Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2012-09-05 · Civilinė byla Nr. 2S-1423-622/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-09-05Klaipėdos apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-11-30Klaipėdos apylinkės teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2013-04-24Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-05
Bylos Nr.
2S-1423-622/2012
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-05037-2012-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Audrius Saulėnas
Ieškovas
L. J.
Atsakovas
I. J.

Pranešėjas Audrius Saulėnas Civilinė byla Nr. 2S-1423-622/2012

Teisėja Violeta Olcvikienė (Proceso Nr. 2-06-3-05037-2012-1)

Procesinio sprendimo kategorija (S) 110.1; 121.21.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2012 m. rugsėjo 5 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Audrius Saulėnas, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs ieškovės L. J. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-05-04 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. J. ieškinį atsakovei I. J. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės – gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), t.y. suformuoti du atskirus kadastrinius vienetus kiekvienai bendrasavininkei pagal ieškovės pateiktą atidalijimo schemą, nustatyti servitutą privalomai namo priežiūrai vykdyti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas ir ½ dalį atidalijimo projekto rengimo išlaidų. Teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto – namo dalies, adresu (duomenys neskelbtini), su priklausiniais ir žemės sklypo atžvilgiu, uždraudžiant šį turtą parduoti, perleisti, dovanoti, įkeisti, kol bus išspręstas šalių ginčas dėl atidalijimo. Nurodė, kad atsakovė, neišsprendusi tarpusavio ginčų, išreiškė siekį savo namo dalies atsisakyti ją parduodant, ir tuo būdu problema liktų neišspręsta neribotam laikui, įtraukiant į ginčą trečiuosius asmenis, kas apsunkintų teisminį procesą.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-05-04 nutartimi prašymą atmetė ir nurodė, kad pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų nepagrįstai ir neproporcingai suvaržytos atsakovės, kaip daikto savininkės, teisės disponuoti jai priklausančiu turtu. Pažymėjo, jog net ir pasikeitus bendrosios dalinės nuosavybės savininkui, ieškovė galėtų realizuoti savo teisę atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Šalies argumentai

Ieškovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-05-04 nutartį ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones laikotarpiui, kol bus išspręstas ginčas tarp šalių. Apeliantė nurodė, kad atsakovei pardavus šią nuosavybę būtų apsunkintas ginčo išsprendimas, o naujieji savininkai būtų priverstinai įtraukti į šį ginčą. Apeliantė mano, kad teismo sprendimas atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prieštarauja operatyvumo, ekonomiškumo principams. Nurodė, jog analogiškoje situacijoje teismai ankstesniais sprendimais taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 3 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad atsakovei pardavus šią nuosavybę būtų apsunkintas ginčo išsprendimas, o naujieji savininkai būtų priverstinai įtraukti į šį ginčą. Teismas pažymi, jog apeliantė šiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų bei nenurodė aplinkybių patvirtinančių minėtus teiginius. Iš bylos duomenų matyti, jog bylos šalių nuosavybės dalys yra nurodytos yra žinomos VĮ Registrų centrui, tą patvirtina Nekilnojamojo turto registro išrašas (b. l. 17-19). Esant šioms aplinkybėms logiška teigti, jog atsakovei perleidus savo turto dalį naujieji savininkai įgytų tik atsakovei priklausiusį nekilnojamąjį turtą, o ieškovės turto dalis nuo to nei sumažėtų, nei padidėtų. Ta aplinkybė, jog atsakovei perleidus savo turto dalį į ginčą bus įtraukti naujieji savininkai, nereiškia teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo ar jo įvykdymo negalimumo. Priešingai, nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkų nuosavybės dalys yra tiksliai ir aiškiai išreikštos Nekilnojamojo turto registre, todėl net ir atsakovei perleidus savo turto dalį, ją visada bus įmanomą tiksliai nustatyti.

Apeliantė taip pat nurodė, jog analogiškoje situacijoje teismai ankstesniais sprendimais taikė laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, t. y. materialinio teisinio pobūdžio asmenų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais (Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga, Teismų praktika Nr. 34). Taigi teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nesprendžia ginčo iš esmės, tačiau kiekvieną kartą įvertina prašymą pateikusio asmens pateiktus įrodymus bei argumentus pagrindžiančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, todėl teismas nėra saistomas ankstesnių teismų procesinių sprendimų sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl skundžiamos nutarties atskirojo skundo motyvais naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-05-04 nutartį.

Teisėjas Audrius Saulėnas