Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ilonos Jakubėnienės ir Ernestos Montvidienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025-03-12 nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, bausmę sumažinus vienu trečdaliu, jam skirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Nuosprendžiu taip pat išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Nuteistasis R. L. apeliaciniame skunde nurodo, jog jis už tuos pačius veiksmus yra nubaustas du kartus, tai yra 2024 m. lapkričio 7 d. padarė bausmės atlikimo režimo pažeidimą, smogė kitam nuteistajam į galvos sritį ir už šį pažeidimą buvo nubaustas drausmine nuobauda – izoliavimą 5 paroms, po kurio dar buvo perkeltas į drausmės grupę, o po to dar jam buvo iškelta baudžiamoji byla pagal LR BK 140 str. 1 d. ir nuteistas 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Dėl draudimo persekioti ir bausti du kartus už tą pačią veiką (non bis in idem)

7. Nuteistasis R. L. apeliaciniame skunde nurodė, jog dėl to paties įvykio yra nubaustas du kartus, t. y. skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025-03-12 nuosprendžiu bei įkalinimo įstaigos paskirta drausmine nuobauda. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

8. Iš skundžiamo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025-03-12 nuosprendžio matyti, kad R. L. nuteistas už tai, kad jis 2024 m. lapkričio 7 d., apie 15.26 val., (duomenys neskelbtini) kalėjimo, esančio (duomenys neskelbtini), režiminio korpuso antro aukšto koridoriuje dešine ranka vieną kartą tyčia trenkė nukentėjusiajam L. V. į veido sritį, taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – apatinės lūpos kairės pusės kirstinę žaizdą.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (teisės principas non bis in idem). Šis principas yra įtvirtintas ir BK 2 straipsnio 6 dalyje. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas draudžia dvigubą baudžiamąjį persekiojimą. Principas non bis in idem taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas arba persekiojamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje F. F. prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03; 2017 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Šimkus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41788/11). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog non bis in idem principo taikymo sritis apribota tik baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad non bis in idem principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

10. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, 2024-11-26 (duomenys neskelbtini) kalėjimo viršininkas priėmė sprendimą dėl drausminės nuobaudos skyrimo R. L. iš kurio matyti, kad viršininkas atsižvelgdamas į tai, kad R. L. 2024 m. lapkričio 7 d. padarė bausmės atlikimo režimo pažeidimą - režiminio korpuso antrajame aukšte smogė kitam nuteistajam į galvos sritį, t. y. naudojo fizinį smurtą prieš kitą asmenį, tuo pažeisdamas LR bausmių vykdymo kodekso 50 str. 2 d. 8 p., per paskutinius kalendorius metus (duomenys neskelbtini) kalėjime drausmine tvarka baustas du kartus, galiojančių drausminių nuobaudų neturi, nusprendė nuteistajam R. L. skirti drausminę nuobaudą – izoliavimą penkioms (5) paroms. Be to, iš 2025-01-09 Lietuvos kalėjimo tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo viršininko sprendimo dėl nuteistojo R. L. perkėlimo į drausmės grupę matyti, kad vadovaujantis LR bausmių vykdymo kodekso 36 str. 3 d. 2 p., ir atsižvelgdamas į tai, kad nuteistajam atliekant bausmę paprastoje grupėje viena iš jam paskirtų drausminių nuobaudų buvo izoliavimas 5 paroms, nuteistasis R. L. buvo perkeltas į drausmės grupę. (2 t., b. l. 97-98)

11. Toks pažeidimas, kaip drausminės atsakomybės taikymo pagrindas, nei Lietuvos teismų, nei EŽTT praktikoje nelaikomas baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimu. Todėl, priešingai nei teigia apeliantas, asmens patraukimas drausminėn atsakomybėn neužkerta galimybės tam asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę, ir atvirkščiai – bausmės skyrimas pagal BK nėra kliūtis drausminei atsakomybei realizuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2/2007, 2K-418/2012, 2K-222-788/2017, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-729-579/2019).

12. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog non bis in idem principas priimant skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025-03-12 nuosprendį ir padarant išvadą dėl R. L. kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pažeistas nebuvo.

Dėl bausmės

13. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jis nesutinka su jam paskirta bausme, be to, nuteistasis R. L. neginčija savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo ir jo kvalifikavimo, tačiau atsižvelgusi į apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą panaikinti skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija pasisako tik dėl tos nuosprendžio dalies, kuria išspręstas bausmės R. L. skyrimo klausimas.

14. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

15. Skirdamas nuteistajam R. L. bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo nuostatų nepažeidė, bausmę individualizavo tinkamai. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad nuteistasis R. L. teistas dvylika kartų, ne kartą teistas už smurtinius nusikaltimus, šiuo metu atlieka bausmę (duomenys neskelbtini) kalėjime, nuteistasis vėl padarė nusikaltimą naudodamas smurtą (1 t., b. l. 113-163), yra ne vieną kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų (1 t., b. l. 162-182), yra nedirbantis (1 t., b. l. 174), nuteistasis Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo viršininko 2024 m. rugsėjo 17 d. sprendimu įrašytas į linkusių užpulti įskaitą (2 t., b. l. 2-3). Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), be to, nustatė ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teisėjų kolegija įvertinusi visas aukščiau aptartas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti nei su pirmosios instancijos teismo parinkta bausmės rūšimi, nei su jos dydžiu.

16. Nuteistajam R. L. bausmė pagal LR BK 140 str. 1 d. individualizuota tinkamai, ji paskirta nepažeidžiant BK 54 straipsnio nuostatų, yra teisinga, proporcinga tiek padarytam nusikaltimui, tiek nuteistojo asmenybei, todėl būtina BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams pasiekti.

17. Apibendrindama visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl R. L. apeliacinis skundas atmetamas, paliekant galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 12 d. nuosprendį pilna apimtimi.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

18. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. gegužės 14 d. pažyma Nr. APD-2025-05720 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (2 t., b. l. 112). Pažymoje nurodyta, kad R. L. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 125 Eur, todėl prašoma išspręsti šių išlaidų priteisimo klausimą valstybės naudai.

19. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

20. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis R. L. nebuvo sudaręs teisinių paslaugų sutarties su savo pasirinktu gynėju, Šiaulių apygardos teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi jam buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus parinkta gynėja (2 t., b. l. 110). Taigi, apeliaciniame procese gynėjas buvo paskirtas ne nuteistojo R. L., o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę. Be to, nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo R. L. skundą, kuris atmetamas, tačiau, spręsdama proceso išlaidų priteisimo iš nuteistojo klausimą, teisėjų kolegija taip pat įvertina ir tai, kad nuteistojo atžvilgiu po šios nutarties paskelbimo bus vykdoma skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė, dėl ko R. L. galimybės įsidarbinti ir gauti lėšas bus apribotos. Be to, byloje nėra duomenų, jog nuteistasis įkalinimo įstaigoje būtų dirbantis bei gaunantis reguliarias pajamas.

21. Atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už R. L. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš nuteistojo R. L. nepriteisti.

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.