Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-222-478/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-07-07
Bylos Nr.: 1A-222-478/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-38907-2020-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Jūratė Jakubonienė, Virginija Liudvinavičienė
Nuteistasis: M. S.
Nukentėjusysis: (duomenys neskelbtini)
Advokatai: Ramūnas Putinas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-222-478/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38907-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.7.1.2.3;2.4.6.4.1;2.4.6.4.2;2.4.6.4.4

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. liepos 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Virginijos Liudvinavičienės,

sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,nuteistojo gynėjui advokatui Ramūnui Putinui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnį 4 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams.

Iš M. S. priteista 7 000 (septyni tūkstančiai) eurų (duomenys neskelbtini) neturtinei žalai atlyginti. Šią vaikui priteistą pinigų sumą uzufrukto teise pavesta tvarkyti jos motinai R. S..

Iš M. S. išieškota Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 545,16 Eur (penki šimtai keturiasdešimt penki eurai 16 centų) antrinės teisinės pagalbos, teiktos nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini), išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. S. nuteistas už tai, kad 2020 m. rugsėjo 27 d. apie 00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje esančioje lovoje miegant kartu su savo mažamete dukra (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad ji, gimusi (duomenys neskelbtini) metais ir yra mažametė, todėl negali teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės bei jiems adekvačiai priešintis, t. y., esanti bejėgiškos būklės, taip pasinaudodamas šia bejėgiška nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) būkle, prieš (duomenys neskelbtini) valią nurengė jos apatines kelnaites, pirštais praskėtė jos lytinius organus ir kišo savo lytinį organą nukentėjusiajai į makštį, tokiu būdu lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, taip išžagino mažametę (duomenys neskelbtini).

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis M. S. (toliau – ir apeliantas/nuteistasis) apeliaciniame skunde prašo:

- atlikti įrodymų tyrimą, apklausti teismo medicinos ekspertą P. Petreikį, apklausti nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini), siekiant nustatyti, ar nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) 2020 m. rugsėjo 27 d. turėjo lytinių santykių bei ar (duomenys neskelbtini) fiziniai duomenys (būklė) leido jai turėti lytinių santykių, skirti teismo medicininę ekspertizę;

- panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 25 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Apelianto manymu, nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje jo kaltę grindė subjektyviomis prielaidomis, neanalizavo byloje surinktų įrodymų, taip pat išimtinai vertino tik jam nepalankius įrodymus, kurie paneigti objektyviais kitais įrodymų šaltiniais, todėl bylą išnagrinėjo nevisapusiškai ir jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors įrodymai nepagrindžia jo kaltės. Nuteistojo teigimu, jo kaltė šioje baudžiamojoje byloje konstatuota, nesivadovaujant teismo medicinos specialisto išvada, jos patikrinimui neskiriant nukentėjusiosios teismo medicininės ekspertizės. Skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis, apelianto įsitikinimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu, nuosprendyje nepateikta įtikinama duomenų pripažinimo įrodymais analizė, o prieštaringi duomenys įvertinti kaip sudarantys pagrindą jį nuteisti itin griežta realia laisvės atėmimo bausme.

2.2. BPK 305 straipsnio l dalies 2 punkte yra įtvirtinti nuosprendžiui keliami reikalavimai, t. y. teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas taikė skirtingus kriterijus kaltinantiems ir teisinantiems jį duomenų šaltiniams, būdamas nemotyvuotai ir nepagrįstai kritiškas tik teisinantiems duomenims, tačiau nepagrįstai nuolankus kaltinamiesiems duomenims, kurie, gynybos ir apelianto įsitikinimu, visiškai paneigti.

2.3. Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą išsamiai ir nešališkai įvertinti ir išanalizuoti byloje surinktus įrodymus, tačiau šią savo pareigą pažeidė, nes neišanalizavo įrodymų tarpusavio ryšio, jų sąsajumo ir nepateikė vertinimo dėl jų įrodomosios reikšmės, įrodymai buvo vertinami selektyviai, pirmenybę suteikiant nuteistąjį kaltinantiems įrodymams bei nemotyvuotai atmetant kitus. Pasak apelianto, apygardos teismas nepagrįstai ir visiškai neargumentuodamas atmetė teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. 0053/21, eksperto P. Petreikio paaiškinimus teisme, jų nepatikrino. Teismas nenurodė priežasčių, kodėl atsisakė vertinti šiuos paaiškinimus kaip patikimus. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 332 straipsnio 5 dalį teismui kyla pareiga nurodyti, kodėl atmetamas vienas ar kitas keliamas klausimas ar pateikiamas argumentas, tačiau nuosprendyje apie tai nepasisakoma. Anot apelianto, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertintas liudytojų parodymų kitimas, nukentėjusiosios močiutės A. L. parodymų, duotų teisme, prieštaravimai ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, nukentėjusiosios motinos R. S. reikalavimas iš apelianto pinigų, o tik atsisakius juos duoti, pareiškimo policijai surašymas.

2.4 M. S. teigimu, jis nuteistas už baigtą mažametės išžaginimą. Veika kvalifikuojama kaip baigtas išžaginimas pagal BK 149 straipsnį tik tais atvejais, kai lytinis aktas tarp kaltininko ir nukentėjusiosios buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus (baudžiamoji byla Nr. 2K-349-696/2015). Todėl, nuteistojo nuomone, kvalifikuojant jo veiką, kaip baigtą išžaginimą, ypatingai svarbu nustatyti, ar varpa buvo įkišta į nukentėjusiosios lytinius organus. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-1/2021 7 lape cituojami nukentėjusiosios paaiškinimai, kad „nedrąsu man sakyti, bet tėtis kišo savo pimpalą į putytę. Jis neįkišo, bet bandė įkišti ...“.

2.5 Pasak apelianto, byloje nebuvo tirta, ar nukentėjusioji pagal savo fizinius duomenis (būklę) galėjo turėti lytinių santykių bei ar su ja 2020 m. rugsėjo 27 d. buvo lytiškai santykiaujama. Byloje yra objektyvūs duomenys, kuriuos pateikė specialistas S. Chmieliauskas, kad nukentėjusiosios „kūne išorinių mechaninių kūno sužalojimų nėra, lytiniuose organuose ir išangėje mechaninių sužalojimų nėra, tamponėlyje iš makšties prieangio, nuoplovose nuo išorinių lytinių organų, nuo šlaunų vidinių paviršių spermos nerasta, mergystės plėvė nepažeista“. Specialistui klausimai apie lytinius santykius nebuvo užduoti. Todėl gynybos iniciatyva į byla pateikta teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada Nr. 0053/21 bei šią išvadą surašęs ekspertas P. Petreikis buvo apklaustas teisme. Medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0053/21 teigiama, kad „nėra duomenų, kad su mažamete (duomenys neskelbtini) 2020 m. rugsėjo 27 d. buvo lytiškai santykiaujama“. Ekspertas P. Petreikis apklausiamas teisme teigė, „kad mediciniškai nukentėjusios kūne sužalojimų nebuvo, mergystės plėvė nepažeista, biologinių pėdsakų (spermos) nerasta. Taigi, objektyvių duomenų, kad su ja buvo lytiškai santykiauta, nėra. Jeigu lytinė varpa būtų įvesta vos 1 mm prie mažųjų lytinių lūpų, dar iki mergystės plėvės, tai jau būtų laikoma lytiniu santykiavimu. Šiuo atveju nėra medicininių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima teigti, kad buvo įeita nors 1 mm gilyn už lytinių lūpų“. Apeliantas pažymi, kad lytinio akto nebuvo, o jei nebuvo lytinio akto, t. y. vyro varpa nebuvo įkišta į moters lytinius organus, tai ir nėra išžaginimo objektyviosios pusės privalomojo požymio.

2.6 Apeliantas teigia, kad kai konsultacinė išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje esančiam ekspertizės aktui (specialisto išvadai), prieštaravimams pašalinti į teismo posėdį paprastai kviečiami ekspertizės aktą (specialisto išvadą) ir konsultacinę išvadą pateikę asmenys. Jei specialiųjų žinių turinčių asmenų apklausos teisme metu nepašalinamos kilusios abejonės ar yra pagrindas abejoti pateikto ekspertizės akto (specialisto išvados) išsamumu ar pagrįstumu, BPK 286 straipsnio nustatyta tvarka skiriama ekspertizė (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, Nr. 2K-337/2014, Nr. 2K-211-895/2018). Anot apelianto, byloje nebuvo tirta, ar nukentėjusioji pagal savo fizinius duomenis (būklę) galėjo turėti lytinių santykių bei ar su ja 2020 m. rugsėjo 27 d. buvo lytiškai santykiaujama.

2.7 Apelianto manymu, labai svarbu apžvelgti nukentėjusiosios motinos R. S. elgesį iš karto po įvykio ir įvertinti jos parodymus. R. S. po įvykio nesikreipė į policiją, ji iš apelianto pareikalavo 1 000 Eur, o jų negavusi, tik tada informavo apie galimą nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 29 d. nutartyje Nr. 2K-168/2011 konstatavo, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, t. y. kaip liudytojas turi būti apklausiamas asmuo, tiesiogiai niekaip nesuinteresuotas bylos baigtimi. Pagal tokią kaltinimo versiją, kokia buvo parinkta, anot nuteistojo, liudytojos R. S. statusas nėra neutralus (ji reikalavo iš jo pinigų).

2.8 Apelianto manymu, kaip neutraliais ir tiesą atspindinčiais duomenimis reikėtų vertinti ir remtis nukentėjusiosios senelės A. L. iš karto po įvykio duotais parodymais. 2020 m. spalio 13 d. apklausos metu A. L. parodė, kad „ryte R. pasakojo, kad M. lindo prie (duomenys neskelbtini), sako gal užgriuvo, gal buvo girtas, nieko baisiai nepasakojo“, „po pokalbio (su nukentėjusiąja) R. pasakė, kad M. buvo užgulęs mergaitę, ją dusino, rankom lietė mergaitės lytinius organus“, „sako gal išgėręs buvo, užgriuvo, gal mergaitei taip atrodė“, svarbu tai, kad minėta liudytoja tiesiogiai bendravo su nukentėjusiąja, „ji tiki, kad M. ją lietė rankom, kaip mergaitė sako“, liudytoja „apie M. negali pasakyti nieko blogo, mergaitė, kaip minėjo, noriai bendravo su tėčiu“ (t. 1, b. l. 154–156). Apeliantas teigia, kad neutrali liudytoja nieko nepridėdama pasakoja, ką ji po įvykio išgirdo iš nukentėjusiosios ir jos motinos. Nuteistojo teigimu, jo veiksmuose galbūt ir yra nusikaltimo požymių, bet tik ne mažametės išžaginimo, nes apie vyro lytinio organo kišimą į nepilnametės lytinius organus jokios kalbos nėra.

2.9 Apelianto manymu, taip pat reikėtų apžvelgti liudytojos I. G., kuri įvykio metu buvo tame pačiame name, parodymus. Liudytoja teigė, kad „atsigulė, tikriausiai jau buvo spėjusi šiek tiek užsnūsti, ir per duris įėjo M. su (duomenys neskelbtini) ... M. pasakė, kad (duomenys neskelbtini) skambino mamai, kad nori pas mamą. Liudytoja pasakė gerai, pasisodino (duomenys neskelbtini) ant kelių, paklausė jos, kas atsitiko. Pasakė, kad nieko, kad nori pas mamą. Ji buvo su drabužiais, buvo su timpomis, ilgos kelnės ir lyg su trumpomis rankovėmis palaidine ... po kiek laiko jai paskambino R., kad ji jau atvažiavo ... Atėjo (duomenys neskelbtini), R. jai staigiai griebė už rankos, ištempė iš namų. Tuomet (duomenys neskelbtini) labai staigiai pradėjo verkti, isteriškai klykti“. Taigi, (duomenys neskelbtini) buvo su drabužiais, elgėsi normaliai iki atvykstant motinai, bendravo ir su tėvu, ir su liudytoja, apie jo lindimą prie jos nepasakojo. Atkreiptinas dėmesys, kad visi tame name nakvoję liudytojai jokių garsų ir nieko neįprasto negirdėjo ir nematė.

2.10 Apeliantas atkreipia dėmesį, kad vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje (toliau ‑ ir išvada), kuri atlikta praėjus dviem paroms po įvykio, nurodoma tik apie „netinkamus prisilietimus“, o apie lytinius santykius net neužsimenama. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-1/2021 7 lape cituojami nukentėjusiosios paaiškinimai: „nedrąsu man sakyti, bet tėtis kišo savo pimpalą į putytę“, „nemačiau tėčio pimpalo“, t. y. įvardina vyrišką lytinį organą „pimpalą“, nors išvadoje teigiama „mergaitė išmano esminius lyties skirtumus, pavadinti moka tik moteriškus lyties organus („putė“), vyriškos lyties organų pavadinimo sakanti nežinanti“. Apelianto nuomone, akivaizdžiai matoma suaugusiųjų įtaka mergaitės parodymams.

2.11 Nuteistasis pažymi, kad nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta nedalyvaujant nei jo gynėjui, nei jam pačiam, todėl nebuvo galimybės užduoti nukentėjusiajai klausimų. Įstatymų leidėjas BPK 276 straipsnio 1 ir 2 dalyse yra numatęs, kad teisiamajame posėdyje gali būti balsu perskaityti asmenų, taip pat ir nepilnamečių nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tačiau įstatymų leidėjo suteikta diskrecija „gali“ nereiškia, kad visais atvejais teismas neprivalo paisyti Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos 6 straipsnio 3 dalies „d“ punkto garantijos, BPK 44 straipsnio 7 dalies, t. y. įtariamajam (kaltinamajam) suteiktos teisės pačiam ar per gynėją apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti. Apklausiant nukentėjusiąją uždarame teismo posėdyje, nukentėjusiajai bus suteikta papildoma ir pakankama garantija, kad apie vykstantį procesą sužinos tik labai siauras asmenų ratas ‑ tik tie, kurie jau žino apie procesą ir kam toks sužinojimas arba procesiškai privalomas ginantis nuo pareikštų kaltinimų, arba yra procesinė pareiga. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-1/2021 5-ojoje išvadoje nurodoma, kad nerekomenduojama nukentėjusiosios papildoma apklausa, bet jokiu būdu kategoriškai neuždrausta to daryti.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo M. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo

4. Esminis nuteistojo M. S. apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino selektyviai ir netinkamai, jo kaltę grindė subjektyviomis prielaidomis, išimtinai vertino tik jam nepalankius įrodymus, kurie paneigti objektyviais kitais įrodymų šaltiniais, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, ištyrė ne visus įrodymus, padarė netinkamas išvadas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus ir nepagrįstai jį pripažino kaltu išžaginus savo mažametę dukrą (duomenys neskelbtini).

5. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą. Šiam teismui baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę iš naujo vertinti bylos įrodymus, taip pat, atlikus įrodymų tyrimą, nuosprendį grįsti naujais įrodymais ir atitinkamai keisti, naikinti ar palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtus nuosprendžius ar nutartis.

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK nurodytomis priemonėmis. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

7. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. Sprendimą dėl būtinybės atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas turi priimti įvertinęs pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo kokybę. Pagal teismų praktiką, aiškinant BPK 324 straipsnio 6 dalį, apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio jų ištyrimo. Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą ir tais atvejais, kai reikia pašalinti tokius pirmosios instancijos teismo padarytus esminius BPK pažeidimus, kurių neįmanoma pašalinti be įrodymų tyrimo???.? Tokią pareigą apeliacinės instancijos teismas turi net ir tais atvejais, kai niekas iš proceso dalyvių tokių prašymų nereiškia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-284-648/2016, Nr. 2K-173-648/2017, Nr. 2K-141-303/2020, Nr. 2K-178-976/2021, Nr. 2K-92-511/2022). Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgauna tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados esminiais bylos klausimais yra skirtingos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-113-303/2015, Nr. 2K-324-976/2018, Nr. 2K-141-303/2020, Nr. 2K-133-942/2020, Nr. 2K-178-976/2021).

9. Susipažinusi su bylos duomenimis teisėjų kolegija nenustatė, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo kaip nors pažeista ar apribota M. S. teisė į gynybą. Byloje buvo apklausti liudytojai, specialistai, atlikę tyrimus, ištirti ir įvertinti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo atlikti įrodymų tyrimą ir dar kartą apklausti teismo medicinos ekspertą P. Petreikį, taip pat nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini) bei skirti teismo medicininę ekspertizę. Tačiau, kaip minėta, teisingą teismo sprendimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, bet daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ekspertas P. Petreikis buvo apklaustas, tiek nuteistajam, tiek jo gynėjui buvo suteikta galimybė užduoti ekspertui klausimus, šia teise jie ir pasinaudojo, todėl dar kartą apklausti ekspertą apeliacinės instancijos teisme nėra tikslinga. Nėra pagrindo tenkinti ir nuteistojo prašymo dėl teismo medicinos ekspertizės skyrimo, kadangi baudžiamojoje byloje yra tiek specialisto išvada, tiek konsultacinė specialisto išvada, kuriose esminių prieštaravimų nenustatyta. Ar kviesti į teismą ir apklausti seksualinę prievartą patyrusį mažametį asmenį, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į psichologinį nukentėjusiojo tyrimą atlikusių specialistų rekomendacijas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas apsiribojo mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, perskaitymu teisiamajame posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo priimti kitokį sprendimą dėl mažametės apklausos, kadangi ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti mažametės nuketėjusiosios parodymai yra išsamūs ir jie bus vertinami byloje surinktų įrodymų kontekste.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. M. S. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje, įrodo byloje nustatyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistosios atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 4 dalyje

11. Kaip matyti iš paties M. S. pozicijos viso bylos proceso metu, nuteistasis neigia išžaginęs savo mažametę dukrą (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teisme M. S. nurodė, jog savo dukros nežagino, tačiau detalesnius parodymus duoti atsisakė. Ikiteisminio tyrimo metu M. S. aiškino dėl alkoholio kiekio neprisimenąs žaginęs savo mažametę dukrą (duomenys neskelbtini), tačiau, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, jis šios faktinės aplinkybės neatmetė. Nuteistasis parodė, kad kalbėdamas telefonu su R. S. pasakė, kad „girtas buvau nieko neatsimenu, gal lindau, gal nelindau, už ką aš tau turiu tuos pinigus mokėti“. Jei iš tiesų prie jos lindo ir lietė jos lytinius organus, tai tikrai pats nesuprato, kas darosi, gal girtas ką susapnavo. Nieko neprisimena, negali to paaiškinti. Netiki, kad galėtų prievartauti savo vaiką (2 t., b. l. 170–172). Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog nuteistasis iš esmės neneigia savo mažametės dukros atžvilgiu atlikęs veiksmus, kuriuose galbūt ir yra nusikaltimo požymių, tačiau kategoriškai neigia išžaginęs mažametę savo dukrą. Šiuos nuteistojo M. S. teiginius visų pirma paneigia mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymai, kurie yra tiesioginiai pirminiai įrodymai, turintys išskirtinę reikšmę byloje, kiti įrodymai yra išvestiniai ir netiesioginiai, jie papildo mažametės nukentėjusiosios parodymus. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę.

12. Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais.

13. Nagrinėjamoje byloje mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymai, kaip įrodymų šaltinis, nekelia abejonių dėl teisėtumo – mažametė nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama nepažeidžiant BPK 186 straipsnio nuostatų, jos parodymai užfiksuoti tinkamai. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) apklausa ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta nedalyvaujant nei jo gynėjui, nei jam pačiam, todėl nebuvo galimybės užduoti nukentėjusiajai klausimų, t. y., kaip galima suprasti, nuteistasis ginčija mažametės nukentėjusiosios parodymus įrodymų leistinumo aspektu. Šiame kontekste svarbu, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtinti teisės į teisingą (sąžiningą) procesą, teisės į gynybą ir rungimosi principai. Teisingas (sąžiningas) procesas ir rungimosi principas reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnio 2 dalis). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punkte – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Tokios teisės įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse. Teisė į gynybą teisminio nagrinėjimo metu, be kita ko, užtikrinama sudarant galimybę kaltinamajam, nuteistajam ar išteisintajam pačiam ir (ar) per gynėją dalyvauti įrodymų tyrime ir įstatymų nustatytomis priemonėmis bei būdais gintis nuo pareikštų kaltinimų. EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, jog tokia situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, pati savaime nebūtinai lemia su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinamą gynybos teisių apribojimą (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, Nr. 2K-276-976/2015, Nr. 2K-211-489/2016).

14. Iš bylos duomenų matyti, kad pačiam nuteistajam M. S. apie mažametės nukentėjusiosios apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją pasirašytinai buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 93), todėl ši aplinkybė vertintina, kaip paties nuteistojo atsisakymas dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, BPK 276 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka buvo perskaityti mažametės nukentėjusiosios apklausos protokolas bei proceso dalyviai buvo informuoti, jog prie apklausos protokolo yra pridėtas vaizdo įrašas su nukentėjusiosios apklausa, tačiau proceso dalyviai, tarp jų ir M. S. bei jo gynėjas, nepageidavo susipažinti su vaizdo įrašu. Įvertinus byloje esančios mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) apklausos, atliktos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, turinį, darytina išvada, kad nukentėjusioji apklausta pakankamai detaliai, visos reikšmingos faktinės bylos aplinkybės yra išaiškintos, o nuteistojo apeliaciniame skunde nėra nurodyta, kokie kiti klausimai, galimai galintys nulemti M. S. versijos patvirtinimą ir kitokį teismo sprendimą, mažametei nebuvo užduoti. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista teisė į teisingą (sąžiningą) teismą ar nesilaikyta rungimosi principo.

15. Pagrindinis apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – tai mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas. Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini), apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad įvykio dieną ją paguldė su girtu tėvu, nors pusseserė prašė, kad gultų su ja, tačiau neleido. Kai ji atsigulė, tėtis nebuvo dar atėjęs, atėjo, kai išėjo pusseserė. Jis buvo girtas, nes svyravo, nuo jo jautėsi kvapas. Ji buvo su kelnaitėmis ir maike, tėtis su „triusikėliais“. Pradžioje jis atsigulė, o po 5 minučių prasidėjo tas įvykis. Tėtė prie jos pradėjo lysti, tėtis numovė „triusikėlius“, plėšė „putytę“ su savo pirštais ir su dalyku, kuris yra šlykštus... Turbūt tėtis pasijautė, kad kokia mergina guli. Kai tėtė plėšė ir kišo jai dalyką, jis nusimovė su rankomis savo „triusikus“. Tėtis tą dalyką kišo į jos šitą vietą. Tą vietą vadina „putyte“. „Putytę“ plėšė su pirštais ir kišo tą dalyką. Kaip atrodė tas šlykštus dalykas nematė, buvo tamsu. Ji jautė, kad kažkas kažką kiša ir plėšia. Jautėsi šitoje vietoje, parodo kur (į savo lytinius organus). Jautė, kad tą dalyką kiša. Kai plėšė, jai labai skaudėjo. Ji tėtę nuspyrė ir jis išėjo iš kambario į virtuvę. Ji tada savo turėtu telefonu paskambino mamai, jai viską papasakojo, pasakė, kad tėtė prie jos lindo. Mama liepė bėgti iš kambario ir viskas. Nuėjo pas tetą pasiguosti, tėtė nuėjo gulti ir atvažiavo mama jos pasiimti. Po įvykio mama su tėčiu susirašinėjo žinutėmis. Buvo kalba apie pinigėlius. Mama sakė tėčiui, kad duos jai 1000 eurų už tai, kad prie (duomenys neskelbtini) lindo. Tėtė sakė, kai turės sumokės, kaip buvo toliau, nežino (t. 1, b. l. 101–102). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymai nuoseklūs, sutampa tarpusavyje ir atitinka kitas nustatytas bylos aplinkybes. Vien tik ta aplinkybė, jog nukentėjusioji yra mažametė, negali būti pagrindu netikėti jos parodymais. Priešingai, kai kurie netikslumai ir nereikšmingi prieštaravimai jos parodymuose paaiškinami, būtent, nukentėjusiosios mažametyste, nesuvokimu su ja atliekamų veiksmų pobūdžio, pavojingumo. Pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusios apklausos metu, taip pat atliekant teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizę, nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymai nekito, ji nurodė visas tėvo M. S. su ja atliktų veiksmų aplinkybes. Nukentėjusiosios amžius bei byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tokio nusikaltimo, kaip išžaginimas, padarymu (duomenys neskelbtini) nuteistojo M. S. melagingai apkaltinti negalėjo. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-1/2021 nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) nuosekliai ekspertams paaiškino ir ant lėlių parodė kaltinamojo veiksmus, atliktus prieš ją – tėtis pirštais plėšė jai „putytę“, kišo savo „pimpalą“ į „putytę“. Ji tam priešinosi, tėčiui spėjo įspirti į pilvą ir išsilaisvinusi skambino mamai. Nagrinėjamų įvykių metu (duomenys neskelbtini) nesuprato su ja galimai atliktų veiksmų esmės (nei pobūdžio, nei reikšmės), tačiau M. S. elgesys ją išgąsdino, todėl ji paskambino mamai – šeimos nariui, kurį laiko artimiausiu. (duomenys neskelbtini) nenustatyti tokie kalbos, dėmesio, atminties ir mąstymo ypatumai, dėl kurių ji negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių bylai reikšmingų aplinkybių, jų įsiminti ir atgaminti apklausų metu. Nenustatytos priežastys (tame tarpe ir kitų asmenų poveikis), dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis (duomenys neskelbtini) parodymais. (duomenys neskelbtini) nėra būdingas padidintas polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi. Padidintas polinkis pasiduoti kitų įtakai, siekiant iškreipti autentiškus jos prisiminimus, (duomenys neskelbtini) taip pat nenustatytas. Papildoma (duomenys neskelbtini) apklausa nėra rekomenduojama, nes klausimai, susiję su bylos tema, kelia jai įtampą. Be to, tiek savo apklausoje, tiek ekspertizės metu mergaitė nuosekliai ir, atitinkamai jos amžiui bei nustatytiems gebėjimams, pakankamai aiškiai ir detaliai nurodo įvykių aplinkybes, todėl dar viena jos apklausa būtų mažai tikslinga. (duomenys neskelbtini) nėra reikalinga vaikų ir paauglių psichiatro pagalba, bet rekomenduojama tęsti psichologo konsultacijas (2 t., b. l. 85–89).

16. Mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – išvestiniai ir netiesioginiai, kuriuose esantys faktiniai duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę. Mažametės nukentėjusiosios motina ir atstovė pagal įstatymą R. S. parodė, kad 2020 m. rugsėjo 27 d. būdama pas senelius S., dukra (duomenys neskelbtini) apie 00 val. jai telefonu per programėlę „Messenger“ parašė žinutę, prašydama paskambinti. Ji netrukus paskambino ir (duomenys neskelbtini) jai pasakė, kad prie jos lindo tėtis. Ji liepė dukrai bėgti iš ten ir netrukus po 5 minučių atvyko jos pasiimti. 2020 m. rugsėjo 28 d. dukra papasakojo, kad senelių namuose ją paguldė miegoti su girtu tėčiu. Gulint vienoje lovoje, tėtis prievarta numovė jos apatines kelnaites, nusimovė savo apatines kelnaites, praskėtė jos lytinius organus ir kišo savo lytinį organą. Liudytojos teigimu, ji, prausdama dukrą, ant jos lytinių organų pastebėjo paraudimus, dukra buvo jautri, skundėsi skausmingu prisilietimu šių organų srityje. Kaip liudytoja apklausta nukentėjusiosios močiutė A. L. taip pat patvirtino, kad svečiavimosi pas tėtį metu naktį savo mamai R. S. paskambino anūkė (duomenys neskelbtini) ir paprašė ją parsivežti. Mergaitė grįžo išsigandusi, todėl jos nieko neklausinėjo. Po kelių dienų klausė jos apie įvykį, teiravosi, ar mergaitė nemeluoja, į ką ši atsakė „močiute, kaip aš galiu meluoti?“, kelis kartus patikino, kad nemeluoja, papasakojo, kad jai buvo liepta eiti miegoti kartu su tėčiu, kad tėtis atėjo gultis girtas, numovė jos kelnytes, užgulė, dėl ko ji vos neužduso, kažką darė su rankomis, lietė jos lytinius organus, juos praskėtė, kišo savo lytinį organą į jos lytinius organus. Iš liudytojos I. G. parodymų matyti, kad jos brolio dukra (duomenys neskelbtini) 2020 m. rugsėjo 28 d. su girtu savo tėvu M. S. vienoje lovoje miegojo senelių S. namuose. Naktį apie 00 val. (duomenys neskelbtini) atbėgo pas ją ir pasakė, kad nori pas mamą, tačiau smulkiau nieko neaiškino. Tai, kad 2020 m. rugsėjo 27 d. naktį (00.16 val.) (duomenys neskelbtini) skambino mamai (fiksuoti praleisti skambučiai), rašė jai žinutę, prašydama greičiau paskambinti, patvirtina byloje esantys R. S. ir (duomenys neskelbtini) naudotų mobilaus ryšio telefonų duomenys.

17. Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde ginčija liudytojos R. S. parodymų teisingumą, nurodo, kad R. S. šioje byloje nėra neutrali liudytoja, kadangi ji iš jo pareikalavo 1 000 Eur, o jų negavusi, tik tada informavo policiją apie galimą nusikalstamą veiką. Jau buvo aptarta, kad nėra pagrindo netikėti, jog mažametė (duomenys neskelbtini) nurodė tai, ką ji iš tikrųjų patyrė, o ne pasakoja išgalvotus faktus. Liudytojų R. S. ir A. L. pozicija viso proceso metu neduoda pagrindo teigti, jog jos primokė mažametę nukentėjusiąją duoti melagingus parodymus apie tėvą. Minėtos liudytojos neteigia matę, kad M. S. netinkamai elgiasi su mažamete dukra (duomenys neskelbtini), priešingai – liudytoja A. L. nurodė, jog anksčiau jokių požymių, kad tėtis skriaustų dukrą, nebuvo, tik po įvykio mergaitės elgesys pasikeitė, ji tapo arši, atžagari, kalbėjo, kad nenori tėvo matyti, sakė, kad jis - jai ne tėvas. Kaip matyti tiek iš nuteistojo, tiek iš mažametės nukentėjusiosios, taip pat ir iš liudytojų R. S. bei A. L. parodymų, tarp M. S. ir R. S. iš tiesų buvo pokalbis dėl 1000 eurų sumokėjimo R. S. dėl šio įvykio. Teisėjų kolegijos vertinimu, mažametės nukentėjusiosios tėvų bendravimas po įvykio, net, jeigu R. S. prašė iš nuteistojo 1000 eurų, nepaneigia ir neduoda pagrindo abejoti mažametės nukentėjusiosios parodymų teisingumu. Taigi, pirmosios instancijos teismas tiek liudytojos R. S., tiek kitų asmenų aptartus parodymus pagrįstai pripažino tinkamu įrodymų šaltiniu ir jais grindė M. S. kaltę.

18. Vienas iš nuteistojo M. S. apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad pirmosios instancijos teismas taikė skirtingus kriterijus kaltinantiems ir teisinantiems jį įrodymų šaltiniams, būdamas nemotyvuotai ir nepagrįstai kritiškas tik teisinantiems duomenims, tačiau nepagrįstai nuolankus kaltinamiesiems duomenims. Su šiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Susipažinus su byloje surinktų įrodymų visetu, akivaizdu, jog vieninteliai tiesioginiai įrodymai byloje yra mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymai, tuo tarpu tiek nukentėjusiosios motinos R. S. bei močiutės A. L. parodymai, kuriuos apeliantas laiko jį kaltinančiais, tiek ir nuteistojo motinos L. S., seserų I. G. J. P., sesers vyro T. G. parodymai, kurie, apelianto nuomone, yra jį teisinantys, yra netiesioginiai įrodymai. Kaip jau minėta, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius įrodymus, ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo baudžiamojoje byloje elementai, tačiau visi įrodymai turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Liudytojos R. S. ir A. L. apie įvykio aplinkybes sužinojo tiesiogiai iš mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini), kurios parodymų teisingumas teisėjų kolegijai abejonių nekelia, tuo tarpu visi kiti M. S. artimieji apie įvykį sužinojo ne iš (duomenys neskelbtini), visi šie asmenys apie įvykį nurodė daugiau nuogirdas, tai, ką išgirdo kitą dieną po įvykio. Natūralu ir suprantama, kad mažametė mergaitė, patyrusi tėvo neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus, išsigando ir apie tai papasakojo ne tetai I. G., kurią pirmą sutiko iš karto po įvykio, bet mamai, o vėliau namuose ir močiutei. Kaip jau minėta, nukentėjusios (duomenys neskelbtini) parodymai abejonių nekelia, mažametė ikiteisminio tyrimo metu tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek ir specialistams, atlikusiems tyrimus, nuosekliai, vienodai papasakojo apie M. S. atliktus neteisėtus veiksmus su ja. Todėl nėra pagrindo abejoti ir liudytojų R. S. bei A. L., kurios apie įvykio aplinkybes sužinojo tiesiogiai iš mažametės (duomenys neskelbtini), parodymais. Vertinant liudytojais apklaustų M. S. artimųjų parodymus, reikia atsižvelgti ir į tai, jog jie visi yra nuteistajam artimi asmenys – mama, seserys, sesers vyras, ir nors ši aplinkybė pati savaime negali nulemti kategoriško šių asmenų parodymų atmetimo, tačiau į ją negalima neatsižvelgti, vertinant šių asmenų parodymuose užfiksuotų faktinių duomenų teisingumą. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje apklaustų asmenų parodymų vertinimu ir neturi pagrindo šių įrodymų šaltiniuose užfiksuotų faktinių duomenų vertinti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

19. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde tvirtina nuteistasis M. S., pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino M. S. atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus prieš savo mažametę dukrą ir tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu. BK 149 straipsnio prasme išžaginimu laikomas lytinis santykiavimas tarp vyro ir moters prieš vieno iš jų valią, jeigu tai daroma naudojant fizinį ar psichinį smurtą, ar kitaip atimant galimybę priešintis arba naudojantis bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal BK 149 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas išžagino mažametį asmenį. Lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip išžaginimas, būtina nustatyti, kad lytinis aktas su nukentėjusiąja buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Jeigu kaltininkui lytinio santykiavimo pradėti nepavyko dėl nepakankamo susijaudinimo ar dėl kitokių aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą. Objektyviai išžaginimą sudaro dvi stadijos: fizinio ar psichinio smurto naudojimas arba kitoks atėmimas galimybės priešintis ir lytinio akto atlikimas. Savarankiška išžaginimo forma yra naudojimasis nukentėjusiojo asmens bejėgiška būkle. Išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio akto pradžios.

20. Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde, remdamasis privataus eksperto P. Petreikio paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, bei jo konsultacine išvada, kuriuos, nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino, ginčija lytinio santykiavimo su mažamete dukra buvimą. Su šiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Tiek ekspertas S. Chmieliauskas, apžiūrėjęs mažametę (duomenys neskelbtini) ir pateikęs specialisto išvadą Nr. G2778/2020(01), tiek ekspertas P. Petreikis, pateikęs konsultacinę išvadą, konstatavo, jog išorinių mechaninių kūno sužalojimų nėra, mergystės plėvė nepažeista, biologinių pėdsakų (spermos) nerasta. Tačiau šios ekspertų išvados nepaneigia nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) nuoseklių parodymų apie tai, kad ji savo makštyje juto tėčio ,,pimpalą“, ir tas jausmas buvo kitoks, nei kai jis prieš tai pirštais jai plėšė „putytę“. Ekspertas P. Petreikis pirmosios instancijos teisme gana plačiai ir detaliai paaiškino, kas yra laikoma vyro ir moters lytiniu santykiavimu. Ekspertas nurodė, kad teoriškai nepilnas lytinis aktas būna, jeigu skverbiamasi iki mergystės plėvės ir ji nepažeidžiama, o pilnas lytinis aktas - jeigu įsiskverbiama pro mergystės plėvę ir ji pažeidžiama. Šiuo atveju neaišku, nes jokių duomenų nėra. Atstumas tarp mergystės plėvės ir išorinių lytinių lūpų yra apie 1,5–2 cm. Eksperto nuomone, nėra laikoma lytiniu santykiavimu, kai yra įsiskverbiama tik į didžiąsias lytines lūpas, bet į mažąsias neįsiskverbiama. Anatomiškai moters makštis yra už mažųjų lytinių lūpų, bet yra ir tarpas iki mergystės plėvės. Jeigu lytinė varpa būtų įvesta vos 1 mm prie mažųjų lytinių lūpų, dar iki mergystės plėvės, tai jau būtų laikoma lytiniu santykiavimu. Šiuo atveju nėra medicininių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima teigti, kad buvo įeita nors 1 mm gilyn už lytinių lūpų, todėl ir nėra lytinio santykiavimo. Eksperto teigimu, vaiko makštis nėra išsivysčiusi, todėl bet koks lytinis santykiavimas būtų palikęs medicininius pėdsakus, kurių šiuo atveju nėra. Jeigu lytiniu organu būtų tik priliesta makštis, tai medicininių požymių neliktų. Taip pat šių požymių neliktų ir tuo atveju, jeigu varpa švelniai būtų įvesta per viršutines lytines lūpas (t. 4, b. l. 22–23). Taigi, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti vyriškos lytinės varpos įkišimo į mažametės (duomenys neskelbtini) makštį gylio, tačiau tai neduoda pagrindo daryti išvadą, kad M. S. nebuvo įkišęs savo varpos į nukentėjusiosios makštį. Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) apklausoje net kelis kartus teigė, jog į jos „putytę“ buvo vedamas būtent lytinis organas, o ne pirštai. (duomenys neskelbtini) teigė, kad tėtis „numovė „triusikus“ ir su dalyku, kuris yra šlykštus... Tėtis tą dalyką kišo į „putytę“. Jautė, kad tą dalyką kiša. Kai tėtė plėšė ir kišo jai dalyką, jis nusimovė su savo rankomis „triusikus“. Tėčio rankos tada plėšė „putytę“, kišo daiktą ir gulėsi ant jos, ji su rankomis nuspyrė, sakė eik iš čia“ Pirmiausia plėšė „putytę“, po to kišo tą savo dalyką“ (t 1., b. l. 98–103). Pasakodama apie įvykį ekspertei, nukentėjusioji nurodė, kad suprato, jog į makštį tėtis kišo savo lytinį organą „Nes tas jausmas buvo kitoks, nes kai jis plėšė „putytę“, aš jaučiau, kad tai buvo pirštai, o po to buvo kitas jausmas“. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G2778/2020(01) nustatytas 1 cm pločio odos paraudimas apie didžiąsias lytines lūpas (t. 1, b. l. 114–115), o apie skausmingus paraudimus (duomenys neskelbtini) lytinių organų srityje parodė ir liudytoja R. S..

21. Tai, kad dėl tokio nuteistojo M. S. veiksmo nukentėjusios kūne galėjo ir nelikti jokių sužalojimų, paaiškino ir ekspertas P. Petreikis, teigdamas, jog jeigu lytiniu organu būtų tik priliesta makštis, tai medicininių požymių neliktų. Taip pat šių požymių neliktų ir tuo atveju, jeigu varpa švelniai būtų įvesta per viršutines lytines lūpas. Be to, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad nukentėjusioji seksualinę prievartą patyrė 2020 m. rugsėjo 27 d. apie 00 val., o jos medicininė apžiūra atlikta praėjus daugiau nei trims paroms po įvykio (specialisto išvadoje Nr. G 2778/2020(01) nurodyta, kad tyrimas pradėtas 2020 m. rugsėjo 30 d. 10 val. (t. 1, b. l. 114–115), todėl praėjus tokiam laiko tarpui sužalojimų, paraudimų lytiniuose organuose galėjo ir nebelikti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nors (duomenys neskelbtini) mergystės plėvės vientisumas nebuvo pažeistas, tačiau, įvertinus nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, ekspertų paaiškinimus, yra pagrindas daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju į mažametės (duomenys neskelbtini) makštį nuteistasis įkišo tik nedidelę dalį savo lytinės varpos, dėl ko nukentėjusiosios kūne neliko medicininių sužalojimų. Ekspertas P. Petreikis paaiškino, kad atstumas tarp mergystės plėvės ir išorinių lytinių lūpų yra apie 1,5–2 cm, todėl įkišus nedidelę dalį lytinės varpos, mergystės plėvė nepažeidžiama. Be to, jis nurodė, kad skverbimusi į makštį laikoma ir kai lytinis organas prie mažųjų lytinių lūpų įvedamas ir 1 mm. Vadinasi, to pakanka konstatuoti jau pradėtą lytinį aktą, o tai, ar pavyko pabaigti lytinį aktą, ar ne, neturi reikšmės kvalifikuojant veiką pagal BK 149 straipsnį kaip baigtą nusikaltimą. Be to, šiame kontekste būtina paminėti ir paties nuteistojo M. S. poziciją, t. y. bylos duomenimis (paties nuteistojo parodymais, nukentėjusiosios ir jos motinos parodymais, R. S. telefono apžiūros metu surinktais faktiniais duomenimis) nustatyta, kad M. S. įvykio metu buvo neblaivus ir teigė nieko neprisimenantis apie įvykį. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai ir aiškinimai, kad jis savo varpos nebuvo įkišęs į mažametės dukros makštį, yra niekiniai ir vertintini tik kaip gynybinė versija. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų viseto analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis M. S. skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis numovė savo mažametės dukros apatines kelnaites, pirštais praskėtė jos lytinius organus ir kišo savo lytinį organą nukentėjusiajai į makštį, tokiu būdu lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią. (duomenys neskelbtini) gimė (duomenys neskelbtini) metais, nusikaltimo darymo metu buvo mažametė ir tai kaltininkas – nukentėjusiosios tėvas - suvokė. Nukentėjusioji dėl savo amžiaus ir turimų žinių negalėjo suprasti su ja atliekamų nuteistojo veiksmų esmės, o taip pat negalėjo aktyviai ir adekvačiai tiems veiksmams priešintis. Tai reiškia, kad nuteistasis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptartus M. S. veiksmus nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) atžvilgiu pagal neteisėtų veiksmų seksualinį pobūdį ir intensyvumą įvertino kaip baigtą nusikaltimą - išžaginimą ir šią M. S. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

Dėl bausmės

22. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas paskiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje numatytais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų.

23. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad M. S. padarė vieną labai sunkų tyčinį baigtą nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), šis labai sunkus nusikaltimas padarytas prieš bejėgiškos būklės asmenį – savo mažametę dukrą. M. S. teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, psichiatrinėje ir narkologinėje įskaitose neregistruotas. M. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas nustatė dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes - nusikalstamą veiką M. S. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bei BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą padarė nukentėjusios mažametės (duomenys neskelbtini) šeimos narys – tėvas (BK 60 straipsnio 1 dalies 14 punktas). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgęs į tai, kad M. S. už šio nusikaltimo padarymą žadėjo nukentėjusios atstovei pagal įstatymą sumokėti 1000 Eur neturtinę žalą, bet taip ir nesumokėjo, nei nukentėjusios, nei jos motinos neatsiprašė, siekė pateisinti savo elgesį išgertu dideliu alkoholio kiekiu, taip pat į tai, kad ateityje gali išryškėti neigiamos pasekmės (duomenys neskelbtini) psichikos būklei, paskyrė nuteistajam bausmę, artimą baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei nuteistojo asmenybę, kitaip vertina M. S. skirtiną bausmę.

24. BK 3 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Toje pačioje nuostatoje įtvirtinta, jog nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. M. S. nusikalstamą veiką padarė 2020 m. rugsėjo 27 d. Pagal tuo metu galiojusią BK 60 straipsnio 1 dalies redakciją buvo numatyta 13 atsakomybę sunkinančių aplinkybių, minėtas straipsnis 14 punktu, su jame nustatyta nauja atsakomybę sunkinančia aplinkybe – BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 150 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 151 straipsnio 2 dalyje, 151¹, 152¹, 153, 162 straipsniuose, 307 straipsnio 3 dalyje, 308 straipsnio 3 dalyje, 309 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas veikas padarė nukentėjusio nepilnamečio artimasis giminaitis, šeimos narys ar kartu gyvenantis asmuo – buvo papildytas 2020 m. lapkričio 5 d. (įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija). Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai nuteistojo M. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą padarė nukentėjusios mažametės (duomenys neskelbtini) šeimos narys – tėvas. Todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta minėta M. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio šalinama. Tai padaroma pakeičiant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 60 straipsnio 1 dalies 14 punkto) pritaikymo.

25. Kaip minėta, M. S. nusikalto pirmą kartą, praeityje teistas nebuvo, administracine tvarka taipogi nebaustas, nuteistasis dirba pas ūkininką. Nors M. S. padarytas nusikaltimas prieš savo mažametę dukrą teisės ir moralės požiūriu niekaip nepateisinamas, tačiau specialistai, atlikę nukentėjusiosios sveikatos įvertinimą, šuo metu psichikos sutrikimų dėl tėvo neteisėtų veiksmų jos atžvilgiu nekonstatavo, sveikatos sutrikdymo masto nevertino, nurodė, jog neigiamos pasekmės (duomenys neskelbtini) psichikos būklei gali išryškėti tik ateityje. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą bei atsižvelgiant į tai, kad neteisėti nuteistojo veiksmai itin sunkių pasekmių nesukėlė, byloje nėra duomenų, jog nukentėjusioji patyrė itin didelius psichologinius, psichinius išgyvenimus, kurie turėtų įtakos tolimesniam mažametės vystymuisi, o taip pat šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pašalinus vieną nuteistojo M. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. S. paskirta bausmė švelninama baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose.

Dėl civilinio ieškinio

26. Pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

27. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-420/2007, Nr. 2K-209/2007, Nr. 2K-118/2013). Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato neturtinės žalos minimalios ar maksimalios ribos, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

28. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) atstovė pagal įstatymą R. S. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš M. S. 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš M. S. 7000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad neteisėtais M. S. veiksmais mažametei (duomenys neskelbtini) buvo padaryta neturtinė žala. Aštuonmetė mergaitė patyrė seksualinę prievartą, fizinį skausmą, išgąstį, dvasinius išgyvenimus, jai teko lankyti psichologo konsultacijas, po šio padaryto nusikaltimo (duomenys neskelbtini) elgesys pasikeitė, ji jautėsi nesaugi, bejėgiška, jautresnė, nutrūko ryšys su tėvu. Tačiau, esminis kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį, šiuo atveju yra tai, jog M. S. neteisėti veiksmai nesukėlė itin sunkių pasekmių nukentėjusiajai. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų patyrė itin didelius psichologinius, psichinius išgyvenimus, kurie turėtų įtakos tolimesniam mažametės vystymuisi. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) iš nuteistojo M. S. pirmosios instancijos teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti mažinama iki 3500 eurų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 25 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo M. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą padarė nukentėjusios mažametės (duomenys neskelbtini) šeimos narys – tėvas.

M. S., nuteistam pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, paskirti bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams ir šešiems mėnesiams.

Iš M. S. (duomenys neskelbtini) priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 3500 (trijų tūkstančių penkių šimtų) eurų

Kitą Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 25 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Albinas BielskisJūratė JakubonienėVirginija Liudvinavičienė