. Be to apeliacinės instancijos teismas šiame bylos nagrinėjimo etape negali spręsti klausimo dėl veikos perkvalifikavimo į kitus BK straipsnius, nes toks procesinis sprendimas taptų staigmena išteisintajam ir pažeistų jo teisę į gynybą (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-228/2008, 2K–509/2008, 2K-P-36/2010), taip pat prieštarautų Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai (Sipavičius v. Lithuania, no. 49093/99, 21 February 2002).

Remdamasi pirmiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad susidariusioje situacijoje prokuroro ir civilinių ieškovų atstovo apeliaciniai skundai atmestini.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir civilinių ieškovų A. G. ir L. G. atstovo advokato Arūno Justeikos apeliacinius skundus atmesti.