Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas E. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 50 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-4) nurodė, kad neturtinę žalą patyrė laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. sausio 25 d. Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 3-iame sektoriuje dėl laikymo (kalinimo) sąlygų. Pažymėjo, kad Europos kalinimo standartai, taisyklės ir rekomendacijos nustato ne mažesnį kaip 5 kv. m. plotą vienam nuteistajam. Gyvenamosiose patalpose vienu metu gyveno nuo 10 iki 18 žmonių, vienam asmeniui tekdavo nuo 1 kv. m. iki 1,5 kv. m. ploto, dalį ploto užėmė baldai ir inventorius, todėl trūko gyvenamojo ploto. Gyvenamosiose patalpose buvo šalta ir drėgna (langų kampuose, ant sienų ir lubų buvo pelėsis, grybelis), byrėjo tinkas, nebuvo ventiliacijos, naktinio apšvietimo, buvo blogas dieninis apšvietimas. Nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos, avarinio išėjimo, o ant langų buvo grotos. Buvo tarakonų ir blakių. Bendro naudojimo sanitariniuose mazguose nebuvo unitazų, buvo tik skylės grindyse, daugiau nei 200 žmonių naudojosi tik keliais tualetais, todėl tekdavo laukti eilėse, nebuvo atskiro tualeto personalui, todėl pareigūnai naudodavosi būriui skirtu tualetu be eilės. Dušuose-prausyklose buvo labai šalta, drėgna, gausu parazitų, matėsi grybelis, pelėsis, buvo labai blogas apšvietimas ir slidžios grindys. Nebuvo laisvalaikio-poilsio kambario. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, stresą, depresiją, garbės ir orumo pažeminimą, fizinį skausmą bei kančias, tapo uždaras. Prašė priteisti reikalavime nurodytą neturtinę žalą.

Pareiškėjui ir atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 4 d., 7 d.; b. l. 54, 55, 56), pareiškėjas ir atsakovas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 4, 15), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. sausio 25 d., dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, atliekant laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Dėl ieškinio senaties termino.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).

Pareiškėjas E. K. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. sausio 25 d. Į teismą kreipėsi tik 2019 m. vasario 14 d. (b. l. 5), t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo pradžios.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, patirdamas jo aprašytus nepatogumus ir išgyvenimus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją ar prašant duomenų, tokie duomenys nebūtų pateikti. Jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, pareiškėjas skunde nenurodė, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. vasario 13 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 14 d. iki 2017 m. sausio 25 d.

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Tam, kad būtų konstatuotas atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos.

Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš gyvenamojo ploto normos trūkumo, nurodo, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą, neturi būti įskaičiuojamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, taip pat išreiškė poziciją, kad pagal Europos teisės aktus vienam nuteistajam skirtas judėjimo plotas negali būti mažesnis kaip 5 kv. m.

Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui pataisos namuose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato, pareiškėjas konkretaus pagrindo dėl atsakovo pareigos užtikrinti 5 kv. m. gyvenamąjį plotą kiekvienam nuteistajam taip pat nenurodė, todėl tokie abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai atmetami.

Atsakovas į bylą pateikė duomenis, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN 3-iame sektoriuje pareiškėjas buvo apgyvendintas: 11-o būrio 14-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,66 kv. m., miegamųjų vietų buvo 14, todėl vienam asmeniui teko 3,26 kv. m. gyvenamojo ploto; 4-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 33,57 kv. m., miegamųjų vietų buvo 10, todėl vienam asmeniui teko 3,36 kv. m. gyvenamojo ploto; 6-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 31,62 kv. m., miegamųjų vietų buvo 10, todėl vienam asmeniui teko 3,16 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 19; 20-21).

Ginčo dėl gyvenamųjų patalpų ir jų plotų byloje nėra. Tačiau pareiškėjas skunde nurodė, kad vienu metu gyveno nuo 10 iki 18 žmonių ir vienam asmeniui vidutiniškai tekdavo nuo 1 kv. m. iki 1,5 kv. m. ploto, o pagal atsakovo pateiktus duomenis, gyvenamosiose patalpose gyveno nuo 10 iki 14 žmonių, vienam asmeniui tekdavo nuo 3,16 kv. m. iki 3,36 kv. m. gyvenamojo ploto.

Pastebėtina, kad įsiteisėjusiame Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-1363-402/2018) yra konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. spalio 5 d. Pravieniškių PN 3-io sektoriaus 4 būrio 1-oje patalpoje, kurios plotas 33,57 kv. m., buvo 12 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 2,79 kv. m. ploto (trūko 0,31 kv. m.). Įvertinus tai, kad pareiškėjo tvirtinimai iš dalies atitinka aplinkybes, nustatytas įsiteisėjusiame teismo sprendime dėl tuo pačiu laikotarpiu, toje pačioje gyvenamojoje patalpoje vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. spalio 5 d. konstatuoti teisės į vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą pažeidimą.

Kitų konkrečių gyvenamųjų patalpų ir konkrečių laikotarpių, kuriais pareiškėjui teko mažesnė nei teisės aktuose nustatyta gyvenamojo ploto norma, pareiškėjas nenurodė, įvertinus aplinkybę, kad skunde nurodytam ginčo laikotarpiui yra taikytas ieškinio senaties terminas, atsižvelgiant į tai, kad jo nurodyta aplinkybė, jog gyvenamosiose patalpose gyveno iki 18 žmonių ir teko nuo 1 kv. m. iki 1,5 kv. m. ploto, neatitinka įsiteisėjusiame Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-1363-402/2018) nustatytų aplinkybių (nustatyta, jog teko 2,79 kv. m. ploto, buvo 12 miegamųjų vietų), pareiškėjui prašant bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, teismas neturi galimybės pagal abstrakčias pareiškėjo nurodytas aplinkybes nustatyti kitu konkrečiu laikotarpiu, konkrečioje gyvenamojoje patalpoje jam tekusio gyvenamojo ploto. Todėl laikytina, kad kitais laikotarpiais, pareiškėjas buvo apgyvendintas atsakovo nurodytomis sąlygomis ir ploto norma pažeista nebuvo.

Šios bylos ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1363-402/2018 nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. birželio 6 d. pareiškėjas buvo išvykęs į Kauno tardymo izoliatorių (b. l. 16), teismas vertina, kad 2016 m. gegužės 30 d. (1 d.) ir laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2016 m. spalio 5 d. (122 d.), t. y. iš viso 123 dienas, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Akcentuotina, jog nagrinėjamu atveju nepertraukiamai 123 dienas pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, todėl yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-831-662/2019; EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą).

Nors Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą (3,1 kv. m.) neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016). Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad esant nustatytiems gyvenamojo ploto normos pažeidimams, gyvenamojoje patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

Dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš patalpose nebuvusios ventiliacijos, netinkamo apšvietimo, oro temperatūros, drėgmės, matomo pelėsio, grybelio, byrėjusio tinko, buvusių buitinių parazitų.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C, santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (37 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka (20 p.), Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.).

Higienos norma HN 134:2015 nenumato, kad gyvenamosiose patalpose privalomai turi būti įrengta ventiliacinė sistema. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, pats pareiškėjas tokios aplinkybės nenurodo, todėl jo argumentai dėl patalpose nebuvusios ventiliacijos atmestini.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog buvo netinkamas patalpų apšvietimas, buvo šalta ir drėgna, tačiau nurodytų aplinkybių nedetalizavo (kokiu laikotarpiu, kokiose konkrečiose gyvenamosiose patalpose tokios sąlygos buvo) ir tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Atsakovo atstovas taip pat nepateikė teismui duomenų apie ginčo laikotarpiu buvusį patalpų apšvietimą, oro temperatūrą ar drėgmę, nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos patalpų, kuriose buvo apgyvendintas E. K., netikrino. Kadangi vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Pravieniškių PN pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų jo gyvenamosiose patalpose, dušuose, prausyklose nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų, praėjus ilgam laikui nustatyti negalima, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ).

Atsakovo atstovo pateikti duomenys, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN ir UAB „Utenos deratizacija“ buvo sudaryta Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 34-37), pagal kurią pataisos namuose reguliariai (du kartus per mėnesį) ir pagal poreikį atliekamos kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugos, nepaneigia pareiškėjo argumentų dėl patalpose buvusių buitinių parazitų, kadangi, kaip matyti iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo (b. l. 38-52), kenkėjai (tarakonai, blakės) buvo stebimi 3-io sektoriaus 4-ame, 6-ame, 11-ame būriuose, t. y. būriuose, kuriuose buvo apgyvendintas pareiškėjas. Atsakovui pareiškėjo pateiktų argumentų nepaneigus, teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl gyvenamosiose patalpose buvusių buitinių parazitų laiko nustatytomis.

Pravieniškių PN direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintame Gyvenamųjų buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos apraše (b. l. 31-33) įtvirtinta, kad gyvenamųjų patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, valo patys nuteistieji. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytų pareigų. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas yra kreipęsis į atsakovą dėl nepakankamai švariai valomų patalpų, o šis į kreipimąsi nereagavo, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Dėl nesančių patalpų ir per mažo kiekio įrangos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš nebuvusio laisvalaikio kambario ir atskiro sanitarinio mazgo personalui, per mažo kiekio klozetų (unitazų).

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų – tualetas personalui (Taisyklių 5.5 p.), sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.7 p.), laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.8. p.).

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo tualeto personalui, tačiau iš nurodytų abstrakčių aplinkybių nėra galimybės nustatyti, ar tokio tualeto nebuvo būryje, ar gyvenamajame korpuse. Be to, pareiškėjas nenurodė, jog dėl galimai susidarančių eilių prie sanitarinio mazgo ar dėl pareigūnų naudojimosi tualetu be eilės jis kreipėsi į atsakovą. Kreipimosi į pataisos namų administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos įstaiga, žinodama apie nuteistiesiems sukeliamus nepatogumus, ėmėsi veiksmų, kad tokie nepatogumai būtų pašalinti. Tačiau atsakovui nepaneigus, kad nebuvo įrengta poilsio kambario, pripažinta, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.8 punkte nurodytų reikalavimų, todėl šis pažeidimas pripažintinas nustatytu.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau - ir Normos) nurodyta, kad tualete turi būti įrengta – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pravieniškių PN 2019 m. kovo 13 d. pažymoje Nr. 77-369 (b. l. 20-21) nurodyta, kad 4-5 būrių sanitarinio mazgo patalpoje yra įrengti 3 klozetai ir 3 unitazai, 3-4-5-6 būrių sanitariniame mazge yra 4 unitazai ir 4 pisuarai. Pareiškėjo teigimu keliais tualetais naudojosi daugiau nei 200 žmonių, atsakovas pateikė duomenis apie būriuose buvusį nuteistųjų skaičių tik 2016 m. gegužės 11 d. (4-ame būryje buvo 4 nuteistieji) ir 2016 m. spalio 7 d. (6 būryje buvo 46 nuteistieji). Iš bylos duomenų nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam asmenų skaičiui, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl per mažo klozetų (unitazų) kiekio. Tačiau pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad unitazų (klozetų) per mažas kiekis yra neatsiejamai susijęs su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017), todėl teismas galimo unitazų (klozetų) skaičiaus trūkumo nelaiko atskiru teisės normų pažeidimu ir atskirai nevertina.

Dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų laikymosi.

Pravieniškių PN Turto valdymo skyriaus pažymoje (b. l. 20-21) pažymima, kad įstaiga yra suderinusi su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui, kad visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, kad įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais.

Pareiškėjas argumentus dėl galimo priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo grindė į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, jog kilus gaisrui, jis neturėtų galimybės išsigelbėti. Duomenų apie realiai jam kilusias neigiamas pasekmes dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymo byloje nėra. Teismas vertina, kad pataisos namuose visą parą budint ir dirbant apsaugos pareigūnams, medicinos personalui, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nebūtų problema. Pareiškėjui skunde tik deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su priešgaisrinės sistemos įstaigoje nebuvimu, nenurodžius, ar būtinybė išsikviesti pagalbą jam buvo iškilusi ir tai padaryti jis negalėjo dėl tam tikrų priemonių, ar kitų galimybių nebuvimo, teismas neturi pagrindo išvadai dėl žalos pasireiškimo fakto. Pareiškėjo pateikti samprotavimai dėl priešgaisrinės sistemos reikalavimų nesilaikymo laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kitų skunde nurodytų aplinkybių.

Atsakovo pateiktoje Pravieniškių PN Turto valdymo skyriaus pažymoje (b. l. 20-21) nurodoma, kad sanitariniame mazge unitazai buvo sėdimi.

Anksčiau minėtose Normose nurodyta, kad tualete turi būti įrengta – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Taisyklių 11.5 punkte nurodoma, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Pagal Higienos normos HN 134:2015, 12 punktą, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Taigi, galiojančiuose teisės aktuose nėra numatyta, kad pataisos namuose bendro naudojimo sanitariniuose mazguose tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint (o ne tupint). Atsakovo pateiktais duomenimis, unitazai buvo sėdimi, tačiau, teismo vertinimu, net ir tupiamo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas nenurodė, jog dėl įrengto tualeto ar slidžių grindų būtų įvykę nelaimingi atsitikimai, kad jis būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl sukeltų nepatogumų naudojantis tualetu ar dušu, langų išorinę pusę apsaugoti grotomis numato Taisyklių 11.5 punktas, todėl minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės laikytinos nepagrįstomis, deklaratyviomis ir nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Dėl neturtinės žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodė, kad netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, stresą, depresiją, garbės ir orumo pažeminimą, fizinį skausmą bei kančias, tapo uždaras, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Atsakovas į bylą pateikė Medicininį pažymėjimą (b. l. 17), kuriame nurodoma, jog duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi dėl galvos, akių skausmo, pablogėjusio regėjimo, parazitų įkandimų, niežulio, tinimo ar kitų sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, Asmens sveikatos istorijoje nėra. Pravieniškių PN trečiojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus pažymoje (b. l. 18) nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. sausio 25 d. dėl blogų gyvenimo sąlygų į Psichologinės tarnybos specialistus pareiškėjas nesikreipė. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad laisvalaikio kambario nebuvimas ar buitinių parazitų nepakankamas naikinimas pareiškėjui galėjo sukelti fizinį skausmą ar dideles dvasines kančias. Tačiau teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, t. y. nepažeidžiant jam turėjusio tekti gyvenamojo ploto normos. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A-831-662/2019, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl atsakovo neveikimas taip, kaip turėjo veikti, vienam asmeniui turėjusios tekti gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas yra neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, kurie galėjo sukelti pareiškėjui neigiamas pasekmes, patenkančias į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Laikytina, jog neturtinę žalą pareiškėjas patyrė laikant jį Pravieniškių PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis (123 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma). Teismui pripažinus, kad dėl gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo buvo pažeista Konvencija, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę, spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę bei į LVAT formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1 000,00 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti E. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 000,00 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus