Kauno apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, D. B. skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 18 d. nutarties, kuria D. B. Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taikymas pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

4. Asmuo, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, skundžia Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 18 d. nutartį ir prašo ją panaikinti.

4.1. Skunde cituojant Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nurodoma, kad iš asmens negali būti atimta laisvė vien dėl to, kad jis yra „psichiškai nesveikas“, o laisvės atėmimas turi atitikti šias sąlygas: pirma, psichikos liga turi būti aiški, tai yra tikslų psichikos sutrikimą turi nustatyti kompetentinga institucija pagal objektyvią medicinos ekspertizę; antra, psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą; trečia, priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka. Psichikos sutrikimas yra tokio laipsnio, kad pateisinamas priverstinis hospitalizavimas, jeigu nustatoma, kad atitinkamo asmens hospitalizavimas yra būtinas, nes jam reikalingas gydymas, vaistai ar kita klinikinė priežiūra, siekiant išgydyti ar palengvinti jo būklę, taip pat asmeniui būtina kontrolė ar priežiūra, kad jis negalėtų, pavyzdžiui, susižaloti ar sužaloti kitų asmenų. Skunde akcentuojama, kad būtent teismams tenka prerogatyva įvertinti tam tikroje byloje esančių įrodymų pakankamumą laisvės atėmimui pateisinti. Asmens laisvės suvaržymas yra tokia griežta priemonė, kad ji gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei, įvertinus kitas švelnesnes priemones, nustatoma, kad jų nepakanka asmens arba viešajam interesui apsaugoti, todėl atitinkamą asmenį reikia sulaikyti.

4.2. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad ji pirmosios instancijos teisme nebuvo asmeniškai išklausyta, nepaisant to, kad ji buvo pateikusi prašymus dalyvauti teismo posėdyje ir to reikalaujama pagal formuojamą teismų praktiką. Nors ją ginti buvo paskirta advokatė, tačiau pastaroji su ja nebendrauja, savo funkciją atlieka formaliai. Kadangi apeliantė nėra tik suinteresuotas asmuo, o pagrindinis teismo vertinimo objektas, todėl jos dalyvavimas teismo posėdyje buvo būtinas ne tik siekiant suteikti jai galimybę pateikti savo argumentus, bet ir sudaryti sąlygas teismui susidaryti asmeninę nuomonę apie jos psichikos sveikatos būklę. Teismas nepateikė svarių priežasčių, kurios pateisintų apeliantės neįtraukimą į bylos nagrinėjimą, juolab kad ji prašė skirti naują psichiatrinę ekspertizę ir karantino metu nuotoliniu būdu nebuvo galima jos atlikti. Bet kuriuo atveju teismas savo procesiniame sprendime nevertino jos paskesnio gydymo klausimo ir nepateikė jokių priežasčių, dėl kurių buvo atmestas prašymas atlikti naują psichiatrinį įvertinimą, todėl nutartyje buvo nepakankamai įvertinta aplinkybė, ar priimant sprendimą dėl priverstinio hospitalizavimo, D. B. būklė buvo tokia, kad buvo būtinos priverčiamosios medicinos priemonės. Be to, teismas nenurodė jokių duomenų, kad prieš skiriant gydymą psichiatrijos ligoninėje, buvo apsvarstytos kitos švelnesnės priemonės. Nei psichiatrų išvadose, nei teismų sprendimuose nebuvo keliamas klausimas, ar jos psichikos būklė kėlė grėsmę jai pačiai ir/ ar kitų asmenų sveikatai, turtui, nepateikė jokių argumentų, nors pagal įstatymus reikalaujama atlikti asmens psichikos ligos pavojingumo, sunkumo bei pobūdžio analizę. Teismo procesinius sprendimus sudaro vos keli lapai, juose iš esmės perrašytos psichiatrijos ekspertizės išvados nepateikiant jokios savarankiškos analizės. Teismas teigė, kad D. B. yra agresyvi su asmenimis, kurie yra įtraukti į jos kliedesius, jai reikalinga priežiūra ir gydymas, nors nei karto pastarosios nematė tiesiogiai.

4.3. Skunde taip pat nurodoma, kad pridedamas garso įrašas patvirtina, jog 2020 m. balandžio mėn. D. B. pati kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir tarėsi dėl vizitų, ieškojo buvusios ankstesnės gydytojos G., bendravo su dabartine gydytoja E. K. K., kuri informavo, kad negali vertinti jos psichikos būklės neturėdama tiesioginio ryšio, rekomendavo niekur nesikreipti ir laukti teismo šaukimo bei karantino pabaigos. Taip pat papildomai lankosi UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2020 m. balandžio mėn. rekomendacijose dėl medicinos psichologų darbo organizavimo rekomenduojama karantino laikotarpiu atsisakyti psichologinio vertinimo, nebent jis būtų neišvengiamai būtinas ir jį būtų įmanoma atlikti saugiai ir kt., todėl nesuprantama, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis vadovaujantis gydytojų komisija nustatė, kad D. B. nebendradarbiauja gydymo procese ir tokiu būdu nėra galimybių užtikrinti gydymo ambulatorinio stebėjimo sąlygomis. 2020 m. gegužės mėn. jai bandant susisiekti su gydymo įstaiga dėl vizito pas gydytoją, buvo nurodyta informacija apie dideles eiles, jai nebuvo suteiktos nuotolinės konsultacijos, gydytoja pirmojo skambučio metu bendravo su ja pakeltu tonu, nevienareikšmiškai leisdama suprasti savo pranašumą jos atžvilgiu, suteikė melagingą informaciją. Dėl to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ komisijos teikimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo yra pažeidžiantis D. B. teises, melagingas, pateiktas nesilaikant profesinės etikos.

4.4. Cituodama Konstitucijos 20 straipsnio nuostatas, taip pat Ministrų Komiteto rekomendacijas Nr. Rec(2004)10, apeliantė tvirtina, kad vien abstraktus argumentavimas, jog asmens nenoras būti stacionariai gydomam psichiatrijos ligoninėje įrodo jo negebėjimą įvertinti savo būklę ir reiškia dar vieną priverstinio hospitalizavimo priežastį, yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įvirtintų teisių apsaugos principu. Šiuo atveju priverstinio hospitalizavimo procesas neatitinka įstatymo nustatytos tvarkos ir pažeidžia Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį.

5. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė skundą atmesti.

6. D. B., kuriai taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, skundas atmetamas.

7. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino D. B. psichikos būklę, jos pačios ir padaryto nesunkaus nusikaltimo pavojingumą visuomenei, dėl to nepagrįstai pakeitė jai taikomos priverčiamosios medicinos poveikio priemonės rūšį į stacionarų stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Aukštesnės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.

8. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

9. Be to, kaip numatyta BK 98 straipsnyje, paskyrus asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, priverčiamąją medicinos priemonę, jos taikymo terminas nenustatomas ir jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Kadangi psichikos sutrikimams tam tikrais atvejais būdingas tęstinumas, todėl iš anksto numatyti asmens būklės paūmėjimo ar remisijos galimybės nėra. Vis tik, atsižvelgiant į tai, kad taikant priverčiamąsias medicinos priemones, asmens laisvė yra daugiau ar mažiau suvaržoma, įstatyme numatyta pareiga teismui ne rečiau kaip kas pusę metų gavus sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Taigi, įvertinus priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo paskirtį – išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, gydymo įstaigai nustačius, kad taikomos priemonės yra nepakankamos ar neefektyvios, teismas gali spręsti ir dėl griežtesnės nei jau taikoma priemonės skyrimo.

10. Šiuo atveju, D. B. už baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymą buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Pirmosios instancijos teismo, išnagrinėjusio bylą, nutartis, kuria D. B. pripažinta baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusi būdama nepakaltinama ir jai taikyta minėta priverčiamoji medicinos priemonė, buvo apskųsta apeliacinės instancijos teismui, tai yra šio procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas apeliacine tvarka, paliekant skundžiamą nutartį nepakeistą. Taigi nėra pagrindo iš naujo vertinti ir analizuoti Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytus faktus, kad D. B. veikos padarymo metu konstatuotas psichikos sutrikimas – nuolatinis kliedesinis sutrikimas, kuris psichikos sutrikimams priskiriamas pagal Tarptautinį ligų klasifikatorių (F22) ir jai diagnozuojamas nuo 2003 metų. Juolab kad analogiškas aplinkybės posėdžio metu patvirtino ir teismo psichiatrė ekspertė S. Š. Apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia pakartotinės ekspertizės jau išnagrinėtoje byloje skyrimo būtinumo, o, kaip jau minėta, taikomos priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimas jos vykdymo metu sprendžiamas remiantis sveikatos priežiūros įstaigos išvada, bet ne iš naujo skiriant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę.

11. Kaip matyti iš bylos duomenų, D. B. skirtos priverčiamosios medicinos priemonės terminas Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartimi buvo pratęstas. Sprendžiant klausimą dėl paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės termino pratęsimo, 2019 m. spalio 21 d. teismo posėdyje dalyvavo tiek pati D. B., tiek jos gynėja advokatė bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ gydytoja psichiatrė. Pažymėtina, kad jau tuo metu apeliantės pozicija dėl jai nustatyto psichikos sutrikimo išliko nekritiška, ji kategoriškai teigė, kad buvo ir yra sveika, pakartotinai ginčijo minėto ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadas, teigdama, kad ekspertai, vertindami jos psichikos sveikatos būklę, suklydo. Tuo tarpu gydytoja psichiatrė J. D. minėtame teismo posėdyje nurodė, kad jau nuo priverčiamosios medicinos priemonės paskyrimo D. B. nesilankė poliklinikoje, todėl jos būklė ambulatoriškai negali būti įvertinama, išreiškė abejones dėl ambulatorinio stebėjimo pirminiame psichikos sveikatos centre efektyvumo. Teismo posėdžio metu D. B. nurodė, kad pratęsus taikomą priemonę ji gydymo įstaigoje lankysis, tačiau, nepaisant to, kaip matyti iš bylos duomenų, joje lankėsi tik du kartus, tai yra 2019 m. spalio 22 d. (iš karto po nutarties, kuria ambulatorinis stebėjimas buvo pratęstas, priėmimo) ir 2019 m. gruodžio 3 d. Abiejų apsilankymų metu jai buvo nustatytas tas pats psichikos sutrikimas (F22), tačiau, kaip ir teismo posėdžio metu, D. B. išliko savo būklei nekritiška, teigė esanti sveika, dėl to medikamentinio gydymo kategoriškai atsisakė, toliau pas psichiatrą nesilankė.

12. Kaip matyti iš Kauno apylinkės teisme 2020 m. gegužės 4 d. gauto UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ gydytojų komisijos teikimo, D. B. būklė ir vėliau išliko nepakitusi, taip pat jos pozicija gydymo atžvilgiu vis dar yra nekritiška. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamoje 2020 m. gegužės 18 d. nutartyje, byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. B. su gydymo įstaiga nebendradarbiauja. Priverčiamosios medicinos priemonės terminas jai buvo pratęstas 2019 m. spalio 22 d. nutartimi. Kaip minėta, ji gydymo įstaigoje lankėsi tik du kartus, paskutinį kartą – tik 2019 m. gruodžio 3 d. Taigi vien 2020 m. balandžio mėn. skambutis gydymo įstaigai tariantis dėl vizito (valstybės mastu paskelbto karantino metu) nepatvirtina aktyvaus ir geranoriško apeliantės siekio vykdyti jai taikomą priverčiamąją medicinos priemonę. Teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme paaiškinimus pateikusi gydytoja psichiatrė E. K. K. nurodė, kad apeliantė nekritiškai vertina savo ligą, pagrindinis kliedesys yra tai, kad visi medikai ir teisėsauga yra susimokiusi prieš ją ir ji aktyviai kovoja, gali būti agresyviai nusiteikusi asmenų, ryšium su kuriais pasireiškia jos psichikos sutrikimui būdingi kliedesiai, atžvilgiu. Gydytojos teigimu, D. B. neatvyksta į psichikos sveikatos priežiūros centrą, todėl jeigu jai būtų skirtas medikamentinis gydymas, nebūtų galimybės užtikrinti, kad ji pati vartos paskirtus vaistus. Juolab kad 2020 m. kovo 31 d. D. B. pati pasiskambino į PSC, teigdama, jog gavo registruotą laišką, tačiau psichiatro konsultacijų atsisakė, kadangi esanti sveika. Pagrindo netikėti ir vertinti kritiškai tokius gydytojos psichiatrės paaiškinimus aukštesnės instancijos teismas neturi.

13. Teismo vertinimu, aptarti duomenys patvirtina, kad jau priimant Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartį D. B. taikytas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros centre buvo neefektyvus, tačiau, siekiant skunde akcentuojamų tikslų – dėti pastangas, kad asmens teisėms ir laisvėms dėl jam pasireiškiančio psichikos sutrikimo būtų taikomi kuo minimalesni apribojimai, buvo sudaryta galimybė užtikrinti D. B. gydymo proceso veiksmingumą tęsiant ambulatorinį stebėjimą. Vis tik ir pratęsus jo taikymo terminą, padėtis išliko nepakitusi. Abejones dėl ambulatorinės priežiūros tikslingumo išreiškė dvi gydytojos psichiatrės, tiek svarstant taikomo ambulatorinio stebėjimo pratęsimo, tiek šios priemonės pakeitimo į stacionarų stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis klausimus, todėl, siekiant užtikrinti baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens efektyvų ir savalaikį gydymą, būtina taikyti stacionarų stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.

14. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ir nurodoma skunde, pirmosios instancijos teismui svarstant priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo klausimą, D. B. teismo posėdyje nedalyvavo. Vis tik vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo spręsti apie skundžiamos nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą, juolab, kad baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nereglamentuoja būtino asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, dalyvavimo sprendžiant jos termino pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Apie teismo posėdį D. B. buvo pranešta siunčiant pranešimą. Jos teises procese gynė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus skirta gynėja, kuri gynė D. B. ir svarstant priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo klausimą Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartimi, tačiau, priešingai nei šiuo atveju skunde, tuo metu jokių pretenzijų dėl advokatės netinkamų gynybos priemonių ar neefektyvumo pareiškėja neišreiškė. Susipažinus su pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolu, jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų skundo autorės teiginius apie tik formaliai jos interesus atstovaujančios advokatės dalyvavimą nėra.

15. Pastebėtina, kad, kaip nurodoma pareiškėjos skunde, pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. BK 98 straipsnio 1 dalies 3 dalyje nurodoma, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare. Priešingai nei teigiama skunde, šiuo atveju įstatymų leidėjas tiesiogiai neįtvirtino reikalavimo atsižvelgti į padarytos veikos pavojingumą. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, atsižvelgdamas į gydytojų komisijos teikime bei gydytojos psichiatrės teismo posėdžio metu pateiktus argumentus, išsamiai ir visapusiškai įvertino D. B. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo būtinybę, be kita ko, atsižvelgdamas ne tik į pastarajai nustatyto lėtinio psichikos sutrikimo, kuris tęsiasi nuo 2003 metų, pobūdį, bet ir šio asmens požiūrį į savo ligą ir būtiną gydymą. Skunde nepagrįstai teigiama, kad gydytojų komisija neturėjo objektyvios galimybės įvertinti pareiškėjos psichikos sveikatos būklę, todėl jų teikimas nepagrįstas. Akivaizdu, jog D. B. nesilankant pas jai paskirtą gydytoją psichiatrę, nebendradarbiaujant su gydymo įstaiga, nėra galimybės ambulatorinėmis priemonėmis įvertinti pastarosios būklę bei, esant poreikiui, skirti jos psichikos sutrikimo eigą koreguojančius medikamentus. Pažymėtina, kad vien tai, jog D. B. 2020 m. balandžio mėn. kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl vizito pas gydytoją paskyrimo, nepatvirtina, jog ji iš tikrųjų ketina lankytis gydymo įstaigoje pagal gydytojo psichiatro rekomendaciją. Tokio manymo nepaneigia ir kartu su skundu pateikta 2020 m. birželio 4 d. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pažyma dėl D. B. (pažymoje neteisingai nurodoma D. B. pavardė) 2020 m. birželio 4 d. vienkartinio apsilankymo individualiame psichoterapijos užsiėmime pas psichologą.

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl būtinybės pakeisti D. B. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį. Akivaizdu, kad nesant galimybės tinkamai vykdyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros centre, stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis yra pagrįstas ir būtinas, siekiant užtikrinti efektyvų ir savalaikį baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens gydymą. Pagrindo abejoti gydytojos psichiatrės bei gydytojų komisijos nurodytu apeliantės būklės vertinimu, vengimu lankytis gydymo įstaigoje, savo būklės nekritiškumu, nėra. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo bei Konvencijos 5 straipsnio pažeidimų nepadarė, tinkamai ir motyvuotai įvertino priverčiamosios medicinos priemonės pakeitimo klausimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjos D. B. skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

D. B. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. gegužės 18 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.