- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-21
- Bylos Nr.
- 1A-458-873/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-34362-2021-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Audrius Cininas, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- D. S.
- Advokatai
- Rokas Kairelis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. (toliau – ir nuteistasis, apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, jam skirta penkių mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant per šį laikotarpį: 1) per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 20 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; 2) per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į D. S. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas – 2021 m. spalio 3 d. (viena diena). Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš D. S. 47,93 Eur turtinės žalos atlyginimas bei 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio dalies dėl visiško turtinės žalos Vilniaus teritorinės ligonių kasai atlyginimo įvykdymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. D. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis nežymiai sutrikdė sveikatą: jis 2021 m. spalio 3 d., apie 18.12 val., gatvėje prie namo (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu tyčia papurškė nukentėjusiajam Ž. A. į akis dujų, taip padarydamas šiam kairės akies ragenos pirmo laipsnio nudegimą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte, BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias būtinąją gintį bei netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.
2.2. Nurodo, kad apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą vertindamas D. S. ir L. S. elgesį, o būtent, kad konflikto metu lauke buvusių kitų asmenų elgesio nei D. S., nei L. S. nevertino kaip grėsmės sau, jie patys demonstravo priešpriešą gatvėje esantiems žmonėms ir eskalavo konfliktą nepatraukdami savo automobilio. Pasak apelianto, iš vaizdo įrašo „VID_20211003_181905“ matyti, kad automobilius skyrė 1,5-2 metrų atstumas, tai yra buvo paliktas pakankamas tarpas išvažiuoti nukentėjusiojo automobiliui, jis nebuvo „užstatytas“, todėl L. S. delsimas patraukti savo automobilį negali būti vertinamas kaip konflikto eskalavimas.
2.3. Tvirtina, kad nukentėjusysis neturėjo teisės imtis fizinių veiksmų – laikyti L. S. už rankos ir taip jai neleisti patraukti automobilio, net jei pastaroji ir būtų „užstačiusi“ nukentėjusiojo automobilį. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino faktinės aplinkybės, kad nukentėjusysis ir jo draugai liudytojai J. J., A. J., O. G. pasirinko konfliktinį situacijos sprendimo būdą ir nekvietė policijos dėl, anot apelianto, tariamo kelių eismo taisyklių pažeidimo – netinkamai priparkuoto automobilio.
2.4. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nukentėjusiojo bei su juo buvusių asmenų (A. J.) agresyvaus nusiteikimo apelianto ir jo sutuoktinės atžvilgiu, nevertino, jog buvo ne tik grasinta nulaužti pirštą. Nurodo, jog vaizdo įraše „VID_20211003 183704 (2)“ aiškiai matyti, kaip nukentėjusysis D. S. sako: „o tau, (keiksmažodis), gaidy“ (įrašas nuo 1.45 min.); „aš tave (keiksmažodis) nuo vaizdo“ (vaizdo įrašas nuo 1.57 min.); „o tau už šitą, gaidy, tai bus“ (vaizdo įrašas nuo 2.07 min.). Taip pat nuosprendyje nebuvo atsižvelgta ir į vaizdo įraše „VID_20211003 183704 (2)“ užfiksuotą agresyvų liudytojo A. J. artinimąsi link D. S. ir O. G. bandymą nukentėjusįjį stabdyti ir neleisti prieiti prie D. S. (vaizdo įrašas nuo 1.57 min.).
2.5. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. S. versiją, jog nukentėjusysis L. S. purtė suėmęs už apykaklės, nurodė tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pabrėžia, kad 2021 m. lapkričio 26 d. apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog žmonai (L. S.) bandant atidaryti automobilio dureles nukentėjusysis sugriebė ją už striukės ir pradėjo purtyti. Pasak apelianto, tai, kad nebuvo nurodyta, už kokios tiksliai striukės vietos (apykaklės ar kt.) buvo sugriebta, neleidžia daryti išvados, jog parodymų apie purtymą iki bylos nagrinėjimo teisme nebuvo.
2.6. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo L. S. parodymais, vertindamas juos kaip siekį padėti sutuoktiniui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo metu L. S. nurodė, jog nukentėjusysis sugriebė ją už rankos, o kita ranka sugriebė už striukės žemiau kaklo ir tąsė, purtė, analogiškus parodymus ji davė bylos nagrinėjimo teisme metu. Teigia, jog L. S. parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, akcentuoja, jog parodymus liudytoja davė būdama įspėta apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Apelianto nuomone, vien aplinkybė, kad liudytojos parodymai palankūs teisiamam sutuoktiniui, nesudaro pagrindo jų nevertinti.
2.7. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nukentėjusiojo veiksmų intensyvumas buvo per menkas ir per trumpas, jog sukeltų realią grėsmę L. S. sveikatai, o pats suėmimas už rankos savaime jokios žalos padaryti negali. Apelianto teigimu, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu pats nurodė, kad jis čiupo L. S. už rankos ir neleido patraukti automobilio. Pasak apelianto, nukentėjusysis pats pripažino, jog suėmimas už rankos buvo staigus, o
ne „prilaikymas“ ar „nestiprus paėmimas“, kaip bandė ikiteisminio tyrimo metu teigti liudytojai A. J. ir O. G..
2.8. Akcentuoja, jog nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad L. S. laikė suėmęs abejomis rankomis ir fiziškai neleido jai ištrūkti (teismo 2022 m. kovo 10 d. posėdžio garso įrašas nuo 28.42 min. ir nuo 30.20 min.). Apeliantui akivaizdu, kad pamatęs neblaivaus, ženkliai stambesnio sudėjimo nukentėjusiojo intensyvius fizinius veiksmus sutuoktinės L. S. atžvilgiu, neturėjo pareigos laukti, kol jie taps pavojingesni ar pasibaigs savaime. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416-942/2016, jog asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis; nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs.
2.9. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. S. dujų purškimo metu jau buvo atsitraukusi nuo nukentėjusiojo ir jos atžvilgiu nevyko joks akivaizdus ir realus pavojingas kėsinimas, neatitinka apklaustų asmenų parodymų. Pabrėžia, jog nukentėjusysis, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, pats nurodė, kad L. S. paleido tik po to, kai jam buvo papurkšta dujų (2022 m. kovo 10 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 28.50 min. iki 28.59 min. ir nuo 42.02 min. iki 44.16 min.).
2.10. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada apie pagrįstą faktinę aplinkybę, jog dujų purškimo metu L. S. buvo jau atsitraukusi nuo nukentėjusiojo, kadangi ašarinių dujų poveikio ji nepajautė. Tvirtina, jog šią teismo išvadą paneigia nukentėjusiojo parodymai, kad apeliantas dujas purškė iš itin artimo atstumo (10-15 cm), priėjęs iš nugaros ir faktiškai laikydamas dujų balionėlį prieš pat nukentėjusiojo veidą (teismo 2022 m. kovo 10 d. posėdžio garso įrašas nuo 34.16 min. iki 34.26 min. ir nuo 28.59 min. iki 29.04 min.).
2.11. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo veiksmai nebuvo nei proporcingi, nei apskritai būtini. Pabrėžia, jog nukentėjusiojo veiksmus L. S. atžvilgiu bandė nutraukti du kartus surikdamas „palauk“, į ką nukentėjusysis visiškai nesureagavo. Teigia, jog gindamas savo sutuoktinę panaudojo teisėtai įgytą dujų balionėlį, po ko nukentėjusiojo veiksmai nedelsiant liovėsi. Nurodydamas, kad nukentėjusysis tą pačią, 2021 m. spalio 3 d., sugebėjo pats surašyti paaiškinimą policijai, o nukentėjusiajam rekomenduotas gydymas apsiribojo akių lašais, nuskausminančiais (esant poreikiui) ir tausojančiu režimu, apeliantas daro išvadą, kad dujų balionėlio panaudojimas net laikinai nesutrikdė nukentėjusiojo regėjimo, nepadarė ženklios žalos nukentėjusiojo sveikatai. Teigia, jog vertinant panaudotų ašarinių dujų poveikį nukentėjusiojo sveikatai, reikia atsižvelgti ir į tai, kad nukentėjusysis civilinio ieškinio dėl turtinės ar neturtinės žalos nepareiškė, o Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio reikalavimas sudarė tik 47,93 Eur.
2.12. Apeliantui iš skundžiamo nuosprendžio teksto neaišku, kokį, pirmosios instancijos teismo nuomone, tinkamą veikimo būdą jis turėjo pasirinkti, matydamas neblaivaus, žymiai stambesnio kūno sudėjimo, į žodinius raginimus nereaguojančio asmens tampomą ir purtomą sutuoktinę. Apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui akivaizdu, kad bandymas sustabdyti nukentėjusįjį nenaudojant dujų balionėlio būtų neišvengiamai peraugęs į muštynes ir, kaip teigia, sukėlęs sunkesnes pasekmes. Nuteistojo nuomone, nagrinėjamu atveju dujų balionėlio panaudojimas buvo tinkama, proporcinga agresyviems nukentėjusiojo veiksmams priemonė, kuri padėjo nedelsiant nutraukti konfliktą ir nesukėlė sunkių pasekmių.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.
4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą išvadą dėl D. S. kaltės. Skundžiamo nuosprendžio keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
5. Baudžiamojoje byloje yra įrodyta ir dėl to jokių ginčų nekyla, jog D. S. žodinio konflikto metu tyčia papurškė nukentėjusiajam Ž. A. į akis dujų, taip, padarydamas kairės akies ragenos pirmo laipsnio nudegimą, nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. Nagrinėjamu atveju apeliantas mano, kad jis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, t. y. norėjo apginti savo sutuoktinę L. S. nuo smurtinių nukentėjusiojo veiksmų, todėl negalėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog su tokia apelianto pozicija negalima sutikti, kadangi ją paneigia byloje užfiksuoti duomenys.
6. BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį; šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015). Pagal teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-124-719/2022). Taigi, tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui labai svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes.
7. Byloje nekyla ginčo, kad tarp D. S., jo sutuoktinės L. S. – iš vienos pusės, ir nukentėjusiojo Ž. A. bei liudytojų O. G., J. J., A. J. – iš kitos, žodinis konfliktas kilo dėl automobilių parkavimo. Iš vaizdo įrašo „VID_20211003_181905 (1)“ matyti konflikto eiga ir aiškiai girdėti, kaip liudytoja O. G., atsisukusi į D. S. ir L. S., kelis kartus sako: „Aš prašau, nesipykit“, taip pat prašo patraukti automobilį: „Aš tiesiog prašau, jūs galite patraukti mašiną, kad mes galėtume išvažiuoti?“. L. S. atsako: „Tai nereikia čia statyti“. O. G.: „Jisai (Ž. A.) bandė išvažiuoti, bet negali“. L. S.: „O kodėl taip pastatė?“. O. G.: „Todėl, kad jūsų mašinos čia nebuvo. Jie nežino, kur“. L. S.: „Mes čia gyvenam, jie negyvena“. O. G.: „Jie čia negyvena, todėl taip ir pastatė“. L. S.: „Jeigu jie čia negyvena, tai statykit toliau“. Taigi, O. G. mandagiai, ramiu tonu ir ne kartą prašė L. S. patraukti automobilį, bandė paaiškinti, kad Ž. A. ir J. J. yra jos svečiai, pastatė automobilį, kol aikštelėje nebuvo L. S. automobilio, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad L. S. į kaimynės prašymus nereagavo, toliau tęsė filmavimą. Taip pat matyti, kaip visą tą laiką D. S., girdėdamas O. G. prašymus, tiesiog ramiai pusiau sėdėjo ant sutuoktinės automobilio kapoto. Apygardos teismo vertinimu, tiek D. S., tiek L. S. elgesys (kūno kalba ir žodžiai) rodo, kad jie nebuvo suinteresuoti kuo greičiau patraukti savo automobilį, kai jų buvo prašoma, priešingai, atsisakė tai daryti. Iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusiojo ir L. S. automobilius skyrė tarpas, tačiau, kaip galima suprasti iš liudytojos O. G. žodžių, nukentėjusiojo jis buvo įvertintas kaip per mažas, kad galėtų išvažiuoti. Tai, kad pirmiausiai buvo kreiptasi ne į policiją, o pranešta kaimynams, patvirtina, kad susidariusią situaciją tiek D. S. kaimynė, tiek jos svečiai bandė išspręsti taikiu būdu. Priešingai, kaip užfiksuota vaizdo įraše „VID_20211003 183704 (2)“, L. S. nurodė, jog atėjo ne patraukti automobilio, o pasakyti, jog atvykę čia nestatytų savojo („Aš atėjau pasakyti, kad čia nestatytumėt mašinos“ (1.24 min.)), kaip matyti, pakviesti patraukti automobilio S. atėjo pasiruošę – įvykį filmavo, o D. S. turėjo su savimi ir dujų balionėlį. Atsižvelgus į tai, pritartina apylinkės teismo tokio D. S. ir L. S. elgesio vertinimui kaip priešpriešos demonstravimas aplinkiniams ir konflikto eskalavimas.
8. Vaizdo įraše „VID_20211003_181905 (1)“ užfiksuota pakankamai garsi ir agresyvi Ž. A. kalbėjimo maniera. Iš vaizdo įrašo matyti, kaip Ž. A. pasipiktinęs aiškina, kad jis paliko automobilį stovėjimo vietoje, tačiau dabar negali išvažiuoti ir, kad L. S. automobilis yra paliktas viduryje gatvės. Taip pat vaizdo įraše aiškiai girdėti, kaip Ž. A. iš tikrųjų pasako D. S., kad nerodytų pirštu, nes nulauš. Vis tik, vertinant grasinimo realumą, visų pirma, pažymėtina, kad, kaip matyti iš vaizdo įrašo, šiuos žodžius nukentėjusysis pasako po to, kai D. S. pirštu demonstratyviai parodo tiesiai nukentėjusiajam į veidą. Antra, iš vaizdo įrašo matyti, kaip D. S. po šių nukentėjusiųjų žodžių šypsodamasis ir toliau rodo pirštu į nukentėjusįjį, pirštą vis keldamas aukštyn link Ž. A. veido. Taigi, iš D. S. elgesio po nukentėjusiojo ištartų žodžių matyti, kad jis grasinimu nepatikėjo ir jo nevertino rimtai, ir priešingai, rodydamas pirštu į nukentėjusįjį, siekė jį toliau erzinti. Aptartos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad nei D. S., nei L. S. situacijos nevertino kaip grėsmingos, tai yra nemanė, kad jų atžvilgiu Ž. A. ar kitų aplinkinių (liudytojų J. J., A. J., O. G.) elgesys kelia kokį nors pavojų.
9. Toliau vertinant vaizdo įraše „VID_20211003_181905 (1)“ užfiksuotas aplinkybes, matyti, kad konflikto eiga pasikeitė po to, kai Ž. A. paėmė mobilųjį telefoną į rankas ir pasakė, jog kviečia policiją, ir liudytoja J. J. dar kartą garsiai paklausė: „Ar sunku patraukti tą mašiną, kad galėtume išvažiuoti?“. Tik tada L. S. sureaguoja ir garsesniu balso tonu pasako: „Pasitraukit iš čia visi. Taip, aš ją patrauksiu“ ir perduoda savo telefoną sutuoktiniui D. S.. Iš vaizdo įrašo girdėti, kaip Ž. A. sako: „Ne, ne, dabar netrauk“ ir matyti, kaip nukentėjusysis staigiai įsiterpia tarp L. S. automobilio priekio ir pačios L. S., jai vis kartodamas: „Dabar netrauk“ (2.16 min.). Kokius veiksmus atlieka Ž. A., vaizdo įraše nuo 2.17 min. nebesimato, tačiau girdisi, kaip D. S. sušunka: „Palauk“ (2.17 min.), pasigirsta pirmas dujų purškimo garsas (2.19 min.) ir akivaizdžiai matyti, kad Ž. A. stovi vienas (šalia nematyti L. S.) (nuo 2.20 min.), kai L. S. įsakmiai pasako D. S.: „Išpuršk jį“ (2.20 min.), po to girdisi antras dujų purškimo garsas (2.21 min.). Ž. A. vaizdo įraše nuo 2.17 min. atpažįstamas iš juodų sportinių kelnių ir šviesių batų, o L. S. iš oranžinio apavo. Taigi, iš vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių matyti, kad dujų purškimo metu L. S. jau buvo atsitraukusi nuo nukentėjusiojo ir, negana to, dar ir paragino sutuoktinį papurkšti dujomis. Vadinasi, Ž. A. veiksmai, priešingai nei nurodoma skunde, L. S. atžvilgiu jau buvo pasibaigę – Ž. A. nuo jos jau buvo atsitraukęs tuo metu, kai D. S. purškė dujas, nutaikęs į nukentėjusįjį. Šią išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog L. S. dujų poveikio nepajautė. Minėta aplinkybė nustatyta objektyviai, todėl apelianto priešingi išvedžiojimai interpretuojant nukentėjusiojo parodymus apie fizinio kontakto pabaigą, apie atstumą, kuriuo dujos buvo purkštos, teismo išvados nekeičia. Apeliacinio skundo teiginiai dėl gynybos nuo pavojingo kėsinimosi nepasitvirtino.
10. Apygardos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo teiginiais dėl nukentėjusiojo veiksmų pavojingumo. Apelianto ir jo sutuoktinės, liudytojos L. S., parodymai bylos medžiaga yra paneigti.
11. Visų pirma, paties apelianto parodymai baudžiamojo proceso metu dėl nukentėjusiojo veiksmų intensyvumo sutuoktinės atžvilgiu nebuvo nuoseklūs. Pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu D. S. nurodė, kad žmonai rakinant automobilio dureles, prie jos priėjo Ž. A. ir paėmęs ją už rankos truktelėjo, kadangi Ž. A. nepaleido, nesitraukė nuo žmonos, papurškė jam į veidą ašarinių dujų (b. l. 84). Antrosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu D. S. jau parodė, kad Ž. A. žmoną pastūmė, po to sugriebė už rankos, o šiai bandant atidaryti automobilio dureles, sugriebė ją už striukės ir pradėjo purtyti (b. l. 91). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme D. S. parodė, kad žmona ėjo link automobilio, nukentėjusysis ją stumtelėjo, ji atsitrenkė į automobilio priekį. Tada, kai ji priėjo prie vairuotojo pusės durelių, Ž. A. griebė ją už rankos, žmona bandė atidaryti duris, tada nukentėjusysis griebė jai už striukės apykaklės, smarkiai timptelėjo ir pradėjo smarkiai purtyti. Pamatęs smurtą, priėjo ir purkštelėjo nukentėjusiajam į akis dujų (b. l. 135). Taigi, nors apeliantas akcentavo, jog apie sutuoktinės purtymą minėjo ir ikiteisminio tyrimo metu, atkreiptinas dėmesys, jog D. S. duodamas parodymus kaskart nurodydavo vis daugiau ir vis pavojingesnių nukentėjusiojo veiksmų savo žmonos atžvilgiu, kurių, apygardos teismo vertinimu, vaizdo įrašo duomenys nepatvirtina. Kaip buvo aptarta, įvykis buvo filmuojamas, nuo Ž. A. žodžių „Dabar netrauk“ (vaizdo įrašo „VID_20211003_181905 (1)“ 2.16 min.), kai nukentėjusysis pradėjo eiti link S. automobilio, iki dujų purškimo (vaizdo įrašo „VID_20211003_181905 (1)“ 2.21 min.) truko 5 sekundes. Kaip užfiksuota vaizdo įraše, Ž. A. artinosi prie S. automobilio tuščiomis rankomis, įsiterpė tarp automobilio ir L. S., kitų Ž. A. veiksmų nuo vaizdo įrašo 2.17 min. nebuvo matyti. Vis tik, vertinant vien 4 sekundžių laiką iki dujų purškimo, jis yra per trumpas, kad nukentėjusysis būtų spėjęs atlikti ką nors daugiau, nei sugriebti už rankos liudytoją, dėl ko ginčo byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai O. G., A. J., J. J. parodė analogiškai – Ž. A. buvo suėmęs L. S. už rankos, tačiau jos nepurtė (b. l. 137, 162, 163, 165).
12. Liudytoja L. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė parodymus apie agresyvų nukentėjusiojo elgesį jos atžvilgiu. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja paaiškino, kad Ž. A. atsistojo tarp jos ir automobilio, ją sugriebė už rankos virš riešo, o kita ranka sugriebė už striukės žemiau kaklo, sugriebęs tąsė, purtė (b. l. 42). Pirmosios instancijos teisme liudytoja parodė, kad tuo metu, kai ji ėjo link automobilio, Ž. A. ją stumtelėjo šonu, čiupo jai už rankos, kita ranka už apykaklės ir ėmė purtyti (b. l. 160). Teisėjų kolegija, nekartodama argumentų įvykio trukmės, pažymi ir tai, kad liudytojos parodymus paneigia jos pačios paaiškinimas apie įvykio aplinkybes, užfiksuotas vaizdo įraše „VID_20211003 183704 (2)“. Kaip girdėti, po liudytojo A. J. žodžių: „Kiekvienas asilas dujomis. Ką mes padarėme?“ L. S. kelis kartus pakartoja: „Man neleidot atsisėst į mašiną“, pasako: „Man už rankos griebė, yra nufilmuota“. Be to, vaizdo įraše „VID_20211003_183704 (2)“ girdėti, kaip L. S. piktdžiugišku tonu sako: „Baisu? Baisu? Baisu? Kas už rankos man griebė?“. Taigi, pati liudytoja nurodė tik vienintelį veiksmą, kurio neneigia ir nukentėjusysis, patvirtina apklausti liudytojai O. G., A. J., J. J.. Apygardos teismas neturi pagrindo nepritarti L. S. parodymų vertinimui kaip siekį padėti sutuoktiniui išvengti baudžiamosios atsakomybės.
13. Apeliantas, tvirtina ir tai, kad pamatęs neblaivaus, ženkliai stambesnio sudėjimo nukentėjusiojo intensyvius fizinius veiksmus sutuoktinės L. S. atžvilgiu, neturėjo pareigos laukti, kol jie taps pavojingesni ar pasibaigs savaime. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416-942/2016. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktinės aplinkybės apelianto nurodomoje byloje nėra analogiškos kaip nagrinėjamoje. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416-942/2016 buvo pripažinta, kad nukentėjusysis, nepaisant jo senyvo amžiaus, ūgio bei sveikatos būklės skirtumų, mojuodamas kastuvu veikė aktyviai ir savo fiziniais veiksmais kėsinosi į asmens, kuriam baudžiamoji byla buvo nutraukta, sveikatą, o šis, gindamas save nuo pavojingo kėsinimosi ir suduodamas nukentėjusiajam atsakomuosius smūgius, veikė nedelsdamas ir adekvačiai. Priešingai, šios bylos aplinkybėmis, nukentėjusiojo veiksmai nekėlė grėsmės L. S. sveikatai. Kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416-942/2016, kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis. Konstatuotina, kad vien asmens paėmimas už rankos žalos padaryti negali. Jokių sužalojimų L. S. nepadaryta, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, ji nenurodė, kad jautė skausmą, teigė, kad buvo nemalonu ( b. l. 42). Taigi, realaus kėsinimosi, tuo pačiu ir būtinosios ginties situacijos nagrinėjamoje byloje nebuvo. Apelianto akcentuojamas nukentėjusiojo įvardijimas ikiteisminio tyrimo metu, jog čiupo L. S. už rankos, šios išvados nekeičia.
14. Apeliantas, be kita ko, analizuoja ir nukentėjusiojo grasinimus, taip pat kartu su juo buvusių asmenų elgesį. Dėl žodžių „nerodyk pirštu, nes nulaušiu“ teisėjų kolegija jau pasisakė, tuo tarpu dėl kitų apeliaciniame skunde nurodomų frazių „o tau, (keiksmažodis), gaidy“, „aš tave (keiksmažodis) nuo vaizdo“, „o tau už šitą, gaidy, tai bus“ pažymėtina, kad jos užfiksuotos vaizdo įraše „VID_20211003 183704 (2)“ – kuriame matyti asmenų elgesys jau po nagrinėjamo įvykio. Šiame vaizdo įraše matyti, kaip nukentėjusysis, kuriam į akis papurkšta dujų, ašaroja, pavartodamas ir necenzūrinius žodžius sako, jog apeliantas už tai turės atsakyti, apeliantas jam, savo ruožtu, pasiūlo: „Snarglius išsipūsk“. Matyti ir tai, kad prie apelianto, reikšdamas pretenzijas dėl dujų panaudojimo, artinasi liudytojas A. J., jį sustabdo liudytoja O. G.. Vis tik, kaip minėta, šiame vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės jau pasibaigus nagrinėjamam įvykiui, todėl jos nevertinamos kaip būtinosios ginties sąlygos.
15. Pažymėdamas ir tai, kad aptartame vaizdo įraše neužfiksuota, jog L. S. būtų surikusi, kad skauda, priešingai, ji, atsitraukusi atbula, įsakmiai nurodė vyrui D. S. išpurkšti nukentėjusįjį, apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, jog apelianto veiksmai nebuvo nei proporcingi, nei apskritai būtini. Samprotavimai apie nukentėjusiojo gebėjimą įvykio dieną surašyti paaiškinimą, jam skirtą gydymą, nedidelį civilinio ieškinio dėl išlaidų už nukentėjusiojo gydymą dydį, argumentai, jog pats nukentėjusysis civilinio ieškinio nereiškė, o dujų balionėlis buvo įsigytas teisėtai, nedaro įtakos nustatytos veikos – nežymaus sveikatos sutrikdymo, kvalifikavimui ir apelianto atsakomybės nešalina. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo teiginius apie tai, kad nepanaudojus dujų balionėlio konfliktas būtų neišvengiamai peraugęs į muštynes, vertina kaip deklaratyvius ir plačiau dėl jų nepasisako.
16. Šioje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo kėsinimosi L. S. atžvilgiu, nuo kurio galima būtinoji gintis. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad dujų papurškimą nukentėjusiajam į veidą lėmė ne nuteistojo siekis apginti sutuoktinę nuo tariamai pavojingų nukentėjusiojo veiksmų, bet pyktis nukentėjusiajam dėl prieš tai įvykusio konflikto. Nėra pagrindo abejoti apylinkės teismo išvada, kad nuteistasis sužalojimą Ž. A. padarė tyčia.
17. Įvertinus visa, kas buvo aptarta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino apelianto veiksmų kaip būtinosios ginties, keisti ar naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. nuosprendžio nėra pagrindo, todėl nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo D. S. apeliacinį skundą.