Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. gynėjo advokato Bogdano Chranovskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 54 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. spalio 6 d., 1.10 val., iki 2019 m. spalio 6 d., 16.00 val. (viena para), kai viena para prilyginama 2 MGL dydžio baudai, ir D. D. paskirta 52 MGL (2600 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuotas automobilis BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini).

BK 68 straipsnio pagrindu, D. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 3 metams uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones, termino pradžią skaičiuojant nuo 2019 m. spalio 6 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. D. nuteistas už tai, kad jis vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai etilo alkoholio koncentracija jo iškvėptame ore viršijo 1,51 promilės, t. y., jis 2019 m. spalio 6 d., apie 1.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. 5, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį BMW 525 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,69 promilių etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. D. gynėjas advokatas Bagdonas Chranovskis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 28 d. nuosprendį ir D. D. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti minėtą nuosprendį dalyje dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo ir sumažinti bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės uždraudimo naudotis specialiąja teise dydį iki minimumo, panaikinti paskirtą turto konfiskavimą.

2.6. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1-4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017). Teismas ne tik galėjo, bet ir turėjo pareigą visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti visas bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes.

2.9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7- 173/2014, 2K-440-976/2015). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, jog neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui. Vadovaujantis šiomis nuostatomis teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama, kad visos abejonės, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų išsklaidyti, aiškinamos kaltinamojo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-228/2014 ir kt.). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti įvykdyta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014).

2.10. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, jog nuosprendis dėl kaltės yra teisėtas ir pagrįstas, tuomet nesutinka su bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės dydžiu bei turto konfiskavimu. Teismas, skirdamas bausmę tik formaliai paminėjo ir išdėstė teorinius dalykus dėl BK 54 straipsnio nuostatų taikymo, tačiau minėto straipsnio nuostatų atitikimo padarytai veikai nedetalizavo. Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgė į 41 straipsnio nuostatas, taip pat į BK 54 straipsnio 2 dalies numatytas aplinkybes, tik išdėstė ginamąjį charakterizuojančius duomenis, tačiau nevertino jo asmenybės, nors visa jo asmenybę apibūdinanti informacija parodo, jog ginamasis yra socialiai tvirtai integravęsis į visuomenę, stengiasi būti jai naudingas, nėra pavojingas. Be to, jo padaryta veika yra žymiai mažiau pavojinga palyginus su tokios rūšies nusikaltimais, jokios nei turtinės, nei moralinės žalos niekam nepadaryta, jo vairuojamas automobilis nebuvo išvažiavęs į bendrą eismą ir t.t. Mano, jog siekiant įgyvendinti bausmės individualizavimo principą, svarstytina galimybė skirti jam straipsnio sankcijoje numatytą minimalų bausmės dydį, atidedant baudos sumokėjimą 2 metams, arba, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, spręsti dėl mažesnės nei minimalios bausmės paskyrimo.

2.11. Teismo nuosprendžiu konfiskuotas automobilis D. D. nepriklauso, jis nėra jo savininkas, o tam, kad galėtų būti priimtas toks sprendimas, būtina teisiškai panaikinti automobilio savininko V. M. nuosavybę į šį daiktą. Toks įsiteisėjęs sprendimas neegzistuoja.

2.12. Sprendžiant dėl kitos poveikio priemonės trukmės parinkimo, turi būti atsižvelgta į visas anksčiau paminėtas bausmės dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir būtina svarstyti galimybę sumažinti paskirtos kardomosios priemonės – specialios teisės atėmimo trukmę iki minimumo, tai yra iki vienerių metų. Teismas, skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę, visiškai neargumentavo tokios trukmės uždraudimo naudotis specialiąja teise, o toks formalus nuosprendžio surašymas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

3. Teismo posėdžio metu nuteistojo D. D. gynėjas advokatas Bagdonas Chranovskis prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. D. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apkaltinamajame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas neturi esminių trūkumų, nėra pagrindo išvadai, kad teismas būtų ignoravęs kokias nors svarbias bylos aplinkybes ir padaręs klaidų dėl esminių įrodymų turinio. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek D. D. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, o kuriais duomenimis nesiremia, argumentuotai nurodė, kodėl apeliantą pripažįsta kaltu. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu teisėjų kolegija neturi.

6. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, taip pat teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, netinkamai įvertino faktines aplinkybes, kadangi nėra paneigti paties nuteistojo parodymai. Apelianto manymu, jo parodymus pagrindžia liudytojo G. G. parodymai, kuris patvirtino, jog jie kartu nagrinėjamo įvykio vakarą vartojo alkoholį, o apeliantas pasibaigus jų susitikimui pėsčiomis nuėjo namo. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo G. G. parodymai nors ir patvirtina, jog apeliantas kartu su liudytoju vartojo alkoholį, tačiau liudytojas nematė jokių su nagrinėjamu įvykiu susijusių aplinkybių, nematė kaip D. D. įsėdo į automobilį ir ką jame veikė, tik patvirtina, jog nuteistasis į savo automobilį įsėdo būdamas neblaivus. Minėto liudytojo parodymai niekaip nepatvirtina nuteistojo parodymų, jog jis, grįždamas namo, tik įsėdo savo automobilį pasišildyti, tačiau automobiliu nevažiavo.

7. Apeliantas nurodo, jog skundžiamas nuosprendis priimtas remiantis vien tik liudytojo G. P. nenuosekliais, abejingais, kita bylos medžiaga nepatvirtintais, nepatikimais parodymais. Tokie apelianto argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apelianto kaltė įrodyta ne tik liudytojo G. P. parodymais, bet ir į įvykio vietą atvykusio pareigūno K. Š. parodymais bei įvykio vietoje užfiksuotomis nuotraukomis. Taigi akivaizdu, jog apelianto kaltė yra įrodyta remiantis įrodymų visuma, priešingai nei teigia apeliantas, nesuabsoliutinant liudytojo G. P. parodymų. Sutiktina su apelianto teiginiais, jog liudytojo parodymai tai subjektyviai jo paties suvoktos aplinkybės, tačiau liudytojo nurodytą įvykių eigą patvirtina kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai, t. y. įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, kurie patvirtina, kad už automobilio BMW galinio kairės pusės rato, bei prie priekinių automobilio ratų yra išvažinėta veja (t. 1., b. l. 10 – 17; 186.), kas, vertinant kartu su liudytojo G. P. parodymais, patvirtina, jog automobilis buvo užvestas ir judėjo. Liudytojas G. P. nurodė, jog matė kaip juda tvora, ne tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bet ir pranešdamas apie įvykį BPC. Iš BPC pateikto pranešimo matyti, kad, paskambinęs, liudytojas nurodė, kad <...> „Tai jisai, žodžiu, su mašina tranko į tą tvorą“ (t. 1., b. l. 62). Iš šių duomenų matyti, kad liudytojas suvokė, jog girdi metalo į metalą trenksmo garsą. Vėliau tapačias aplinkybes liudytojas nurodė ir viso bylos nagrinėjimo metu, taigi abejoti liudytojo parodymais nėra pagrindo. Duomenų, jog liudytojas G. P. turėtų motyvą nepagrįstai apkalbėti D. D., byloje nenustatyta.

8. Apelianto teigimu, liudytojo G. P. parodymuose yra neatitikimų, liudytojas atsakydamas į klausimą ar buvo automobilyje įjungti žibintai suabejojo, tačiau po to nurodė, jog negali pasakyti ar artima šviesa, ar gabaritai buvo įjungti, taip pat teismo posėdžio metu jis nurodė, kad iš savo buvimo vietos jis negalėjo pastebėti krypties, kuria judėjo automobilis, tačiau nuosekliai teigia, jog jis judėjo ir net trankėsi į tvorą, matė, kaip automobilis trankosi į tvoros segmentų padą, nors minėto pado liudytojas fiziškai matyti negalėjo, matė kaip judėjo tvora. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir skundžiamą nuosprendį nurodytus argumentus laiko nepagrįstais. Teismo vertinimu, natūralu, jog po įvykio praėjus tam tikram laikui, nagrinėjamu atveju - 6 mėnesiams, tam tikrų aplinkybių liudytojas galėjo neprisiminti. Šios aplinkybės, kurių liudytojas neprisiminė, nelaikytinos liudytojo parodymų esminiu neatitikimu ir nekelia abejonių dėl liudytojo parodymų, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais.

9. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nekyla abejonių, jog liudytojas pro savo buto virtuvės langą, esantį ketvirtame namo aukšte, galėjo matyti ir suvokti įvykį, dėl kurio skambino į BPC. Nors, apelianto teigimu, matomumą liudytojui užstojo kieme stovintis medis ir jo šakos, tačiau, vertinant byloje esančią fotonuotrauką (t. 1., b. l. 114), bei kitas nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka. Iš minėtos fotonuotraukos matyti, jog šalia namo augantis medis neužstoja matomumo tokia apimtimi, kad nebūtų galima matyti kieme vykstančių įvykių. Iš fotonuotraukų taip pat matyti, kad įvykio vakarą kiemas buvo apšviestas, kitų matomumui trukdančių objektų taip pat nenustatyta. Nors apeliantas nurodo, jog nėra tiksliai nustatyta, o pirmosios instancijos teismas nesutiko kreiptis dėl informacijos į hidrometeorologijos centrą, kuris galėtų pateikti duomenis apie įvykio metu buvusias oro sąlygas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, buvusioms oro sąlygoms nustatyti pakanka kitų byloje esančių duomenų. Byloje nei vienas iš liudytojų, nei pats nuteistasis nenurodė, jog įvykio dieną lytų ar būtų labai vėjuota, priešingai, liudytojai, duodami parodymus teisme nurodė, jog oro sąlygos matomumui netrukdė (t. 1., b. l. 195).

10. Apelianto teigimu, tai, jog liudytojo G. P. matomumas buvo ribotas patvirtina aplinkybė, jog skambindamas į BPC, jis, siekdamas įvardinti nuteistojo automobilio valstybinius numerius pasinaudojo žiūronais. Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, atkreiptinas dėmesys, jog automobilio valstybiniai numeriai yra žymiai mažesnio dydžio nei automobilis ar asmenys, todėl elementaru, jog tuo pačiu atstumu nutolę skirtingo dydžio objektai yra matomi skirtingai. Taigi, nurodyti apelianto argumentai nėra pagrindas teigti, jog liudytojas G. P. negalėjo aiškiai matyti ir tinkamai suvokti nuteistojo atliekamų veiksmų.

11. Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo teiginys, kad byloje esančios nuotraukos nepatvirtina fakto, kad išvažinėta veja yra nusikalstamo neblaivaus vairavimo pasekmės, nes pats nuteistasis nurodė ir tai nėra paneigta, jog pastatė automobilį minėtoje vietoje prieš tiriamą įvykį, be to ten važinėjo ir kiti automobiliai. Kaip matyti iš kartu su bylos nagrinėjimui teismui pateiktos medžiagos, t. y., pridėtų foto nuotraukų (t. 1., b. l. 15; 186.), tiek po nuteistojo automobilio priekiniais tiek ir po galiniais ratais, bei ir prieš juos, matomos išvažinėtos provėžos. Provėžos yra ryškios, akivaizdžiai atsiradusios dėl intensyvaus automobilio judėjimo pirmyn ir atgal, apelianto versija, jog tokias provėžas galėjo palikti kiti automobiliai yra nepagrįsta, kadangi akivaizdu, jog susidariusios provėžos yra tiesiai po BMW automobilio ratais, todėl realiai neįmanoma, jog kitas automobilis galėtų privažiuoti taip arti ir palikti tokias provėžas šalia stovinčio automobilio ar pats nuteistasis parkuodamas automobilį galėtų taip tiksliai sustoti ant jau ankščiau paliktų kito automobilio ratų žymių. Įvertinus minėtas fotonuotraukas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog automobilio provėžos yra neseniai išvažinėtos ir liudijančios intensyvų automobilio judėjimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nuteistasis buvo užvedęs savo automobilį ir juo važiavo kryptimis pirmyn ir atgal.

12. Nors apeliantas taip pat nurodo, jog jokio tikslo kur nors važiuoti neturėjo, tačiau kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 83 dalyje apibrėžta, kad transporto priemonės vairavimas, tai transporto priemonėje ar ant jos esančio asmens veiksmai, kuriais valdoma transporto priemonė. Taigi, nagrinėjamu atveju, nuteistasis būdamas neblaivus, atliko tam tikro pobūdžio automobilio valdymo veiksmus, tai yra, nors ir neturėdamas tikslo išvažiuoti į bendrąjį eismą, tačiau užvedęs automobilį, juo nedideliu atstumu judėjo pirmyn ir atgal, o tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog jis, būdamas neblaivus, vairavo automobilį ir taip padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

13. Įvertinęs skundžiamą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog teismas darė atitinkamas išvadas dėl nuteistojo veiksmų atsižvelgdamas į byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas aplinkybes, pašalinęs abejones nuteistojo kaltę tinkamai pagrindė išnagrinėtų įrodymų visetu. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymu ir nenukrypdamas nuo teismų praktikos, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, bei nepažeisdamas nekaltumo prezumpcijos nuostatų, pripažino apeliantą kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Dėl paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių

14. Apelianto teigimu, skirdamas bausmę D. D., teismas tik formaliai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į 41 straipsnio nuostatas ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, išdėstė ginamąjį charakterizuojančius duomenis, tačiau nevertino jo asmenybės, todėl paskyrė netinkamą bausmę. Su nurodytais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

15. BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, jog už šią nusikalstamą veiką baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į D. D. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (nuteistasis padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai), motyvus ir tikslus, kaltės formą (veika padaryta tyčia), įvertinęs tai, jog D. D. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas pirmą kartą, anksčiau nebuvo teistas, neturintis galiojančių administracinių nuobaudų, paskyrė jam švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą, o skirtinos baudos dydis nustatytas mažesnis nei bausmės vidurkis. Taigi priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgęs į bausmės skyrimui svarbias aplinkybes (padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, tai, kad nenustatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes) paskyrė teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

16. Apeliantas taip pat nurodo, jog padarytos veikos pavojingumas yra mažesnis nei įprastai, kadangi automobilis į bendrąjį eismą nebuvo išvažiavęs ir žala niekam nepadaryta, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog skiriant bausmę teismas atsižvelgė ir į nurodytinas aplinkybes. Apeliantui paskirta švelniausia galima bausmė ir skirtas mažesnis nei vidutinis baudos vidurkis. Nors nuteistasis nebuvo išvažiavęs į bendrąjį eismą ir savo veiksmais nesukėlė žalos, tačiau tai nemažina padarytos veikos pavojingumo ir dėl to galėtų būti paskirta mažesnė nei minimali bauda ar švelnesnė, nei straipsnio sankcijoje numatyta bausmė.

17. Apeliantas taip pat prašo atidėti paskirtos baudos mokėjimą dvejiems metams, tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų, pagrindžiančių nuteistojo sunkią finansinę padėtį ar yra kitokių aplinkybių pagrindžiančių tokio atidėjimo būtinybę. Taigi, byloje nenustačius ir nuteistajam nepateikus duomenų apie savo turtinę padėtį, apeliacinės instancijos teismas atidėti bausmės sumokėjimą dvejiems metams neturi jokio pagrindo.

18. Taip pat apeliantas nesutinka ir su paskirtu transporto priemonės-automobilio konfiskavimu, kadangi konfiskuotas automobilis nuteistajam nepriklauso, jis nėra jo savininkas, dėl to negalėjo būti konfiskuotas. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pirmosios apklausos metu nuteistasis nurodė, jog automobilis BMW priklauso jam, tačiau tam, kad būtų pigesnis vairuotojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas, automobilį registravo savo krikštatėvio V. M. vardu“ (t. 1., b. l. 76-78). Šią aplinkybę patvirtino ir V. M. apklausos metu nurodęs, jog automobiliu BMW jis nesinaudoja, automobilis tik registruotas jo vardu (t. 1., b. l. 38-39). Taigi, iš nurodytų duomenų akivaizdu, jog faktinis automobilio BMW savininkas yra D. D.. Taigi, D. D. priimdamas sprendimus dėl automobilio valdymo ir naudojimo, prisiėmė atsakomybę ir už visus galimus neteisėto automobilio panaudojimo teisinius padarinius, tarp jų ir šios transporto priemonės konfiskavimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, panaikinti nuteistajam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – transporto priemonės konfiskavimą, skunde nurodytais motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo.

19. Skunde apeliantas taip pat nesutinka su jam paskirtos teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminu. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 2 dalimi teismas uždraudžia naudotis specialia teise nuo vienerių iki penkerių metų, šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra 3 metai. Tiek baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise skyrimas, tiek ir šios priemonės konkretaus termino nustatymas yra teismo prerogatyva. Apeliantas nepateikė jokių naujų aplinkybių, kurios leistų byloje nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, nei jas vertino apylinkės teismas. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 3 metų teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Teismas, priešingai nei nurodo apeliantas, skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę įvertino nusikaltimo padarymo aplinkybes, taip pat aplinkybes, teigiamai charakterizuojančias kaltinamąjį (anksčiau neteistas, dirbantis). Maksimalus minėtos poveikio priemonės taikymo terminas yra 5 metai, todėl paskirtą terminą, byloje nustatytų aplinkybių kontekste, vertinti kaip aiškiai per ilgą ar neproporcingą bei pažeidžiantį BK 68 straipsnio nuostatas, nėra pagrindo. Kaip matyti iš bylos duomenų, D. D. 2015 m. buvo baustas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1 dalį, kuri numatė atsakomybę už transporto priemonių vairavimą esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas lengvas girtumas. Nors nuobauda yra negaliojanti (t. 1, b. l. 98), visgi ši aplinkybė vertintina tuo aspektu, jog D. D. jau buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones 12 mėnesių, tačiau ši priemonė nuteistojo elgesiui jokio poveikio nepadarė.

20. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar panaikinti jį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. D. gynėjo advokato Bagdono Chranovskio apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 28 d. nuosprendį palikti nepakeistą.