Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. B. ir nukentėjusiojo M. T. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 50 MGL dydžio (1883 Eur) bauda.

Iš dalies patenkintas nukentėjusiojo M. T. civilinis ieškinys ir priteista iš I. B. nukentėjusiajam M. T. 1216,40 Eur (vienas tūkstantis du šimtai šešiolika eurų 40 euro centų) turtinei žalai atlyginti, 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 1913,67 Eur (vienas tūkstantis devyni šimtai trylika eurų 67 euro centai) išlaidoms, patirtoms advokatų paslaugoms apmokėti, atlyginti, iš viso 3630,07 Eur (trys tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt eurų 7 euro centai).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. B. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą – pinigines lėšas, 2012 metų rugpjūčio–spalio mėnesiais, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, apgaule, pasinaudodamas nukentėjusiojo M. T. teisiniu neišprusimu ir piktnaudžiaudamas jo pasitikėjimu, sudarydamas įspūdį, kad yra kvalifikuotas teisės srities specialistas, žadėdamas teikti teisines konsultacijas ir paslaugas, dėl kurių susitarė 2012 m. spalio 9 d. sutartyje dėl teisinės pagalbos, nors iš anksto žinojo, kad šių paslaugų nesuteiks, nes būdamas nekvalifikuotu teisininku būtų negalėjęs jų suteikti, iš M. T. 2012 m. spalio 11 d. gavo 3000 Lt, bet minėtų teisinių paslaugų nesuteikė, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, M. T. priklausantį turtą – 3000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas. Nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kaltinimo patikslinimo

Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi nuomonės, jog tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013). Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Tačiau apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad siekiant asmenį patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn turi būti įvertinamas asmens atliktų veiksmų pavojingumas, jų pobūdis, atsižvelgiama į tai, kokios įstatymo saugomos vertybės buvo pažeistos, taip pat įvertintos ir kitos aplinkybės. Teisės teorijoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios teisės priemonės yra ultima ratio ir šios priemonės asmenims gali būti taikomos tik už didžiausią pavojingumą keliančių ir žalą darančių veikų padarymą. Pažymėtina, kad vien tai, jog buvo sudaryta sutartis, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad sutarties sudarymas rodo civilinių teisinių santykių kilimą. CK 6.154 straipsnyje nurodyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Tai reiškia, kad tam, jog kiltų civiliniai teisiniai santykiai, būtina nustatyti, ar kilo įpareigojimas vienai iš šalių atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, o kita šalis įgijo reikalavimo teisę, kad sprendžiant, ar kilo civiliniai teisiniai santykiai, būtina nustatyti jų esmę, ir vien tik sutarties sudarymo faktas neįrodo, jog šalims kilo ir jos prisiėmė iš sutarties kylančias teises ir pareigas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje sutartyje yra nurodoma tikrovės neatitinkanti ir netiksli informacija, nes pagal bylos duomenis I. B. yra įregistravęs individualią veiklą pagal išduotą individualios veiklos pažymą, o sutartyje nurodoma, kad sutartis yra sudaroma su I. B. Individualios teisinės veiklos biuru, t. y. sudarant įspūdį, kad sutartis sudaroma su juridiniu asmeniu, tai patvirtina ir aplinkybė, jog nurodant Individualios teisinės veiklos biuro kodą yra nurodomas I. B. asmens kodas; sutartyje nurodytas netikslus Individualios teisinės veiklos biuro adresas – (duomenys neskelbtini), nors iš bylos duomenų matyti, kad I. B. gyvena adresu – (duomenys neskelbtini); pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 56, 57 straipsnius I. B. negalėjo M. T. atstovauti teisme, M. T. nebuvo įgaliojęs I. B. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.137, 2.138 straipsnius jį atstovauti visose Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių valdžios ir valdymo, savivaldos ir kt. institucijose, visose Lietuvos Respublikos ir užsienio įmonėse, viešosiose įstaigose, organizacijose ir įstaigose, gauti reikalingą informaciją ir dokumentus iš trečiųjų asmenų; byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. B. veikdamas pagal Individualios veiklos pažymą būtų sudaręs darbo sutartis su kitais teisininkais, advokatais ar advokatų padėjėjais, taip pat būtų bendradarbiavęs su užsienio šalių teisininkais; tai, kad I. B. yra (duomenys neskelbtini) tarptautinės teisininkų asociacijos narys, nepatvirtina to, kad jis bendradarbiavo su užsienio šalių teisininkais vykdydamas 2012 m. spalio 9 d. sutartį dėl teisinės pagalbos.

Tai, kad I. B. teikė tikrovės neatitinkančią informaciją M. T. siekdamas sudaryti teisinių paslaugų teikimo sutartį patvirtina ir I. B. siųstų elektroninio pašto laiškuose M. T. užfiksuoti duomenys, t. y. kad I. B. ir jo bendradarbiai yra apsidraudę savo veiklas; kad M. T. naudai dirbs dvi kontoros; kad yra garantuojamas priteisimas jam nesumokėto darbo užmokesčio; kad skola bus susigražinta per 4 mėnesius veikiant pagal baudžiamąjį įstatymą dėl sukčiavimo ir turto (piniginių lėšų) pasisavinimo (1 t., 26-27 b. l.), nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. B. būtų apdraudęs savo civilinę atsakomybę profesinės atsakomybės draudimu; kad I. B. būtų veikęs su kitais fiziniais ar juridiniais asmenimis; taip pat nėra duomenų, kad I. B. būtų galėjęs ar siekęs įvykdyti su M. T. sudarytos sutarties sąlygas baudžiamojo proceso priemonėmis.

Iš bylos duomenų matyti, kad M. T. suteikė I. B. sutarčiai vykdyti reikalingus duomenis, t. y. nurodė firmą, kurioje dirbo, jos vietovę, darbdavį, profsąjungą, skolos dydį (1 t., 27 b. l.), tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. B. būtų prašęs M. T. pateikti reikalingus papildomus duomenis.

Tai, kad I. B. siekė pasisavinti svetimą turtą ir jį pasisavinęs vengia jį grąžinti nukentėjusiajam M. T., patvirtina ir tai, jog I. B. supratęs, jog negalės įvykdyti 2012 m. spalio 9 d. sutartyje numatytų sąlygų, negrąžino ir nesiėmė priemonių grąžinti nukentėjusiajam M. T. iš jo gautų pinigų. Nuteistojo I. B. teiginys, kad M. T. neprašė grąžinti pinigų, prieštarauja 2012 m. spalio 9 d. sutarties 3.4.3 punktui „Kontorai nepasiekus norimo rezultato, Kliento sumokėtas avansas, nurodytas sutarties 3.4.1. punkte, yra grąžinamas Klientui“, kadangi pagal šį punktą nukentėjusiajam M. T. nėra keliama pareiga prašyti, jog jam būtų grąžintas Kontorai sumokėtas avansas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo I. B. nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusysis M. T. jam nenurodė sąskaitos, į kurią jis galėtų pervesti pinigus, paneigia tai, kad nukentėjusysis M. T. pinigus I. B. pervedė bankiniu pavedimu ir I. B. galėjo iš banko sužinoti sąskaitos numerį, iš kurios jam buvo pervesti pinigai, ir taip grąžinti neteisėtai įgytus svetimus pinigus.

Taigi iš pirmiau išdėstytų aplinkybių visumos matyti, kad I. B. tiek iki sutarties sudarymo su M. T., tiek ir sudarytoje sutartyje M. T. nurodė neteisingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad I. B. sudarydamas sutartį su M. T. žinojo, kad sutartyje numatytų paslaugų jam nesuteiks. Ši aplinkybė rodo, kad I. B. su M. T. sudaryta sutartis buvo tik I. B. naudotos M. T. atžvilgiu apgaulės dalis. Todėl ši situacija, kolegijos vertinimu, prieštarauja civilinių teisinių santykių esmei, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, kuriais grindžiami civiliniai teisiniai santykiai. Kolegija įvertinusi pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad I. B. panaudota apgaulė buvo esminė M. T. apsisprendžiant dalyvauti sandoryje su I. B., ir šioje byloje nustatyti I. B. veiksmai pagrįstai pripažinti nusikalstamais.

Dėl I. B. kaltės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir įrodymų vertinimo

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius I. B. kaltę, priešingai, nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, išanalizavo ir įvertino laikydamasis pirmiau išdėstytų įrodymų tyrimo ir vertinimo reikalavimų, išdėstė argumentus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitais – ne, ir kitas įrodymų vertinimo aplinkybes, todėl I. B. apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, yra tik niekuo nepagrįsta subjektyvi apelianto nuomonė. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė duomenis, kurie patvirtino jo paties duotus parodymus, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo M. T. nenuosekliais parodymais, yra visiškai nepagrįsti ir prieštarauja skundžiamame nuosprendyje išdėstytoms išvadoms.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis M. T. parodė, kad I. B. pažinojo, geri draugai nebuvo, bet susitikę pasisveikindavo ir pasikalbėdavo. Iš sesers pasakojimo žinojo, kad I. B. yra ar teisininkas, ar advokatas, nes sesuo dirbo (duomenys neskelbtini) gamykloje ir sakė, kad buvo kažkokia byla su darbo santykiais ir kad I. B. atstovavo profsąjungai. Nuo 2007 m. iki 2009 m. dirbo (duomenys neskelbtini). Darbdavys jam liko skolingas 150 tūkstančių (duomenys neskelbtini) kronų. 2009 m. pabaigoje–2010 m. pradžioje išvažiavo dirbti į (duomenys neskelbtini) ir tuo reikalu nebeužsiėmė. 2012 metais, grįžęs atostogų į Lietuvą, su žmona eidamas iš parduotuvės sutiko I. B.. Pasisveikino ir pasikalbėjo. Papasakojo, kad jam (duomenys neskelbtini) neišmokėjo darbo užmokesčio, kad darbdavys neišmokėtą darbo užmokestį pervedė profsąjungai, kuri, kadangi nebebuvo jos nariu, pinigų jam negrąžino. I. B. pasakė, kad visus pinigus galima išsiieškoti, užtikrino, kad byla 100 procentų laimima, per keturis mėnesius atgaus pinigus. I. B. sakė, kad turi pažįstamų advokatų (duomenys neskelbtini), kad dėl pinigų išieškojimo dirbs dvi kontoros, tai yra jo – Lietuvoje ir kita (duomenys neskelbtini). I. B. sakė, kad byla laimima, kitokių bylų nesiima. Tuomet jis paprašė padėti pinigus išsiieškoti ir paklausė, kiek tai kainuos. I. B. pasakė, kad 6000 litų, ir pasakė, kad jam reikės darbovietės pavadinimo, profsąjungos pavadinimo ir visų turimų dokumentų. I. B. pažadėjo visus dokumentus atsiųsti, kai grįš į (duomenys neskelbtini). Grįžęs į (duomenys neskelbtini), elektroniniu paštu I. B. nusiuntė profsąjungos pavadinimą, darbo sutarties nesiuntė, nes jos neturėjo. Su I. B. kalbėjosi telefonu ir rašydavo elektroninius laiškus. Po kurio laiko I. B. pasakė, kad jo reikalu kalbėjosi su švedų advokatais, kurie tuo jau užsiėmė, pareikalavo iš profsąjungos pinigų, pasakė, kad atsiųs sutartį ir kad reikia pervesti pinigus – 3000 Lt. Po to I. B. atsiuntė sutartį, joje nebuvo jo parašo, buvo tik vardas ir pavardė, asmens kodas, tą sutartį pasirašė ir ją I. B. išsiuntė paštu, taip pat į jo sąskaitą, kurią I. B. nurodė elektroniniu paštu, pervedė 3000 litų. Kad sumokėjo tuos pinigus, iš I. B. jokio dokumento negavo. Tokią sumą nurodė pats I. B., sutartyje buvo įvardyta 6000 litų, kaip avansinis mokestis 3000 litų, o kitą dalį būtų turėjęs sumokėti, kai būtų atgavęs pinigus. Po to laukė, kada bus išieškoti pinigai. Su I. B. bendravo elektroniniu paštu, telefonu, siuntė SMS žinutes. I. B. sakė, kad procesas vyksta ir viskas yra gerai. Praėjus keturiems mėnesiams, paskambino telefonu, jis nekėlė ragelio, į elektroninius laiškus neatsakė, jeigu atsakydavo, tai jis nesuprasdavo naudojamų teisinių terminų. Praėjus daugiau kaip pusei metų suprato esąs apgautas. Tuomet kreipėsi į teisininkus. Atrodo, jog 2013 metais paskambinus I. B. pasakė, kad viską nutraukiąs, taip pat nurodė, jog sumokėjo iš savo sąskaitos 1200 litų žyminį mokestį, kreipiantis į Vilniaus arbitražą. Sutiko tuos pinigus pervesti I. B.. I. B. reikalavo pinigus pervesti ne į jo sąskaitą, o siųsti paštu arba greituoju būdu. Jis tą prašymą įvykdė. Nuo to laiko jam su I. B. susisiekti nepavyko, todėl teisininkas surašė dokumentus ir kreipėsi į prokuratūrą. Patyrė 4200 litų turtinę žalą, kurią sudaro I. B. persiųsti pinigai.

Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos rėmėsi ne vien tik nukentėjusiojo M. T. duotais parodymais, tačiau ir kitais bylos įrodymais, patvirtinančiais jo duotus parodymus: M. T. susirašinėjimu su I. B. elektroniniai laiškais (1 t., 26–27; 28; 29; 24–35 b. l.), sutartimi dėl teisinės pagalbos (1 t., 30–31 b. l.), sąskaitomis faktūromis (1 t., 36–37 b. l.), M. T. piniginių pervedimų I. B. kopijomis (1 t., 25; 32–33 b. l.), Šiaulių apskrities mokesčių inspekcijos raštu (1 t., 46 b. l.) ir kitais byloje esančiais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo M. T. parodymus patvirtina byloje surinkti įrodymai, teisėjų kolegija neturi pagrindo jais nesiremti. Kolegija nesiremia nuteistojo I. B. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kadangi jie iš esmės prieštarauja nukentėjusiojo M. T. duotiems parodymams ir byloje surinktų įrodymų visumai. Teismas taip pat nesiremia I. B. pateiktų raštų „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, kopijomis, civilinio ieškinio dėl skolos priteisimo projekto kopija, kadangi nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad šie dokumentai buvo sukurti ar kam nors pateikti vykdant 2012 m. spalio 9 d. sutartį dėl teisinės pagalbos.

Apeliacinio skundo argumentai, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu M. T. teigė, kad jis legaliai dirbo (duomenys neskelbtini) ir jam darbdavys liko skolingas, yra visiškai nepagrįsti, nes M. T. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad jis dirbo legaliai, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme atsakydamas į nuteistojo I. B. gynėjo klausimą atsakė, kad dirbo (duomenys neskelbtini) ir paaiškino, kad galėjo dirbti nelegaliai.

Apeliaciniame skunde I. B. teigia, kad M. T. jam tik nurodė galimo darbdavio, profsąjungos pavadinimus ir skolos dydį, kurią nurodė tik iš savo žodžių, M. T. nuosekliai pripažino, kad jam buvo išaiškinta, jog, jei buvęs darbdavys (nurodytas M. T.) geranoriškai nesumokės darbo užmokesčio skolos, jos išieškojimas galimas tik teisminiu keliu, kad norint kreiptis į teismą yra būtina pateikti savo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, tai yra šiuo atveju darbo sutartį, darbo užmokesčio skolos skaičiuoklę, pretenziją ir kitus būtinus dokumentus, tačiau M. T. nepateikė šių dokumentų, nevykdydamas savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, tuo užkirsdamas kelią ginti jo pažeistas teises teisme.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei I. B. būtų siekęs realiai teikti 2012 m. spalio 9 d. sutartyje dėl teisinės pagalbos numatytas paslaugas, jis privalėjo išsiaiškinti, ar M. T. dirbo legaliai, ar buvo sudaryta darbo sutartis ir kitas esmines aplinkybes apie M. T. darbo (duomenys neskelbtini) aplinkybes, kurios būtų reikšmingos siekiant susigrąžinti M. T. darbo užmokestį dar iki sutarties sudarymo, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų visumos, tokių aplinkybių nesiaiškino, sudarė sutartį ir iš M. T. paėmė avansą už paslaugų teikimą, tai tik dar kartą patvirtina, kad I. B. iš anksto numatė, jog 2012 m. spalio 9 d. sutartyje dėl teisinės pagalbos numatytų paslaugų neteiks. Šios aplinkybės rodo, jog nėra pagrindo teigti, kad M. T. nevykdė Sutarties 2.4 punkto.

Apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų priemonių, kad būtų surinkti visi jo nekaltumą patvirtinantys duomenys. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo argumentais nesutinka, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog byloje buvo imtasi priemonių surinkti pakankamai duomenų, kurie leistų daryti teisiškai pagrįstas išvadas. Byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad I. B. būtų bendradarbiavęs su užsienio valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis dėl 2012 m. spalio 9 d. sutartyje dėl teisinės pagalbos numatytų paslaugų teikimo, nebuvo duomenų apie tai, į kokius (duomenys neskelbtini) fizinius ar juridinius asmenis jis kreipėsi, nebuvo jokių duomenų apie tai, kad I. B. nurodomas asmuo H. L. būtų advokatas ar asmuo, galintis teikti teisines paslaugas (duomenys neskelbtini), dėl šių priežasčių nei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nei pirmosios instancijos teismas neturėjo realios galimybės kreiptis į (duomenys neskelbtini) ir jos institucijas dėl tyrimui reikšmingų duomenų pateikimo. Apelianto argumentas, kad M. T. kreipėsi į jį rekomendavus jo seseriai, kuriai apeliantas tinkamai suteikė teisines paslaugas, yra taip pat nepagrįstas, kadangi iš bylos duomenų visumos matyti, kad I. B. nukentėjusiojo M. T. seseriai teisinių paslaugų neteikė, tokias paslaugas teikė tik įmonei, kurioje dirbo M. T. sesuo.

Dėl nukentėjusiojo M. T. apeliacinio skundo argumentų

Nukentėjusysis M. T. apeliaciniu skundu prašo pripažinti jo pateiktas kelionės išlaidas proceso išlaidomis ir jas priteisti iš nuteistojo I. B., taip pat padidinti neturtinės žalos atlyginimo sumą nuo 500 Eur iki 15 000 Eur už patirtus nepatogumus ir išgyvenimus.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros ir neturtinės žalos atlyginimo nepaversti antra – papildoma bausme. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiajam atsiradusias negatyvias pasekmes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgdama į tai, kad M. T. patyrė stresą, pažeminimą, nepatogumus dėl I. B. jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos, kad pirmosios instancijos teismas M. T. priteisė 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl I. B. jo atžvilgiu padaryto nusikalstamos veikos būtų sutrikusi M. T. sveikata, jis būtų patyręs didelių nepatogumų, dvasinių išgyvenimų ar sutrikimų, būtų pablogėjusi jo reputacija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma atitinka nukentėjusiojo patirtą stresą, pažeminimą ir nepatogumus, ir didinti priteistinos neturtinės žalos sumos nėra pagrindo.

BPK 103 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad proceso išlaidas sudaro liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad kelionės išlaidos nepriteistinos, nes M. T. nepateikė teismui prašymo atlyginti šias išlaidas, jos nebuvo pripažintos proceso išlaidomis, todėl negali būti išieškotos iš kaltinamojo. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (2 t., 157–158 b. l.) matyti, kad nukentėjusiojo M. T. atstovas advokatas V. Agintas 2015 m. kovo 19 d. teismo posėdžio metu pateikė M. T. kelionės išlaidas patvirtinančius dokumentus (2 t., 149–153 b. l.) ir pateikė prašymą pripažinus I. B. kaltu jas išieškoti iš kaltinamojo.

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolų matyti, kad nukentėjusysis M. T. dalyvavo 2015 m. vasario 27 d. teismo posėdyje, todėl jo atvykimo iš (duomenys neskelbtini) į teismo posėdį išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo I. B.. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiajam M. T. lėktuvo bilietai iš Oslo į Rygą kainavo 536,97 NOK (2 t., 149–150 b. l.). Pagal oficialų Lietuvos Banko kursą (https://www.lb.lt/ecb_euro_ir_uzsienio_valiutu_santykiai) 2015 m. sausio 29 d. (bilietų pirkimo dieną) 1 euras buvo vertas 8,8230 NOK, todėl lėktuvo bilietai į abi puses kainavo: 536,97/8,8230 = 60,86 Eur, autobuso bilietai iš Rygos į Šiaulius ir iš Šiaulių į Rygą po 11,5 Eur (2 t., 151–152 b. l.) iš viso 23 Eur, taigi nukentėjusiojo M. T. išlaidos į teismo posėdį sudarė 83,86 Eur, šias išlaidas teisėjų kolegija pripažįsta proceso išlaidomis ir vadovaujantis BPK 105 straipsnio 1 dalimi minėtas proceso išlaidas priteisia iš nuteistojo I. B. nukentėjusiojo M. T. naudai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kitus nukentėjusiojo pateiktus duomenis apie jo kelionės išlaidas į Lietuvos Respubliką, jų nepripažįsta proceso išlaidomis, kadangi šie duomenys neįrodo, jog M. T. į Lietuvos Respubliką vyko dėl dalyvavimo šiame baudžiamajame procese.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, daro išvada, kad apylinkės teismas nagrinėdamas I. B. baudžiamąją bylą ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų reikalavimų, teisėtai ir pagrįstai I. B. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tinkamai nustatė M. T. patirtą turtinę ir neturtinę žalą, ir ją priteisė iš nuteistojo I. B., tačiau netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus, t. y. nepagrįstai M. T. patirtų kelionės išlaidų į teismo posėdį nepripažino proceso išlaidomis ir jų nepriteisė iš nuteistojo I. B., dėl šių aplinkybių Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nuosprendis keičiamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 14 d. nuosprendį pakeisti:

iš kaltinimo I. B. pašalinti aplinkybes: „sudarydamas įspūdį, kad yra kvalifikuotas teisės srities specialistas“ ir „nes būdamas nekvalifikuotu teisininku būtų negalėjęs jų suteikti“;

nukentėjusiojo M. T. kelionės išlaidas – 83,86 Eur pripažinti proceso išlaidomis ir iš nuteistojo I. B. priteisti 83,86 Eur (aštuoniasdešimt tris eurus 86 eurocentus) proceso išlaidų nukentėjusiojo M. T. naudai.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo I. B. apeliacinį skundą atmesti.