- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-03
- Bylos Nr.
- AN2-145-768/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-50-3-00184-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Donatas Jatužis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs N. L. (toliau – Pažeidėjas) skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. liepos 26 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Skundžiamu nutarimu Pažeidėjas nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį 1 500 Eur bauda už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, būdamas atsakingas už bendrovės darbuotojų įdarbinimą, neužtikrino, jog nuo 2018 m. sausio 23 d. G. M. ir L. P., nuo 2018 m. balandžio 30 d. I. P. dirbtų dispečerių pareigose įmonės naudai tik po to, kai su kiekviena iš jų bus sudaryta ir pasirašyta darbo sutartis raštu dviem egzemplioriais bei pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui (toliau – ir VSDFV) apie šių asmenų priėmimą į darbą mažiausiai prieš darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Tokiu būdu Pažeidėjas pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 42 ir 43 straipsnių nuostatas.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu Pažeidėjas prašo panaikinti skundžiamą teismo nutarimą bei administracinio nusižengimo teiseną jo atžvilgiu nutraukti dėl ne tik netinkamai įvertinų ištirtų įrodymų, tačiau ir netinkamai taikyto įstatymo.
2.1. Remdamasis teismų praktika administracinių nusižengimų bylose dėl nelegalaus darbo bei Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsniu, nurodo, jog G. M., L. P. ir I. P. pagal individualios veiklos pažymėjimus dirbo tiesiogiai savo naudai pagal tarpusavyje sutartu ir sudarytu darbo grafiku, dispečerės paslaugas teikė tiesiogiai taksistams, sąskaitas faktūras išrašė įmonei – nebuvo pavaldžios UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui, nedirbo pagal įmonėje nustatytą darbo organizavimo tvarką, jų paslaugos įmonei tiesiogiai nėra reikalingos.
2.2. Akcentuoja, jog pačių moterų prašymu buvo nutrauktos darbo sutartys su UAB (duomenys neskelbtini), po ko, pasikonsultavusios su Valstybinėje mokesčių inspekcijoje dirbusiu konsultantu ir sužinojusios, jog galiojantys Lietuvos įstatymai nedraudžia teikti dispečerio paslaugas pagal individualios veiklos pažymas, išsiėmė nuolatines Lietuvos gyventojo individualios veiklos pažymas ir su įmone sudarė paslaugų teikimo sutartis.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Institucija) viršininkas A. S. prašo skundžiamą teismo nutarimą palikti galioti nepakeistą ir Pažeidėjo apeliacinio skundo netenkinti.
3.1. Cituodama ANK 95 straipsnio 1 dalį, 569 straipsnį, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalį bei remdamasi teismų praktika darbo bylose Institucija nurodo, jog dispečerių pareigas ėjusios moterys nesiekė naudos sau, o dirbo tik vienos įmonės naudai, teikdamos paslaugas taksistams, kurie automobilius nuomojosi taip pat iš tos pačios įmonės, be to, jų veikla nebuvo savarankiška bei jos nepatyrė jokių tipinių individualiai veiklai priskiriamų išlaidų.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
4. Skundžiamu nutarimu Pažeidėjas nubaustas už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymą, tačiau jis nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu. Neigdamas savo kaltę Pažeidėjas tvirtina, jog teismas netinkamai įvardijo tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir šiai įmonei dispečerės paslaugas teikusių asmenų susiklosčius santykius kaip darbo santykius, o ne civilinius teisinius santykius, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose (ANK 652 straipsnio 1 dalis).
4.1. Apygardos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus bei išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė, išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir pagrįstai Pažeidėją pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusižengimą. Apylinkės teismo nutarimas atitinka faktinę bylos medžiagą, teismo išvados yra pagrįstos išanalizuotų įrodymų visetu. Pažeidėjo skundo argumentai nėra nauji ir skundžiamu teismo nutarimu jie jau buvo įvertinti. Apygardos teismas, patikrinęs administracinio nusižengimo bylą, nenustatė aplinkybių, kurios pagal apeliacinio skundo argumentus turėtų būti aiškinamos Pažeidėjo naudai. Taigi konstatuotina, kad apylinkės teismas, laikydamasis įstatymų reikalavimų, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė, išanalizavo bei įvertino nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus tiek atskirai vienus nuo kitų, tiek kaip visumą, palygino juos tarpusavyje ir susiejo į vientisą loginę grandinę bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Be to, skundžiamame nutarime teismas taip pat labai išsamiai nurodė įrodymus, kuriais grindžiamos išvados dėl Pažeidėjo kaltės padarius jam inkriminuotą nusižengimą. Analizuojamos situacijos kontekste, skundą nagrinėjantis teismas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, padarytomis išvadomis ir argumentais visiškai sutinka ir jų iš naujo nebekartoja, juolab kad skundžiamo teismo nutarimo turinys yra žinomas Pažeidėjui. Tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su Pažeidėjo subjektyviu įrodymų vertinimu, savaime nereiškia, jog vertinant įrodymus buvo pažeisti įrodymų vertinimo reikalavimai, padarytos neteisingos išvados dėl jo kaltės, netinkamai pritaikytas įstatymas, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nutarimas.
4.2. Skundžiamame nutarime minėta, jog siekiant veiką kvalifikuoti pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, o darbą vertinti kaip nelegalų taikant Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Paminėtų įstatymų nuostatų analizės pagrindu šiuo atveju darytina išvada, kad nustatinėjant buvo ar nebuvo nelegalaus darbo faktas, visų pirma būtina išsiaiškinti, ar tarp asmenų atsiradę faktiniai santykiai pagal savo pobūdį yra darbo teisiniai santykiai. Įstatymai iš tiesų, kaip teigia Pažeidėjas, nedraudžia asmeniui savo darbą naudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis asmuo siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos, todėl Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 34 straipsnyje įtvirtinti darbo sutarties požymiai būtent ir yra reikšmingi tuo, jog leidžia darbuotojo ir darbdavio santykius identifikuoti kaip darbo teisinius santykius, patenkančius į darbo teisės reguliavimo sritį.
4.3. Nagrinėjamu atveju atliekant operatyvų patikrinimą UAB (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog įmonė yra sudariusi sutartis su G. M., L. P. ir I. P., kuriomis jos įsipareigojo numatytu laiku priimti užsakymus telefonu ir perduoti dirbantiems vairuotojams, o įmonė tuo tarpu - neatlygintinai joms suteikti naudotis dispečerine su kartu joje esančiomis darbo priemonėmis (b. l. 6-9). Patikrinimo metu iš minėtų asmenų buvo paimti paaiškinimai iš kurių matyti, jog moterys iš esmės dirbo įmonėje nutraukus darbo sutartis (G. M. ir L. P. atveju) tuoj po to, kai buvo atitinkamai gautos ir papildyta (I. P.) individualios veiklos pažymos. Be to, kartu jos paaiškino, jog pasiūlymą tokiu būdu teikti dispečerės paslaugas pateikė pats N. L., kuris kartu su jomis iš esmės derino ir darbo grafiką. Jos taip pat paaiškino, jog išlaidų, susijusių su patalpų nuoma, komunaliniais mokesčiais, radijo ryšiu ir t. t. nepatyrė. Anksčiau įmonėje pagal darbo sutartį dirbusios G. M. ir L. P. taip pat paaiškino, jog jų darbo pobūdis ir funkcijos nesikeitė, taip pat iš esmės nepasikeitė ir gaunamo atlygio dydis, toliau darbą įmonėje tęsiant pagal individualios veiklos pažymas (b. l. 12, 15, 20). Teismo posėdžio metu šios liudytojos, duodamos parodymus patvirtino paaiškinimuose nurodytas aplinkybes dėl darbo pobūdžio ir sąlygų.
Atsiliepimas
4.4. Kaip teisingai akcentuojama ir Institucijos atsiliepime į Pažeidėjo apeliacinį skundą, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad individuali veikla yra laikoma savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Nustatant ar gyventojo individuali veikla atitinka individualios veiklos požymius, būtina įvertinti visas veiklos vykdymo aplinkybes: savarankiškumą, tęstinumą, ekonominės naudos siekimą – nesant bent vieno iš šių požymių veiklos negalima laikyti individualia. Šiuo atveju, liudytojų parodymai bei byloje esantys rašytiniai paaiškinimai, apygardos teismo įsitikinimu, akivaizdžiai paneigia Pažeidėjo skundo teiginius, jog dispečerės nebuvo jam pavaldžios, jos nedirbo pagal įmonėje nustatytą darbo organizavimo tvarką, siekė naudos sau.
4.5. Taigi, analizuojamos bylos kontekste nedvejotinai nustatyta, jog G. M. ir L. P. darbas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 23 d. iki 2018 m. birželio 20 d., taip pat ir I. P. – nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. UAB (duomenys neskelbtini) naudai atitinka darbo sutarties požymius: moterys teikė dispečerės paslaugas susitarusios su direktoriumi jo naudai ir jam vadovaujant, su darbdavio darbo priemonėmis bei neatlygintinai naudojasi patalpomis darbui, pakluso įmonėje nustatytai tvarkai, t. y. dirbo pagal iš anksto tarpusavyje ir įmonės direktoriumi suderintą darbo grafiką, už atliekamą darbą gaudavo konkretų atlyginimą, todėl akivaizdu, jog N. L. pagrįstai laikytas darbdaviu, o dispečerės – darbuotojomis. Atkreiptinas dėmesys, jog veiklos savarankiškumas pasireiškia per individualią veiklą vykdančio gyventojo santykį su kita sandorio šalimi, kuri iš esmės skiriasi nuo darbdavio ir darbuotojo santykių. Tokiu atveju, pagal individualios veiklos pažymą gyventojas pats organizuoja veiklą, sprendžia su veikla susijusius klausimus, pats dengia veiklos vykdymo išlaidas. Šiuo atveju taip pat akivaizdu, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tiek skundžiamame nutarime, tiek ir aukščiau išdėstyti duomenys patvirtina, jog moterys nesprendė savarankiškai jokių klausimų, susijusių su jų vykdoma individualia veikla, atvirkščiai, jos buvo visiškai priklausomos nuo darbdavio. Kita vertus, jos dispečerės paslaugas teikė tik vienai įmonei, visiškai nesiekdamos jokios ekonominės naudos sau, kas vienareikšmiškai prieštarauja ekonominei verslo logikai bei aktualiam teisiniam individualios veiklos apibrėžimui.
4.6. Apygardos teismo nuomone, minėtos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog tarp dispečerių ir įmonės direktoriaus susiklostė ne civiliniai, kaip yra teigiama, o būtent faktiniai darbo santykiai, todėl šių santykių neįforminimas darbo sutartimis atitinka nelegalaus darbo požymius, o dispečerių įsigyti individualios veiklos pažymos yra tik priedanga šiems santykiams paslėpti. Kita vertus, kaip jau nustatyta, N. L. pats pripažino, jog siekdamas sumažinti įmonės kaštus, nusprendė pirkti dispečerinės paslaugas ir pasiūlė minėtoms moterims išsiimti individualios veiklos pažymas. Be to, tokią išvadą sustiprina ir tai, jog anksčiau dirbusioms toje pačioje įmonėje moterims, tik nutraukus darbo sutartis, jau kitą dieną jos pradėjo veiklą pagal individualios veiklos pažymas, kurias išsiėmė dar tą patį mėnesį (b. l. 16, 21, 41, 42, 43-45, 46-47), I. P. atveju – individualią veiklą papildžius nauja veiklos sritimi, dispečerės veiklą pradėjo vykdyti po kelių savaičių (b. l. 13, 40). Taigi, atsižvelgus į tai, kas jau aptarta, neabejotina, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai N. L. inkriminavo ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą.
4.7. Papildomai pažymėtina, jog kiekvieno darbdavio pareiga yra organizuoti darbą taip, jog būtų užtikrintas įstatymų laikymasis, t. y. darbas turi būti pradedamas tik tuomet, kai sutvarkyti visi reikiami dokumentai. Pažeidėjas būdamas darbdaviu, nesiėmė visų veiksmų ir neužtikrino, kad G. M., L. P. ir I. P. būtų leidžiama dirbti tik teisės aktų nustatyta tvarka sudarius su jomis darbo sutartis ir pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie jų priėmimą į darbą. Tai, kad sudarytos sutartys tarp įmonės, kuriai vadovauja Pažeidėjas ir dispečerių, kurios vykdė veiklą pagal individualios veiklos pažymas, turi trūkumų, nepaneigia nei byloje nustatytų aplinkybių, nei paties fakto, jog įmonę su dispečerėmis siejo būtent darbo santykiai. Bylos nagrinėjimui papildomai pateiktas konsultacijos garso įrašas savaime nepaneigia pažeidimo fakto, nes tiek pateiktas klausimas konsultantui, tiek pateiktas atsakymas yra bendro pobūdžio, neindividualizuojant teikiamos veiklos pobūdžio. Šioje dalyje teismas sutinka, kad tam tikrais atvejais paslaugų teikimas būtų galimas, tačiau jis turi atitikti šios nutarties 4.4. punkte nurodytas individualios veiklos vykdymo aplinkybes: savarankiškumą, tęstinumą, ekonominės naudos siekimą. Dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad G. M., L. P. ir I. P. neveikė savarankiškai, nes su jomis sudarytose sutartyse buvo nustatyti fiksuoti atlyginimai, jų gaunamos pajamos iš bendrovės buvo vienintelės, be to, numatyta, kad bendrovė (be nuomos mokesčio, be mokesčio už sunaudotą elektros energiją) suteikia naudotis dispečerine su kartu esančiomis darbo priemonėmis: telefono, radijo ir interneto ryšiais. Taigi tokia veikla atitinka ne individualios veiklos požymius, o su darbo santykiais susijusios veiklos požymius.
4.8. Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas nagrinėjamu atveju betarpiškai ištyrė visus rašytinius įrodymus ir savo išvadas dėl Pažeidėjo kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, pagrindė aptartų įrodymų visumos analize bei vertinimu, todėl naikinti pagrįsto ir teisėto apylinkės teismo nutarimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. liepos 26 d. nutarimą palikti nepakeistą ir N. L. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.