Šiaulių apygardos teismo sprendimas

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus įgaliotam atstovui V. B.,

trečiojo asmens Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos įgaliotam atstovui S. M. (2021 m. birželio 30 d. teismo posėdyje),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. K. patikslintą ieškinį atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui (po reorganizacijos – Panevėžio skyrius) (toliau – ir VSDFV skyrius) dėl žalos atlyginimo dėl sveikatos sužalojimo, trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų, biudžetinė įstaiga Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai

Motyvuojamoji dalis

7. Atsakovas VSDFV skyrius atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašo taikyti ieškinio senatį ir jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog L. K. iš (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio buvo terminuotam laikui priteisiamas ir mokamas žalos atlyginimas. Vėliausiuoju teismo sprendimu ši žala buvo priteista iki 1979-01-01. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos potvarkiu Nr. 65 p. nuo 1980-02-06 likvidavus (duomenys neskelbtini) tarybinį ūkį, ieškovas į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo toliau nesikreipė. Atsakovo nuomone, ieškovas nepagrindė faktinių aplinkybių, kad (duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis pagal tuo metu galiojusią teismo nutartį neišmokėjo ir liko jam skolingas priteistos žalos dalį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-08-10 nutarimo Nr. 607 „Dėl žalos atlyginimo už pakenkimą sveikatai ar dėl nukentėjusiojo mirties mokėjimo keičiantis nuosavybės formoms“ (toliau – ir nutarimo) 6 punktu, privatizavus (reorganizavus) žemės ūkio įmonę, žalos atlyginimo įsiskolinimo mokėjimą tęsia Rajono valdyba įrodžius esant tokiam įsiskolinimui. Nutarimo 7 punkte įtvirtinta nuostata, kad jei reikalavimai dėl žalos atlyginimo iki nutarimo įsigaliojimo nebuvo pareikšti iki žemės ūkio įmonės privatizavimo, tokius reikalavimus po nutarimo įsigaliojimo nagrinėja teismas, o Rajono valdyba šioje byloje dalyvauja kaip atsakingo už žalą asmens teisių ir pareigų perėmėjai. Šiuo atveju ieškovas pats ieškinyje teigia, kad toliau po 1979 m. į teismą nesikreipė ir žalos atlyginimo neprisiteisinėjo. 1997 m. liepos 1 d. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinasis įstatymas nustato žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine ligą tvarką, dydį bei asmenis, turinčius teisę į šį atlyginimą. Šio įstatymo taikymo tvarka nustatyta Tvarkos apraše, kuriame nustatyta, kad Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais prievolė mokėti nukentėjusiesiems žalos atlyginimą pereina VSDFV teritoriniams skyriams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 571 Tvarkos aprašo 1 punktas, kada reikalavimus atlyginti žalą tenkina valstybė (Sodros teritoriniai skyriai), buvo papildytas 1.3 papunkčiu: „kai žalos atlyginimą dėl nelaimingų atsitikimų, įvykusių dėl darbuotojų kaltės, mokėjo buvusios žemės ūkio įmonės (kolūkiai, valstybiniai ūkiai) iki jų privatizavimo (reorganizavimo)“. Ieškovui nelaimingas atsitikimas, kurio metu jis patyrė sužalojimus, įvyko ne darbe ar pakeliui į/iš darbo, todėl žalos atlyginimas nebuvo įmanomas nesant teisinio pagrindo. Pagal šį Tvarkos aprašą, siekiant, kad žala pereitų Fondo teritoriniams skyriams, žalos gavėjas privalėjo pateikti prašymą, teismo sprendimą ir pažymą apie darbingumo netekimo procentus. Šiuo atveju iš byloje pateiktų faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovas ir tuomet į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo taip pat nesikreipė, žalos neprisiteisė, prašymo bei medicininių dokumentų, patvirtinančių darbingumo netekimo dėl sužalojimo autoavarijoje, nepateikė. Ieškovui nuo 1993-04-15 neterminuotai buvo nustatyta III invalidumo grupė „dėl bendrojo susirgimo“. 2006-03-03 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba nustatė ieškovui 75 procentus netekto darbingumo lygį iki senatvės pensijos amžiaus, t. y. iki 2008-02-19. Ieškovas nepateikė duomenų, ar 2006 m. nustatytas netekto darbingumo lygis yra pilnai susijęs su 1975 m. įvykusiu nelaimingu atsitikimu. Be sužalojimų, dėl kurių jam nustatytas netektas darbingumas, galėjo būti nustatyti ir kiti susirgimai, kurie galėjo įtakoti netekto darbingumo procentą.

8. Atsakovui visiškai nesuprantama, kokiu pagrindu ieškovas prašo priteisti žalos atlyginimą nuo 2006-03-03 iki šios dienos, netektas darbingumas jam nustatytas tik nuo 2006-03-03 iki 2008-02-09. Tvarkos 6¹ punkte nustatyta, jog kai žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei pagal šios tvarkos 1.3 papunktį, žalos atlyginimo gavėjo gyvenamosios vietos teritoriniams skyriams pateikiami šie dokumentai: prašymas, teismo sprendimas arba buvusio žalos atlyginimo mokėtojo sprendimas (įsakymas) ir pažyma apie darbingumo netekimo procentus, buvusios žemės ūkio įmonės (kolūkio, valstybinio ūkio), kuri atsakinga buvo už žalos atlyginimo mokėjimą, privatizavimą (reorganizavimą) įrodantys dokumentai. Teismo sprendimo ieškovas neturi, žalą teisme jis prisiteisė tik iki 1979-01-01. Teisės aktų nuostatos labai aiškiai reglamentuoja atvejus, kai žalos atlyginimo mokėjimas pereina valstybei pagal Tvarkos 1.3 punktą, būtinai turi būti galiojantis ir vykdytinas teismo sprendimas.

13. Dublike, atsiliepdamas į atsakovo atsiliepimą į ieškinį, ieškovas L. K. dar kartą pažymėjo, jog savo reikalavimą dėl žalos priteisimo iš atsakovo grindžia Tvarkos aprašu, iš kurio 1 punkte suformuluotų nuostatų yra akivaizdu, kad ši tvarka reglamentuoja ne tik žalos atlyginimo dėl sveikatos sužalojimo atvejus, kai reikalavimus atlyginti žalą tenkina valstybė pagal Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 18¹ straipsnio 1 dalį, bet ir kitus atvejus, tame tarpe ir tokius (Tvarkos 1.3. punktas), kai žalos atlyginimą dėl nelaimingų atsitikimų, įvykusių dėl darbuotojų kaltės, mokėjo buvusios žemės ūkio įmonės (kolūkiai, valstybiniai ūkiai) iki jų privatizavimo (reorganizavimo). Papildomai nurodė, jog tai, kad nedarbingumas buvo nustatytas tik iki jo senatvės pensijos amžiaus, nereiškia, kad po šio termino jo nedarbingumas išnyko ir jis vėl yra darbingas. Tai, kad ieškovo būklė jokiu būdu nėra pagerėjusi, patvirtina ir aukščiau minėti teismui kartu su ieškiniu pateikti Respublikinės Šiaulių ligoninės 2020-02-27 Medicinos dokumentų išrašas/siuntimas bei VšĮ Kuršėnų ligoninės 2020-02-25 Ambulatorinio apsilankymo aprašymas. Kodėl trečiasis asmuo nedarbingumą nustatė tik iki jo senatvės pensijos amžiaus, ieškovas nežino. Jam jau išėjus į pensiją, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus 2008-04-18 sprendimu Nr. 08- 341 „Dėl specialiųjų poreikių lygio nustatymo L. K., kuriam darbingumo lygis buvo nustatytas iki senatvės pensijos amžiaus“ neterminuotai buvo nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis. Be to, VSDFV Šiaulių skyriaus 2009-01-22 sprendimu “D. L. K. valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos perskaičiavimo” yra nuspręsta ieškovui mokėti valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją iki gyvos (duomenys neskelbtini). Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas prašo priteisti iš atsakovo ir žalos atlyginimo įsiskolinimą už laikotarpį iki jo senatvės pensijos amžiaus, todėl atsakovo argumentas, kad ieškovas neturi teisės į žalos atlyginimo mokėjimą ar priteisimą, yra nepagrįstas.

15. Nurodo, jog vadovaujantis CK 1.134 straipsnio l punktu, ieškiniams dėl žalos atlyginimo dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo ieškinio senatis netaikoma, todėl atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties taikymo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teismas konstatuoja:

II. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

23. Šiaulių rajono liaudies teismo 1975-11-26 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) P. V. ( (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio vairuotojas) buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme, lygtinai atleidžiant nuo laisvės atėmimo bausmės ir privalomai pasiunčiant į darbą vidaus reikalų organų nurodytose vietose nustatytam bausmės laikui, už tai, jog 1975 m. liepos 13 d., 15 val. 30 min., vairuodamas (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio automašiną (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir važiuodamas Kuršėnų mieste P. Z. gatve link centro, P. Z. ir (duomenys neskelbtini) aikštės gatvių sankryžoje, pažeidė Kelių eismo taisyklių 3 ir 113 straipsnius, padarė kairį posūkį nepraleisdamas tiesiai važiuojančio motociklo, ir motociklas atsitrenkė į automašinos priekį. Motociklo vairuotojui L. K. padaryti sunkūs kūno sužalojimai.

24. Šiaulių rajono liaudies teismo 1976 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovui L. K. iš (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio, kaip transporto priemonės savininko, buvo priteistas 2 050 rublių žalos atlyginimas už sudaužytą motociklą, sugadintus drabužius ir darbo užmokesčio skirtumą tarp pensijos ir gauto iki sužalojimo atlyginimo (eismo įvyko metu ieškovas dirbo (duomenys neskelbtini)) ((duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis su ieškiniu sutiko). Sprendime nurodyta, jog 1975 m. lapkričio 17 d. L. K. pripažintas antros grupės invalidu ir jam metam laiko, t. y. iki 1976 m. lapkričio 17 d., paskirta invalidumo pensija po 84 rublius ir 38 kapeikas, dėl ko per 12 mėnesių skirtumas tarp gauto atlyginimo ir pensijos sudarys 1237 rublius 32 kapeikas, kas, be kitų išlaidų, ir buvo priteista. Taigi, invalidumo pensijai esant 84 rubliams ir 38 kapeikoms, skirtumas tarp pensijos ir gauto atlyginimo kas mėnesį sudarė 103 rublius ir 11 kapeikų.

25. Šiaulių rajono liaudies teismo 1977 m. balandžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovui L. K., kuris tapo antros grupės invalidu, invalidumas nustatytas nuo 1976 m. lapkričio 17 d. iki 1977 m. birželio 14 d., už ankstesnį laiką, už kurį žala neatlyginta, iš (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio buvo priteista 412 rublių ir 44 kapeikos, o nuo 1977 m. kovo 17 d. iki 1977 m. birželio 14 d. – po 103 rublius ir 11 kapeikų ((duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis su ieškiniu sutiko).

26. Šiaulių rajono liaudies teismo 1978 m. gegužės 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovui L. K. iš (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio priteista atlyginti 1134 rublius 21 kapeiką už laikotarpį nuo 1977-06-14 iki 1978-05-14, ir po 103 rublius 11 kapeikų kas mėnesį nuo1978-05-14 iki 1979-01-01 ((duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis su ieškiniu sutiko). Sprendime nurodyta, jog ieškovas šiuo metu yra antros grupės invalidas, gauna 84 rublius 38 kapeikas pensijos, o jo atlyginimo vidurkis sudarė 187 rublius 49 kapeikas.

27. Akmenės rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1980-02-07 potvarkyje „Dėl likvidacinės komisijos sudarymo“ nurodyta, jog remiantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1980 m. vasario 6 d. potvarkiu Nr. 65 p. „(duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio likvidavimo“, sudaryta likvidacinė komisija jo veiklai nutraukti ir turtui perduoti, nurodyta (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio direktoriui perduoti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kolūkiams ((duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio teisių ir pareigų perėmėjai) visą turtą bei kitus ūkio aktyvus ir pasyvus pagal 1980-01-01 balansą, ūkį likviduoti ir turtą perduoti iki 1980-03-05.

28. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė buvo likviduota Lietuvos Respublikos Akmenės rajono valdybos 1992-07-31 potvarkiu Nr. 252 ir 1992-10-12 potvarkiu Nr. 326, (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė – Lietuvos Respublikos Akmenės rajono valdybos 1992-10-12 potvarkiu Nr. 326, o (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė – Lietuvos Respublikos Akmenės rajono valdybos 1992-12-10 potvarkiu Nr. 528.

29. Šiaulių medicininės darbingumo ekspertizės komisija nuo 1975-11-17 iki 1976-11-17 L. K. pripažino II grupės invalidu, invalidumo priežastis – bendras susirgimas, kasmet invalidumas buvo tęsiamas dar metams, kol galų gale nedarbingumas nustatytas iki 2008-02-19, o nuo 2008-02-19 ieškovui mokama senatvės pensija.

30. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus ekspertizės akte (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ekspertizės aktas) pateikta išvada, jog L. K. 1975-07-13 eismo įvykio metu patyrė (duomenys neskelbtini) lūžimus, dėl ko po aukščiau minėtos kairės (duomenys neskelbtini) traumos yra išlikę liekamieji reiškiniai: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). L. K. dėl 1975-07-13 patirtos (duomenys neskelbtini) traumos liekamieji reiškiniai atitinka 25 procentų pastovaus bendrojo darbingumo netekimo.

III. Teisiniai ir faktiniai argumentai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas

Ieškinys netenkinamas.

31. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota, jog ieškovas L. K. buvo sužalotas 1975-07-13 kilusio eismo įvykio metu, eismo įvykio kaltininkas – (duomenys neskelbtini) tarybinio ūkio vairuotojas, ir iš minėto ūkio kasmet nuo 1976 iki 1979 metų teismo sprendimais buvo priteisiamas žalos atlyginimas ieškovui, lygus skirtumui tarp ieškovo atlyginimo vidurkio (187 rubliai ir 49 kapeikos) ir jam mokamos invalidumo pensijos (84 rubliai ir 38 kapeikos), t. y. 103 rubliai 11 kapeikų. Invalidumas ieškovui buvo nustatinėjamas kasmet, todėl jis kasmet turėjo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo. Kaip nurodo ieškovas ir ką patvirtina 1980-02-07 potvarkis „Dėl likvidacinės komisijos sudarymo“ (žr. šio sprendimo 27 punktą), (duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis iki 1980-03-08 buvo likviduotas, todėl ieškovas į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo nebesikreipė, tačiau Ekspertizės aktas patvirtina, jog ieškovo netektas darbingumas dėl eismo įvykio metu patirto (duomenys neskelbtini) sužalojimo sudarė 25 procentus pastovaus bendrojo darbingumo netekimo.

32. Ieškovas ieškinio reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997 patvirtinto Žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 1.3 punktu, kuriame nurodoma, jog šis tvarkos aprašas reglamentuoja žalos atlyginimą dėl sveikatos sužalojimo, netekus maitintojo ar susirgus profesine liga, kai reikalavimus atlyginti žalą tenkina valstybė, kai žalos atlyginimą dėl nelaimingų atsitikimų, įvykusių dėl darbuotojų kaltės, mokėjo buvusios žemės ūkio įmonės (kolūkiai, valstybiniai ūkiai) iki jų privatizavimo (reorganizavimo). Tvarkos apraše nurodyta, jog jo 1 punkte nustatytais atvejais prievolę mokėti nukentėjusiesiems žalos atlyginimą vykdo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) teritoriniai skyriai, taigi, likvidavus tiek (duomenys neskelbtini) tarybinį ūkį, tiek jo teises ir pareigas perėmusias (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmones (paskutinę – 1992-12-10 potvarkiu) (žr. šio sprendimo 28 punktą), prievolę pagal minėtą teisinį reglamentavimą mokėti ieškovui žalos atlyginimą turėjo perimti VSDFV teritorinis padalinys. Taigi, atsakovas nagrinėjamu atveju yra tinkamas.

33. Tvarkos aprašo 3 punkte nurodyta, jog žalos atlyginimas šios tvarkos 1.3 papunktyje nurodytais atvejais mokamas vadovaujantis teismo sprendimu arba buvusio žalos atlyginimo mokėtojo sprendimu (įsakymu). Nagrinėjamu atveju paskutinis teismo sprendimas, kaip minėta, dėl žalos atlyginimo ieškovui priteisimo priimtas 1978 m. gegužės 24 d., nurodant mokėti žalos atlyginimą iki 1979-01-01 (pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, kasmet reikėjo nusistatyti invalidumą ir kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo), vėliau ieškovas į teismą nebesikreipė, nes sužinojęs, jog (duomenys neskelbtini) tarybinis ūkis likviduotas, manė, jog jam žalos atlyginimas nebepriklauso. Tačiau akivaizdu, jog ieškovo L. K. (duomenys neskelbtini) būklė, įvertinus jos sužalojimus po 1975-07-13 eismo įvykio ir net penkias po to atliktas operacijas, negalėjo pagerėti tiek, kad jis vėl būtų tapęs visiškai darbingas, kas konstatuojama ir Ekspertizės akte pateikiant išvadą, jog dėl 1975-07-13 eismo įvykio metu patirto (duomenys neskelbtini) sužalojimo ieškovas neteko 25 procentų pastovaus bendrojo darbingumo. Todėl, vertinant tai, jog eismo įvykis tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su ieškovo bent jau mažiausiai 25 procentais netekto darbingumo, būtų neteisinga teigti, kad ieškovas, vien dėl to, jog nesikreipė į teismą, tapo darbingas ir jam žalos atlyginimas nebepriklausė. Taigi, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, konstatuotina, jog ieškovui padarytos žalos dydis turi būti skaičiuojamas ir nuo 1979-01-01, laikant, jog teismo sprendimu priteistas 103 rublių ir 11 kapeikų žalos atlyginimas jam turi būti mokamas iki jis sulauks senatvės pensijos amžiaus (iš bylos duomenų nustatyta, jog nuo to laiko ieškovo darbingumas neatsistatė, o vis mažėjo).

34. Tačiau pažymėtina, jog žalos atlyginimo dydis dėl asmens sveikatos sužalojimo nustatomas tokia tvarka: 1) nustatoma pajamų suma, kurios netekta dėl sužalojimo (ji atitinka netekto darbingumo procentus); 2) iš gautos sumos atimama suma, atitinkanti nukentėjusiojo kaltės laipsnį (jeigu yra nustatyta nukentėjusiojo kaltė); 3) iš gautos sumos atimamos dėl sužalojimo mokamos socialinio draudimo išmokos (nedarbingumo, invalidumo pašalpos ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, jog ir aukščiau minėtais teismų sprendimais (žr. šio sprendimo 24-26 punktai) buvo priteisiamas skirtumas tarp ieškovo atlyginimo vidurkio ir jam išmokamos invalidumo pensijos.

35. Taipogi pažymėtina, kad jau ir pats tokios žalos apskaičiavimo mechanizmas suponuoja išvadą, jog žalos mokėjimas galimas tik iki darbingo amžiaus pabaigos, t. y. iki senatvės pensijos amžiaus, nuo kurio asmuo įgyja teisę į valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją. Taigi, ieškovui L. K. nuo 2008-02-19 gaunant senatvės pensiją, jo prašomas žalos atlyginimas dėl netekto darbingumo negali būti priteistas, tačiau būtų pagrindas spręsti dėl žalos už ieškiniu prašomą laikotarpį nuo 2006-03-30 iki 2008-02-19 priteisimo.

36. Kaip minėta, ieškovui buvo priteistas žalos atlyginimas po 103 rublius ir 11 kapeikų, kas šiuo metu sudarytų 3,56 Eur (103,11 rub./100/3,45280), ir kas yra labai mažai dėl pasikeitusios valstybės santvarkos, monetarinės politikos, šalies ekonominės situacijos, dėl to, teismo vertinimu, ieškovas pagrįstai prašo pakeisti paskutinį priteistą žalos atlyginimą vadovaujantis 1992-12-24 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 965 Dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų indeksavimo 4.2 punktu, kuriame nustatyta, jog nuo 1993-01-01 indeksuotas žalos atlyginimas, gaunamas už pakenkimą sveikatai, negali būti mažesnis už indeksuoto minimalaus darbo užmokesčio dalį, atitinkančią nukentėjusiojo profesinio darbingumo netekimo procentus. Ekspertizės akte nustatyta, jog dėl sužalojimų ieškovas neteko 25 procentų pastovaus bendrojo darbingumo. Vyriausybės nutarimais nuo 2005-07-01 buvo patvirtinta 550 Lt (159,29 Eur) minimali mėnesinė alga; nuo 2006-07-01 buvo patvirtinta 600 Lt (173,77 Eur) minimali mėnesinė alga; nuo 2007-07-01 buvo patvirtinta 700 Lt (202,73 Eur) minimali mėnesinė alga; nuo 2008-01-01 buvo patvirtinta 800 Lt (231,70 Eur) minimali mėnesinė alga. Taigi, atsižvelgiant į skaičiuojamuoju laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį, įvertinus netekto darbingumo lygį, yra apskaičiuotinos tokios sumos: 1) nuo 2006-03-30 iki 2006-07-01 – 119,47 Eur (3 mėnesiai x 159,29 Eur x 25 procentai = 119,47 Eur); 2) nuo 2006-07-01 iki 2007-07-01 - 521,31 Eur (12 mėnesių x 173,77 Eur x 25 procentai = 521,31 Eur); 3) nuo 2007-07-01 iki 2008-01-01 – 304,10 Eur (6 mėnesiai x 202,73 Eur x 25 procentai = 304,10 Eur); 4) nuo 2008-01-01 iki 2008-02-19 – 94,62 Eur (1 mėnuo x 231,70 Eur x 25 procentai = 57,93 Eur + 36,69 Eur už 19 dienų), kas bendroje sumoje sudaro 1 079,32 Eur.

37. Taipogi vertintina tai, jog VSDFV minimu laikotarpiu ieškovui mokėjo tokio dydžio invalidumo/netekto darbingumo pensiją: 1) nuo 2006-04-01 iki 2006-04-30 – 260,30 Lt (75,39 Eur); 2) nuo 2006-05-01 iki 2006-05-31 – 755,17 Lt (218,71 Eur); 3) nuo 2006-06-01 iki 2006-07-31 – po 500 Lt, viso 1 000 Lt (289,62 Eur); 4) nuo 2006-08-01 iki 2006-08-31 – 633,98 Lt (183,61 Eur); 5) nuo 2006-09-01 iki 2007-01-31 – po 566,99 Lt, viso 2 834,95 Lt (821,06 Eur); 6) nuo 2007-02-01 iki 2007-12-31 – po 647,37 Lt, viso 7 121,07 Lt (2062,40 Eur); 7) nuo 2008-01-01 iki 2008-02-29 po 732,99 Lt, viso 1 465,98 Lt (424,58 Eur). Taigi, akivaizdu, jog VSDFV ieškovui sumokėjo gerokai daugiau, nei šio sprendimo 36 punkte paskaičiuota žalos atlyginimo suma, todėl net ir konstatavus, kad atsakovas, kuris perėmė pagal šio sprendimo 32 punkte išdėstytą teisinį reglamentavimą prievolę mokėti žalą, šią žalą ieškovui (ieškovo prašomu laikotarpiu nuo 2006-03-30) jau yra atlyginęs. Kaip minėtą, vėlesniu laikotarpiu, nei ieškovas sulaukė pensinio amžiaus (2008-02-19), tokios žalos atlyginimas yra negalimas.

38. Atskirai reiktų pažymėti, jog ieškovas L. K. gerokai per vėlai ėmėsi ginti savo galimai pažeistas teises, kadangi dauguma medicininių dokumentų, reikalingų tikrajam darbingumo netekimo laipsniui nustatyti, jau buvo sunaikinti, ką patvirtina ir VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės 2021-07-16 raštas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog L. K. 1975 metų gydymo stacionare ligos istorija yra sunaikinta 2001 metais, todėl jos pateikti teismui nėra galimybės (prašymą teismas teikė rinkdamas medicininius dokumentus ekspertizei), ir yra išlikęs tik 1975-07-13 įrašas apie atliktą operaciją chirurginių operacijų stacionare registravimo žurnale, kas, be kita ko, ir buvo pateikta ekspertams ekspertizės atlikimui. Nors galimai ieškovas 1975-07-13 eismo įvykio metu patyrė ir sunkią (duomenys neskelbtini) traumą, kas įtakojo jo netektą darbingumą ir galimai būtų įtakoję žalos dydį, nei teismui, nei ekspertam tokie medicininiai įrašai nebuvo pateikti, nes akivaizdu, jog jie neišlikę, dėl ko ekspertai negalėjo tokių sužalojimų aptarti ir įvertinti ekspertizės akte. Taigi, visos aptartos aplinkybės leidžia daryti teismui išvadą, jog ieškovo prašoma priteisti žala pagal jam nustatytą netekto darbingumo po 1975-07-13 eismo įvykio lygį yra atlyginta, žalos dėl netekto darbingumo mokėjimas galimas tik iki asmuo sulaukia pensinio amžiaus, šiuo atveju iki 2008-02-19, todėl ieškinys netenkinamas.

39. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai (ir dėl ieškinio senaties taikymo) teisinės reikšmės galutinio teismo sprendimo priėmimui neturi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

IV. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

40. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Taigi, ieškinio netenkinus, atsakovas ir jo pusėje esantis trečiasis asmuo turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nei atsakovas, nei trečiasis asmuo duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė ir jų priteisti neprašė.

41. (duomenys neskelbtini) garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu, kuris bylos nagrinėjimo laikotarpiu buvo tęsiamas, 100 procentų yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų mokėjimo, todėl, ieškinį atmetus, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinio netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Šiaulių apygardos teisme.