Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. Š. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsniu, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės – 30 MGL dydžio (1 129,80 Eur) baudos neatlikta dalimi ir D. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams su 229,80 Eur dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas D. Š. laikinojo sulaikymo laikas (2 paros) ir suėmimo laikas nuo jo suėmimo paskelbus nuosprendį iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. Š. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, nuo nenustatyto laiko laikė 2,836 g (nuo 13,2% iki 14,5%) psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurios nedidelį kiekį – 0,065 g – 2018 m. liepos 30 d. mainais į nedidelį kiekį – 0,804 g – narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kuriose A-9-tetrahidrakanabinolio koncentracija 12,3%, perdavė asmeniui, prieš kurį baudžiamoji byla išskirta, o likusią dalį – 2,771 g (13,2%) – psichotropinės medžiagos – amfetamino – laikė iki 2018 m. liepos 30 d., 21 val., kol šią psichotropinę medžiagą kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, D. Š. nuteistas ir pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2018 m. birželį–liepą neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, įgijo nedidelius kiekius – 0,228 g ir 0,804 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kuriose A-9-tetrahidrakanabinolio koncentracija 12,3%, bei 0,233 g (49,3%) psichotropinės medžiagos – MDMA, kurias nuo įgijimo momento laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iki 2018 m. liepos 30 d., 21 val., kol šias narkotines ir psichotropines medžiagas kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo D. Š. apeliacinis skundas netenkintinas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo jam paskirta bausmė yra per griežta, ir prašo ją sušvelninti. Šis nuteistojo prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Skiriant bausmę turi būti siekiama visų pirmiau nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Paskirta bausmė turi būti veiksminga, t. y. tokia, kuria įgyvendinami visi bausmei keliami tikslai. Teisingumo principas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitinka įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė adekvati padarytai veikai. Teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į anksčiau nurodytus visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir į nusikaltusio asmenybę apibūdinančius požymius (šeiminę padėtį, išsilavinimą ir pan.), jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu, po jos, visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą ir pan., nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir jų visumą. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės rūšį ar dydį, kuris turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinės nutartys Nr. 2K-58/2010; Nr. 2K-137/2013).

Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas teisingumo principą ir individualizuodamas nuteistajam D. Š. skirtiną bausmę, pagrįstai atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia – kad jis nusikaltimus padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Aptariamu atveju teismas, įvertinęs nuteistojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, parinkdamas D. Š. skirtinos bausmės rūšį bei dydį, pagrįstai atsižvelgė ir į nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą. Apygardos teismas teisingai nustatė, kad viena iš nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje, priskirtina sunkių nusikaltimų kategorijai, o BK 259 straipsnio 1 dalyje – nesunkių – BK 11 straipsnio taikymo kontekste. D. Š. padaryti nusikaltimai baigti, nuteistasis veikė tiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Bylos objektyvūs duomenys patvirtina, kad D. Š. nusikalto praėjus tik 6 mėnesiams po Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. baudžiamojo įsakymo, kuriuo jis buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už neteisėtą disponavimą 0,252 g metamfetamino, priėmimo, dar neatlikęs jam paskirtos bausmės, t. y. nesumokėjęs paskirtos baudos (t. 6, b. l. 40–43). Iš Panevėžio apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. nutarties matyti, kad patenkinus D. Š. prašymą, iki 2019 m. gruodžio 31 d. buvo pratęstas terminas sumokėti Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. sausio 4 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtą 30 MGL dydžio (1 129,80 Eur) baudą (Teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenys). D. Š. nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2019 m. spalio 23 d. iš jam paskirtos 1 129,80 Eur dydžio baudos yra sumokėjęs 900 Eur (t. 6, b. l. 175). Nors nuteistasis jau yra sumokėjęs nemažą dalį jam paskirtos baudos, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pagrįstų bylos duomenimis, kad jis linkęs veikti priešingai teisei, nepaisyti visuomenėje nustatytų elgesio ir moralės normų bei paskirta bausme – bauda – nebuvo pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tikslai, nes jis vėl nusikalto. Be to, bylos duomenys liudija ir tai, kad D. Š. turi galiojančių administracinių nuobaudų už žmonių ramybės ir poilsio trikdymą bei greičio viršijimą (t. b. l. 44–48). Taigi, šios aplinkybės, kitaip, nei nurodo apeliantas skunde, leido teismui daryti išvadą, kad ankstesnė jam paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, neturėjo teigiamos įtakos jo elgesio pokyčiams ir jis yra linkęs nusikalsti. D. Š. į narkologinę ir psichiatrinę įskaitą neįrašytas, tačiau atlikus toksikologinius tyrimus jo šlapime, kuris paimtas 2018 m. liepos 31 d., buvo rasta amfetamino ir tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties (t. 6, b. l. 30, 35). Tai rodo, kad nuteistasis piktnaudžiauja psichiką veikiančiomis medžiagomis. Šią aplinkybę patvirtina ir jo parodymai teisme, kad apie 2–3 metus vartoja žolę, MDMA ir amfetaminą (t. 6, b. l. 159). D. Š. turi draugę, mažametį vaiką (t. 6, b. l. 146), nuo 2019 m. vasario 1 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2019 m. liepos 12 d. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbdavių apibūdinamas teigiamai (t. 6, b. l. 33, 145, 147). Kita vertus, vien šios teigiamus socialinius ir šeiminius ryšius apibūdinančios aplinkybės, jas įvertinus aptartų bylos aplinkybių visete, nesudaro prielaidų formuotis teisėjų kolegijos vidiniam įsitikinimui, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti D. Š. paskiriant švelnesnę bausmę ir ji turės poveikį D. Š., ateityje nuteistasis laikysis įstatymų ir nenusikals. Tai, kad nuteistasis baudžiamojo proceso metu nepažeidė jam taikomų kardomųjų priemonių sąlygų, taip pat savaime nesuponuoja išvados, jog jis daugiau nepažeis galiojančių teisės normų, nes vienas iš kardomųjų priemonių tikslų būtent ir yra siekis užkirsti kelią daryti naujas nusikalstamas veikas (BPK 119 straipsnis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes tiek kiekvieną atskirai, tiek ir kaip visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. Š. bausmę, tinkamai įvertino visas nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, nė viena iš aplinkybių neliko neįvertinta. D. Š. už nusikaltimų, nustatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą teismas pagrįstai paskyrė šių baudžiamųjų įstatymų sankcijoje numatytą, su realiu laisvės atėmimu susijusią bausmę – laisvės atėmimą. Nuteistajam paskirta subendrinta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kitaip, nei mano apeliaciniame skunde nuteistasis, yra teisinga, nėra aiškiai per griežta. Apygardos teismas taip pat pagrįstai pritaikė BK 64¹ straipsnį ir D. Š. paskirtą subendrintą bausmę sumažino vienu trečdaliu, nustatydamas subendrintą laisvės atėmimo bausmę 1 metams ir 8 mėnesiams.

Iš 2019 m. rugsėjo 30 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prokuroras teismo prašė skirti D. Š. bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, t. y. laisvės apribojimą, nustatant tam tikrus įpareigojimus (t. 6, b. l. 156–162). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas pagrįstai D. Š. neskyrė kaltinimo siūlomos bausmės rūšies, nes jam paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tokia bausmė galėtų būti pripažinta neveiksminga bausme, neatitinkančia BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytos bausmės paskirties, neproporcinga, neadekvačia nusikalstamų veikų pavojingumui ir D. Š. asmenybei bei prieštaraujančia teisingumo principui. Juo labiau, kad, visų pirma, laisvės apribojimo bausmė BK 259 straipsnio 1 dalies ir BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nenumatyta. Antra, byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą D. Š. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nei numatyta paminėtų straipsnių sankcijoje. Antai, vien tik kitokia apelianto nuomonė dėl bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių vertinimo, nuteistajam skirtinos bausmės rūšies ir dydžio, taip pat negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Nesutiktina ir su nuteistojo skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.) ir neatidėjo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. D. Š. apeliaciniame skunde, be kita ko, taip pat neteisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teisme kaltinimą palaikantis prokuroras neprieštaravo, kad jam būtų taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Kaip nurodyta anksčiau, prokuroras teismui siūlė D. Š. paskirti švelnesnę bausmės rūšį, o ne sutiko su jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimu. D. Š. nusikalstamų veikų padarymo metu (2018 m. liepos 30 d.) galiojo BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. spalio 6 d. (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija Nr. XIII-653), kurioje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Iš šios normos turinio akivaizdu, kad įstatymų leidėjas nesuteikia galimybės atidėti bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus. Kaip nustatyta pirmiau šioje nutartyje, D. Š. padaryta veika, numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje, priskirtina prie sunkių nusikaltimų. Nors apeliantas siekia, kad jam būtų taikyta BK 75 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d., suteikusi galimybę asmenims, padariusiems sunkius nusikaltimus, taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą, tačiau tokia teisinė situacija negalima. Teisėjų kolegija pastebi, kad baudžiamoji teisė ir baudžiamojo proceso teisė yra priskiriamos viešosios teisės šakoms, jų normos yra apsauginės, reguliavimo metodas – imperatyvus. Tai reiškia, kad baudžiamosios taisyklės įstatymo leidėjo yra tiksliai apibrėžtos, jose nenustatyta galimybė asmeniui pačiam pasirinkti tam tikrą elgesio variantą, jos negali būti pakeičiamos ir šalių susitarimu, jų privalu laikytis, jas privalu taikyti ir vykdyti, o jų reikalavimams įgyvendinti gali būti panaudojama valstybės prievarta. BK 3 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Taigi, pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. Š. taikyti BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.) nuostatas neturėjo jokio pagrindo ir pagrįstai jo netaikė.

Todėl apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apskųstoji teismo nuosprendžio dalis teisėta ir pagrįsta, naikinti ją ar keisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.