Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Tilindienės (pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio ir Eglės Surgailienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Varupio žemės ūkio bendrovės apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016-06-06 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. patikslintą ieškinį Varupio žemės ūkio bendrovei dėl 2015-03-12 Varupio ŽŪB valdybos posėdžio sprendimo dalies panaikinimo, pajininko teisės gauti informaciją bei pagal atsakovo Varupio ŽŪB priešieškinį A. P., V. P. ir A. P. dėl pajų dovanojimo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti 2015-03-12 Varupio –žemės ūkio bendrovės valdybos posėdžio sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta išbraukti ieškovę A. P. iš bendrovės pajininkų sąrašų bei įpareigoti atsakovą įtraukti ieškovę A. P. į atsakovo pajininkų sąrašą; įpareigoti ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas po teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti ieškovei susipažinimui bendrųjų bendrovės veiklos dokumentų - pajininkų žurnalo, bendrovės pelno nuostolio ataskaitų už 2014-2015 metus, bendrovės ilgalaikio turto, atspindinčio turto pavadinimą, įsigijimo metus, likutinę vertę, sąrašo kopijas bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovė 2014-12-09 ir 2014-12-10 sudarė dvi pajų dovanojimo sutartis su V. P. , kuriomis V. P. ieškovei nuosavybės teise perleido jam priklausančius atsakovo pajus, kurių vertė atitinkamai sudaro 756,57 Lt ir 167,74 Lt. Tapusi teisėta atsakovo pajų savininke, 2014-12-23 ieškovė raštu kreipėsi į atsakovo administraciją su prašymu įregistruoti ieškovę kaip naująją pajininkę bei įregistruoti ieškovę atsakovo nare. Nesulaukusi jokio atsakymo, 2015-01-06 ieškovė pateikė pakartotinį prašymą. Ieškovė atsakovo buvo informuota, jog 2015-01-06 atsakovo valdyba nusprendė įtraukti ieškovę į atsakovo pajininkus su 924,31 Lt dydžio pajų verte, o V. P. išbraukti. Atsakovas rašte taip pat nurodė, kad artimiausiame atsakovo narių susirinkime pateiks ieškovės prašymą įregistruoti ją bendrovės nare, o ieškovės pageidavimą susipažinti su pajininkų žurnalu atmetė. Ieškovės įsitikinimu, ji, turėdama atsakovo nuosavybės dalį, pagrįstai ir teisėtai pageidauja susipažinti su bendraisiais atsakovo dokumentais. Atsakovas, atsakydamas į ieškovės prašymą dėl susipažinimo su atsakovo dokumentais, nurodė, jog ieškovė 2015-01-06 per buhalterės klaidą buvo įregistruota, todėl ji nėra atsakovo pajininkė. Ieškovė nurodė, kad 2015-03-12 atsakovo valdybos posėdžio protokolas dalyje, kuria nutarta išbraukti ieškovę A. P. iš pajininkų sąrašų, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nei CK 4.79 straipsnis, nei atsakovo įstatuose numatyta bendraturčių pirmumo teisės taisyklė nėra taikoma dovanojimo teisinių santykių kontekste. Ieškovė, tapusi atitinkamos pajų dalies savininke, informavo atsakovą apie jai nuosavybės teise priklausančias pajų dalis įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovo argumentai dėl ieškovės dovanojimo sandorių privalomo patvirtinimo atsakovo įstatuose nustatyta tvarka nepagrįsti ir neteisėti, nes pajų perleidimo sandoriai sudaromi paprasta rašytine forma, jokių kitų sandorio formos taisyklių šis teisės aktas nenustato.

Atsakovas pateiktu atsiliepimu su pareikštu patikslintu ieškiniu nesutiko.

Paaiškino, kad dovanojimo sutartys pripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis, o ieškovė buvo teisėtai pašalinta iš bendrovės pajininkų sąrašo, nes įrašyta per klaidą. Tiek įstatymas, tiek atsakovo įstatai suteikia atsakovo valdybai teisę išbraukti ieškovę iš pajininkų sąrašo. Pagal atsakovo įstatus atsakovo narys, nutaręs parduoti ar kitaip perleisti sau priklausantį pajų, privalo prieš 1 mėn. pranešti bendrovės valdybai. Kadangi ieškovė nebuvo pateikusi jokių įrodymų apie tai, kad A. P. ir V. P. pranešė atsakovo valdybai apie parduodamą pajų, todėl ir reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Net jei ir laikant, kad ieškovės yra atsakovo pajininkė, jai neturi būti suteikta jos prašoma informacija, kadangi Lietuvos Respublikos Žemės ūkio bendrovės įstatymo 19 straipsnyje nėra įtvirtinta, kad pajininkams turi būti suteikta ieškovės prašoma informacija.

Atsakovas Varupio Žemės ūkio bendrovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė 2014-12-09 Pajų dovanojimo sutartį Nr. 20151209 ir 2014-12-10 Pajų dovanojimo sutartį Nr. 20151210 pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento ir grąžinti pajų dovanojimo sutarčių šalis į pradinę padėtį.

Nurodė, kad tretieji asmenys, sudarę pajų dovanojimo sutartis, nesilaikė Lietuvos Respublikos Žemės ūkio bendrovių įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir atsakovo įstatų reikalavimų ir nepranešė nei bendrovės valdybai, nei pasiūlyta kitiems bendrovės nariams įsigyti dovanojamus pajus. Pranešimo formos nesilaikymas daro sandorį niekiniu ir negaliojančiu. Tik atsakovo nariams atsisakius pirkti ar nepateikus jokio atsakymo per 1 mėn., pajus galėjo būti parduotas tretiesiems asmenims, t. y. ieškovei. Atsižvelgiant į tai, 2015-03-12 atsakovo valdyba pripažino, kad 2015-01-06 priimant nutarimą įregistruoti ieškovę atsakovo pajininke, buvo padaryta klaida. Atsakovo įsitikinimus pajų dovanojimo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 str. pagrindu.

Ieškovė A. P. atsiliepimu į priešieškinį nesutiko su priešieškiniu ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos Žemės ūkio bendrovių įstatymas, nei atsakovo įstatai nenustato jokios prievolės ir pareigos dovanojimo sandorio šalims ar šaliai raštu pranešti ar gauti bendrovės valdybos ar kito organo sutikimą dėl dovanojamų bendrovės pajų. Nėra suprantama, kaip ir kodėl, pranešimo forma gali įtakoti paties sandorio formos reikalavimus ar nulemti sandorio negaliojimo teisines pasekmes, nesilaikant imperatyvių sandorio formos reikalavimų. Sudarant dovanojimo sandorius nėra ir negali būti taikoma CK 4.79 straipsnyje nustatyta bendraturčių pirmumo teisės taisyklė, kadangi dovanojimo sandoris, būdamas neatlygintinu sandoriu, iš esmės skiriasi nuo pirkimo-pardavimo sandorio ar kitų atlygintinių turto perleidimo būdų.

Atsakovai V. P. ir A. P. pateikė atsiliepimą į ieškovės patikslintą ieškinį ir atsakovo priešieškinį, kuriuo prašė patikslintą ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti.

Paaiškino, kad atsakovas A. P. susitarė su ieškovės sūnumi T. P. dėl dovanojimo sutarčių sudarymo su ieškove. Tam neprieštaravo nei A. P. nei jo tėvas atsakovas V. P.. Pasak atsakovų, sudarytos pajų dovanojimo sutartys yra sudarytos atsakovų, jose yra atsakovų parašai ir jos pilnai, tiek sutarčių sudarymo metu, tiek ir šiuo metu, atitinka atsakovų valią ir ketinimus. Apie atsakovo įstatų reikalavimus pranešti atsakovui apie ketinimą perleisti pajų atsakovai nežinojo. Atsakovai neturėjo ir neturi jokio noro pajus dovanoti atsakovo nariams, su kuriais nesieja jokie santykiai.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2016-06-06 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir panaikino Varupio žemės ūkio bendrovės valdybos 2015-03-12 nutarimą dalyje dėl A. P. išbraukimo iš bendrovės pajininkų sąrašų. Kitą ieškinio dalį atmetė. Varupio žemės ūkio bendrovės priešieškinį dėl 2014-12-09 pajų dovanojimo sutarties Nr.20141209 ir 2014-12-10 pajų dovanojimo sutarties Nr.20141210 pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento ir restitucijos taikymo atmetė. Priteisė iš Varupio žemės ūkio bendrovės A. P. 500,05 EUR ir A. P. 500 EUR bylinėjimosi išlaidoms apmokėti. Priteisė iš atsakovo Varupio žemės ūkio bendrovės 19 EUR bei iš ieškovės A. P. 6,35 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo: Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016-06-06 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti visiškai ir tenkinti atsakovo priešieškinį. Apeliacinis skundžiamas grindžiamas šiais argumentais:Priešingai nei nurodyta teismo sprendime, atsakovo įstatų 10 punkte numatyta, kad pajų ar jo dalį atsakovo narys gali perleisti kitam asmeniui, pranešdamas apie tai valdybai prieš 1 mėnesį. Įsigyti perleidžiamą pajų pirmumo teisę turi kiti atsakovo nariai. 1997-10-27 įregistruotas pakeitimas, jog atsakovo narys savo pajų ar jo dalį pirkimo, pardavimo, dovanojimo, paveldėjimo ar kitais būdais gali perleisti atsakovui, kitam atsakovo nariui ar kuriam kitam fiziniam asmeniui įstatymų ar atsakovo įstatų nustatyta tvarka, o tai reiškia, kad turi būti pranešta valdybai apie norą perleisti pajų. Atsakovo pajininkai neturėjo jokios galimybės įsigyti ieškovei perleidžiamų pajų, kadangi jie apie tai nebuvo informuoti.Tai, kad teismas nenustatė duomenų apie pajų pirkimo, perleidimo tvarką, negali būti priežastimi paneigti pirmenybės teisės bendrovės nariams įsigyti pajus. Kaip netinkamu pripažintinas argumentas, kad A. P. pajų perleidimo tvarkos nežinojo, nes nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, be to A. P., išsiimdamas pažymą apie turimus pajus, valdybos neinformavo apie pajų perleidimą svetimam asmeniui, todėl valdyba nieko ir neaiškino.Nesutinka su teismo argumentu, kad negali būti taikomas CK 1.80 straipsnis, nes svarbu tai, kad sandoris visų pirma prieštarauja Lietuvos Respublikos Žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 straipsniui, kuriame yra nuoroda į reguliavimą esantį įstatuose. Vienareikšmiškai teigtina, kad pajų perleidimo sutartys prieštarauja imperatyvioms teisės normoms.Sandoris taip pat turi būti pripažintas ir apsimestiniu, pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį, kadangi pajų dovanojimo sandoriai sudaryti akivaizdžiai pridengti iš tikro pajų pirkimo-pardavimo sutartis. Atsakovai A. ir V. P. suprato, kad atsakovo nariai pajus įsigytų tik už nedidelę kainą, kuri jiems neatneštų naudos, todėl suradę pirkėją, kuris galėjo mokėti daugiau, juos iš tikro pardavė.Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto tikslas yra viešojo intereso užtikrinimas, kurios objektas bendrovės narių turtiniai ir neturtiniai įnašai. Įstatų 10 p. nuostata siekiama, kad bendrovės pajumi disponuotų asmenys, jau esantys bendrovės nariais, ir tik nesant išreikšto tokio noro, pajų galima perleisti tretiesiems asmenims. Viešasis interesas užtikrinamas tuo būdu, kad bendrovės narių turtiniais ir neturtiniai įnašai išliktų tarp jau esamų bendrovės narių. Neabejotinai teigtina, kad viešo intereso užtikrinimas yra valstybinės reikšmės dalykas, todėl ir norma yra imperatyvi.Tiek įstatyme, tiek įstatuose nurodyta, kad dėl bet kokio pajų perleidimo sandorio turi būti informuojama, todėl nelogiška teigti, kad dovanojimo sandoriams netaikoma pirmumo teisės taisyklės. Nesuprantama, kodėl teismas remiasi CK 4.79 straipsniu, nes tai nėra susiję su ginčo santykiu: pajai negali būti traktuojami kaip bendroji nuosavybė.Teismas nenurodė bylinėjimosi išlaidų priteisimo argumentų. Priteistos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės, nes byla nesudėtinga, ieškinio rengimas nekainavo pakankamai didelių advokato laiko ir jėgų sąnaudų.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016-06-06 sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliacinis skundas iš esmės sutampa su ankstesniuose atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodomais teisiniais pagrindais ir motyvais.Nei Lietuvos Respublikos Žemės ūkio bendrovių įstatymas, nei atsakovo įstatai nenustato jokios prievolės ir pareigos dovanojimo sandorio šalims ar šaliai raštu pranešti ar juolab gauti bendrovės valdybos ar kito organo sutikimą dėl dovanojamų bendrovės pajų. Vienintelis teisės aktais nustatytas reikalavimas dėl pajų perleidimo formos yra paprasta rašytinė forma, o tai nėra imperatyvaus pobūdžio.Sudarant dovanojimo sandorius nėra ir negali būti taikoma CK 4.79 straipsnio ar atsakovo įstatuose nustatyta bendraturčių pirmumo teisės taisyklė, kadangi dovanojimo sandoris, būdamas neatlygintinu sandoriu, iš esmės skiriasi nuo pirkimo-pardavimo sandorio ar kitų atlygintinių turto perleidimo būdų.Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad A. P. dar 2014-11-03 kreipėsi į apeliantą dėl pažymos pajų perleidimo sandoriams sudaryti gavimo, o tai neabejotinai patvirtina aplinkybę, jog Arūno ir V. P. ketinimai perleisti pajus neatlygintinu būdu apeliantui buvo žinomi ir suprantami dar iki sudarant dovanojimo sutartis su ieškove.Apeliantas apeliaciniame skunde reiškia naują reikalavimą dėl pajų dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.87 straipsnio pagrindu, tačiau tokios aplinkybės nebuvo tirtos pirmosios instancijos teisme.

Atsakovai V. P. ir A. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016-06-06 sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Negalima sutikti su apelianto teiginiais, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, atsakovo įstatų bei kitų teisės aktų normas.Apeliantas pats 2014-11-03 atsakovams išdavė pažymą pajų perleidimo sandoriams sudaryti, todėl tai patvirtina, kad apeliantui daugiau nei mėnuo iki ginčijamų pajų dovanojimo sandorių sudarymo buvo neabejotinai žinoma apie atsakovų ketinimą savo pajus perleisti. Įvertinus aplinkybes, kad nei Įstatų 10 punktas, nei jokie kiti teisės aktai nenustato pranešimo apie ketinimą perleisti pajus formos, leidžia pagrįstai teigti, kad įstatų 10 punkto reikalavimai, sudarant pajų dovanojimo sandorius, buvo pilnai įgyvendinti.Priešingai nei teigia apeliantas, nei Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, nei kiti teisės aktai nenumato jokių apribojimų ir/ar pirmenybės teisės įsigyti tam tikro turto dalies, kuomet jis yra dovanojamas. Kasacinis teismas, aiškindamas pagal savo prasmę artimas teisės normas, kurios taip pat nustato bendraturčio pirmumo teisę įsigyti perleidžiamas bendro daikto dalis, 2013-12-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-696/2013 išaiškino, jog žemę perleidžiant kitu pagrindu nei pardavimas, pirmenybės teisė negalioja.Apeliacinis skundas grindžiamas nauju teisiniu pagrindu dėl pajų dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.87 straipsnio pagrindu, tačiau šios faktinės aplinkybės nebuvo tiriamos pirmosios instancijos teisme. Nurodyti apelianto argumentai negali būti nagrinėjami (CPK 312 ir 314 str.).Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo pajų dovanojimo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu. Teismo išvados atitinka teismų praktiką, suformuotą civilinėse bylose Nr. 3K-3-263/2005 ir 3K-3-108-611/2016. Be to priešingai nei nurodo apeliantas, šioje byloje neegzistuoja joks viešasis interesas, kuris galėtų būti pažeistas.Nėra pagrįsti apelianto teiginiai, kad atsakovų advokato išlaidos yra nepagrįstai didelės ir turėtų būti mažinamos. Būtina įvertinti, kad byla nagrinėjama pagal ieškovės ieškinį bei atsakovo priešieškinį. Priteista suma atitinka Rekomendacijose nurodytas sumas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti pajų dovanojimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis.

Dėl pajų dovanojimo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu bei restitucijos taikymo

Apeliantas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo atsisakymu 2014-12-09 ir 2014-12-10 pajų dovanojimo sutartis pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis, kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normos. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai sprendė, jog negali būti taikomas CK 1.80 straipsnis, nes sandoris prieštarauja atsakovo įstatams, kuris yra žemesnės galios teisės aktas už įstatymą. Apeliantas nurodo, kad ginčijami sandoriai prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 ir 19 straipsniams, kuriuose yra nuoroda į reguliavimą esantį įstatuose.CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas, todėl, sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamuoju pagrindu, būtina nustatyti, ar yra toks visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus. CK 1.80 straipsnio 1daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Domus Perfecta“ v. UAB vaistinė „Širdažolė“, bylos Nr. 3K-3-263/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Minaičiai“ v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-14/2010, kt.). Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014. Teismų praktika. 2014, 42, p. 65-77). Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto tikslas yra viešojo intereso užtikrinimas, kurios objektas bendrovės narių turtiniai ir neturtiniai įnašai, taip pat imperatyvas yra išreikštas ir įstatymo 19 straipsnio 2 punkte. Esą viešo intereso užtikrinimas yra valstybinės reikšmės dalykas, todėl ir norma yra imperatyvi. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog nei Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatyme, nei Varupio žemės ūkio bendrovės įstatuose nėra įtvirtinta norma, kad bendrovės narys neturi teisės ar jam yra draudžiama, nepasiūlius bendrovei, parduoti ar kitu būdu pajus perleisti kitiems asmenims. Apeliantas nurodo, kad atsakovo įstatų 10 punkte numatyta, kad pajų ar jo dalį bendrovės narys gali perleisti kitam asmeniui, pranešdamas apie tai valdybai prieš 1 mėnesį. Įsigyti perleidžiamą pajų pirmumo teisę turi kiti bendrovės nariai. Esą 1997-10-27 įstatų pakeitimas tik dar labiau užtvirtino aukščiau paminėto 10 punkto privalomumą, todėl A. P. ir V. P. privalėjo pranešti apie ketinimą perleisti pajus.Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog bendrovės narys turi teisę savo pajų pardavimo, dovanojimo ar kitu būdu perleisti bendrovei, kitam bendrovės nariui, pajininkui, bet kuriam kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui šio įstatymo ir bendrovės įstatų nustatyta tvarka. Pajų perleidimo sandoriai sudaromi paprasta rašytine forma. Įstatymo 19 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad pajininkas turi teisę savo pajų pardavimo, dovanojimo ar kitu būdu perleisti bendrovei, bendrovės nariui, pajininkui, bet kuriam kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui šio įstatymo ir bendrovės įstatų nustatyta tvarka. Pajų perleidimo sandoriai sudaromi paprasta rašytine forma. Nagrinėjamu atveju aktualus yra šio įstatymo 19 straipsnio 2 punktas, kadangi ginčo objektu esantį pajų perleido pajininkas, nesantis bendrovės nariu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatymo 19 straipsnio 2 punkto norma nustato imperatyvų draudimą ir yra susijusi su viešojo intereso apsauga.Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto pozicija, jog sudarydami dovanojimo sandorius A. P. ir V. P. pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas, yra nepagrįsta. Atsakovo įstatuose yra numatyta, jog pajų ar jo dalį bendrovės narys gali perleisti kitam asmeniui, pranešdamas apie tai valdybai prieš 1 mėnesį, o įsigyti perleidžiamą pajų pirmumo teisę turi kiti bendrovės nariai. Įstatuose nėra detalizuota, kokiems pajų perleidimo sandoriams yra taikoma ši taisyklė. Aiškinti ją plečiamai ir taikyti atitinkamą reikalavimą dovanojimo sandoriams nėra jokio pagrindo, nes tai neproporcingai suvaržytų asmens turtines teises ir prieštarautų sutarties laisvės principui, paneigiant dovanotojo valią pasirinkti apdovanotąjį. Šių įstatų vėlesni pakeitimai, kaip perleidimo būdą įvardijantys dovanojimą, taip pat nenustatė ir negalėjo nustatyti privalomos pareigos užtikrinti bendraturčių pirmumo taisyklę, akcijas perleidžiant dovanojimo būdu. Be to, Varupio ŽŪB įstatų 10 punktas pareigą pranešti apie ketinimą perleisti pajų numato tik bendrovės nariams, o nagrinėjamu atveju A. P. ir V. P. turėjo nuosavybės teisę į pajų, t. y. buvo pajininkais, tačiau nebuvo bendrovės nariais. Pajininkams, nesantiems bendrovės nariais, perleidžiant pajų atitinkama pareiga nei Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatyme, nei atsakovo įstatuose nenustatyta. Tokiu būdu konstatuojama, kad ieškovas nenurodė ir neįrodė egzistuojant imperatyvią įstatymo normą, draudžiančią pajaus dovanojimą, neužtikrinant kitų bendrovės narių pirmumo teisės, kaip ir tokio draudimo bendrovės įstatuose. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad pripažinti, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeistos imperatyvios įstatymo normos, nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo reikalavimus pripažinti, jog ieškovės ir trečiųjų asmenų sudarytos pajų dovanojimo sutartys yra niekinės ir negaliojančios CK 1.80 straipsnio pagrindu.Teisėjų kolegijai atsisakius pripažinti pajų dovanojimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis, nėra pagrindo spręsti restitucijos klausimo.Apeliantas apeliaciniu skundu prašo pajų dovanojimo sutartis pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis CK 1.87 straipsnio pagrindu kaip apsimestinius sandorius. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatas apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o pagal CPK 312 straipsnyje įtvirtintą taisyklę apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apelianto argumentų, kuriais yra grindžiamas dovanojimo sutarčių kaip apsimestinių sandorių negaliojimas.Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Dėl išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, pagrįstumo

Apeliantas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su priteistomis bylinėjimosi išlaidų sumomis atsakovės A. P. ir atsakovo A. P. naudai. Apelianto įsitikinimu, priteistos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai didelės, kadangi byla nesudėtinga.Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.2. punkte nustatyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį maksimalus dydis yra 2,5 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje; 8.16 punkte nustatyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai maksimalus dydis yra 0,4 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje; 8.19 punkte nustatyta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą maksimalus dydis yra 0,1 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje. Iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškovė A. P. patyrė 72 EUR žyminio mokesčio už ieškinį ir 1 301 EUR advokato teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 1 621 EUR advokato teisinės pagalbos išlaidų. A. P. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 500 EUR advokato teisinės pagalbos išlaidų.Nagrinėjamoje byloje buvo pateiktas ieškinys ir patikslintas ieškinys, priešieškinis, atsiliepimai į šiuos procesinius dokumentus, prašymai dėl terminų pratęsimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, surengti 6 posėdžiai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti, jog nagrinėjamu atveju byla buvo nesudėtinga ir nereikalavo atitinkamų išlaidų. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių.

Dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 360 EUR advokato teisinės pagalbos išlaidų. Atsakovas V. P. ir A. P. apeliacinės instancijos teisme patyrė 250 EUR advokato teisinės pagalbos išlaidų.Apeliacinės instancijos teismui atmetus apelianto apeliacinį skundą yra pagrindas ieškovei ir atsakovams V. P. ir A. P. priteisti iš atsakovo Varupio žemės ūkio bendrovės šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Varupio žemės ūkio bendrovės (į.k. 278647980) ieškovės A. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 360 EUR (tris šimtus šešiasdešimt eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo Varupio žemės ūkio bendrovės (į.k. 278647980) atsakovų V. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai lygiomis dalimis 250 EUR (du šimtus penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.