Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2021-01-28 · Civilinė byla Nr. e2-58-370/2021

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-01-28
Bylos Nr.
e2-58-370/2021
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02687-2017-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danguolė Martinavičienė
Atsakovas
V. J.
Ieškovas
SIA „Tilts“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-58-370/2021Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02687-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.2.10 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 28 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-335-258/2019 pagal ieškovo SIA „Tilts“ ieškinį atsakovui V. J. dėl vadovo padarytos žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 478 893,89 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu dėl atsakovo netinkamu ieškovės Lietuvoje įsteigto filialo UAB „MO-24“ vadovo pareigų vykdymu kilusios žalos atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – ieškovei iš atsakovo priteisė 62 797,89 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

3. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kuria patenkinta ieškinio reikalavimų dalis (17 950 Eur) dėl nuostolių, kilusių iš 2016 m. spalio 11 d. sutarties Nr. A62-93/16(3.1.36-TD2) ir 2017 m. sausio 10 d. rangos sutarties Nr. 03S-2, panaikino ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmetė; sprendimo dalį, kuria patenkinta ieškinio reikalavimų dalis (17 971,72 Eur) dėl 2017 m. lapkričio 23 d. ir 2018 m. kovo 28 d. sąskaitų neapmokėjimo, paliko nepakeistą; sprendimo dalį, kuria patenkinta ieškinio reikalavimų dalis (26 876,17 Eur) dėl inventorizacijos metu nustatyto turto trūkumo, panaikino ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; panaikino sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartimi, ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Atsakovas 2020 m. spalio 26 d. pateikė prašymą išdėstyti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-335-258/2019 dalį dėl 17 971,72 Eur ir 2 043,36 Eur palūkanų (išskaičius sumokėtas – 1 971,72 Eur priteistos sumos ir 43,36 Eur palūkanų) nustatant: atsakovui sumokėti 18 000 Eur sumą dalimis per 18 mėnesių, mokant po 1 000 Eur per mėnesį iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat prašė sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo vykdymą, iki bus išnagrinėtas atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Įvertinęs prašymo turinį ir su juo pateiktus priedus, teismas nustatė, kad atsakovas nenurodė jokių argumentų, kodėl laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

7. Atsakovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovas nurodo šiuos esminius argumentus:

7.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovas yra sumokėjęs dalį priteistos sumos pagal Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo dalį dėl 1 971,72 Eur skolos ir 43,36 Eur palūkanų, t. y. jog atsakovas pripažįsta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo dalį dėl 17 971,72 Eur nuostolių atlyginimo ir 2 043,36 Eur palūkanų priteisimo.

7.2. Nesustabdžius vykdymo veiksmų, bus pažeisti atsakovo interesai, nes vykdymo veiksmai bus nukreipti į atsakovui asmenine nuosavybės teise priklausantį turtą.

7.3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo finansinė padėtis yra bloga, jis vienas išlaiko savo šeimą ir pagal 2017 m. balandžio 3 d. kredito sutartį yra įsipareigojęs mokėti kiekvieną mėnesį 367,61 Eur dydžio mėnesines įmokas už nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimą.

Atsiliepimas

8. Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:

8.1. Atsakovas nenurodo jokių argumentų, kodėl turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, taip pat teismui nepateikė objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tikrąsias atsakovo gaunamas pajamas ir finansinį pajėgumą mokėti ieškovui kiekvieną mėnesį po 1 000 Eur sprendimo vykdymo išdėstymo atveju.

8.2. Atsakovui bendrosios jungtinės nuosavybės teise su jo sutuoktine J. J. priklauso žemės sklypo dalis ir butas, adresu (duomenys neskelbtini), ir transporto priemonė Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Lėšų, gautų realizavus šį turtą, pakaktų įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo dalį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys) ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

10. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutartis, kuria netenkintas apelianto prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo dalies vykdymo sustabdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo

11. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė antstolio A. N. buhalterinės apskaitos programos išrašo kopiją, kuriame nurodomi duomenys apie ieškovei iš apelianto išieškotas lėšas.

12. Remiantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

13. Ieškovė nepateikė prašymo priimti pateiktus procesinius dokumentus ir neįvardijo, kokią reikšmę jie turi apeliacine tvarka nagrinėjamai bylai. Todėl apeliacinės instancijos teismas pateiktų į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą įrodymų priėmimo klausimo nesprendžia.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nustatyta grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

15. Be to, svarbu ir tai, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo toje byloje priimto teismo sprendimo, jei reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1035-178/2017; kt.).

16. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju apeliantas pateikęs prašymą išdėstyti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-335-258/2019 dalį dėl 17 971,72 Eur ir 2 043,36 Eur palūkanų (išskaičius sumokėtas – 1 971,72 Eur prisiteistos sumos ir 43,36 Eur palūkanų) nustatant: atsakovui sumokėti 18 000 Eur sumą dalimis per 18 mėnesių, mokant po 1 000 Eur per mėnesį iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 13 d. sprendimo vykdymą, iki bus išnagrinėtas atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas nenurodė jokių argumentų, kodėl laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti taikomos.

17. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta dėl tokio pobūdžio priemonės išskirtinumo ir išimtinumo. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, yra itin riboto taikymo procesinė priemonė, kuri taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui, yra paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 straipsnio 2, 8 dalys) arba kai tokių procesinių priemonių taikymo prašoma paduodant kasacinį skundą byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 361 straipsnio 1 dalis) ar kai prašoma atnaujinti procesą (CPK 372 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019). Tokia priemonė gali būti taikoma ir tuo atveju, kai byloje yra ginčijamas sandoris, kuris buvo pagrindu teismo sprendimui dėl priteisimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad vykdymo veiksmai gali būti stabdomi, kai prasidėjus vykdymo procesui skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas (pavyzdžiui, notarų vykdomieji įrašai užprotestuotuose ar neprotestuotinuose vekseliuose, ginčijami patys vekseliai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013).

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jeigu, esant apelianto nurodytoms aplinkybėms, būtų stabdomas išieškojimas vykdymo procese, būtų paneigtas šio instituto išimtinumas. Įsiteisėję teismo sprendimai privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims; priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas pasitikėjimas valstybės valdžia. Pagal Konstituciją įsiteisėjusių teismo sprendimų nevykdymas, nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, negali būti toleruojamas.

19. Nagrinėjamoje byloje prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis iš esmės siekiama sustabdyti įsiteisėjusio ir priverstine tvarka vykdomo teismo sprendimo įvykdymą, nepaisant to, kad teikiamu prašymu nekvestionuojamas teismo sprendimas bei nekeliamas vykdymo proceso teisėtumo klausimas.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, numatytų CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte, taikymo, prašant išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, sprendžiama, kad pateikto prašymo pobūdis nesudaro pagrindo išplėsti įstatyme nustatytų išimtinių atvejų (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 510 straipsnio 8 dalis, 363 straipsnis, 372 straipsnio 2 dalis), kuriems esant gali būti sustabdytas įsiteisėjusio procesinio sprendimo vykdymas, sąrašo, todėl šioje proceso stadijoje prašomos laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-223-464/2018; 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1117-516/2020, 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1439-943/2020); kitais atvejais tokio prašymo (dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis siekiama sustabdyti vykdymo veiksmus) nagrinėjimo galimybę teismas pripažįsta (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-328-1120/2020).

21. Laikinosios apsaugos priemonės suprantamos kaip kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama išsaugoti faktinę atsakovų turtinę padėtį, išvengti galbūt neteisėtų, nesąžiningų atsakovų veiksmų, kurie galėtų neigiamai paveikti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą ar lemti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, įvykdymo negalimumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1157-781/2020).

22. Pagal galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintas nuostatas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra galimas bet kurioje civilinio proceso stadijoje, t. y. gali būti taikomos ir vykdymo procese (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1597-943/2016), jeigu yra įrodomas sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimas, t. y. ieškinio (prašymo) tikėtinas pagrįstumas ir grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodyta praktika), bei išpildoma esminė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – užtikrinti proceso dalyvių, kurie yra pareiškę byloje materialaus pobūdžio reikalavimus, interesų apsaugą.

23. Nagrinėjamu atveju prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti prašymo išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą nagrinėjimą ir tuo tikslu sustabdyti vykdymo veiksmus, pradėtus byloje pagal įsiteisėjusį ir vykdomą teismo sprendimą, dėl kurio vykdymo išdėstymo pateiktas CPK 284 straipsnyje reglamentuojamas prašymas. Sprendžiant prašymus dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar įvykdymo išdėstymo, jokie materialiniai teisiniai reikalavimai negali būti keliami, kadangi prašymas pakeisti sprendimo vykdymo tvarką nagrinėjamas šiam įsiteisėjus.

24. Šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti, kad prašymas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dalimis negali būti vertinamas kaip sukuriantis materialius teisinius padarinius priverstinio vykdymo proceso atžvilgiu. Tai yra procesinė šalies teisė, tačiau tokios procesinės teisės įgyvendinimas negali paneigti teismo sprendimo dėl priteisimo privalomumo ir vykdytinumo savybių. Tokio teismo vertinimo nepaneigia ir apelianto nurodoma aplinkybė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus pažeisti apelianto interesai, nes vykdymo veiksmai bus nukreipti į apeliantui asmenine nuosavybės teise priklausantį turtą. Teismo sprendimo pagrindu išduoto vykdomojo dokumento įvykdymas per įmanomai trumpiausią terminą ir yra priverstinio vykdymo tikslas. Šis tikslas negali būti laikomas neteisėtu ar kaip nors pažeidžiančiu skolininko interesus. Kaip minėta, teismo sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo modifikavimas, net ir tenkinus tokį prašymą, skolininko prievolių apimtis pagal tokį teismo sprendimą liks nepakitusi.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

25. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, spręstina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta sustabdyti išieškojimo vykdymo veiksmus, yra teisėta ir pagrįsta, todėl apelianto atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis paliekama nepakeista.

26. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

27. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto atskirasis skundas atmestas, jo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

28. Ieškovė už atsiliepimo į apelianto atskirąjį skundą parengimą patyrė 217,80 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai ir pateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas, patvirtinančius duomenis. Ieškovės patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių“ nustatytų maksimalių dydžių. Kadangi apelianto atskirasis skundas atmetamas, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei SIA „Tilts“ (juridinio asmens kodas 50103005351) iš atsakovo V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 217,80 Eur (du šimtus septyniolika eurų 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja Danguolė Martinavičienė