- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-17
- Bylos Nr.
- A-943-442/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02079-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- P. P.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti: 1) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2019 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (28.19)FR0682-57 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas); 2) Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 68-67 (toliau – ir VMI sprendimas). Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
1.1. Klaipėdos AVMI sprendimu pareiškėjui nurodyta sumokėti į biudžetą 6 075,65 Eur GPM, 3 063,76 Eur GPM delspinigius, 1 237 Eur GPM baudą. VMI sprendimu patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą.
1.2. Klaipėdos AVMI 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akto Nr. (9.6) FR0680-481 (toliau – ir Patikrinimo aktas) (skunde buvo neteisingai nurodyta patikrinimo akto data ir numeracija) 2 lentelėje (2013 m. patirtos išlaidos) nurodoma, kad 2013 m. į UAB „Zero LT“ sąskaitą buvo įnešta 148 543 Lt. Ši suma interpretuojama ir nurodoma kaip visos pareiškėjo asmeninės lėšos. Tačiau tai buvo apyvartinės lėšos, skirtos mineralinės vatos „Paroc“ pirkimui ir transporto išlaidoms padengti. 2014 m. už 900 litų pareiškėjas pirko UAB „Zero LT“. Pareiškėjas sudarė sutartį su Baltarusijos Respublikos įmone OOO Merlion. Buvo aptartos visos prekybos sąlygos. Pareiškėjo įmonė turėjo teisę disponuoti grynaisiais pinigais, todėl dėl vėluojančių pervedimų iš Baltarusijos buvo sutarta, kad partneriai pareiškėjui pinigus visoms išlaidoms padengti pateiks grynosiomis lėšomis. Jos buvo įnešamos kaskart, kai buvo perkama nauja prekių partija. Lėšas (grynaisiais pinigais) skirdavo Baltarusijos Respublikos įmonės OOO Merlion atstovas A. M. Sąskaitose matomi visi pirkimai ir prekių išvežimas į Baltarusiją. Sutarčių kopijos yra muitinėje, Jonavoje. Už šias prekes yra grąžintas pridėtinės vertės mokestis. Pareiškėjas savų pinigų neinvestavo. Pelnas buvo labai mažas, todėl pareiškėjas negalėjo samdyti buhalterio, dėl to buvo įmanomos mažos klaidos. Taigi 148 543 Lt yra ne pareiškėjo, o OOO Merlion lėšos. Minėtos įmonės direktorius su pareiškėju nebendravo ir jo nepažįsta.
1.3. Patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad pareiškėjas už UAB „Zero LT“ akcijų įsigijimą sumokėjo 10 000 Lt. Tai neatitinka tikrovės, nes pareiškėjas bendrovės akcijas pirko iš UAB „AG kapitalas“ už 900 Lt. Yra tai patvirtinantys dokumentai. Jokio 10 000 Lt įstatinio kapitalo mokėti nereikėjo ir nebuvo atidaryta jokia banko sąskaita. Taigi mokesčių administratorius nesirėmė uždarosios akcinės bendrovės pirkimo-pardavimo praktika ir tendencingai pateikė netikrus duomenis. Sutarties, kurioje būtų įrašas apie pareiškėjo mokamus minėtus 10 000 litų, pareiškėjas nėra pasirašęs ir jos nėra.
1.4. Patikrinimo akto 2 lentelėje nurodoma, kad pareiškėjas, dirbdamas pagal verslo liudijimą, įsigijo žuvies pardavimui už 5 000 Lt. Tai yra netiesa, kadangi pareiškėjas žuvį pirko konsignacijos pagrindais (už prekes buvo atsiskaitoma po realizacijos).
1.5. Patikrinimo akte taip pat klaidingai nurodyta, kad iki 2013 m. pareiškėjas neturėjo jokių finansinių išteklių. Pareiškėjas buvo sukaupęs piniginių lėšų, kurių nereikėjo deklaruoti (pareiškėjas nuo 1990 m. dirbo automobilių pirkimo-pardavimo versle, 1996 m. turėjo pelningą transporto įmonę ir kt.). Ne kartą pareiškėjas yra teikęs informaciją, kad 2012 m. pardavė krovininį automobilį „Scania R144LA“ ir puspriekabę-šaldytuvą „Lamberet“. Automobilis dalimis (tuo metu tai buvo pelningiau) buvo parduotas Latvijos Respublikoje už 31 000 Lt, išregistruotas Lietuvoje. Taigi neįvertintas joks pareiškėjo turėtas turtas iki 2013 m.
Atsiliepimas
2. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
2.1. Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo 2013 m. GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir Patikrinimo aktu nustatė, kad 2013 m. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. Pareiškėjas patirtoms išlaidoms (akcininko įnašai į UAB „Zero LT“ kasą) panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Klaipėdos AVMI, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnių bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punkto nuostatomis ir pritaikiusi išlaidų metodą, konstatavo, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas gavo 137 178 Lt kitų apmokestinamųjų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų, kurių minėtu laikotarpiu nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo GPM. Klaipėdos AVMI pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiavo pareiškėjo 137 178 Lt GPM bazę ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2, 3, 6, 22, 27 straipsnio nuostatomis, dėl šio pažeidimo pareiškėjui apskaičiavo 6 075,65 Eur GPM. Klaipėdos AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotą 6 075,65 Eur GPM. Klaipėdos AVMI, vadovaudamasi GPMĮ 36 straipsnio bei MAĮ 96 straipsnio 1 dalies nuostatomis, už nesavalaikį GPM įmokų mokėjimą pareiškėjui apskaičiavo 3 063,76 Eur GPM delspinigius. Vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, Klaipėdos AVMI pareiškėjui skyrė 1 237 Eur GPM baudą. VMI sprendimu patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą.
2.2. Mokesčių administratorius iš VĮ „Regitra“ gavo informaciją apie pareiškėjo 2011–2013 m. turėtas transporto priemones. VĮ „Regitra“ nurodė, kad pareiškėjas nepateikė turėtų transporto priemonių pardavimo dokumentų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriui taip pat nepateikė krovininio automobilio „Scania R144LA“ pardavimo ir pajamų gavimo už šią transporto priemonę dokumentų, nors, vadovaudamasis MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, privalėjo juos pateikti. Be to, pats pareiškėjas 2018 m. liepos 24 d. pateiktame paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius nurodė, kad 2013 m. sausio 1 d. ne banke piniginių lėšų neturėjo.
2.3. Pareiškėjas 2013 m. disponavo 137 178 Lt piniginėmis lėšomis, kurių pajamų šaltinių negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestintomis pajamomis ir kurios nebuvo deklaruotos. Nustatyta, kad pareiškėjas gautas pajamas panaudojo piniginiams įnašams į UAB „Zero LT“ kasą. Pagal pareiškėjo patikrinimo metu surinktą ir 2015 m. liepos 22 d. Kauno AVMI gautą informaciją apie UAB „Zero LT“ sandorius su pareiškėju nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d., būdamas UAB „Zero LT“ akcininku ir direktoriumi, pagal išrašytus kasos pajamų orderius į UAB „Zero LT“ kasą 2013 m. grynaisiais pinigais įnešė 148 542,54 Lt sumą. Kasos pajamų orderiuose nurodoma, kad įneštos piniginės lėšos yra akcininko įnašai. Įnašai apskaityti įmonės kasoje. Minėti pinigai vėliau buvo įnešami į įmonės banko sąskaitą bei naudojami prekių įsigijimui bei transportavimo paslaugoms į Baltarusiją apmokėti. Paskolos teikimo sutartis nesudaryta. UAB „Zero LT“ buhalterinės apskaitos duomenimis, pareiškėjui įnašai nebuvo grąžinti. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, UAB „Zero LT“ finansinės atskaitomybės balansų už 2013 m. nėra pateikusi.
2.4. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad minėtas pinigines lėšas gavo grynaisiais pinigais. Tad, įvertinus kontrolės veiksmų metu pareiškėjo teiktą prieštaringą informaciją apie gautas pinigines lėšas grynaisiais iš Baltarusijos įmonių ir OOO Merlion direktoriui paneigus pareiškėjo paaiškinimuose nurodytas aplinkybes dėl atsiskaitymo už prekes ir paslaugas grynaisiais pinigais bei pateikus tai patvirtinančius įrodymus, 2013 m. UAB „Zero LT“ kasoje kaip akcininko įnašai apskaitytos 148 543 Lt piniginės lėšos pagrįstai pripažintos pareiškėjo asmeninėmis lėšomis.
Šalies argumentai
2.5. Pareiškėjas taip pat nesutinka su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad už UAB „Zero Lt“ akcijų įsigijimą jis sumokėjo 10 000 Lt. Nurodo, kad šias akcijas jis įsigijo iš UAB „AG kapitalas“ už 900 Lt. Tačiau šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, kadangi patikrinimo metu UAB „AG kapitalas“ pateikė 2013 m. balandžio 9 d. išrašytą kasos pajamų orderį serija AGK Nr. 0257, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas įnešė į UAB „AG kapitalas“ kasą 10 000 Lt už UAB „Zero LT“ akcijas pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartį.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino VMI sprendimo dalį, kurią nuspręsta, kad pareiškėjas 2013 m. išleido 5 000 Lt įsigyti žuviai, ir įpareigojo VMI šia apimtimi iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Klaipėdos AVMI sprendimo, taip pat pabaigti administracinę procedūrą ir priimti sprendimą mokestiniame ginče dėl ginčijamų mokesčio ir su juo susijusių sumų, atsižvelgiant į pateiktus išaiškinimus; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo 2013 m. GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą. Klaipėdos AVMI 2018 m. liepos 16 d. pareiškėjui įteikė nurodymą pateikti paaiškinimą apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir juos pagrįsti. Pareiškėjas 2018 m. liepos 24 d. pateikė paaiškinimą apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kuriame nurodė, kad 2013 m. sausio 1 d. banke turėjo 10 852,88 Lt pinigines lėšas ir ne banke turėjo 0 Lt. Klaipėdos AVMI, remdamasi pareiškėjo 2018 m. liepos 24 d. paaiškinime pateiktais duomenimis, vertino, jog pareiškėjas tikrinamojo laikotarpio pradžiai banke turėjo 10 852,88 Lt ir ne banke piniginių lėšų neturėjo. Klaipėdos AVMI nustatė, kad 2013 m. pareiškėjo patirtos išlaidos 137 178 Lt viršijo gautas pajamas. Pareiškėjas patirtoms išlaidoms panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Klaipėdos AVMI, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu bei Taisyklių 4 punkto nuostatomis ir pritaikiusi išlaidų metodą, konstatavo, jog tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas gavo 137 178 Lt kitų apmokestinamųjų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų, kurių minėtu laikotarpiu nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo GPM, todėl 137 178 Lt vertino kaip GPM bazę ir priskaičiavo 6 075,65 Eur GPM. Pareiškėjas pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto, tačiau Klaipėdos AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą. Taip pat Klaipėdos AVMI, vadovaudamasi GPMĮ 36 straipsnio bei MAĮ 96 straipsnio 1 dalies nuostatomis, už nesavalaikį GPM įmokų mokėjimą, pareiškėjui apskaičiavo 3 063,76 Eur GPM delspinigių, pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį skyrė 20 proc. papildomai apskaičiuoto mokesčio dydžio baudą (1 237 Eur). VMI sprendimu išnagrinėjusi pareiškėjo skundą paliko galioti Klaipėdos AVMI sprendimą.
5. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia teiginiu, jog 2013 m. grynieji pinigai (148 543 Lt) į UAB „Zero LT“ kasą buvo įnešti gavus juos atsiskaitymui iš Baltarusijos įmonės OOO Merlion grynaisiais pinigais, pinigus perduodavo Baltarusijos įmonės įgaliotas asmuo A. M. Paaiškinimuose Klaipėdos AVMI pareiškėjas buvo nurodęs, kad bendradarbiavo su Baltarusijos įmonėmis, kurių direktorius buvo V. B., rašytinų įrodymų apie gautas lėšas neturi, nes dokumentai buvo pavogti. Visgi iš Baltarusijos mokesčių administratoriaus buvo gauta informacija, kad OOO Merlion pagal su UAB „Zero LT“ sudarytą sutartį apmokėdavo sąskaitas pavedimais, grynaisiais pinigais neatsiskaitinėjo, taip pat nurodyta, kad šios įmonės direktorius yra Y. V. B. Pagal išrašomų pridėtinės vertės mokesčio sąskaitų registrą jokių sandorių UAB „Zero LT“ su Baltarusijos įmone OOO Polesje servis nebuvo sudariusi. Be to, įnešdamas grynus pinigus į UAB „Zero LT“ sąskaitą, pareiškėjas pats nurodydavo, kad tai yra akcininko įnašai į įmonę. Taigi pareiškėjas savo poziciją pagrindžia tik savo paaiškinimais. Šie paaiškinimai nėra visiškai nuoseklūs (iš pradžių pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad pinigus gavo iš OOO Polesje servis, vėliau – iš OOO Merlion, buvo nurodęs visiškai kitą Baltarusijos įmonių vadovo pavardę). Todėl teismas pripažino, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, 2013 m. įnešdamas pinigus į UAB „Zero LT“ kasą, disponavo asmeninėmis lėšomis (148 543 Lt suma).
6. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas teigė, jog už UAB „Zero LT“ akcijas sumokėjo tik 900 Lt, o ne 10 000 Lt. Visgi į šį pareiškėjo argumentą VMI sprendime atsakė nurodydama, kad patikrinimo metu surinkti įrodymai, jog pareiškėjas į UAB „AG kapitalas“ kasą įnešė 10 000 Lt už UAB „Zero LT“ akcijas pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Tai patvirtina UAB „AG kapitalas“ išrašytas kasos pajamų orderis 10 000 sumai, kuris pasirašytas pareiškėjo. Taigi VMI padarė teisingą išvadą apie pareiškėjo sumokėtus 10 000 Lt.
7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog iki 2013 m. sausio 1 d. galėjo turėti santaupų. Visgi pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kiek santaupų jis turėjo. Pareiškėjo teiginiai apie turėtas santaupas yra abstraktūs (remiasi tuo, kad dirbo automobilių versle, bet tiksliai neįvardija, kokias pajamas gaudavo). Patikrinimo metu paties pareiškėjo pateiktame paaiškinime jis buvo nurodęs, kad 2013 m. sausio 1 d. grynųjų pinigų ne banke neturėjo. Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad 2012 m. turėjo 31 000 Lt, nes pardavė krovininį automobilį „Scania R144LA“ bei puspriekabę-šaldytuvą „Lamberet“. Visgi pareiškėjas nepateikė šių transporto priemonių pardavimo sutarčių, taip pat jokių kitų dokumentų, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai įrodytų, kad už minėtą automobilį ir puspriekabę jis realiai gavo pinigus. Pareiškėjas nurodė, kad automobilį pardavė Latvijoje dalimis, tačiau, kaip konkrečiai vyko pardavimas, nepaaiškino. Pareiškėjas remiasi tik savo paties paaiškinimais, kurie prieštarauja jo paties patvirtinimui, kad 2013 m. sausio 1 d. grynųjų pinigų ne banke neturėjo.
8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog 2013 m., veikdamas pagal verslo liudijimą, žuvį iš teikėjų įsigijo konsignacijos pagrindais. Nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. deklaravo 11 000 Lt pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą. Pareiškėjas pastabose dėl Patikrinimo akto ir skunde VMI teikė argumentus, kad žuvį įsigijo konsignacijos pagrindais, t. y. už ją nemokėjo. Tačiau nei Klaipėdos AVMI sprendime, nei VMI Sprendime nepasisakė dėl šio pareiškėjo argumento. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 8 str. 2 d.). Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą. Teismo vertinimu, VMI sprendimo dalis dėl pareiškėjo patirtų išlaidų žuviai įsigyti nebuvo pagrįsta faktų analize ir teisės normomis. Taigi ši VMI sprendimo dalis nėra pagrįsta ir negali būt laikoma teisėta. Šiuo atveju iš esmės buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl aptariama VMI sprendimo dalis naikintina. VMI įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą ir pasisakyti dėl jo argumentų, susijusių su žuvies įsigijimu 2013 m. Kadangi Patikrinimo aktu buvo priskaičiuotas mokestis už visą mokestinį laikotarpį (2013 m.) ir VMI sprendimas, išnagrinėjus pareiškėjo argumentus, gali turėti įtakos visam priskaičiuotam GPM, delspinigių ir skirtam baudos dydžiui, VMI įpareigotina pabaigti administracinę procedūrą dėl Klaipėdos AVMI sprendimo, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas.
9. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė argumentą, jog jo atžvilgiu GPM mokėjimo patikrinimas už 2013 m. buvo atliktas dar anksčiau, todėl Klaipėdos AVMI negalėjo tikrinti pakartotinai ir priskaičiuoti mokesčio. Teismas vertino, kad pareiškėjas turi omenyje 2015 m. jo atžvilgiu atliktą operatyvų patikrinimą, kurio rezultatai įforminti 2015 m. gegužės 4 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (10.2) FR1042-4440. Šio operatyvaus patikrinimo metu mokesčio apskaičiavimas nebuvo atliekamas. Apribojimas atlikti mokestinį patikrinimą atlikus operatyvų patikrinimą netaikomas (MAĮ 118 str.). Todėl šis pareiškėjo argumentas vertintinas kaip nepagrįstas.
10. Teismas pabrėžė, kad Klaipėdos AVMI spendime, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, nurodyta, kad 20 proc. papildomai apskaičiuoto GPM dydžio bauda (1 237 Eur) skiriama atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį (gautos pajamos iš nenustatytų šaltinių) ir tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi. Teismo vertinimu, paskirta bauda atitinka MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nustatytą dydį, paskirta atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, individualizuota. Todėl teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad baudos dydis yra neproporcingas.
III.
11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą (kuris buvo patikslintas), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo nagrinėti kartu su pirma pateiktu apeliaciniu skundu pateiktus duomenis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (patikslintame apeliaciniame skunde) iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde. Pažymi, kad:
11.1. Teismas visiškai neištyrė ir tinkamai neįvertino fakto, kad nors Patikrinimo akte buvo konstatuota, jog pareiškėjas iki 2013 m. neturėjo jokių finansinių išteklių, tačiau liko neištirta, ar išties pareiškėjas negalėjo ginčo sumos būti sutaupęs iš anksčiau vykdytos automobilių pirkimo-pardavimo veiklos, turėtos 1996 m. transporto įmonės, tokiu būdu disponuojant savarankiškomis asmeninėmis lėšomis. Nevertinta, kad minimu laikotarpiu asmeniui nebuvo nustatyta deklaravimo prievolė, todėl būtina vertinti visus faktinius pareiškėjo veiklos duomenis ir tikimybę sukaupti ir turėti ginčo lėšas. Niekaip neįvertintas faktas ir teikti duomenys, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 18 d. realizavo krovininį automobilį „Scania R144LA“ ir puspriekabę-šaldytuvą „Lamberet“ (2012 m. kovo 22 d.), gaunant 31 000 Lt sumą, ir net nevertintas pareiškėjo tuo metu turėtas turtas bei jo vertė. Automobilis buvo parduotas detalėmis penkiems privatiems asmenims Latvijoje. Pati mokesčių administratoriaus sudaryta lentelė ,,P. P. turėtos transporto priemonės 2010–2013 m. laikotarpiu“ ir VĮ ,,Regitra“ išrašas (2019 m. lapkričio 23 d.) patvirtina šiuos faktus ir tuo pačiu aplinkybes apie tiek disponuotą transporto priemonę, tiek galimybę gauti už ją pajamas. Byloje netirta, kad pareiškėjas vėliau minėtomis transporto priemonėmis nebedisponavo.
11.2. Netinkamai vertintas ir UAB ,,Zero LT“ akcijų įgijimas. Neatkreiptas dėmesys, kad realiai mokėta tuo metu galiojusia valiuta (900 Lt), akcijas perkant iš kito ūkio subjekto UAB ,,AG kapitalas“, o ne investuojant 10 000 Lt. Ši aplinkybė itin lengvai patikrinama, kadangi duomenis apie minėtą įnašą (kas jį formavo) galima patikrinti banko išrašuose. Argumentas, kad orderis įrodo, jog pinigus įnešė pareiškėjas, yra nepakankamas, kadangi tuo tik įrodytas faktas, jog įmonės kasoje buvo 10 000 Lt, priešingu atveju tai nebūtų atitikę įstatymo reikalavimų dėl įstatinio kapitalo dydžio. Be to, jei pinigų įnešimą būtų atlikęs asmeniškai pareiškėjas, tuomet jis būtų privalėjęs atsidaryti banko sąskaitą ir realiai pervesti minėtas lėšas, jei toks mokėjimas išties būtų realus.
11.3. Liko tinkamai neįvertintos aplinkybės apie 2013 m. į UAB ,,Zero LT“ sąskaitą iš viso įneštą 148 543 Lt sumą. Pareiškėjas nuosekliai grindė, kad tai buvo apyvartinės lėšos (cikliškai naudojama ta pati ar panaši pinigų suma), skirtos mineralinės vatos „Paroc“ pirkimui ir transporto išlaidoms padengti. 2014 m. sudaryta sutartis su Baltarusijos Respublikos įmone OOO Merlion, suderintos prekybos sąlygos ir pareiškėjo įmonė turėjo teisę disponuoti grynaisiais pinigais, todėl dėl vėluojančių pervedimų iš Baltarusijos sutarta, kad pareiškėjui pinigus visoms išlaidoms padengti partneriai teiks grynųjų pinigų lėšomis. Jos buvo įnešamos kaskart, kai buvo perkama nauja prekių partija. Lėšas (grynaisiais pinigais) skirdavo Baltarusijos Respublikos įmonės OOO Merlion atstovas A. M., kurio atvykimų į Lietuvos Respubliką datos sutampa su grynųjų pinigų įnešimu į UAB ,,Zero LT“ sąskaitą. Šios aplinkybės buvo objektyviai pagrįstos ir jas buvo galima įvertinti, t. y. iš sąskaitų buvo galima nustatyti visus pirkimus ir prekių išvežimus į Baltarusiją, duomenis išreikalaujant iš tuometinės muitinės, Jonavoje (po reorganizacijos – Klaipėdos teritorinės muitinės). Už prekes buvo grąžintas pridėtinės vertės mokestis, todėl vien šie faktai įrodo, kad pareiškėjas savo lėšų neinvestavo. Be to, apskaita galėjo būti nevisiškai tinkamai tvarkoma, kadangi pareiškėjas nesinaudojo buhalterio paslaugomis ir galėjo būti padaryta klaidų. Įmonės (OOO Merlion ir OOO Polesje servis) buvo susijusios ir derino tarpusavyje mokėjimo veiksmus, todėl įmanoma situacija dėl atliktų mokėjimų abiejų įmonių vardu.
11.4. Teismui tenka pareiga nustatyti tiesą išsamiai įvertinus visus byloje surinktus duomenis, tinkamai atskleidžiant ginčo esmę, tai lemtų pagrįsto, išsamaus bei teisėto teismo sprendimo priėmimą. Vertinant tenkančią mokestinę naštą pareiškėjui, visi aspektai turi būti įvertinti tinkamai ir nekelti jokių abejonių, o joms esant ir negalint jų pašalinti, visi neaiškumai turi būti aiškinami pareiškėjo naudai, neperkeliant nepagrįstos įrodinėjimo naštos jam. Nagrinėjamu atveju buvo įmanoma tikrinti asmens gautas pajamas, vertinti jo pragyvenimo lygį, galimas išlaidas tiek iki ginčo laikotarpio, tiek ginčo laikotarpiu, net ir neturint konkrečių ar tikslių duomenų, vadovautis statistiniais pragyvenimo lygio duomenimis, siekiant nustatyti, kiek ir kokia apimtimi lėšų pareiškėjas galėjo sutaupyti iki ginčo laikotarpio.
Atsiliepimas
12. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
13. Atsakovas nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad pareiškėjo pateikti argumentai yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Pareiškėjas pareiškė prašymą prie bylos pridėti naujus duomenis: VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo duomenis apie krovininio automobilio „Scania R144LA“ ir puspriekabės-šaldytuvo „Lamberet“ įregistravimą ir išregistravimą bei „2 lentelę P. P. turėtos transporto priemonės 2010–2013 m. laikotarpiu“.
15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kitaip tariant, teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje.
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kad šioje byloje būtų pagrindas tirti jo pateiktus minėtus VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo duomenis. Nėra pagrindo išvadai, kad šie pareiškėjo prašomi pridėti duomenys galėtų patvirtinti ar paneigti kokias nors šiai bylai reikšmingas aplinkybes – šie duomenys nepatvirtina, kad transporto priemones (krovininį automobilį „Scania R144LA“ ir puspriekabę-šaldytuvą „Lamberet“) pareiškėjas pardavė ir gavo iš to pinigines lėšas. Be to, pareiškėjas neargumentavo, kodėl šių duomenų, jei jam jie atrodo reikšmingi, nepateikė įvertinti teismui dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo daryti išimtį iš ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės ir tuo pagrindu tenkinti pareiškėjo prašymo dalį dėl aptariamų VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo duomenų pridėjimo prie bylos.
17. 2 lentelė „P. P. turėtos transporto priemonės 2010–2013 m. laikotarpiu“ jau yra byloje, t. y. ji nurodyta dar pirmosios instancijos teismui pateiktoje Klaipėdos AVMI 2015 m. gegužės 4 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (10.2) FR1042-4440. Todėl nėra pagrindo tenkinti ir šią pareiškėjo prašymo dalį ir dar kartą prie bylos pridėti tuos pačius duomenis.
V.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. (28.19)FR0682-57 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 68-67 teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Klaipėdos AVMI sprendimu patvirtino 2018 m. gruodžio 20 d. patikrinimo aktą Nr. (9.6) FR0680-481, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuota 6 075,65 Eur GPM, taip pat apskaičiavo 3 063,76 Eur GPM delspinigių ir skyrė 1 237 Eur GPM baudą. VMI sprendimu patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą.
20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino VMI sprendimo dalį, kurią nuspręsta, kad pareiškėjas 2013 m. išleido 5 000 Lt įsigyti žuviai, ir įpareigojo VMI šia apimtimi iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Klaipėdos AVMI sprendimo, taip pat pabaigti administracinę procedūrą ir priimti sprendimą mokestiniame ginče dėl ginčijamų mokesčio ir su juo susijusių sumų, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Visgi nors pareiškėjas prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau iš apeliacinio skundo (patikslinto apeliacinio skundo) turinio akivaizdu, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka tik su ta skundžiamo teismo sprendimo dalimi, kuria jo skundas atmestas, t. y. su tais teismo argumentais, kuriais ginčijamų Klaipėdos AVMI ir VMI sprendimų dalys iš esmės pripažintos teisėtomis ir pagrįstomis.
22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas, paduotas pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino pareiškėjo skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino bylai reikšmingus duomenis. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kuriais būtų galima paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, papildomai išnagrinėjusi bylą teisės taikymo ir bylai reikšmingų duomenų nustatymo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams (žr. šios nutarties 5–7, 9–10 p.) ir jų nebekartoja.
25. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
26. Pagal minėtame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016, 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016, 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1812-442/2019).
27. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012, 2020 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2809-968/2020).
28. MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Šio straipsnio įgyvendinimo tvarka detalizuota Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, kurių 6.3 punkte nustatyta, kad mokesčių apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą gali būti atliekamas, be kita ko, išlaidų metodu.
29. Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu ir Taisyklių nuostatomis, t. y. atlikdamas mokesčių apskaičiavimą pagal įvertinimą išlaidų metodu, nustatė, kad pareiškėjas, patyręs daugiau išlaidų, nei gavo iš nustatytų šaltinių pajamų, 2013 m. gavo 137 178 Lt kitas su darbo santykiais nesusijusias ir neindividualios veiklos pajamas, t. y., kitaip tariant, pajams iš nenustatytų šaltinių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų, kad mokesčių administratorius įvertinimą atliko netinkamai, t. y., kad jis 2013 m. negavo 137 178 Lt pajamų (didžiosios dalies šių pajamų) iš nenustatytų šaltinių. Pareiškėjo teiginiai (t. y., kad: i) jis iki 2013 m. turėjo finansinių išteklių 137 178 Lt sumai ar bent daliai tokios sumos sukaupti; ii) jis 2012 m. realizavo krovininį automobilį „Scania R144LA“ ir puspriekabę-šaldytuvą „Lamberet“; iii) jis UAB ,,Zero LT“ akcijas įsigijo už 900 Lt; iv) į UAB ,,Zero LT“ sąskaitą įnešti 148 543 Lt buvo ne jo, o Baltarusijos įmonės lėšos) nėra įrodyti jokiais jo pateiktais duomenimis.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, kurie paneigia minėtus pareiškėjo teiginius (pvz., pareiškėjo banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad pareiškėjo pinginių lėšų likutis 2013 m. sausio 1 d. buvo 10 852,88 Lt, o pats pareiškėjas 2018 m. liepos 24 d. paaiškinime apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir jų pagrindime mokesčių administratoriui buvo nurodęs, kad 2013 m. sausio 1 d. ne banke piniginių lėšų neturėjo; UAB „AG kapitalas“ išrašytas 2013 m. balandžio 9 d. kasos pajamų orderis serija AGK Nr. 0257 patvirtina, kad pareiškėjas į UAB „AG kapitalas“ kasą įnešė 10 000 Lt už pirktas UAB „Zero LT“ akcijas; mokesčių administratoriaus atlikto operatyvaus patikrinimo dėl UAB „Zero LT“ sandorių su Baltarusijos įmonėmis metu nustatyta, kad OOO Merlion už prekes (akmens vatą) UAB „Zero LT“ apmokėjo bankiniais pavedimais, o ne grynaisiais pinigais, kaip teigia pareiškėjas).
31. Taigi konstatuotina, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog mokesčių administratorius šios bylos apeliacinio proceso stadijoje tikrinama apimti nepagrįstai apskaičiavo GPM, taip pat tuo pagrindu netinkamai apskaičiavo delspinigius ir skyrė baudą pareiškėjui. Mokesčių administratoriui šioje byloje tikrinama apimti tinkamai pagrindus apskaičiuotą GPM, t. y. tinkamai įvykdžius MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, pareiškėjas tinkamai neįvykdė jam tenkančios MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, t. y. nepagrindė, kodėl apskaičiuotas GPM tikrinama apimti yra neteisingas. Pareiškėjas jokių pagrįstų argumentų ir duomenų, kurie būtų pagrindas kitokiai išvadai, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius turėjo dar imtis papildomų veiksmų mokestinio patikrinimo metu (pvz., vertinti, kiek jis iki ginčo laikotarpio – 2013 m. – galėjo sutaupyti) vertintini kaip niekuo nepagrįsti. Teisėjų kolegijos nuomone, mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų pareiškėjo mokestinei prievolei tikrinama apimti nustatyti.
32. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.