- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-21
- Bylos Nr.
- 2A-1223-603/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-19515-2009-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė
- Atsakovas
- UAB „Eivora“
- Ieškovas
- UAB „Saukupa“
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andžej Maciejevski, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Eivora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Saukupa“ ieškinį atsakovui UAB „Eivora“ dėl skolos ir palūkanų pritesimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 2 381,12 Lt skolos už pervežimo paslaugas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atlikus krovinio pervežimą, atsakovui buvo išsiųsta PVM sąskaita-faktūra ir CMR dokumentai. Pagal pateiktą sąskaitą atsakovas turėjo sumokėti ieškovui 3 025 Lt iki 2009 m. lapkričio 11 d., tačiau apmokėjo tik dalį skolos ir liko skolingas ieškovui 2 381,12 Lt.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovas pavėluotai pristatė dalį krovinio, dėl ko atsakovas pritaikė ieškovui 400 eurų baudą už 4 pavėluotas dienas. Teigė, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai už ieškovo padarytą sutarties pažeidimą išskaitė sutartines netesybas bei nėra skolingas ieškovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo UAB „Eivora“ ieškovo UAB „Saukupa“ naudai 1 381,12 Lt skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, pateikdamas užsakymą krovinio pervežimui, nenurodė jokių krovinio įpakavimo, t. y. padėklų detalių duomenų, išmatavimų ir pan., todėl pripažino pagrįstu ieškovo argumentą, kad jis nėra atsakingas už tą aplinkybę, jog atsakovas nenurodė tikslių krovinio taros duomenų, dėl ko ieškovas negalėjo vienoje iš nustatytų vietų Vokietijoje (Recke) pakrauti viso krovinio. Nors atsakovas 2009 m. spalio 12 d. pareiškė pretenziją ieškovui dėl dalies krovinio pavėluoto pervežimo, tačiau joje detaliau jokių aplinkybių dėl ieškovo vėlavimo nenurodė. Pripažino pagrįstu ieškovo argumentą, kad krovinio pervežimo nesklandumai iškilo atsakovui nepateikus tikslių duomenų apie padėklus, todėl padarė išvadą, kad atsakovas turi pilnai atsiskaityti už ieškovo pervežtą krovinį ir neturėjo pagrindo taikyti ieškovui baudas už pavėluotą krovinio pervežimą pagal sutartį. Tačiau teismas nepripažino, kad ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo atskirai sumokėti viso 3025 Lt (2500 Lt + PVM) pagal pervežimo sutartį Nr. R 6410 laikant, kad 1000 Lt atsakovas 2010 m. spalio 9 d. sumokėjo kaip už papildomą pervežimą. Konstatavo, kad šalys nebuvo sudarę papildomo susitarimo dėl krovinio pervežimo, ieškovas pervežė iš viso 11 750 kg krovinį, t. y. iš esmės tokį, koks nurodytas sutartyje Nr. R 6410, todėl, įvertinęs tai, kad atsakovas yra sumokėjęs ieškovui 1 643,88 Lt, iš jo ieškovui šią sumą priteisė, kitoje dalyje ieškinio netenkindamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Eivora“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad užsakyme buvo nurodyta, kad užsakomos transporto priemonės tipas – A tentas, 80 m³. Į tokią užsakytą pateikti transporto priemonę pervežamas krovinys turėjo tilpti nepriklausomai nuo to, kokie yra jo išmatavimai – 1,20 x 0,8 m ar 1 x 1 m. Tačiau ieškovas, veikdamas savo rizika, į tą pačią transporto priemonę priėmė vežti kitų užsakovų krovinius ir tokiu būdu neužtikrino pakankamai vietos atsakovo užsakyto krovinio vežimui. Po užsakymo krovinio pervežimui pasirašymo ieškovas kaip vežėjas nesiteiravo ir nesitikslino informacijos apie krovinį, todėl daro išvadą, kad užsakyme pateikta informacija ieškovui buvo aiški. Jokių įrodymų, kad buvo suderintas krovinio, pakrauto į euro paletes, vežimas, nepateikta, užsakyme tai taip pat nebuvo nurodyta. Atkreipė dėmesį į tai, kad CMR konvencijos 6 ir 7 straipsnių nuostatos numato duomenų pateikimą CMR važtaraštyje, o ne užsakyme krovinio pervežimui. Nurodo, kad pateiktuose CMR važtaraščiuose esantys duomenys visiškai atitiko faktiškai pervežto krovinio duomenis. Teigia, kad dėl krovinio pristatymo pavėlavimo atsakovas neatsakingas, nes tai įvyko ne dėl atsakovo, kaip kroviniu disponuojančios šalies, o dėl vežėjo kaltės – ieškovas ne tik kad neužtikrino pakankamai vietos krovinio pakrovimui, tačiau ir vėlavo į pasikrovimą, kas patvirtinta liudytojos parodymais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas pretenzijoje detaliau jokių aplinkybių dėl ieškovo vėlavimo nenurodė. Nurodo, kad ieškovas specializuojasi nedidelių siuntų pervežimuose, todėl suskaičiavo, kad krovinys priekaboje sudarys 4 metrus. Krovinys buvo pradėtas rinkti nuo Vokietijos Kleve mieste esančio krovinio dalies, iš ten buvo paimtas vienas padėklas, kuris atitiko susitarimo sąlygas, nes jo išmatavimai sudarė 1,20 x 0,80 m. Tęsiant pakrovimą, ieškovo įmonės vairuotojas nuvyko į Recke miestą, kur paaiškėjo, kad esantys pakrauti septyni padėklai neatitinka euro padėklų standartų ir sudaro 1 x 1 m bei užims 3,5 m. priekabos. Todėl ieškovui buvo akivaizdu, kad Westerkappel-Velpe mieste esantys padėklai netilps. Apie tai informavo atsakovo įmonės vadybininkę J. L., kuri prašė nuvykti į paskutinę pakrovimo vietą ir mėginti susitarti, kad likę trys padėklai būtų pakrauti ant viršaus. Nepasikrovus Westerkappel-Velpe mieste, vadybininkės prašymu į šį miestą buvo nusiųstas kitas automobilis, sutarus, kad papildomai bus sumokėta 1 000 Lt, kurie bus perduoti ieškovo vairuotojui, kas ir buvo padaryta 2009 m. spalio 10 d. Teigia, kad šie atsakovo konkliudentiniai veiksmai patvirtina, kad jis pripažino savo klaidą dėl informacijos apie krovinio gabaritus nepateikimo vežėjui. Pažymėjo, kad teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pervežto krovinio svoris atitinka sutartą užsakymu, o tai įrodo, kad ieškovas susitarimo sąlygas įvykdė sąžiningai. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl nežymaus pavėlavimo jis patyrė nuostolius.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.
Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys 2009 m. spalio 1 d. pasirašė krovinių pervežimo sutartį Nr. R 6410 (toliau – sutartis) dėl krovinio pervežimo maršrutu Vokietija-Lietuva, pagal kurią ieškovas įsipareigojo pervežti 10 padėklų klinkerio plytų ir plytelių, bendras krovinio svoris 11,7 tonų. Sutartyje nurodyta pasikrovimo data 2009 m. spalio 1 d. – 2009 m. spalio 5 d., o iškrovimo (pristatymo) data – 2009 m. spalio 6 d. Atsakovas įsipareigojo atsiskaityti už suteiktas pervežimo paslaugas 2 500 Lt (be PVM) per 30 dienų po sąskaitos ir 2 CMR originalų, nurodančių visą pervežimo maršrutą pristatymo (b. l. 5). Ieškovas suteikė atsakovui pervežimo paslaugas ir 2009 m. spalio 13 d. išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą SP Nr. 25950 už 3 025 Lt. Atsakovas ieškovui už pervežimą 2009 m. spalio 9 d. sumokėjo 1 000 Lt bei 2009 m. gruodžio 2 d. sumokėjo dar 643,88 Lt (b. l. 22, 24). 1 381,12 Lt sumą atsakovas sulaikė kaip sutartines netesybas už pavėluotą krovinio pervežimą, apie ką informavo ieškovą 2009 m. spalio 12 d. pretenzija Nr. 22/09 (b. l. 23).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai vežimo sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2006; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006). Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).
Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad tarp šalių susiklosčius sutartiniams tarptautinio krovinio vežimo keliais teisiniams santykiams taikytina Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencijos) nuostatos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CMR konvenciją atlyginami faktiniai nuostoliai, atsiradę dėl vežėjo veiksmų, nuostolių faktą ir priežastinį ryšį turi įrodyti juos patyręs asmuo; CMR konvencijoje neįtvirtintas baudų už pavėlavimą pristatyti krovinį ar vežimo instrukcijų pažeidimą taikymas, todėl vežėjas gali tuo gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009). CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Vežėjo atsakomybė pagal CMR konvencija traktuojama kaip sutartinė, jo kaltė dėl krovinio pavėluoto pristatymo yra preziumuojama. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“, 25 punkte nurodyta, kad teisę pareikšti ieškinį vežėjui turi ir asmuo, sudaręs sutartį, nors ir nebuvo nei siuntėjas, nei gavėjas, bet atlygino šiems asmenims nuostolius. Tokiu būdu, atsakovas, pareiškęs atitinkamą reikalavimą, įrodęs, kad pristatymo termino pažeidimu buvo padaryta žala, ir atlyginęs tokius nuostolius, įgytų teisę į atitinkamų nuostolių kompensavimą, o vežėjas – pareigą juos kompensuoti. Nagrinėjamuoju atveju atsakovas jokio savarankiško reikalavimo ieškovui nepareiškė ir nuostolių fakto neįrodė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal CMR konvencijos 30 str. 3 d. kompensacijos dėl pristatymo termino viršijimo gali būti pareikalauta, jei per 21 dieną po to, kai krovinys buvo perduotas gavėjui, buvo pareikštos raštiškos pretenzijos, o byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad buvo reiškiamos raštiškos pretenzijos dėl krovinio pristatymo termino viršijimo. Pretenzija nelaikytinas bet koks rašytinis pareiškimas, o tik toks, kuriame aiškiai nurodytas reikalavimas, žalos dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat pridėti dokumentai, iš kurių būtų galima spręsti, ar pripažinti pretenziją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-05-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2011). Kaip matyti iš į bylą pateiktos 2009 m. spalio 12 d. pretenzijos Nr. 22/09 (b. l. 23), atsakovas tiesiog nurodė, kad išskaičiuos 400 eurų sumą už pavėluotą pristatyti krovinį, tačiau su pretenzija jokių nuostoliuos pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl darytina išvada, kad ieškovas pretenzijos pagrįstai nepripažino, atsakovas taip pat nereiškė savarankiškų reikalavimų ieškovui (pvz. priešieškinio pagrindu), todėl konstatuotina, kad atsakovas faktinių nuostolių nepatyrė, o kadangi ieškovas tuo gynėsi, teismas pagrįstai neišskaičiavo nurodytos sumos iš priteistinos skolos. Kaip nurodyta aukščiau, atsakovas 400 EUR sumą traktavo kaip baudą, todėl atsakovui neįrodinėjus ir neįrodžius realiai patirtų nuostolių, konstatuotina, kad 2009 m. spalio 1 d. krovinio pervežimo sutarties Nr. R 6410 nuostata, kuria vežėjas UAB „Saukupa“ prisiėmė įsipareigojimą mokėti 100 EUR dydžio baudą už kiekvieną uždelstą krovinio pristatymo iškrovimui dieną, nesukuria šalims jokių teisių ir pareigų (CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalis, CK 1.78 straipsnio 5 dalis).
Taigi nors pripažinus sutarties įsipareigojimą nesukuriančiu šalims jokių teisių ir pareigų, neturi esminės reikšmės kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“, A. D. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ (teisių ir pareigų perėmėjas – AB „LESTO“) v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje, vertindamas įrodymus, apylinkės teismas nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nesilaikė sutartyje nurodyto krovinio kiekio – 10 palečių, kadangi, kaip yra nustatyta byloje, iš viso pasikrovimo vietose buvo 11 palečių. Akivaizdu, kad ieškovas, elgdamasis protingai, galėjo numatyti vietą puspriekabėje būtent dešimčiai palečių, todėl net neatsižvelgiant į tai, kokie buvo realūs palečių dydžiai – ar 1,2 x 0,8 m, ar 1 x 1 m, darytina prielaida, kad pagal sutartį vienuoliktos paletės ieškovas apskritai galėjo nevežti, tačiau šį savo įsipareigojimą, nors ir pavėluotai, įvykdė. Dėl to atmestini apeliacinio skundo motyvai, jog ieškovas pažeidė sutartį neužtikrindamas pakankamai vietos užsakytam kroviniui pakrauti. Teisėjų kolegija pritaria ieškovo teiginiams, jog jis pagrįstai tikėjosi, kad krovinys bus sukrautas ant euro palečių, kurių matmenys 1,2 x 0,8 m, kadangi 10 palečių užimamas plotas – 9,6 m², o 10 palečių, kurių matmenys 1 x 1 m, plotas – 10 m². Konstatavus, kad pervežto krovinio (11 palečių) masė – 11 750 kg iš esmės atitinka sutartyje nurodytą masę – 11,7 t už 10 palečių. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovo nurodytas krovinys neatitiko standartinių išmatavimų, todėl ne dėl ieškovo kaltės netilpo į puspriekabę. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo išdėstyta pozicija, kad dar neišrašius PVM sąskaitos-faktūros už ieškovo paslaugas, tačiau atsakovui jau 2009 m. spalio 9 d. sumokėjus 1 000 Lt ieškovui (b. l. 24), atsakovas tokiais konkliudentiniais veiksmais pripažino, kad nesuteikė pakankamai informacijos apie krovinio gabaritus ieškovui.
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.
Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.