- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-06-04
- Bylos Nr.
- 1A-285-149-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-57-1-00611-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Leonarda Gurevičienė (pirm.), Vitalija Norkūnaitė, Sigita Bieliauskienė
- Nuteistasis
- M. P., F. O.
- Nukentėjusysis
- T. G.
- Advokatai
- Tadeuš Gudzinski
Teisėjas T.Volkovskis Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00611-2011-6
2014 m. birželio 4 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. P. ir jo advokato Tadeuš Gudzinski bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-12-12 nuosprendžio, kuriuo M. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Šiuo nuosprendžiu M. P. pagal Lietuvos BK 270 str. 1 d. redakcija Nr.X-272, 2005-06-23, Žin., 2005, Nr. 81-2945 išteisintas.
Taip pat šiuo nuosprendžiu nuteistas F. O., tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.
Be to, šiuo nuosprendžiu: nukentėjusiojo T. G. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteisiant jam iš M. P. ir F. O. solidariai 8857,26 Lt turtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje ieškinys atmestas;
Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinys dėl 15320 Lt turtinės žalos paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
M. P. ir F. O. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-12-12 nuosprendžiu buvo nuteisti už tai, kad jie, laikotarpyje nuo 2011 m. kovo mėn. pabaigos – iki balandžio mėnesio 12 d., 9.00 val., veikdami kartu Vilniaus r., Nemėžio sen., Nemėžio k., Ąžuolyno g. T. G. priklausančiame žemės sklype, neteisėtai nupjovė 26 žalias tuopas, pagrobė 25 tuopas, kurių tūris 98,414 m³, 8857,26Lt vertės, vertinamų po 90,00 Lt už vieną kubinį metrą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu M. P. ir jo gynėjas prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d, nuosprendį dalyje, kurioje M. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 178 str. 1 d. ir jį išteisinti, o iškeltą baudžiamąją bylą nutraukti.
Nurodo, kad, perduodant baudžiamąją bylą teismui, nebuvo nustatyti galimai padarytos nusikalstamos veikos padariniai: nupjautos (galimai pavogtos ir nepavogtos) medienos tūris, žala, tai yra nebuvo nenustatytas vienas iš nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę sudarančių požymių. Pažymėjo, kad apvalios medienos ir nenukirsto miško matavimą ir tūrio nustatymą reglamentuoja LR aplinkos ministro 2002-12-10 įsakymu Nr. 631 patvirtintos „Apvaliosios medienos bei nenukirsto miško matavimo ir tūrio nustatymo taisyklės“ (su pakeitimais Valstybės žinios, 2005-10-06, Nr. 118-4290; 2010-09-21, Nr. 111-5664 ), kuriose pateikiami normatyvai pagrindinėms 8 medžių rūšims (pušiai, eglei, beržui, drebulei, juodalksniui; baltalksniui; ąžuolui ir uosiui), tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar aukščiau paminėtų taisyklių nuostatos su patvirtintais juose normatyvais, taikytini tuopos medienos tūriui pagal normatyvus, nustatytus kitų medžių rūšims, paskaičiavimui.
Taip pat nurodo, kad Baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas nuosprendyje nepasisakė, kokiu teisės aktu vadovavosi, konstatuodamas, jog nupjautų 26 tuopų kiekis atitinka 98,414 m³. Pažymi kad baudžiamojoje byloje (t.1, b.l. 80) yra Vilniaus rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio skyriaus 2011-07-28 raštas Nr. A33(l5)-27(1.04), kuriame nurodomi tik skaičiai, t.y. apskaičiuotas ne miško žemėje augusių, nupjautų medžių tūris, kurį sudaro bendrai nupjautų tuopų tūris 104,391 m³, pavogtų (red. Savivaldybės nuomonė) 26 tuopų 98,414 m³, nepavogtų tuopų tūris 5,977 m³. Rašte nurodyta, kad skaičiavimai atlikti remiantis kelmų matmenimis ir medienos tūrio lentelėmis (trečiasis papildytas leidimas, sudarytojai: A. K., E. P., A. T., Kaunas, 2004 metai). Tačiau, prie rašto nepridėta jokių lentelių su skaičiavimais, taikomų metodikų ir kriterijų. Todėl negalima patikrinti ir įvertinti šių skaičiavimų pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, apeliantų teigimu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas kartu su kitais įrodymais vertino pateiktą į bylą R. Š. išvadą, ir jais taip pat pagrindė kaltinamųjų kaltę.
Tokiu būdu, nors baudžiamojoje byloje yra pateikti skirtingi medienos (tuopos) tūrio paskaičiavimo variantai, tačiau pirmosios instancijos teismas apeliantų manymu, neįvertino ir nepasisakė, kurie iš paminėtų normatyvinių teisės aktų taikytini, tuopų tūriui skaičiavimui, taip pat nepagrindė, kodėl vadovaujasi tik Vilniaus rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio skyriaus 2011- 07-28 rašte Nr. A33(15)-27(1.04) pateiktais skaičiais ir kas užtikrina šių skaičių patikimumą.
Šalies argumentai
Apeliantai nurodo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kokiai aukštumo kategorijai priskirtini augantys nukentėjusio T. G. žemės ūkio paskirties medžiai, tame tarpe ir tuopos. Atkreipia dėmesį, kad pagal baudžiamosios bylos duomenis, T. G. neatliko augančių jam priklausančiame žemės sklype želdinių inventorizacijos ir netvarkė apskaitos, t.y. nenustatyta medžių rūšys, būklė, fiziniai parametrai ir matmenis, nors pagal Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 18 straipsnio nuostatas, želdynai ir želdiniai turi būti inventorizuojami ir tvarkoma jų apskaita, nepaisant žemės nuosavybės formos ( 18 str. 2 d.). Ši aplinkybė, apeliantų teigimu, reikšminga tuo, kad be želdinių apskaitos ir inventorizavimo duomenų, negalima tiksliai apskaičiuoti medienos tūrio.
Kitą vertus, apeliantai nurodo, jog apvalios medienos matavimo priemonės turi būti patikrinti ir atitikti Valstybinėje metrologijos tarnyboje įregistruotas matavimų priemonių technines charakteristikas. (Taisyklių 3.1 punktas). Duomenų, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo naudojami nustatyta tvarka Valstybinėje metrologijos tarnyboje patikrinto matavimo priemonės nėra.
Pažymi ir tai, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas neįvertino tos aplinkybės, kad Vilniaus rajono administracijos Žemės ūkio skyriaus vyr. specialistas G. J., kurio skaičiavimais vadovavosi teismas, neturi medienos matuotojo kvalifikacijos ir nėra aplinkos ministro nustatyta tvarka atestuotas, nors pagal LR aplinkos ministro 2002-12-10 įsakymu Nr. 631 patvirtintų „Apvaliosios medienos bei nenukirsto miško matavimo ir tūrio nustatymo taisyklių“ (su pakeitimais Valstybės žinios, 2005-10-06, Nr. 118-4290; 2010-09-21, Nr. 111-5664; toliau- Taisyklės) nuostatų 2.54 punktą, medienos matuotojai turi būti atestuoti, suteikiant jiems medienos matuotojų kvalifikaciją. Nei vienas iš asmenų, pateikusių savo išvadas dėl nupjautos medienos tūrio, taip pat ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūroje aplinkos apsaugos inspektoriumi T. A., nepateikė dokumento patvirtinančio medienos matuotojo kvalifikacijos turėjimą.
Be to, pažymi, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos agentūra 2011-05-17 raštu informavo, jog neturi ne miško žemėje augusių medžių skaičiavimo metodikos (t.1.b.l.42). Ši aplinkybė nurodo į tai, kad apvalios medienos ir nenukirsto miško tūriui apskaičiuoti patvirtinti normatyvai netaikytini kitos rūšies medžiams, nenurodytiems lentelėse ir neaugančioms ne miško žemėje. Atkreipia dėmesį į tai, kad nei ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas, nei teismas bylos nagrinėjimo metu, neišaiškino, atsižvelgiant į nurodytą Vilniaus rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio skyriaus 2011-07-28 raštą Nr. A33(15)-27(1.04), kokiam tuopų medžių kiekiui (vnt) atitinka 5,977 m³ tuopų tūris, ar į jį įskaitytos ir nukirstos 26 tuopos.
Teigia, jog byloje nenustatyta ir neįrodyta, kad medieną pasisavino M. P.. Nenustatyta, kokios medienos rūšiai priklauso apžiūros metu rasta mediena, koks jos kiekis. Pažymi, kad pagal 2011-11-03 Daiktų apžiūros protokolo (t.1, b.l. 122-127) duomenis, kurui paruoštos medienos kiekis paskaičiuotas kvadratinis metras, nenustatyta kokias medžių rūšiai priklauso mediena, kas ir kokia transporto priemone ją išvežė.
Teigia, kad pagal prokuroro surašytą kaltinamąjį aktą, įvykio vieta įvardijama kaip Ąžuolyno gatvė, Nemėžio kaime, Vilniaus rajone, pil. T. G. priklausančiame žemės sklypo, tai yra galima suprasti, kad tai gali būti esanti Ąžuolyno gatvėje žemės sklypo dalis, kurioje galimai neteisėtai nupjautos 26 tuopos, tačiau, apeliantų teigimu, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal T. G. pareiškimą dėl neteisėto medžių kirtimo Vyšnių g., Nemėžio k., Vilniaus rajone ir ši aplinkybė patvirtinta surinktais byloje įrodymais:
Apeliantai teigia, kad pareiškimų ar skundų dėl Ąžuolyno g. Nemėžio kaime augusių tuopų neteisėto pjovimo nepateikta. Teismas nevertino, kad ikiteisminio tyrimo metu pats nukentėjusysis T. G. patvirtino, jog Ąžuolyno gatvės pusėje augusios tuopos jam nepriklausė, nukirstų medžių kubatūros nežino. Be to, T. G. nurodė, kad iš viso nukirsta 32 medžiai, jo žemės sklypo riba eina Vyšnių g-ve, Ąžuolyno gatvė – kitoje gatvės pusėje, taip pat jis pažymėjo, kad dėl nukirstų 32 medžių pretenzijų neturi, nes jo žemės sklypas ribojasi su Vyšnių g. Kuprijoniškių g., pridėjo savo nubraižytą ir asmeniškai pasirašytą planą-brėžinį, kuriame nurodyta kad medžiai auga Vyšnių g-ėje (t.1., b.l. 12-40), todėl, apeliantų manymu, bet kokie T. G. paaiškinimai dėl įvykio vietos, turėtu būti vertinami kritiškai.
Be to, apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, tos aplinkybės, kad 2012-01-06 AB LESTO pateiktame atsakyme pažymėta, kad AB LESTO užsakymu UAB „Elektros tinklo paslaugos“ 2011 m. kovo mėnesį vykdė medžių šakų genėjimo darbus Ąžuolyno g., Nemėžio k., atliekant 10 kv. įtampos elektros linijos techninės priežiūros darbus, tačiau dėl šios aplinkybės UAB „Elektros tinklo paslaugos“ atstovai nepateikė nei vieno paaiškinimo, todėl, apeliantų manymu, su galimai neteisėtais kirtimais Vyšnių gatvėje, kur ir buvo nupjautos 26 tuopos, M. P. ir F. O. neturi jokio ryšio.
Taip pat nurodo, jog nuteistasis M. P. nuo pat pradžių neneigė tos aplinkybės, kad Nemėžio seniūno pavedimu dirbo Ąžuolyno gatvėje, ir dėl to jam buvo pratęsta darbo sutartis, tačiau apeliantų teigimu, objektyviai jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jo darbo vieta (t.y. Ąžuolyno g., Nemėžio sen., Vilniaus raj.) sutapatinama su privačiu žemės sklypu, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, priklauso T. G.. M. P. nebuvo supažindintas su išduoto leidimo kirsti ir genėti medžius turiniu, jis nesuvokė, kad jo darbas galimai yra neteisėtas ir gali sukelti neigiamas pasekmes.
Pažymi ir tai, kad teismas neįvertino išduoto Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus 2011-03-28 Leidimo Nr. teisėtumo aspektu, ir dėl šios aplinkybės nepasisakė, nors baudžiamosios bylos nagrinėjimo eigoje nustatyta, kad 2011-03-28 leidimas Nr. 34 kirsti ir genėti tuopas, augančias Ąžuolyno g., Nemėžio k., Vilniaus rajone, buvo išduotas Nemėžio seniūnijai į.k. 188403597. Mano, kad Nemėžio seniūnijai išduotas leidimas kirsti ir genėti medžius privačiame žemės sklype, priklausančiame nukentėjusiajam T. G. yra neteisėtas, kadangi Nemėžio seniūnija nėra šio žemės sklypo nei savininkė, nei valdytoja. Ši aplinkybė apeliantų manymu, yra reikšminga tuo aspektu, kad nei Nemėžio seniūnija, nei Vilniaus rajono savivaldybės admininistracija, nežinojo, o kaltinamieji M. P. ir F. O. negalėjo ir neturėjo žinoti kad veikia privačiame žemės sklype.
Nurodo, jog pagal atliekamų funkcijų pobūdį ir seniūnas ir pavaduotoja galėjo ir turėjo išaiškinti kirtimų ir medžių genėjimo vietos priklausomybę, t.y. ar medžiai auga valstybinėje ar privačioje žemėje, ir išsiaiškinus, atitinkamai duoti savo darbuotojams pavedimus. Pagal savo pareigas šie valstybės tarnautojai privalėjo tikrinti kaip dirba jų pavaldiniai, t.y. M. P.. Mano, jog seniūnas ir pavaduotoja elgėsi nerūpestingai, galvodami kad M. P. teisėtai dirba valstybėje žemėje.
Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracijos darbuotojas ir komisijos narys E. Višnevski patikino, kad kirsti sausus ir avaringus medžius leidimo nereikia, kas patvirtina, jog M. P. elgesyje visiškai nėra tyčios jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str. 1 d. padaryme.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos departamento direktorius prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-12-12 nuosprendį:
1) panaikinti nuosprendį toje dalyje, kur M. P. ir F. O. išteisinti dėl jiems pareikšto kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 270 str. 1 d. (2005-06-23 įstatymo Nr. X272 redakcija) ir Vilniaus RAAD 15320 Lt civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas; 2) M. P. ir F. O. pripažinti kaltais pagal BK 270 str. 1 d. ir civilinį ieškinį išnagrinėti iš esmės.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nurodo, kad jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad kaltinime neįrodytas, koks yra neigiamo poveikio reikšmingumas, bei akcentuodamas, jog „nukirstų medžių rūšys nėra retos“, skundžiamame nuosprendyje įvardijo, jog žemes sklype didelė žala aplinkai padaryta nebuvo, taip pat neatsirado kitų padarinių aplinkai.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad 26 žalios tuopos buvo nupjautos žemės sklype (kad. Nr.4162/0 100:636) prie vietinės reikšmės kelio, Nemėžio k., Nemėžio sen., Vilniaus r., tai patvirtino nukentėjusysis T. G., taip pat Vilniaus RAAD pareigūnas T. A., taip pat tai liudijo ir rašytiniai, foto įrodymai šioje baudžiamojoje byloje. Nurodoma, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 206 „Dėl kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems“ 3 punktu patvirtinti kriterijai, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems. Medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, jeigu jie atitinka bent vieną iš šių kriterijų. Aukščiau minėto Vyriausybės nutarimo 3.4 papunktis numato, kad medžiai priskiriami saugotiniems, jeigu „medžiai (želdynai)“ auga vietinės reikšmės kelių kelio juostos dalyje už kelio pylimo pado, iškasos ar kelio griovio išorinio krašto, taip pat kelio apsaugos zonoje už kelio juostos ribos, išskyrus medžius ir krūmus, kurie kelia pavojų saugiam eismui ir kelio naudojimui ir (arba) auga deklaruotuose laukuose“ bei 3.10 papunktis numato, kad medžiai priskiriami saugotiniems jeigu „medžiai (želdynai)“ auga valstybinėje ir privačioje žemėje kaime, išskyrus paviršinių vandens telkinių pakrančių apsaugos juostas: vietiniai medžiai – ąžuolai, uosiai, klevai, liepos, miškinės obelys, miškinės kriaušės, guobos, vinkšnos, skirpstai, baltieji ir trapieji gluosniai, išskyrus augančius privačiose namų valdose ir deklaruotuose laukuose.“
Teigiama, kad žala aplinkai atsirado neteisėtai iškirtus 26 žalias tuopas, žalą skaičiavo Vilniaus RAAD Vilniaus rajono agentūros pareigūnas. VRAAD Vilniaus rajono agentūros 2011-05-17 žalos aplinkai paskaičiavime nurodyta, kad žemės ūkio paskirties sklype, esančiame Nemėžio k., Nemėžio sen., Vilniaus r., neteisėtai iškirtus 26 žalias tuopas, aplinkai buvo padaryta 15320 Lt žala. Žala aplinkai apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008-06-26 įsakymu Nr. DI-343 patvirtintais Želdinių atkuriamosios vertės įkainiais. Atkreipiamas dėmesys, kad 2011-05-17 žalos aplinkai paskaičiavime įvertinta žala aplinkai neteisėtai nukirtus 26 žalias tuopas, skaičiuojant pagal nukirstų medžių parametrus: kamieno skersmenį (cm) 1,3 m. aukštyje. Būtent metodikose (šiuo konkrečiu atveju – Želdinių atkuriamosios vertės įkainiuose) skaitine išraiška nurodyta, kokio dydžio žala aplinkai padaroma. Taigi šiuo konkrečiu atveju, nustačius, jog minėtame žemės sklype buvo neteisėtai iškirstos 26 žalios tuopos, žala aplinkai buvo skaičiuojama vadovaujantis Želdinių atkuriamosios vertės įkainiais, kuriuose jau yra įvertinta tai, kad neteisėtai nukirtus medžius, tam tikroje teritorijoje nelieka dalies aplinkos orą valančių elementų, pabloginama tai vietovei būdingo biotopo dalis ir kt.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. P. ir jo gynėjas parašo jų apeliacinį skundą tenkinti, civilinio ieškovo apeliacinį skundą atmesti, F. O. gynėja prašo civilinio ieškovo apeliacinį skundą atmesti, civilinis ieškovas ir prokuroras prašo nuteistojo M. P. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, civilinio ieškovo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
M. P. ir jo advokato Tadeuš Gudzinski apeliacinis skundas tenkintinas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).
Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina išnagrinėti teisiamajame posėdyje įrodymai, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-629/2006). Kartu pažymėtina, kad teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006).
Pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas įgalintas nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-36/2010).
Dėl nuteistojo M. P. ir jo advokato Tadeuš Gudzinski apeliacinio skundo argumentų
Kolegijos nuomone, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-12-12 nuosprendžiu M. P. ir F. O. nepagrįstai pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl žemiau nurodytų argumentų naikintinas ir jų atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą.
Pagal formuojamą teismų praktiką vagystės objektas – visų rūšių ir formų nuosavybė. Turtas pagal BK 178 straipsnį – tai turintys vertę bei fizinius parametrus (gabaritus, svorį, skaičių, kiekį) daiktai, taip pat pinigai ir vertybiniai popieriai. Svetimas turtas – tai daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais BK 178 straipsnyje. Taigi, vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia, tai yra grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori.
Tam, kad asmuo atsakytų pagal šį straipsnį, būtini visi šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nesant nors vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.
Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas ioje byloje buvo atliekamas neisamiai ir nevisapusikai, o pirmosios instancijos teismas netyręs ir nevertinęs visų galimų versijų, nepašalinęs byloje esančių akivaizdžių prieštaravimų, padarė spėlionėmis ir prieštaravimais pagrįstą išvadą, kad kaltinamieji kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, neturėdami tam leidimo, tyčia iškirsdami T. G. priklausančiame žemės sklype 26 tuopas ir pasisavindami 25 tuopų medieną slaptai pagrobė svetimą turtą ir padarė žalą nukentėjusiajam ir aplinkai.
Apylinkės teismas, nurodydamas, kad kaltinamųjų faktinių aplinkybių apie iškirstus medžius svetimame sklype pripažinimą patvirtina: įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuoti nupjauti medžiai, bei nukentėjusiojo T. G., liudytojų L.Binkevič, V.Višnevski, L.Grigorovič parodymai, klaidingai interpretavo faktines bylos aplinkybes.
Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemėžio seniūno 2011-01-25 įsakymu Nr. 26-1, atsižvelgus į darbo biržos rekomendacijas M. P. priimtas į darbą viešiesiems darbams atlikti. 2011-03-25 įsakymu Nr. 26-6 darbo sutartis su M. P. buvo pratęsta iki 2011-04-22, o 2011-04-22 įsakymu Nr. 26-11 darbo sutartis su M. P. nutraukta, pasibaigus terminui pagal Lietuvos Respublikos DK 126 str. 1 d. (t.3, b.l. 88-91). Taip pat nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėja Liucijana Binkevič leidimą genėti ir kirsti medžius Ąžuolyno g. Nemėžio k. Vilniau r. išdavė pagal Nemėžio seniūnijos pateiktą prašymą, po to, kai UAB „LESTO“ atstovas kreipėsi į seniūniją, nurodydamas, kad 2011-03-29 gautas leidimas atjungti aukštos įtampos el. liniją dėl planuojamo medžių genėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
Apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Nemėžio seniūnas Vlodzimiež Sipovič parodė, kad į Nemėžio seniūniją kreipėsi AB ,,LESTO“, prašydama gauti leidimą dėl medžių kirtimo, nors AB ,,LESTO“ turėjo visas galimybes išsiaiškinti kieno žemėje yra tie medžiai, kuriuos būtina genėti, kadangi Elektros energijos tiekimo taisyklėse nurodyta, jog, jei per sklypą eina aukštos įtampos laidai, savininkas privalo pasirūpinti, kad būtų nugenėti medžiai. Todėl, kai tokia organizacija kaip „LESTO“ kreipėsi į seniūną, jam nekilo klausimų, kad tas sklypas gali privačiai kažkam priklausyti. Savarankiškai nustatyti, kam priklauso sklypas, seniūnija neturėjo galimybių. Be to, seniūnija jau kelis metus tvarkė tą sklypą, lentelės, kad privati teritorija ir sklypo riboženklių nebuvo, todėl manė, kad sklypas priklauso valstybei. AB ,,LESTO“ atstovas prašė leidimo nupjauti du medžius ir virš dešimties medžių genėti. Buvo atvažiavę komisijos nariai. Kadangi jis tuo metu neturėjo laiko, todėl pasiuntė savo pavaduotoją l.Grigorovič. Grįžusi pavaduotoja pasakė, kad L.Binkevič jai pasakiusi, kad yra bent keli labai pavojingi medžiai, tačiau savivaldybės leidime buvo parašyta, kad du medžius galima pjauti ir virš dešimt – genėti. Leidimą jis atidavė AB ,,Lesto“ atstovui ir šios bendrovės atstovai atlikinėjo tuos darbus. Seniūnija nekontroliavo tų darbų vykdymo. M. P. seniūnijoje dirbo gruodį, sausį, vasarį, kovą, bet oficialiai dirbo vasarį, kovą ir balandį. Pagal trišalę sutartį tarp darbo biržos, seniūnijos M. P. dirbo viešuosius darbus. Faktiškai jis buvo įdarbintas gruodžio pabaigoje sniego valymo darbams atlikti. Tuomet M. P. sakė, kad jam kuras kainavo daugiau, negu jis uždirbo. M. P. maždaug prieš tris savaites iki įvykio Sodų gatvėje taip pat pjovė medžius, seniūnija jo darbų nekontroliavo. Tuo metu, kai M. P. buvo pasiūlyta nupjauti medžius Ąžuolyno g., jis jau faktiškai nedirbo, tačiau, kadangi seniūnija M. P. liko skolinga, jam buvo pasiūlyta nupjauti avaringus medžius ir juos pasiimti kaip kompensaciją už kurą. Tai buvo ne tie medžiai, dėl kurių prašė leidimo ,,Lesto“. M. P. sutiko. Kurie medžiai avaringi, parodė L.Grigorovič. Taisyklės leidžia seniūnui nurodyti pjauti sausus medžius. Su leidimu pjauti ir genėti medžius Ąžuolyno g. M. P. supažindintas nebuvo ir jam nebuvo įteikta šio leidimo kopija, kadangi medžius, kuriems nupjauti buvo išduotas leidimas nupjovė patys AB „LESTO“ atstovai, taip pat jie nugenėjo 20 medžių, kuriems buvo išduotas leidimas genėti. Iš L.Grigorovič žodžių, žino, kad, komisijai apžiūrint medžius, augančius Ąžuolyno gatvėje, Vilniaus rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus atstovė L.Binkevič pasakė, kad toje vietoje yra daugiau avaringos būsenos medžių, bet kuriuo momentu galinčių užgriūti ant žmonių, ir kad tokiems medžiams pjauti leidimo nereikia. Kadangi Ąžuolyno g. esančioje alėjoje jaunimas važinėja dviračiais ir keturračiais, jeigu atsitiktų toks įvykis, būtų atsakingi seniūnijos atstovai, todėl jo pavedimu L.Grigorovič susitarė su M. P., kad pastarasis nupjautų tokius medžius. Kad Ąžuolyno gatvėje esanti alėja yra privati teritorija nežinojo, taip pat nežinojo, kiek medžių L.Grigorovič nurodė nupjauti M. P.. Nukentėjusįjį T. G. pamatė pirmą kartą, kai šis atėjo su priekaištais dėl jo sklype nupjautų medžių. Nuvykęs į įvykio vietą, pamatė, kad nupjauti vienas žalias ir trys supuvę medžiai, kitų medžių nebuvo, matėsi tik kelmai. M. P. jam paaiškino, kad tik vienas geras medis, kiti buvo supuvę. Policijai apžiūrint medžius, jis nedalyvavo, iš kur M. P. kieme malkos, nežino (t.1, b.l. 157-158, t.3 b.l. 80-83).
Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad M. P., padedant F. O., medžius Ąžuolyno g., Nemėžio k., pjovė Nemėžio seniūno pavaduotojos J.Grigorovič pavedimu, susitaręs su seniūnu, kad nupjautus medžius pasiims kaip atlygį už darbą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, jog nei Vilniaus r. savivaldybės komisija, nei Nemėžio seniūnijos seniūnas, nei jo pavaduotoja nežinojo, kad šalia elektros linijos Ąžuolyno g. esanti tuopų alėja nuosavybės teise priklauso T. G., todėl šiame sklype avaringos būsenos medžius pjovę M. P. ir F. O. ne tik nežinojo, bet ir pagal pareigas M. P. neturėjo ir negalėjo žinoti, kad dirba privačiame sklype. Taip pat nevertino, kad Nemėžio seniūnas, turintis administracinius įgaliojimus, kaip atlygį už atliktą darbą ir tai, kad jiedu dirbo savo technika, leido jiems pasiimti nupjautus medžius malkoms.
Be to, pirmosios instancijos teismas, nepašalinęs byloje esančių akivaizdžių prieštaravimų ir abejonių, M. P. ir F. O. kaltę grindė spėlionėmis bei prieštaringais liudytojų V.Sipovič, L.Grigorovič, V.Višnevski, L.Binkevič, T. A., G. J. parodymais.
Atkreiptinas dėmesys, kad M. P. ir F. O. parodė, kad nurodymą išvalyti Ąžuolyno g. Nemėžio k. esančią visą tuopų alėją nuo avaringų ir supuvusių medžių davė Nemėžio seniūnijos seniūno pavaduotoja L.Grigorovič. Tuo tarpu L.Grigorovič neigė davusi tokį nurodymą ir parodė, kad ji pavedė nupjauti tik kelias avaringas tuopas ir vieną sausą medį, kitus medžius liepė tik nugenėti. Kokiais skiriamaisiais ženklais V.Višnevski žymėjo medžius, kad atskirti, kuriuos reikia kirsti, o kuriuos – genėti, neatsimena. Kad leidimo pjauti avaringus ir sausus medžius nereikia, jai pasakė Vilniaus r. savivaldybės komisijos narys V.Višnevski. Kad L.Grigorovič buvo atvažiavusi tikrinti M. P. ir F. O. atliekamų darbų, paneigia M. P. ir F. O. parodymai. Kad tokios praktikos nebuvo, patvirtino Nemėžio seniūnijos seniūnas V.Sipovič, kuris parodė, kad ir anksčiau netikrino, kai M. P. pjovė medžius Sodų g., taip pat niekas netikrino, kaip AB „Lesto“ darbuotojai vykdė darbus Ąžuolyno g. Be to, parodė, jog su leidimu pjauti ir genėti medžius Ąžuolyno g. M. P. supažindintas nebuvo ir jam nebuvo įteikta šio leidimo kopija, kadangi medžius, kuriems nupjauti buvo išduotas leidimas nupjovė patys AB „LESTO“ atstovai, taip pat jie nugenėjo 20 medžių, kuriems buvo išduotas leidimas genėti. Jis iš L.Grigorovič žodžių, žino, kad, komisijai apžiūrint medžius, augančius Ąžuolyno gatvėje, Vilniaus rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja L.Binkevič pasakė, kad toje vietoje yra daugiau avaringos būsenos medžių, bet kuriuo momentu galinčių užgriūti ant žmonių, ir kad tokiems medžiams pjauti leidimo nereikia. Kadangi Ąžuolyno g. esančioje alėjoje jaunimas važinėja dviračiais ir keturračiais, jeigu atsitiktų toks įvykis, būtų atsakingi seniūnijos atstovai, todėl jo pavedimu L.Grigorovič susitarė su M. P., kad pastarasis nupjautų tokius medžius. Kad Ąžuolyno gatvėje esanti alėja yra privati teritorija nežinojo, taip pat nežinojo, kiek medžių L.Grigorovič nurodė nupjauti M. P..
Pažymėtina, kas Vilniaus apsk. VPK Vilniaus rajono PK bent du kartus kreipėsi į AB „Lesto“, kad pateiktų turimų dokumentų kopijas dėl prašymo nupjauti ir genėti medžius, esančius Ąžuolyno g. Nemėžio k. Atsakydamas į paklausimą, AB „Lesto“ Vilniaus rajono tinklo eksploatavimo grupės vadovas 2012-01-16 rašte Nr. 41170-2 nurodė, kad AB „Lesto“ Vilniaus rajono tinklo eksploatavimo grupės inžinierius A. V. žodžiu kreipėsi į Nemėžio seniūnijos seniūną, prašydamas leidimo nugenėti šakas. Nugenėjus šakas, Nemėžio seniūnijos seniūnas buvo informuotas, kad nugenėtos šakos paliktos genėjimo vietoje. Taip pat informavo, kad AB „Lesto“ jokių tuopų kirtimo 10 kV įtampos elektros linijos apsaugos zonoje Ąžuolyno g., Nemėžio k., Nemėžio sen. nevykdė (t.1, b.l. 94). Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei vienas AB „Lesto“ darbuotojas apklaustas nebuvo, tikslu išsiaiškinti, kokius konkrečius darbus jie atliko Ąžuolyno g. Nemėžio k., taip pat, kad išsiaiškinti, kas nupjovė Vilniaus rajono savivaldybės išduotame leidime nurodytą medį ir kiek medžių galimai buvo nupjauta iš tikrųjų, nes M. P. parodė, kad buvo palikta nemažai aukštų kelmų, kuriuos taip pat reikėjo tvarkyti, jis matė, kad Ąžuolyno g., Nemėžio k., medžius pjovė ir AB „Lesto“ darbuotojai.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklaustas pirmos instancijos teismo posėdyje liudytoju T. A. parodė, kad 2011 m. kartu su tyrėja rulete išmatavo 26 nupjautų tuopų kelmus, kalades ir kelmus nufotografavo. Visi 26 medžiai buvo sveiki, žali. Tačiau šiuos jo parodymus paneigia liudytojos L.Binkevič parodymai, kur ji parodo, kad, apžiūrint medžius, augusius Ąžuolyno g., Nemėžio k., ji tarpusavyje su V.Višnevski kalbėjo, kad praktiškai visų ten augusių medžių būklė buvo avaringa (t.1, b.l. 163-164). Šie parodymai patvirtina M. P. parodymus. Juos taip pat patvirtina ir fotolentelėje esančių nupjautų medžio kelmų nuotraukos su akivaizdžiai puvimo požymiais (t.1, b.l. 66-77). M. P. parodymus taip pat patvirtina nulaužtų ir aukštai nupjautų medžių kamienų nuotraukos (t. 1, b.l. 22, 27, 36).
Be to, L.Binkevič ir V.Višnevski parodymai paneigia L. Grigorovič parodymus, kad jai Vilniaus rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus komisijos narys V.Višnevski yra sakęs, kad vieną sausą ir tris supuvusius medžius galima pjauti be leidimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas M. P. ir F. O. kaltę grindė prieštaringais, tarpusavyje persipynusiais ir vienas kitą paneigiančiais minėtų liudytojų parodymais. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad liudytojai V.Sipovič, L.Grigorovič, L.Binkevič bei V.Višnevski, būdami Vilniaus rajono savivaldybės administracijos darbuotojai, yra suinteresuoti asmenys, nes tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek bylą nagrinėjant teisme, galėjo paaiškėti, kad žala T. G. padaryta ne dėl M. P. veiksmų, o dėl galimai savivaldybės administracijos darbuotojų nesusikalbėjimo ir jiems priskirtų funkcijų atlikimo ar neatlikimo. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad 2013-05-22 vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu Vilniaus rajono savivaldybė buvo įtraukta į bylą civiliniu atsakovu (t.3, b.l. 83).
Žemesnės instancijos teismas
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai nustatė ir padarytos turtinės žalos dydį, kadangi apklaustas teismo posėdyje liudytoju G. J. parodė, kad 2011 m. liepos mėnesį gavo iš Žemės ūkio skyriaus vedėjos pavedimą pagal policijos prašymą paskaičiuoti 26 tuopų tūrį. Vienos tuopos tūris buvo nurodytas. Vadovavosi tik medienos tūrio lentele ir nevertino, ar tai malkinė, statybinė, ar atliekų mediena, nes buvo tik kelmai. Tuopa kaip mediena nėra įtraukta į lentelę yra drebulė. Be to, jam kilo abejonių dėl medžių aukščio. Jis nėra šios srities specialistas, pavedimas jam buvo vienetinis, todėl nėra tikras, kad medienos tūris buvo paskaičiuotas teisingai. Mano, kad tokius skaičiavimus turi atlikti Valstybinė miškų tarnyba (t.3, b.l. 70).
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo M. P. gynėjas pateikė teismui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2014-02-14 aplinkos viceministro raštą Nr. (12-1)-D8-1193, kuriame nurodoma, kad aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 631 patvirtintos Apvaliosios medienos bei nenukirsto miško matavimo ir tūrio nustatymo taisyklės reglamentuoja apvalios medienos ir nenukirsto miško matavimo ir tūrio nustatymo tvarką miškuose. Taisyklių sudedamoji dalis yra Medienos tūrio lentelės, kuriose pateikiami normatyvai 8 pagrindinėms medžių rūšims (pušiai, eglei, beržui, drebulei, juodalksniui, baltalksniui, ąžuolui ir uosiui). Klevų ir liepų tūriui įvertinti naudoti juodalksnio; skroblo, guobos, vinkšnos, ąžuolo; gluosnio, blindės – baltalksnio medienos tūrio nustatymo normatyvai. Normatyvai, pagal kuriuos nustatomas tuopų tūris, šiose taisyklėse nepateikti. Todėl aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 10 d., įsakymu Nr. 631 patvirtintose Apvalios medienos bei nenukirsto miško matavimo ir tūrio nustatymo taisyklėse pateikti 8 medžių rūšių normatyvai negali būti taikomi, norint apskaičiuoti ne miške augusių medžių tūrį (t. 4, b.l. 30).
Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme taip pat nebuvo aiškinamasi, kokios rūšies suskaldytos malkos yra M. P. gyvenamosios vietos Miško g. 10, Nemėžio k., kieme, kaip seniai jos buvo suskaldytos, koks jų realus kiekis, ar jis atitinka Ąžuolyno g. nupjautų medžių kiekiui (t.1, b.l. 121-126).
Be to, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis T. G. parodė, kad 2011-04-11 apie 19.00 jam paskambino kaimynas ir pasakė, kad jo sklype, esančiame Vyšnių g., Nemėžio k., Nemežio sen., jau kelias dienas kažkas pjauna medžius. 2011-04-12 apie 9.00 val. atvažiavo į sklypą, kur pamatė vyriškį, dirbantį su benzopjūklu. Paklaustas, ką jis čia veikia ir kas davė leidimą pjauti medžius, vyriškis atsakė, kad viskas suderinta, jis dirba pagal nurodymą. Paaiškinus jam ir dar vienam sklype dirbusiam vyriškiui, kad čia jo sklypas, ir jeigu jie nesiliaus, jis iškvies policiją, vienas vyras sėdo į automobilį, o kitas į traktorių ir išvažiavo. Kiek jam teko domėtis lapuočių geros kokybės malkinės medienos vertė yra apie 100 Lt, todėl mano, kad pagrobtos medienos vertę reikia skaičiuoti pavogtų medžių kubatūrą padauginus iš 100. Viso buvo nupjauta 32 medžiai, bet likę buvo supuvę, todėl dėl jų nupjovimo niekam pretenzijų neturi (t.1, b.l. 132-133, 134-135). Apklaustas papildomai, T. G. parodė, kad nupjauti ir išvežti 32 medžiai, augę Kuprijoniškių gyvenamųjų namų kvartale, Vyšnių g., Nemėžio k., esančiame ir jam nuosavybės teise priklausančiame namų valdos sklype. Kadangi ten pastoviai negyveno, tik pastarosiomis dienomis susitvarkė dokumentus gyvenamojo namo statybai, dėl iškirstų medžių pretenzijų neturi (t. 1, b.l. 136-137).
Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracijos kaip atsakovo pateiktame teismui atsiliepime į ieškinį nurodyta, kad komisija ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos darbuotojai vietoje nenustatė ir negalėjo nustatyti, kad žemės sklypas priklauso piliečiui T. G., nes nebuvo žemės sklypo riboženklių. Riboženklius saugo ir prižiūri žemės sklypo savininkas (naudotojas). 2011-04-13 T. G. kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją ir prašė išduoti dokumentų kopijas. Prašomus dokumentus T. G. gavo, iš ko daroma išvadą, kad pastarasis pats nežinojo savo žemės sklypo ribų, nes nebuvo atlikti tikslūs žemės sklypo matavimai. Tik 2013-05-31 Vilniaus rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. T3-218 patvirtinti planavimo organizatoriaus T. G. 6,7500 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kad. Nr. 4162/0100:636), esančio Ąžuolyno g. 23, Nemėžio k., Nemėžio sen., Vilniaus r., detalųjį planą, įsigaliojus šiam sprendimui, įpareigoti planavimo organizatorių atlikti sklypų kadastrinius matavimus (t.3, b.l. 83, 85, 96-97).
Nagrinėjamų skundų kontekste, pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinė byla Nr. 2K-673/2007). Taip pat pažymėtina, jog nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia ir tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, kad baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai, tačiau kaltinamasis, pasinaudodamas teise į gynybą, gali pateikti įrodymus ar argumentus, paneigiančius pareikštą kaltinimą. Šios nekaltumo prezumpcijos nuostatos sukonkretintos ir įtvirtintos BPK 44 straipsnyje. Atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-251/2008).
Kolegijos nuomone įrodymų neginčijamai patvirtinančių M. P. ir F. O. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., padarymo, šioje byloje nėra. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-12-12 apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis bei spėlionėmis, šioje byloje esantys akivaizdūs prieštaravimai nebuvo pašalinti ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nesant galimybės jų pašalinti apeliacinės instancijos teisme, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-12 nuosprendis dalyje, kur M. P. ir F. O. pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., priteisiant T. G. iš M. P. ir F. O. solidariai 8857,26 Lt turtinei žalai atlyginti, naikintinas, neįrodžius, kad jie padarė šią nusikalstamą veiką, o T. G. civilinis ieškinys atmestinas.
Dėl civilinio ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus argumentų
Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje išsamiai ir pakankamai aiškiai išdėstyti M. P. ir F. O. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 1 d. motyvai. Be to, kolegija nustatė, kad padaryta žala šioje byloje, tame tarpe ir turtinė, apskaičiuota netinkamai, taip pat pažymėtina, kad Vilniaus rajono savivaldybės komisija konstatavo, kad praktiškai visi Ąžuolyno g., Nemėžio k., augantys medžiai yra avarinės būsenos, keliantys pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, todėl civilinio ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus apeliacinio skundo deklaratyvaus pobūdžio argumentai atmestini, kaip niekuo nepagrįsti, kadangi žala realiai galėjo atsirasti, būtent, dėl Vilniaus r. savivaldybės institucijų neveikimo (t.1, b.l. 163-164). Kolegija nustatė, kad M. P., padedant F. O., vykdė Nemėžio seniūnijos seniūno bei jo pavaduotojos nurodymus, pašalinti senus ir avarinės būsenos medžius, jie ne tik nežinojo, bet negalėjo ir neturėjo žinoti, kad veikia neteisėtai, todėl jų veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 270 str. 1 d., būtinųjų požymių.
Pažymėtina ir tai, jog tam, kad atsirastų atsakomybė pagal BK 270 str. 1 d., dėl teisės aktuose nustatytų taisyklių pažeidimo, turi atsirasti pavojus daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai arba dėl to gali būti padaryta didelės žalos gyvūnijai, augmenijai ar atsirasti kitų sunkių padarinių aplinkai. Kad toks pavojus realiai atsirado ar gali būti padaryta didelė žala gamtai, turi įrodyti kaltinimą palaikanti pusė. Jei tokių padarinių neatsirado, net jeigu buvo pažeistos gamtos apsaugos ar gamtos išteklių naudojimo taisyklės, asmuo baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas.
Pagal BPK 115 str., priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Taigi įstatymas numato vienintelį atvejį civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu – kai kaltinamojo atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Kadangi Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013-12-12 nuosprendžiu M. P. ir F. O. pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 1 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus civilinį ieškinį pagrįstai paliko nenagrinėtą, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje Lietuvos Respublikos BPK teisės normų nepažeidė.
Be to, kolegija turi pareigą pasisakyti dėl netinkamai surašyto Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-12-12 nuosprendžio.
Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju, Vilniaus rajono apylinkės teismas, viena vertus, aprašomojoje dalyje nustatė, kad M. P. ir F. O. kaltinami padarę nusikaltimą, numatytą BK 270 str. 1 d., kita vertus, motyvuojamojoje ir rezoliucinėje dalyse juos išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, Lietuvos Respublikos BK 270 str. 1 d., požymių. Pažymėtina, kad toks nuosprendžio surašymas yra ydingas, prieštaraujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai.
Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 d. 1 p., 115 str. 3 d. 1 p., 2 p., kolegija
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-12-12 nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo:
M. P. bei F. O. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;
M. P. ir F. O. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 270 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių;
Paskirtą M. P. ir F. O. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą;
T. G. civilinį ieškinį atmesti;
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus rajono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus apeliacinį skundą atmesti.