- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-04-25
- Bylos Nr.
- e2A-270-302/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00132-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Danguolė Martinavičienė, Aldona Tilindienė
- Ieškovas
- L. K.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. K. ieškinį atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atveju, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – biudžetinė įstaiga Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas L. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Panevėžio skyriaus priteisti: 1) 39 514,84 Eur žalos atlyginimo įsiskolinimą nuo 2006 m. kovo 30 d. iki 2020 m. liepos 1 d., t. y. iki ieškinio pateikimo teismui; 2) žalos atlyginimą nuo ieškinio pateikimo dienos, mokamą neterminuotai periodinėmis išmokomis, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalios mėnesinės algos dydį bei ieškovui nustatytą netekto darbingumo lygį; 3) valstybės turėtas bylinėjimosi išlaidas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
2. Ieškovas nurodė, kad 1975 m. liepos 13 d. Kuršėnų mieste autoįvykio metu patyrė sunkius kūno sužalojimus – lūžo kairės kojos šlaunikaulis, abu blauzdos kaulai, sužalotas žandikaulis, ieškovas neteko dalies dantų. Dėl patirtų sužalojimų ieškovui išsivystė (duomenys neskelbtini). Šiaulių miesto medicininės socialinės ekspertizės komisija 1975 m. lapkričio 17 d. darbingumo ekspertizės aktu ieškovui nustatė II invalidumo grupę (iki 1976 m. gruodžio 1 d.). Vėliau buvo nustatyta III invalidumo grupė. 2006 m. kovo 30 d. darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. 1509 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ieškovui nustatė 75 procentų netekto darbingumo lygį. Autoįvykio kaltininkas P. V., tuometinio Akmenės rajono Agluonos tarybinio ūkio vairuotojas, 1975 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-75-75 buvo pripažintas kaltu. Ieškovui iš Akmenės rajono Agluonos tarybinio ūkio, kaip padidinto pavojaus šaltinio savininko, buvo priteistas žalos atlyginimas. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus neįgalumas buvo nustatomas terminuotai ir ieškovas kiekvienais metais turėjo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Akmenės rajono Agluonos tarybinis ūkis likviduotas 1980 m. Nuo to laiko ieškovas daugiau dėl žalos atlyginimo į teismą nesikreipė. Akmenės rajono Agluonos tarybinio ūkio turtas perėjo Alkiškių, Kivylių ir Jučių kolūkiams. Šie kolūkiai po privatizavimo virto žemės ūkio įmonėmis ir buvo likviduotos. Žalos atlyginimo prievolės mokėjimas turėjo pereiti savivaldybėms, vėliau – VSDFV teritoriniams skyriams. Nuo 2008 m. ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl žalos atlyginimo mokėjimo, tačiau atsakovas nurodydavo skirtingas atsisakymo atlyginti žalą priežastis. Kad ieškovo ligos ir būklės, kurių pagrindu yra nustatytas nedarbingumas, yra po 1975 m. patirto įvykio, įrodo viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) (duomenys neskelbtini) 2020 m. vasario 27 d. Medicinos dokumentų išrašas / siuntimas bei VšĮ (duomenys neskelbtini) 2020 m. vasario 25 d. Ambulatorinio apsilankymo aprašymas. Pagal 1997 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 997 patvirtinto Dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 1.3 papunktį reikalavimus atlyginti žalą tenkina valstybė, kai žalos atlyginimą dėl nelaimingų atsitikimų, įvykusių dėl darbuotojų kaltės, mokėjo buvusios žemės ūkio įmonės (kolūkiai, valstybiniai ūkiai) iki jų privatizavimo (reorganizavimo). Tvarkos 11 punkte nustatyta, kad Tvarkos 1.3 papunktyje nurodytu atveju žalos atlyginimas mokamas nuo 2003 m. sausio 1 d. Ieškovui 2006 m. kovo 30 d. Darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. 1509 iki ieškovo pensinio amžiaus nustatytas 75 procentų netekto darbingumo lygis nėra pakitęs, todėl, atsižvelgiant į skaičiuojamuoju laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 30 d. iki 2020 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį, įvertinus netekto nedarbingumo lygį, yra apskaičiuotinas ir priteistinas 39 514,84 Eur žalos atlyginimas. Taip pat ieškovui iš atsakovo turėtų būti priteistas žalos atlyginimas, atsižvelgiant į Lietuvos Respulikos Vyriausybės nustatytą minimalios mėnesinės algos dydį bei nustatytą netekto darbingumo lygį, mokamas periodinėmis išmokomis neterminuotai nuo ieškinio pateikimo dienos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas buvo sužalotas 1975 m. liepos 13 d. eismo įvykio metu, eismo įvykio kaltininkas – Akmenės rajono Agluonos tarybinio ūkio vairuotojas, ir iš minėto ūkio kasmet nuo 1976 metų iki 1979 metų teismo sprendimais buvo priteisiamas žalos atlyginimas ieškovui, lygus skirtumui tarp ieškovo atlyginimo vidurkio (187 rubliai ir 49 kapeikos) ir jam mokamos invalidumo pensijos (84 rubliai ir 38 kapeikos). Agluonos tarybinis ūkis iki 1980 m. kovo 8 d. buvo likviduotas, ieškovas į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo nebesikreipė. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (toliau – VTMT) Vilniaus skyriaus ekspertizės aktas Nr. EKG 3(133)/2022(01) patvirtina, kad ieškovo netektas darbingumas dėl eismo įvykio metu patirto kojos sužalojimo sudaro 25 procentus pastovaus bendrojo darbingumo netekimo. Vertindamas tai, kad eismo įvykis tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su ieškovo mažiausiai 25 procentais netekto darbingumo, teismas sprendė, kad būtų neteisinga teigti, jog ieškovas, vien dėl to, kad nesikreipė į teismą, tapo darbingas ir jam žalos atlyginimas nebepriklausė. Teismas nurodė, kad ieškovui padarytos žalos dydis turi būti skaičiuojamas ir nuo 1979 m. sausio 1 d., laikant, jog teismo sprendimu priteistas 103 rublių ir 11 kapeikų žalos atlyginimas jam turi būti mokamas iki jis sulauks senatvės pensijos amžiaus (iš bylos duomenų teismas nustatė, kad nuo to laiko ieškovo darbingumas neatsistatė, o vis mažėjo).
5. Teismas nurodė, kad ieškovas ieškinio reikalavimą grindžia Aprašu, kurio 1.3 papunktyje nurodoma, jog šis Aprašas reglamentuoja žalos atlyginimą dėl sveikatos sužalojimo, netekus maitintojo ar susirgus profesine liga, kai reikalavimus atlyginti žalą tenkina valstybė, kai žalos atlyginimą dėl nelaimingų atsitikimų, įvykusių dėl darbuotojų kaltės, mokėjo buvusios žemės ūkio įmonės (kolūkiai, valstybiniai ūkiai) iki jų privatizavimo (reorganizavimo). Tvarkos apraše nurodyta, kad jo 1 punkte nustatytais atvejais prievolę mokėti nukentėjusiesiems žalos atlyginimą vykdo VSDFV teritoriniai skyriai, todėl, likvidavus tiek Agluonos tarybinį ūkį, tiek jo teises ir pareigas perėmusias Alkiškių, Jucių ir Kivylių žemės ūkio įmones, prievolę mokėti ieškovui žalos atlyginimą turėjo perimti VSDFV teritorinis padalinys – atsakovas nagrinėjamu atveju yra tinkamas.
Šalies argumentai
6. Teismas sprendė, kad ieškovui nuo 2008 m. vasario 19 d. gaunant senatvės pensiją, jo prašomas žalos atlyginimas dėl netekto darbingumo negali būti priteistas, tačiau būtų pagrindas spręsti dėl žalos už ieškiniu prašomą laikotarpį nuo 2006 m. kovo 30 d. iki 2008 m. vasario 19 d. priteisimo. Ieškovui buvo priteistas žalos atlyginimas po 103 rublius ir 11 kapeikų, kas šiuo metu sudarytų 3,56 Eur, ir kas yra labai mažai dėl pasikeitusios valstybės santvarkos, monetarinės politikos, šalies ekonominės situacijos, dėl to teismas vertino, kad ieškovas pagrįstai prašo pakeisti paskutinį priteistą žalos atlyginimą vadovaujantis 1992 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 965 Dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų indeksavimo 4.2 punktu, kuriame nustatyta, jog nuo 1993 m. sausio 1 d. indeksuotas žalos atlyginimas, gaunamas už pakenkimą sveikatai, negali būti mažesnis už indeksuoto minimalaus darbo užmokesčio dalį, atitinkančią nukentėjusiojo profesinio darbingumo netekimo procentus. Vyriausybės nutarimais nuo 2005 m. liepos 1 d. buvo patvirtinta 550 Lt (159,29 Eur), nuo 2006 m. liepos 1 d. – 600 Lt (173,77 Eur), nuo 2007 m. liepos 1 d. – 700 Lt (202,73 Eur), nuo 2008 m. sausio 1 d. – 800 Lt (231,70 Eur) minimali mėnesinė alga. Atsižvelgdamas į skaičiuojamuoju laikotarpiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį, įvertinęs netekto darbingumo lygį (25 procentus), teismas apskaičiavo tokias sumas: 1) nuo 2006 m. kovo 30 d. iki 2006 m. liepos 1 d. – 119,47 Eur (3 mėnesiai x 159,29 Eur x 25 procentai = 119,47 Eur); 2) nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d. – 521,31 Eur (12 mėnesių x 173,77 Eur x 25 procentai = 521,31 Eur); 3) nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2008 m. sausio 1 d. – 304,10 Eur (6 mėnesiai x 202,73 Eur x 25 procentai = 304,10 Eur); 4) nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. vasario 19 d. – 94,62 Eur (1 mėnuo x 231,70 Eur x 25 procentai = 57,93 Eur + 36,69 Eur už 19 dienų), viso – 1 079,32 Eur. VSDFV minimu laikotarpiu ieškovui mokėjo invalidumo / netekto darbingumo pensiją: nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. balandžio 30 d. – 260,30 Lt (75,39 Eur); 2) nuo 2006 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. gegužės 31 d. – 755,17 Lt (218,71 Eur); 3) nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2006 m. liepos 31 d. – po 500 Lt, viso 1 000 Lt (289,62 Eur); 4) nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 31 d. – 633,98 Lt (183,61 Eur); 5) nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. sausio 31 d. – po 566,99 Lt, viso 2 834,95 Lt (821,06 Eur); 6) nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – po 647,37 Lt, viso 7 121,07 Lt (2 062,40 Eur); 7) nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. vasario 29 d. po 732,99 Lt, viso 1 465,98 Lt (424,58 Eur). VSDFV ieškovui sumokėjo gerokai daugiau, nei teismo paskaičiuota žalos atlyginimo suma, todėl net ir konstatavus, kad atsakovas, perėmė prievolę mokėti žalą, teismas sprendė, kad šią žalą ieškovui jo prašomu laikotarpiu atsakovas nuo 2006 m. kovo 30 d. jau yra atlyginęs.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas pažymėjo, kad ieškovas per vėlai ėmėsi ginti savo galimai pažeistas teises, kadangi dauguma medicininių dokumentų, reikalingų tikrajam darbingumo netekimo laipsniui nustatyti, jau buvo sunaikinti, ką patvirtina ir VšĮ (duomenys neskelbtini) 2021 m. liepos 16 d. raštas Nr. S-2708 (1.16), kuriame nurodyta, jog ieškovo 1975 metų gydymo stacionare ligos istorija yra sunaikinta 2001 metais, todėl jos pateikti teismui nėra galimybės, ir yra išlikęs tik 1975 m. liepos 13 d. įrašas apie atliktą operaciją chirurginių operacijų stacionare registravimo žurnale. Nors galimai ieškovas 1975 m. liepos 13 d. eismo įvykio metu patyrė ir sunkią galvos traumą, kas įtakojo jo netektą darbingumą ir galimai būtų įtakoję žalos dydį, nei teismui, nei ekspertam tokie medicininiai įrašai nebuvo pateikti, nes jie neišlikę, dėl ko ekspertai negalėjo tokių sužalojimų aptarti ir įvertinti ekspertizės akte.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovas L. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad žalos atlyginimas galimas tik iki senatvės pensijos amžiaus. Teismas nepagrįstai nurodė, kad VSDFV, mokėdamas ieškovui neįgalumo / netekto nedarbingumo pensiją, sumokėjo jam gerokai daugiau, nei ieškinyje reikalaujama žalos atlyginimo suma, todėl atsakovas šią žalą ieškovui jau yra atlyginęs. Kuo didesnės asmens pajamos, tuo daugiau yra mokama socialinio draudimo įmokų, tuo daugiau gaunama apskaitos vienetų (taškų) ir tuo didesnė yra asmens pensija. Jei ieškovas nebūtų patyręs sužalojimo, jis būtų gavęs didesnes pajamas, būtų gavęs didesnę senatvės pensiją. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad žalos atlyginimas dėl netekto darbingumo gali būti priteistas tik iki darbingo amžiaus pabaigos.
8.2. Teismas Ekspertizės aktą turėjo vertinti kritiškai, nes jame kaip liekamieji reiškiniai po 1975 m. liepos 13 d. eismo įvykio nenurodyti – osteoporozė (kaulų tankio sumažėjimas), osteomolitas, osteochondrozė, kairiojo inksto cista, lėtinė išeminė širdies liga. Nei ekspertai, nei teismas nevertino ieškovo argumentų, kad po eismo įvykio jis patyrė galvos traumą, jam buvo sužalotas žandikaulis, jis neteko dalies dantų, dėl ko išsivystė periodontitas. Dėl patirtos kojos traumos (kairės kojos kaulų deformacijos, sutrumpėjimo), ieškovui išsivystė stuburo iškrypimas, konstatuotas vėlesniuose medicininiuose dokumentuose. Ieškovo netekto nedarbingumo procentas yra didesnis nei 25 procentai.
8.3. Ieškovas po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo sužinojo, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) yra ieškovo ambulatorinė kortelė, kuri nebuvo pateikta į bylą ir kurioje gali būti duomenys apie ieškovo patirtus sužalojimus ir diagnozuotas ligas, kurių nevertino ekspertai ir teismas. Ambulatorinė kortelė buvo parodyta ieškovui, tačiau išaiškinta, kad, jei duomenys reikalingi teismui, teismas pats turi juos išsireikalauti.
Atsiliepimas
9. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
9.1. Aprašo nuostatos netaikomos šiuo atveju, nes vien iš Aprašo fabulos matyti, kad Aprašo nuostatos buvo skirtos reglamentuoti darbdavio ir jo pavaldinio – žalos atlyginimo kompensavimo klausimus nelaimingų atsitikimų darbe atvejais, kada įmonės darbuotojai patys susižaloja atlikdami nustatytas darbo funkcijas. Ieškovas teismo posėdžiuose patvirtino, kad autoįvykis įvyko ne darbo metu, jis autoįvykio metu neatliko jokių specialių darbo funkcijų, nebuvo pakeliui į ar iš darbo, o tuo metu tiesiog poilsiavo. Pagal autoįvykio metu galiojusį teisinį reglamentavimą, darbuotojo darbo metu įvykus nelaimingam atsitikimui ir jam patyrus sužalojimą, darbdavys surašydavo nustatytos formos aktą, kuriame nurodydavo įvykio datą, vietą, įvykio aplinkybes bei kitus reikšmingus įvykio faktus. Ieškovas teismui nepateikė akto originalo (ar nuorašo), pagrindžiančio, kad įvykis įvyko jo darbo metu. Šių duomenų neturi ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba, ankščiau vadinta Šiaulių miesto medicininės socialinės ekspertizės komisija, kuri 1975 m. lapkričio 17 d. darbingumo aktu ieškovui nustatė II invalidumo grupę, invalidumo priežastį nurodžiusi – bendras susirgimas. Ieškovo ir Agluonos tarybinio ūkio autoįvykio metu nesiejo jokie darbo santykiai, kadangi jis tuo metu dirbo Kuršėnų mechaninėje remonto gamykloje.
9.2. Tiek teismas, vertindamas bylos faktines aplinkybes bei priimdamas sprendimą, tiek ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, netinkamai taikė teisės normą. Ieškovą ir Agluonos tarybinį ūkį siejo ne darbo santykiai, o nukentėjusiojo ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civiliniai teisiniai santykiai. Atsakovas nėra atsakingas už tokio pobūdžio žalą, kadangi nelaikytinas tinkamu subjektu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, kuomet žala dėl sveikatos sutrikdymo yra atlyginama bendrais civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų pagrindais. Likvidavus Agluonos tarnybinį ūkį, šiuose teisiniuose santykiuose nebeliko kalto asmens, atsakingo už ieškovo patirtus sužalojimus autoįvykio metu. Nelikus kaltininko, nebegalimas tolimesnis žalos išieškojimas.
9.3. Lietuvos Respublikos Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – ŽANADSPLLĮ) 22 straipsnyje aiškiai nustatyti žalos atlyginimo mokėjimo terminai. Žalos atlyginimas nukentėjusiajam mokamas nuo darbingumo netekimo (dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga) nustatymo dienos, jeigu dėl netekto darbingumo kompensacijos skyrimo kreipiamasi per 3 metus nuo teisės į kompensaciją atsiradimo dienos. ŽANADSPLLĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu nukentėjusysis dėl žalos atlyginimo kreipėsi praėjus trejiems metams nuo teisės į žalos atlyginimą atsiradimo dienos, žalos atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos. Ieškovas teismo prašė žalą priteisti iki ieškinio pateikimo teismui dienos bei nuo ieškinio pateikimo datos neterminuotam laikui mokamą periodinėmis išmokomis, nors biudžetinė įstaiga Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) neįgalumą ieškovui nustatė tik iki senatvės pensijos amžiaus, t. y. iki 2008 m. vasario 19 d. (ieškovas šiai dienai yra pensinio amžiaus). ŽANADSPLLĮ 15 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad periodinė netekto darbingumo kompensacija mokama tik iki NDNT nustatyto darbingumo netekimo termino pabaigos, šiuo atveju ši data nustatyta iki 2008 m. vasario 19 d. Ieškovas netinkamai įvertino teisės aktus.
9.4. Ieškovas šioje byloje jam nustatytų neįgalumo / netekto darbingumo procentų nekvestionuoja, t. y. sutinka su kompetentingų institucijų darbuotojų, turinčių atitinkamą medicininį išsilavinimą, nustatytais darbingumo procentais išduotais nuo pat 1975 m. lapkričio 17 d. iki senatvės pensijos amžiaus, t. y. 2008 m. vasario 19 d., jų niekada anksčiau neginčijo, su jais sutiko. Ieškovas neginčija NDNT ieškovui nustatyto 75 procentų netekto darbingumo lygio 2006 m. kovo 30 d. Darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0019475. Teismui iš naujo vertinti ieškovo sveikatos būklę dėl įvykio, įvykusio prieš beveik 48 metus, kada didelės ieškovo medicininių dokumentų dalies saugojimo archyve terminas yra jau suėjęs ir jie yra sunaikinti, yra netikslinga, neracionalu, fiziškai neįmanoma. Tai pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus kitų žalas gaunančių asmenų atžvilgiu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė. Taip pat nėra pagrindo peržengti nagrinėjamos bylos ribas.
Dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir apeliacijos ribų
11. Šiaulių rajono liaudies teismo 1975 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-75-75 P. V. (Akmenės rajono Agluonos tarybinio ūkio vairuotojas) buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 3 metų laisvės atėmimo bausme su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, lygtinai atleidžiant nuo laisvės atėmimo bausmės ir privalomai pasiunčiant į darbą vidaus reikalų organų nurodytose vietose nustatytam bausmės laikui, už tai, jog 1975 m. liepos 13 d., 15 val. 30 min., vairuodamas Akmenės rajono Agluonos tarybinio ūkio automašiną GAZ-53, valstybinis Nr. 13-99 LIC, ir važiuodamas Kuršėnų P. Ziberto gatve link centro, P. Ziberto ir Ivinskio aikštės gatvių sankryžoje, pažeidė Kelių eismo taisyklių 3 ir 113 straipsnius, padarė kairį posūkį nepraleisdamas tiesiai važiuojančio motociklo JAVA 250, valstybinis ženklas 95-62 LIŽ, ir motociklas atsitrenkė į automašinos priekį. Motociklo vairuotojui L. K. padaryti sunkūs kūno sužalojimai.
12. Šiaulių rajono liaudies teismo 1976 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-265-76 ieškovui L. K. iš Akmenės rajono Agluonos tarybinio ūkio, kaip transporto priemonės savininko, buvo priteistas 2 050 rublių žalos atlyginimas už sudaužytą motociklą, sugadintus drabužius ir darbo užmokesčio skirtumą tarp pensijos ir gauto iki sužalojimo atlyginimo (eismo įvyko metu ieškovas dirbo Kuršėnų mechaninėje remonto gamykloje) (Agluonos tarybinis ūkis su ieškiniu sutiko). Sprendime nurodyta, jog 1975 m. lapkričio 17 d. L. K. pripažintas antros grupės invalidu ir jam metam laiko, t. y. iki 1976 m. lapkričio 17 d., paskirta invalidumo pensija po 84 rublius ir 38 kapeikas, dėl ko per 12 mėnesių skirtumas tarp gauto atlyginimo ir pensijos sudarys 1 237 rublius 32 kapeikas, kas, be kitų išlaidų, ir buvo priteista.
13. Šiaulių rajono liaudies teismo 1977 m. balandžio 1 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-137-77 nurodyta, kad L. K. tapo antros grupės invalidu, invalidumas nustatytas nuo 1976 m. lapkričio 17 d. iki 1977 m. birželio 14 d., už ankstesnį laiką, už kurį žala neatlyginta, iš Akmenės rajono Agluonos tarybinio ūkio buvo priteista 412 rublių ir 44 kapeikos, o nuo 1977 m. kovo 17 d. iki 1977 m. birželio 14 d. – po 103 rublius ir 11 kapeikų (Agluonos tarybinis ūkis su ieškiniu sutiko).
14. Šiaulių rajono liaudies teismo 1978 m. gegužės 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-78-78 ieškovui L. K. iš Akmenės rajono Agluonos tarybinio ūkio priteista atlyginti 1 134 rublius 21 kapeiką už laikotarpį nuo 1977 m. birželio 14 d. iki 1978 m. gegužės 14 d., ir po 103 rublius 11 kapeikų kas mėnesį nuo1978 m. gegužės 14 d. iki 1979 m. sausio 1 d. Sprendime nurodyta, kad ieškovas šiuo metu yra antros grupės invalidas, gauna 84 rublius 38 kapeikas pensijos, o jo atlyginimo vidurkis sudarė 187 rublius 49 kapeikas.
15. Akmenės rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1980 m. vasario 7 d. potvarkyje Dėl likvidacinės komisijos sudarymo nurodyta, kad remiantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1980 m. vasario 6 d. potvarkiu Nr. 65p „Dėl Agluonos tarybinio ūkio likvidavimo“ nuspręsta sudaryti likvidacinę komisiją jo veiklai nutraukti ir turtui perduoti. Nurodyta Agluonos tarybinio ūkio direktoriui perduoti Alkiškių, Kivylių ir Jučių kolūkiams (Agluonos tarybinio ūkio teisių ir pareigų perėmėjai) visą turtą bei kitus ūkio aktyvus ir pasyvus pagal 1980 m. sausio 1 d. balansą, ūkį likviduoti ir turtą perduoti iki 1980 m. kovo 5 d.
16. Alkiškių žemės ūkio įmonė buvo likviduota Lietuvos Respublikos Akmenės rajono valdybos 1992 m. liepos 31 d. potvarkiu Nr. 252 ir 1992 m. spalio 12 d. potvarkiu Nr. 326, Jucių žemės ūkio įmonė – Lietuvos Respublikos Akmenės rajono valdybos 1992 m. spalio 12 d. potvarkiu Nr. 326, o Kivylių žemės ūkio įmonė – Lietuvos Respublikos Akmenės rajono valdybos 1992 m. gruodžio 10 d. potvarkiu Nr. 528. Visos paminėtos žemės ūkio įmonės buvo privatizuotos vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 12 straipsniu.
17. Šiaulių medicininės darbingumo ekspertizės komisija nuo 1975 m. lapkričio 17 d. iki 1976 m. lapkričio 17 d. L. K. pripažino II grupės invalidu, kasmet invalidumas buvo tęsiamas dar metams. 2006 m. kovo 30 d. NDNT nustatė L. K. 75 procentų nedarbingumo lygį nuo 2006 m. kovo 30 d. iki 2008 m. vasario 19 d.
18. 2009 m. sausio 15 d. VSDF Šiaulių skyrius, atsakydamas L. K. į 2008 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. 116, be kita ko, išaiškino, kad jo netekto nedarbingumo pensija yra didesnė nei senatvės pensija, todėl jis turi teisę kreiptis į skyrių dėl netekto nedarbingumo pensijos mokėjimo. Taip pat išaiškino, kad pagal ŽANADSPLLĮ įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punktą (kai nukentėjusieji susirgo profesine liga arba buvo sužaloti dėl nelaimingo atsitikimo darbe, dirbdami buvusiose valstybinėse įmonėse iki jų privatizavimo) nėra pagrindo, nes L. K. neteko darbingumo dėl bendrų susirgimų, o ne dėl suluošinimo darbe.
19. 2019 m. rugsėjo 12 d. VSDF Šiaulių skyrius, atsakydamas L. K. į 2019 m. rugpjūčio 28 d. prašymą dėl žalos atlyginimo kompensacijos, nurodė, kad žalos atlyginimo išmokų skyrimo tvarką reglamentuoja ŽANADSPLLĮ ir Aprašas. Vadovaujantis ŽANADSPLLĮ 18¹ straipsniu ir Aprašu, tais atvejais, kai žalos atlyginimą dėl asmens sužalojimo juridiniai asmenys savo ar teismo sprendimu mokėjo bendrais 1964 m. civiliniame kodekse numatytais pagrindais, žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei, kai žemės ūkio įmonė (kolūkis, valstybinis ūkis), mokėjusi žalos atlyginimą, privatizuojama (reorganizuojama). Taip pat nurodė, kad tokiu atveju turi būti pateikti Aprašo 6¹ punkte nurodyti dokumentai.
20. 2019 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. DV–S-3-39799 VSDF Šiaulių skyrius L. K. nurodė, kad jis buvo sužalotas ne darbe, todėl ŽANADSPLLĮ nuostatos netaikytinos.
21. 2020 m. sausio 28 d. NDNT atsakė L. K. į 2020 m. sausio 14 d. prašymą dėl nedarbingumo lygio priežasties išaiškinimo, kad NDNT, nustatydama darbingumo lygį, vadovaujasi nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktu, profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktu ir pan. Kai sveikatos funkcijos sutrikdymas, dėl kurio asmuo netenka darbingumo, yra patiriamas buityje nelaimingo atsitikimo metu, autoįvykio metu, dėl ligos sukeltų padarinių ir pan., yra nurodoma darbingumo lygio priežastis „ligos ir būklės“. Išaiškino, kad susieti 1975 m. liepos 13 d. autoįvykio metu patirtus sužalojimus su netektu darbingumu ir teikti tokio pobūdžio išvadas NDNT nėra kompetentinga, negali nustatyti kitokio darbingumo lygio priežasties, nes įvykis atsitiko buityje.
22. VTMT Vilniaus skyriaus ekspertizės akte Nr. EKG 33(133)/2022(01) pateikta išvada, kad L. K.dėl po 1975 m. liepos 13 d. eismo įvykio patirtos kojos traumos liekamieji reiškiniai atitinka 25 procentų pastovaus bendrojo darbingumo netekimo.
23. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, sutinka su teismu, jog nagrinėjamu atveju taikytinas Aprašas, tačiau nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo išvada, kad ieškovas neturi teisės į žalos atlyginimą nuo ieškinio pateikimo dienos neterminuotai, nes žalos mokėjimas galimas tik iki darbingo amžiaus pabaigos; kad atsakovas, mokėdamas apeliantui invalidumo / netekto nedarbingumo pensiją, ieškovui sumokėjo gerokai daugiau, nei apelianto reikalaujama žalos atlyginimo suma, todėl atsakovas šią žalą apeliantui jau yra atlyginęs; kad nedarbingumo procentas dėl liekamųjų reiškinių po 1795 m. liepos 13 d. eismo įvykio yra 25 procentai. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad tiek teismas, tiek atsakovas klaidingai vertino teisės aktus, reglamentuojančius žalų skyrimo ir mokėjimo (perėjimo) tvarkas bei padarė klaidingas išvadas, jog žalą privalėjo atlyginti atsakovas.
24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, pritaria atsakovo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius žalos atlyginimą, kai reikalavimus atlyginti žalą tenkina valstybė.
Dėl Aprašo taikymo
25. Pirmosios instancijos teismas sutiko su apeliantu, kad likvidavus tiek Agluonos tarybinį ūkį, tiek jo teises ir pareigas perėmusias Alkiškių, Jucių ir Kivylių žemės ūkio įmones (paskutinę – 1992 m. gruodžio 10 d. potvarkiu), pagal Aprašą prievolę mokėti apeliantui žalos atlyginimą turėjo perimti VSDFV teritorinis padalinys. Atsakovas su tuo nesutikdamas, nurodo, kad vien iš Aprašo fabulos matyti, jog Aprašo nuostatos buvo skirtos reglamentuoti darbdavio ir jo darbuotojo žalos atlyginimo kompensavimo klausimus nelaimingų atsitikimų darbe atvejais, kada įmonės darbuotojai patys susižaloja tuo metu atlikdami nustatytas darbo funkcijas. Teisėjų kolegija pritaria šiems atsakovo argumentams.
26. Iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimo Nr. 997 Dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašo patvirtinimo matyti, kad Vyriausybė nutarė patvirtinti Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai ši prievolė pereina valstybei, tvarkos aprašą (Aprašą) vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (ŽANADSPLLĮ) 18¹ straipsnio 2 dalimi. ŽANADSPLLĮ įstatymo 18¹ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad 18¹ straipsnyje nurodytą žalos atlyginimo mokėjimo prievolės perėjimo valstybei tvarką nustato Vyriausybė. ŽANADSPLLĮ yra specialus žalos atlyginimą reglamentuojantis teisės aktas, kuris taikomas darbuotojams nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga atveju (ŽANADSPLLĮ įstatymo 1 straipsnis). Iš aptarto reglamentavimo seka išvada, kad Aprašas reglamentuoja žalos atlyginimą dėl sveikatos sužalojimo, netekus maitintojo ar susirgus profesine liga, kai reikalavimus atlyginti žalą tenkina valstybė dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga atvejais (Aprašo 1 dalis). Taigi ir apelianto prašytas taikyti Aprašo 1.3 papunktis, kuriame nustatyta, kad žalos atlyginimą dėl sveikatos sužalojimo, netekus maitintojo ar susirgus profesine liga valstybė tenkina, kai žalos atlyginimą dėl nelaimingų atsitikimų, įvykusių dėl darbuotojų kaltės, mokėjo buvusios žemės ūkio įmonės (kolūkiai, valstybiniai ūkiai) iki jų privatizavimo (reorganizavimo), taip pat taikytinas tik dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga atvejais. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614, kurioje kasacinis teismas konstatavo, kad darbuotojas, įgijęs teisę į žalos atlyginimą dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinio susirgimo, turi teisę į tokį atlyginimą ir toliau, jeigu jo darbovietėje įvyksta pasikeitimai, numatyti ŽANADSPLLĮ 18 ir 18¹ straipsniuose, tačiau tokios teisės šis įstatymas nenumato tretiesiems asmenims.
27. Apeliantas tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje patvirtino, kad eismo įvykis, kurio padarinys – sužalota apelianto sveikata, įvyko ne darbo metu. Agluonos Tarybinis ūkis mokėjo teismo sprendimais priteistą žalą kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Todėl atsakovas, pagal Aprašo 2 punktą, veikiantis kaip Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinis skyrius, neturi teisinio pagrindo mokėti žalos atlyginimą apeliantui nei pagal Aprašo 1.3 papunktį, nei pagal kitus Aprašo papunkčius. Pažymėtina, kad procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje apeliantas teigė, jog atsakovas iki ieškinio pateikimo teismui raštu pateiktuose atsakymuose apeliantui laikėsi skirtingos pozicijos dėl žalos atlyginimo mokėjimo pagal Aprašą, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Priešingai, iš byloje esančių atsakovo atsakymų apeliantui matyti, kad atsakovas apeliantui nuosekliai aiškino, jog jis buvo sužalotas ne darbe, todėl ŽANADSPLLĮ ir Aprašo nuostatos netaikytinos (žr. šios nutarties 18–20 punktą).
28. Nurodytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai sprendė, jog likvidavus Agluonos tarybinį ūkį, perduodant Agluonos Tarybinio ūkio turtą (aktyvus ir pasyvus) Alkiškių, Kivylių ir Jučių kolūkiams, o dar vėliau, jau Alkiškių, Kivylių ir Jučių žemės ūkio įmones privatizavus, prievolę mokėti apeliantui žalos atlyginimą pagal Aprašą perėmė atsakovas. Taigi ieškinys turėjo būti atmestas. Kadangi pirmosios instancijos teismas, atlikęs skaičiavimus, nustatė, kad į nustatytą atlygintinos žalos dydį įskaičius apeliantui mokamą invalidumo / netekto nedarbingumo pensiją, atsakovas žalą, paskaičiuotą iki pensinio amžiaus, yra atlyginęs, o nuo pensinio amžiaus žalos atlyginimas yra negalimas ir ieškinį vis dėlto atmetė, laikytina, kad priėmė teisingą sprendimą.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
29. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Aprašą, tačiau priėmė teisingą sprendimą atmesdamas ieškovo ieškinį, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai dėl žalos atlyginimo bei sveikatos sužalojimo laipsnio, nustačius, kad atsakovas neturi pareigos mokėti žalos atlyginimą pagal Aprašą, nekeičia sprendimo esmės.
30. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinio netenkinus, atsakovas turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
31. Ieškovas L. K. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimu 100 procentų yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą prie bylinėjimosi išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Taigi ieškovas nėra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kitai šaliai, priėmus ieškovui nepalankų procesinį sprendimą. Tačiau atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė ir jų priteisti neprašė. Todėl teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 24 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.