Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aušros Maškevičienės, Alvydo Žerlausko,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės „L. O.“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų (Šilutės rajono apylinkės teismo) 2017 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės „L. O.“ ieškinį atsakovams K. B. ir D. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

L. B. (buvęs AB D. bankas) kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė solidariai iš atsakovų K. B. ir D. P. priteisti 3 916,79 Eur skolą; 1 374,30 Eur apskaičiuotas palūkanas; 125,75 Eur delspinigius; 6,75 procento metines palūkanas nuo priteistos skolos (3 916,79 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 122 Eur žyminį mokestį. 2017-06-15 L. B., AB, reikalavimo teisių į skolų portfelį atlygintino perleidimo sutartimi perleido „L. O.“ (Lietuvos Respublikoje veikiančiai per savo struktūrinį padalinį „L. O.“ filialą) reikalavimo teisę į atsakovų vardu susidariusį įsiskolinimą. Nurodė, kad 2005-11-14 pirminis ieškovas L. B. (buvęs AB D. bankas) bei atsakovai K. B., D. B. (po santuokos nutraukimo – P.) sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Teigia, jog šios sutarties pagrindu atsakovams buvo suteiktas 11 584,80 Eur vartojimo kreditas, kurio sumokėjimo terminas nustatytas iki 2010-10-29. Pažymėjo, jog atsakovai nesilaikė kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir laiku nesumokėjo už naudojimąsi vartojimo kreditu bei sutartų palūkanų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmai (Šilutės rajono apylinkės teismas) 2017-10-16 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš K. B. ieškovės „L. O.“ naudai 3 916,79 Eur skolos; 1 374,30 Eur apskaičiuotų palūkanų; 125,75 Eur delspinigių; 6,75 procento metinių palūkanų nuo priteistos skolos (3 916,79 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 122,00 Eur žyminio mokesčio. Kitą ieškinio dalį atmetė. Pagrindiniai sprendimo motyvai:Nurodė, jog nepaisant to, kad kredito sutartį pasirašė abu atsakovai, tačiau kreditą naudojo išimtinai vienas atsakovas K. B. ir dažniausiai savo įmonės reikmėms. Pažymėjo, jog tą faktą netiesiogiai patvirtina ir ta aplinkybė, jog minimas kreditas buvo įrašytas į K. B. individualiosios įmonės bankroto bylos balansą. Darė išvadą, jog už paimtą kreditą yra visiškai atsakingas tik atsakovas K. B., kuris gautą kreditą panaudojo savo asmeninėms reikmėms, asmeninės įmonės skoloms dengti. Pažymėjo, kad teismui nepateikta pakankamai duomenų apie tai, kad individualiosios įmonės veikloje dalyvavo ir jo sutuoktinė, kad ji gavo pajamų iš šios įmonės, todėl konstatavo, jog nėra jokių duomenų, kad gauta paskola buvo naudojama sutuoktinio ar šeimos reikmėms. Nustatė, kad atsakovai, sudarydami kredito sutartį, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus ir turėjo suprasti, jog tinkamai neįvykdžius įsipareigojimų, jiems bus taikoma sutartinė atsakomybė. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovės veiksmuose nenustatyta nepagrįsto delsimo ginti savo pažeistas teises, todėl darė išvadą, kad ieškovės prašomi priteisti delspinigiai yra pagrįsti, nėra neprotingai dideli, atitinka šalių interesų pusiausvyrą, todėl priteistini.Pažymėjo, kad sutarties šalims kreditavimo sutartimi susitarius dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos, šioms palūkanoms sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas negali būti taikomas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė „L. O.“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017‑10‑16 sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi, t. y. iš atsakovų D. P. ir K. B. solidariai priteisti 3 916,79 Eur skolos už negrąžintą vartojimo kreditą, 1 374,30 Eur palūkanų, 125,75 Eur delspinigių, 6,75 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 3 916,79 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir lygiomis dalimis 122,00 Eur žyminį mokestį. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:Sutartis, pagal kurią atsakovams buvo suteiktas vartojimo kreditas, buvo sudaryta atsakovams gyvenant santuokoje, vedant bendrą ūkį, o, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai santuoka nutraukiama, sutuoktinių solidariosios prievolės nedalijamos ir buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliais (2007-06-22 LAT nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-275/2007). Apelianto nuomone, šios aplinkybės leidžia teigti, kad solidari atsakovų atsakomybė yra kilusi ne tik sutartiniu pagrindu, tačiau ir iš atsakovų kaip sutuoktinių šeiminių tarpusavio santykių, todėl skolos grąžinimo priskyrimas atsakovui K. B. asmeniškai pažeistų apeliantės interesus, kadangi prievolė pagal sutartį yra solidari.Pažymėjo, kad teismas ieškinį atsakovei D. P. atmetė vadovaudamasis žodiniais atsakovės paaiškinimais, jog suteikto vartojimo kredito ji nėra gavusi, savo naudai jo nenaudojo, o kreditas nebuvo panaudotas šeimoms reikmėms, tačiau atkreipė dėmesį, jog atsakovas K. B. tiek 2017-03-08, tiek 2017-07-17 posėdžio metu teigė, kad kreditą naudojo įvairioms reikmėms: remontavo butą, keitė buto langus, pirko televizorių, buto duris. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad nė vienas iš atsakovų nepateikė šias jų išdėstytas aplinkybes pagrindžiančių dokumentų.Apeliantė nurodė, kad 2005-11-10 paraiškoje dėl vartojimo kredito gavimo, kurią atsakovai pateikė pradinei kreditorei L. B., AB, siekdami gauti kreditą, nurodyta kredito paskirtis ir panaudojimo tikslas – vartojimo reikmės. Teigia, jog aplinkybę, kad kreditas buvo išduotas vartojimo reikmėms, įrodo ir sutarties specialiosios dalies 9 p. ir 15 p. Apeliantės nuomone, minėtos aplinkybės patvirtina, kad atsakovai tikslingai siekė kreditą gauti vartojimo reikmėms ir įsipareigojo jį naudoti pagal kredito paskirtį (Sutarties bendrosios dalies 24.1 p ).Atkreipė dėmesį, kad jeigu sutartį su pradiniu kreditoriumi būtų sudaręs tik atsakovas K. B., pradinis kreditorius nebūtų suteikęs tokio dydžio vartojimo kredito, koks buvo suteiktas abiem atsakovams kartu. Pažymėjo, jog vartojimo kredito gavėjų, atsakančių solidariai, skaičius lemia galimybes kreditoriui susigrąžinti suteiktą kreditą, todėl turi tiesioginės įtakos suteikiamo vartojimo kredito dydžiui. Apeliantės nuomone, pripažinus iš sutarties kylančią prievolę asmenine atsakovo K. B. prievole būtų suvaržytos ir pažeistos sąžiningo kreditoriaus teisės ir įstatymų saugomi interesai. Apeliantės nuomone, bankroto byloje teisminio nagrinėjimo objektas buvo kredito sutarties pagrindu nustatytos fizinių asmenų (įmonės savininko ir jo sutuoktinės) skolos įtraukimas į bankrutuojančios įmonės turto balansą, tačiau tai niekaip neįrodo, kad už vartojimo kredito grąžinimą yra atsakinga išimtinai individualioji įmonė. Atsakovo individualiajai įmonei iškėlus bankroto bylą ir šioje byloje pateiktus kreditinį reikalavimą atsakovės D. P. solidarioji atsakomybė liko nepakitusi, kadangi solidariosios atsakomybės prigimtis suteikia teisę kreditoriui reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu atsakovai kartu, tiek bet kuris iš jų skyrium.Atsakovai K. B. ir D. P. atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Tačiau nagrinėjantis ginčą teismas kiekvienu atveju privalo ne tik visapusiškai išsiaiškinti ir įvertinti bylos išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, bet ir tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusio ginčo pobūdį. Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netaikyta skolininkų solidarioji atsakomybė, teisėtumo ir pagrįstumo.Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.246 straipsnį, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pažymėtina, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Taikant šią nuostatą svarbu, kad susitarimą dėl prievolės ir jos solidarumo pobūdžio sudarytų prievolės šalys, t. y. skolininkas ir kreditorius. Apeliantė teikdama apeliacinį skundą iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta civilinės atsakomybės forma. Apeliantės nuomone, atsakovai kredito sutartimi prisiimdami įsipareigojimus prieš ieškovę yra solidariai atsakingi, todėl skolos grąžinimo paskyrimas atsakovui K. B. asmeniškai pažeistų apeliantės interesus, kadangi prievolė pagal sutartį yra solidari. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais apeliantės argumentais. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog kreditorė L. B., AB (buvęs AB bankas „N./L. L.“), ir atsakovai K. B. bei D. B. (po santuokos nutraukimo – P.) 2005-11-14 sudarė kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu minėtiems fiziniams asmenims buvo suteiktas 11 584,80 Eur vartojimo kreditas, kurio grąžinimo terminas numatytas iki 2010-10-29. Iš minėtos kreditavimo sutarties matyti, jog šią sutartį pasirašė tiek atsakovas K. B., tiek atsakovė D. B. (P.) (sutarties specialiosios dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys, jog kreditavimo sutarties bendrosios dalies 34.3 punkte nurodyta, jog už sutartyje numatytų įsipareigojimų įvykdymą kredito gavėjai atsako solidariai. Taip pat kredito sutarties bendrosios dalies 34.4 punkte numatyta, jog bankas turi teisę reikalauti iš abiejų kredito gavėjų arba iš bet kurio iš jų atskirai įvykdyti tiek visą prievolę pagal sutartį, tiek ir bet kurią jos dalį, taip pat savo nuožiūra turi teisę prievolės neįvykdymu arba netinkamu įvykdymu padarytus nuostolius ar jų dalį reikalauti atlyginti iš abiejų kredito gavėjų kartu arba iš bet kurio iš jų atskirai. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, jog šalys būtų buvusios apgautos ar kitaip panaudojant prievartą priverstos sudaryti kreditavimo sutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad sutarties šalys įgyvendindamos sutarties laisvės principą susitarė dėl pasekmių už netinkamai vykdomus sutartinius įsipareigojimus, už kuriuos atsakovai atsako solidariai.Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, jog sutartis, pagal kurią atsakovams buvo suteiktas vartojimo kreditas, buvo sudaryta atsakovams gyvenant santuokoje. Teigia, jog net ir nutraukus santuoką, sutuoktinių solidariosios prievolės lieka nedalijamos, o buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliais, todėl, apeliantės nuomone, atsakovų solidarioji atsakomybė kyla ne tik iš sutartinių įsipareigojimų, tačiau ir įstatymo pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliantės argumentais. Atkreiptinas dėmesys, jog bendroms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Bylos duomenimis nustatyta, jog kreditavimo sutartis abiejų atsakovų buvo pasirašyta jiems esant santuokoje. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog kreditavimo sutarties specialiosios dalies 9 punkte nurodyta, kad kredito paskirtis – vartojimo reikmėms, o minėtos sutarties bendrosios dalies 28.3 punkte nurodoma, kad kredito gavėjo pagal sutartį prisiimtos prievolės neprieštarauja kredito gavėjo šeimos interesams. Šios aplinkybės rodo, jog vartojimo kreditas, priešingai, nei teigia atsakovė D. B. (P.), buvo paimtas šeimos vartojimo reikmėms, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad už netinkamai vykdytas kreditavimo sutarties sąlygas šalys privalo atsakyti solidariai.Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nepagrįstai atmetė ieškinį atsakovei D. P. vadovaudamasis vien atsakovės žodiniais paaiškinimais, jog vartojimo kredito ji nėra gavusi ir savo naudai jo nenaudojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti. Pažymėtina, jog įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 176–185 straipsniuose ir išplėtotos kasacinio teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015, ir kt.). Taigi, teismas, inter alia, turi visapusiškai ir objektyviai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, nustatyti, ar yra prejudicinių faktų, įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktinių aplinkybių buvimą. Tai reiškia, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Šiuo atveju teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, nenustatė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės D. P. nurodomas aplinkybes, kad ji vartojimo kredito negavo ar kad jis buvo panaudotas atsakovo K. B. asmeninės įmonės interesais. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovė neįrodė, kad gautas vartojimo kreditas buvo panaudotas ne šeimos vartojimo poreikiams tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismo išvados laikytinos nepagrįstomis.Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvais, jog tą faktą, kad vartojimo kredito sumą naudojo išimtinai vienas atsakovas K. B. ir dažniausiai savo įmonės reikmėms, patvirtina tai, jog minimas kreditas buvo įrašytas į K. B. individualiosios įmonės bankroto bylos balansą. Atkreiptinas dėmesys, jog individualiosios įmonės turtinės atsakomybės teisinis reglamentavimas turi tam tikrų ypatumų, išskiriančių ją iš kitų juridinių asmenų. Individualioji įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, todėl pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį tokios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto, taigi jeigu įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako įmonininkas (savininkas ar savininkai) savo turtu. Tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe, o bankrutavusios įmonės savininkai turi dalyvauti byloje bendraatsakiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003; 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004) Teismas pažymi, kad likvidavus individualiąją įmonę dėl bankroto, šios įmonės prievolės kreditoriams pasibaigia, tačiau tai neturi įtakos įmonės savininko, kaip fizinio asmens, prievolių pasibaigimui, išskyrus atvejus, kai prievolės pasibaigė kitais pagrindais, pavyzdžiui, dėl to, kad yra patenkinamas kreditoriaus reikalavimas. Taigi, kreditorius turi teisę ir po individualiosios įmonės likvidavimo tęsti išieškojimą iš įmonės dalyvio turto, jei su juo nebuvo atsiskaityta įmonės bankroto byloje. Įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tai, kad į atsakovo individualiosios įmonės kreditorių sąrašą buvo įtrauktas šis finansinis reikalavimas, neįrodo, jog gauta vartojimo kredito suma išimtinai naudojosi tik atsakovas K. B., todėl šis pirmosios instancijos teismo motyvas laikytinas nepagrįstu. Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl jis keistinas ir sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl skolos, palūkanų, delspinigių ir metinių palūkanų priteisimo iš atsakovės D. P. panaikintina, dėl šio ieškinio reikalavimo priimtinas naujas sprendimas, skola iš atsakovų priteistina solidariai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas reglamentuojamas CPK 93 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Nustatyta, kad nors apeliantė apeliacinio skundo priedų sąraše nurodė, jog prideda žyminio mokesčio kvitą, tačiau žyminio mokesčio kvito pateikta nėra, žyminio mokesčio už apeliacinį skundą priteisti neprašė. Duomenų apie turėtas kitas bylinėjimosi išlaidas apeliantė taip pat teismui nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų (Šilutės rajono apylinkės teismo) 2017 m. spalio 16 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl skolos, palūkanų, delspinigių ir metinių palūkanų priteisimo iš atsakovės D. P. panaikinti ir dėl šio ieškinio reikalavimo priimti naują sprendimą – priteisti solidariai iš atsakovų K. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės „L. O.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), naudai 3 916,79 Eur skolą, 1 374,30 Eur apskaičiuotas palūkanas, 125,75 Eur delspinigius, 6,75 procento metines palūkanas nuo priteistos skolos (3 916,79 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisti iš atsakovų K. B. ir D. P. lygiomis dalimis iš kiekvieno, t. y. po 61 Eur (iš viso 122,00 Eur) ieškovei „L. O.“ už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.