- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-17
- Bylos Nr.
- eA-2809-968/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01718-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. S-53 (7-32/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 68-14 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2018 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2)-FR0682-340 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Mokesčių administratoriaus pozicija yra neteisėta ir prieštaraujanti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatoms, nes konstatavimas, kad pareiškėjas pažeidė mokesčių įstatymus yra naudojamas ne kaip MAĮ 70 straipsnio taikymo priežastis (toks yra MAĮ 70 straipsnyje išdėstytas įstatymo leidėjo reikalavimas), bet pasekmė, niekaip negalinti lemti MAĮ 70 straipsnio nuostatų taikymo. Šiuo atveju skundžiamas sprendimas ne tik pažeidžia įstatymuose įtvirtintus apmokestinimo principus, bet ir nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis – nėra žinoma kokių šaltinių duomenimis Kauno AVMI vadovavosi apskaičiuodama vidutines vartojimo išlaidas, kadangi Statistikos departamentas skelbia duomenis ne už visus laikotarpius.
2.2. Iš pareiškėjo buvo reikalaujama turėti dokumentus, kurie sudaryti nuo 1994 m., tačiau įstatymas numato tik 10 metų terminą privalomai saugoti dokumentus. Mokesčių administratorius realiai nesilaikė MAĮ 68 straipsnio apribojimo mokesčius apskaičiuoti už ne ilgesnį kaip 5 metų laikotarpį nuo apskaičiavimo pradžios. Kauno AVMI pradėjusi patikrinimą 2015 m. turi teisę tikrinti ne ankstesnių, kaip 2010 metų pareiškėjo pajamas ir išlaidas. Pagal teismų praktiką 2003 m pateiktos vienkartinės pajamų deklaracijos įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius negali jų kvestionuoti. Nepaisant to, kad nurodoma praktika susijusi su atvejais, kai deklaracijos buvo pateiktos, jos taikytinos ir pareiškėjo situacijai, nors jis deklaracijų ir nepateikė, bet tokia praktika patvirtina, kad neegzistuoja mokestiniai santykiai, kuriems stabilumo taisyklės netaikomos. Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą šį turtą – pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Remiantis šia nuostata, pareiškėjas nedeklaravo turto, todėl reikėtų laikyti, kad 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo 50 000 Lt santaupų. Pagal VMI taikymo praktiką išeina, kad lygiavertėje padėtyje atsiduria asmenys, kurie savo turimo turto nedeklaravo, nors tokią pareigą turėjo, ir asmenys, kurie šios deklaracijos neteikė, nes įstatymas jiems nenustatė pareigos tokią deklaraciją teikti. Tokiu atveju neigiamas pasekmes patiria tiek teisės aktų imperatyvias nuostatas pažeidę asmenys, tiek tie, kurie teisės normų nepažeidė, tačiau nesaugo dokumentų ilgiau, nei įstatymu nustatytas 10 metų terminas. Taigi 50 000 Lt suma ir 2010 m. sausio 1 d. (arba, blogiausiu atveju, 2003 m. gruodžio 31 d.) turėtų būti vertinama kaip atskaitos taškas skaičiuojant turimų lėšų likutį laikotarpio pradžiai. Pareiškėjas yra gimęs (duomenys neskelbtini), taigi iki 1994 m., o tuo labiau – 2004 m. galėjo turėti santaupų, tačiau Kauno AVMI nenurodo, kodėl manė, kad 1994 m. santaupų negalėjo turėti. Aplinkybė, kad pareiškėjo gautos pajamos 1994–2003 m. buvo didesnės už patirtas išlaidas (pavyzdžiui 1994 m. – daugiau nei 11 kartų), tik patvirtina, kad pareiškėjas tiek iki 1994 m., tiek po 1994 m. turėjo galimybes taupyti.
2.3. Mokesčių administratorius laikėsi nuostatos, kad net ir tenkinus pareiškėjo prašymą perskaičiuoti pareiškėjo pajamų ir išlaidų balansą atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas 2013 m. gruodžio 31 d. turėjo ne banke 50 000 Lt santaupų, jo balansas tikrinamuoju laikotarpiu nesikeistų, tačiau šis motyvas, pareiškėjo vertinimu, negali pateisinti Kauno AVMI veiksmų, nes ji turi remtis patikimais ir objektyviais duomenimis. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai privalo vadovautis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą. Todėl mokesčių administratorius privalo vertinti, kad mokesčių mokėtojas ir jo sutuoktinė 1993 m. liepos 1 d. turėjo 60 000 litų piniginių lėšų, o 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo 80 000 litų piniginių lėšų.
2.4. Mokesčių administratoriaus teigimu, pareiškėjas įrodymų, kad gavo pinigus iš sūnaus, nepateikė. Pareiškėjui esant piniginių lėšų poreikiui pagelbėdavo sūnaus, E. L. šeima ir paskolindavo/duodavo piniginių lėšų, be to, E. L. turėjo įgaliojimą sudaryti sandorius pareiškėjo vardu, todėl sudarydamas sandorius pareiškėjo vardu, esant poreikiui, naudodavo ir savo asmenines pinigines lėšas, taip jas paskolindamas pareiškėjui. Su sūnumi vedė bendrą ūkį, santykiai buvo artimi, todėl sutarčių nepasirašinėdavo.
2.5. Visais atvejais pagal MAĮ 67 straipsnį, būtent mokesčių administratorius turi pareigą pagrįsti mokesčių apskaičiavimą. Dėl to sprendimas yra nemotyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.
2.6. Pareiškėjas atleistinas nuo delspinigių. Priskaičiuotų delspinigių suma sudaro beveik pusę paties mokestinės nepriemokos, taip pat reikia įvertinti tai, kad pareiškėjas yra senatvės pensininkas, kurio vienintelės pajamos – valstybės mokama pensija, todėl delspinigiai neatliks kompensavimo funkcijos, nes grįš į tą patį nacionalinį biudžetą. Taip pat sprendžiant atleidimo nuo delspinigių klausimą, reikia vadovautis bendraisiais teisingumo ir protingumo principais. MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo priskaičiuotų delspinigių kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuris numato, kad netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos, asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis. Pareiškėjui šiuo metu yra 77 metai.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Kauno AVMI atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2018 m. birželio 27 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46) FR0680-267 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame pareiškėjui papildomai apskaičiavo 38 251,56 Eur GPM. Nustatyta, kad 2010–2011 m. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 871 701 Lt suma (2010 m. – 771 845 Lt, 2011 m. – 99 856 Lt). Kauno AVMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir apskaičiuotus 29 189,04 Eur GPM delspinigius, skyrė 30 proc. dydžio, t. y. 11 475 Eur GPM baudą. Vadovaudamasi teisingumo bei protingumo kriterijais, Kauno AVMI priimtu sprendimu mokesčių mokėtoją atleido nuo 50 procentų, t. y. nuo 14 594,52 Eur jam apskaičiuotų delspinigių bei nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą iš viso 64 321,08 Eur sumą. Komisija sprendimu pakeitė VMI sprendimą ir sumažino pareiškėjui paskirtą 30 proc. dydžio baudą iki 10 proc. dydžio, t. y. 3 800 Eur GPM baudos.
3.2. Patikrinimo metu Kauno AVMI tyrė pareiškėjo ankstesniais laikotarpiais gautas pajamas bei patirtas išlaidas, siekdama nustatyti, ar pareiškėjas tikrinamo laikotarpio pradžioje (2010 m. sausio 1 d.) turėjo piniginių lėšų, į kurias būtų atsižvelgta, vertinant šio mokesčių mokėtojo pajamas ir išlaidas tikrinamu laikotarpiu, t. y. 2010–2014 m. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės. Tai buvo atlikta siekiant nustatyti pareiškėjo 2010 m. sausio 1 d. turėtą piniginių lėšų likutį, jo gautos pajamos bei patirtos išlaidos buvo analizuotos už laikotarpį nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo metu atlikus pareiškėjo 1994–2009 m. gautų pajamų bei patirtų išlaidų analizę, nustatyta, kad pareiškėjas tikrinto laikotarpio pradžioje, t. y. 2010 m. sausio 1 d., turėjo 40 028 Lt grynųjų pinigų likutį. Pareiškėjas 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto nedeklaravo pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymą. Komisija teisingai pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjas neprivalėjo pateikti Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos FR0593, neįrodo disponavimo šiomis lėšomis fakto. Deklaracijos nepateikimas nesukuria prezumpcijos mokestine prasme, kad asmuo turėjo būtent 50 000 Lt. Pareiškėjo argumentas, kad 2003 m. gruodžio 31 d. neva turėta iki 50 000 Lt santaupų suma jis galėjo disponuoti ir tikrinto laikotarpio pradžioje (2010 m. sausio 1 d.), nėra pagrįstas jokiais rašytiniais mokestinės bylos dokumentais. Šie pareiškėjo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, nes mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjo išlaidos jau 2006 m. viršijo gautas pajamas 318 135 Lt suma. Pareiškėjo atstovo pateiktame 2016 m. spalio 17 d. paaiškinime teigiama, jog pareiškėjas tikrinto laikotarpio kiekvienų metų pradžioje ir pabaigoje turėtų piniginių lėšų likučių tikslių sumų nurodyti negali. Taigi, paaiškinime apie piniginių lėšų likučius ne banke 2010 m. sausio 1 d., 2011 m. sausio 1 d. ir 2011 m. gruodžio 31 d. informacijos nepateikta.
3.3. Komisija teisingai sprendė atleidimo nuo delspinigių klausimą. Iš bylos medžiagos nustatė, kad klausimas dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (dėl sunkios ekonominės socialinės padėties) buvo sprendžiamas ir Kauno AVMI sprendime. Bylos duomenimis, pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 15 d. nebedirba, 2017 metais gavo 5 501,23 Eur senatvės pensiją ir 110 Eur privalomai registruojamo daikto pardavimo pajamų, 2018 metų sausio–rugsėjo mėn. – 3 823,38 Eur senatvės pensiją. Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenimis, pareiškėjo vardu registruota ½ dalis 15,100 ha miškų ūkio žemės sklypo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė 2007 m. rugsėjo 11 d. 380 116 Eur); 14/1000 dalis 1 663,39 kv. m automobilių pardavimo aikštelės adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nei skunde Komisijai, nei skunde teismui nenurodė detalesnės informacijos apie savo materialinę padėtį, išskyrus tai, kad yra senatvės pensininkas. Pats mokesčių mokėtojo socialinis statusas (pensininkas, neįgalus asmuo, bedarbis) nesudaro pagrindo konstatuoti sunkią mokesčių mokėtojo padėtį; papildomai turi būti vertinama mokesčių mokėtojo turto, pajamų sudėtis ir tai, ar pajamos/turtas leidžia mokesčių mokėtojui įvykdyti mokestines prievoles. Kauno AVMI sprendime buvo išnagrinėtas ir pareiškėjo prašymas atleisti nuo delspinigių remiantis teisingumo ir protingumo principais. Kauno AVMI atsižvelgdama į pareiškėjo mokestinio patikrinimo trukmę (truko beveik 3 metus), patikrinimo stabdymo laikotarpius ir priežastis, į delspinigių skaičiavimo laikotarpį bei jų dydį (sudarė beveik 80 proc. mokėtinos GPM sumos), atleido pareiškėją nuo 50 proc. delspinigių.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
5. Teismas nustatė, kad Kauno AVMI 2015 m. gruodžio 11 d. išrašytas pavedimas atlikti pareiškėjo patikrinimą. Kauno AVMI atliko GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 iki 2014 metų. 2018 m. birželio 27 d. surašė pareiškėjui Patikrinimo aktą, kuriame konstatuota, kad 2010–2011 m. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 871 701 Lt suma (2010 m. – 771 845 Lt, 2011 m. – 99 856 Lt), pareiškėjui papildomai apskaičiavo 38 251,56 Eur GPM už pajamas iš nenustatytų šaltinių 2010 m. ir 2011 m., nuo GPM taip pat priskaičiuota 29 189,04 Eur delspinigių. Kauno AVMI sprendimu patvirtino apskaičiuotą GPM (38 251,56 Eur), skyrė 30 proc. dydžio baudą (11 475 Eur), atleido nuo 14 594,52 Eur dydžio delspinigių. Pareiškėjas pateikė skundą VMI, kuri 2019 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 68-14 pakeitė Kauno AVMI sprendimą ir vietoj nurodymų sumokėti 38 251,56 Eur GPM, 14 594,52 Eur GPM delspinigių, 11 475 Eur GPM baudą, nurodė sumokėti 38 000 Eur GPM, 14 476,25 Eur GPM delspinigių, 11 400 Eur GPM baudą. Pareiškėjas nesutikdamas VMI sprendimu, pateikė skundą Komisijai. Komisija 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu pakeitė VMI sprendimą ir sumažino pareiškėjui paskirtą 30 proc. dydžio baudą iki 10 proc. dydžio, t. y. iki 3 800 Eur GPM baudos. Pareiškėjas nesutinka su VMI ir Komisijos išvadomis dėl šių pagrindinių argumentų: 1) nepagrįstai taikytas MAĮ 70 straipsnis ir priskaičiuotas mokestis nėra pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis; 2) VMI nepagrįstai netaikė senaties termino ir vertino aplinkybes, kurios susiklostė dar nuo 1994 m.; 3) neteisingai nustatytas lėšų likutis tikrinamo laikotarpio pradžioje (2010 m. sausio 1 d.); 4) dėl formalaus požiūrio VMI nevertino to, kad pareiškėjo sūnus teikė paramą lėšomis; 5) Pareiškėjas remiantis MAĮ 114 straipsniu ir protingumo bei teisingumo kriterijais turėtų būti atleistas nuo delspinigių didesne apimtimi negu 50 proc.
6. Teismas pažymėjo, kad Kauno AVMI šiuo atveju mokesčių sumas pareiškėjui apskaičiavo remdamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis, patvirtintomis VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės), nustačiusi, kad pareiškėjas 2010–2011 m. patyrė daugiau išlaidų, nei gavo pajamų, pagrįstų šaltiniais. Kadangi pareiškėjui tenkančios išlaidos nurodytu laikotarpiu viršijo pajamas, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad mokesčių mokėtojas gavo kitų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų. Teismas konstatavo, kad Komisija padarė teisingą išvadą, jog mokesčių administratoriui pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalį atsiranda tada, kai jis remiasi faktu, jog tikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos viršija pajamas. Jeigu dėl aplinkybės, kad išlaidos viršija pajamas, kyla ginčas, tai savaime nepanaikina mokesčių administratoriui pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalį ir ginčo metu įrodinėti aplinkybę, kad išlaidos viršijo pajamas.
7. Teismas, pasisakydamas dėl patikrinimo išvadų objektyvumo, įrodinėjimo pareigos ir lėšų gavimo iš pareiškėjo sūnaus, pažymėjo, kad Kauno AVMI Patikrinimo akte apskaičiavo disponuojamų lėšų likutį patikrinimo pradžioje, vėliau apskaičiavo pareiškėjo kiekvienų metų išlaidas ir pajamas. Mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas turi būti vykdoma ypatingai atidžiai pajamų, kurių šaltiniai nėra žinomi, apmokestinimo atvejais. Iš tiesų tokie atvejai skiriasi nuo gyventojo deklaruotų arba mokesčių administratoriaus nurodomų mokėti mokesčių nuo pajamų, kurių gavimo šaltiniai yra žinomi, o jų paskaičiavimo būdai yra tikslūs ir dažniausiai paremti mokesčio mokėtojo ir (ar) mokesčių administratoriaus turimais objektyviais duomenimis. Patikrinimo akte Kauno AVMI rėmėsi objektyviais duomenimis – pirminiais dokumentais (sutartimis, statybų dokumentais, duomenimis iš registrų, kt.), todėl pareiškėjo teiginį, kad Patikrinimo akto išvados padarytos nesiremiant objektyviais duomenimis, teismas atmetė. Pareiškėjas skunde teismui dėl konkrečių išlaidų arba pajamų sumų, su kuriomis jis nesutinka, nurodo tik pajamas, gautas kaip sūnaus parama. Todėl teismas detaliau pasisakė dėl šio argumento. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas remiasi aplinkybe, jog naudojosi iš sūnaus gautomis lėšomis, tačiau jų perleidimo neformalizuodavo, todėl negali pateikti rašytinių įrodymų. Visgi pareiškėjo sūnaus E. L. atstovas 2016 m. rugpjūčio 10 d. paaiškinime nurodė, kad per 2010–2014 metų laikotarpį gavo lėšų iš tėčio, bet pats nei lėšų, nei nekilnojamojo turto nedovanojo. Pareiškėjas remiasi sandoriais, pagal kuriuos, jo teigimu, gavo grynus pinigus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pasisakęs, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-27-13/2013, 2019 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1342-422/2018). Šiuo atveju pareiškėjas, kaip įrodymu, remiasi tik savo paaiškinimais, konkrečiai nenurodo, kada ir kokiais pagrindais gavo pinigus. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas dėl lėšų gavimo iš sūnaus remiasi tik savo paaiškinimais, kurie pakankamai abstraktūs ir prieštaringi (lyginant su jo sūnaus E. L. atstovo teiktais paaiškinimais). Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė realaus pinigų gavimo iš savo sūnaus fakto.
8. Teismas, pasisakydamas dėl senaties termino ir lėšų likučio 2010 m. sausio 1 d., pažymėjo, kad LVAT praktikoje pripažįstama, kad senaties terminas neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šį terminą nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems (perskaičiuojamiems) mokesčiams ir susijusioms sumoms (žr. pvz., 2011 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-201/2011). Šiuo atveju tokios aplinkybės įrodinėjamos visomis įstatymų leistinomis priemonėmis ir MAĮ ribojimo įrodinėjimo priemonėms nenustato. Pareiškėjas nurodo senaties terminą, lygina jį su baudžiamųjų priemonių senaties terminais, tačiau mokesčių apskaičiavimui reikšmingų aplinkybių įrodinėjimas nėra atsakomybės taikymas (lyginant su senaties terminu baudžiamajai atsakomybei). Taigi šiuos pareiškėjo argumentus teismas atmetė. Teismas nurodė, kad Komisija pagrįstai konstatavo, jog deklaracijos nepateikimas nesukuria prezumpcijos, jog pareiškėjas turėjo tam tikrą pinigų sumą, pagrįstai rėmėsi LVAT praktika (2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-593-556/2018). Teismas pažymėjo, kad įvertinus Patikrinimo akte nurodytus duomenis apie kiekvienų metų nuo 1994 iki 2005 m. pajamas, matosi, kad jos iš viso sudarė 83 216 Lt, t. y. nesiekė 318 135 Lt. Taigi pareiškėjo reikalavimas laikyti, kad 2003 m. pabaigoje turėjo 50 000 Lt disponuojamų lėšų nedaro įtakos disponuojamų lėšų likučiui 2010 m. sausio 1 d. Teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius 2006 m. susidariusio išlaidų ir pajamų skirtumo (318 135 Lt) neatėmė skaičiuodamas viso laikotarpio iki 2009 m. pajamas, t. y. likučiui po 2006 m. ši aplinkybė įtakos neturėjo. Taigi mokesčių administratorius nesirėmė prielaidomis ir iki tikrinamos laikotarpio buvusias aplinkybes vertino, kiek įmanoma, palankiai pareiškėjui. Pats pareiškėjas (jo atstovas) mokesčių administratoriui buvo nurodęs, kad tikslių sumų, turėtų 2010 m. pradžioje, negali nurodyti. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog mokesčio administratoriaus nustatytas disponuojamų pajamų likutis laikotarpio pradžioje (2010 m. sausio 1 d.) neatitiko teisingumo, protingumo ir objektyvumo kriterijų.
9. Teismas, pasisakydamas dėl atleidimo nuo delspinigių, vadovavosi MAĮ 100 straipsniu ir 141 straipsnio 1 dalimi, taip pat teisingumo bei protingumo kriterijais (MAĮ 8 str.), atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir LVAT suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (LVAT 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2343/2011, 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-3447/2011, 2011 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2544/2011, 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2144/2011). Teismas, įvertinęs MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, LVAT praktiką, pagal kurią laikomasi nuoseklios pozicijos, jog pats mokesčių mokėtojo socialinis statusas (pensininkas, neįgalus asmuo, bedarbis) nesudaro pagrindo konstatuoti sunkią mokesčių mokėtojo padėtį; papildomai turi būti vertinama mokesčių mokėtojo turto, pajamų sudėtis ir tai, ar pajamos/turtas leidžia mokesčių mokėtojui įvykdyti mokestines prievoles, konstatavo, jog Komisija pagrįstai sprendė, kad, nors pareiškėjas yra sulaukęs pensinio amžiaus, bet gauna pajamas, jo vardu registruotas sklypas Vilniaus raj. (vidutinė rinkos vertė 2007 m. rugsėjo 11 d. duomenimis – 380 116 Eur), automobilių pardavimo aikštelės (duomenys neskelbtini), 14/1000 dalis, taigi turtinės padėtis leidžia įvykdyti mokestines prievoles. Todėl nėra pagrindo pareiškėjo atveju taikyti MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir atleisti nuo delspinigių dėl sunkios ekonominės socialinės padėties. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu tai, jog mokestis apskaičiuotas už 2010–2011 m., o Patikrinimo aktas surašytas 2018 m. birželio 27 d., o pagal teismų praktiką, atsižvelgiant į patikrinimo ir mokestinių ginčų trukmę, atleidžiama nuo 50 proc. delspinigių. Teismas pabrėžė, kad Kauno AVMI įvertino šias aplinkybes ir dėl to atleido pareiškėją nuo 50 proc. apskaičiuotų delspinigių. Komisija pritarė tokiam sprendimui, pareiškėjas nenurodė, kodėl Komisijos sprendimas šiuo atveju neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Vien tik tai, kad apskaičiuoti delspinigiai sudaro beveik pusę apskaičiuoto mokesčio sumos, savaime nepažeidžia teisingumo ir protingumo kriterijų. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo šiuo aspektu nesutikti su Komisijos išvadomis ir atleisti pareiškėją nuo didesnės delspinigių dalies.
III.
10. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
10.1. Teismas neatsakė į pareiškėjo pateiktus argumentus, ginčą išnagrinėjo formaliai, iš esmės atkartojant Komisijos sprendimo argumentus. Skundžiamas teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 56 straipsniuose paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų.
10.2. Mokesčių administratorius privalo surinkti visus reikiamus duomenis, pagrindžiančius mokesčių administratoriaus apskaičiuotas mokesčių sumas. O mokestį apskaičiuojant pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, pirmiausia – įrodyti, kad mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčių įstatymų nuostatas ir tik paskui taikydamas specialųjį metodą (šiuo atveju, išlaidų), apskaičiuoti mokesčio dydį. Nagrinėjamu atveju Kauno AVMI ir VMI bei mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos elgiasi priešingai. Pirmiausia pritaiko išlaidų metodą, subjektyviai įvertina pareiškėjo pajamas bei išlaidas, konstatuoja, kad pareiškėjo pajamos buvo nepakankamos išlaidoms pagrįsti ir tik tada konstatuoja, jog pareiškėjas pažeidė pareigą deklaruoti visas savo pajamas. Tokia mokesčių administratoriaus pozicija yra neteisėta ir prieštaraujanti MAĮ 70 straipsnio nuostatoms, nes konstatavimas, kad pareiškėjas pažeidė mokesčių įstatymus yra naudojamas ne kaip MAĮ 70 straipsnio taikymo priežastis, bet pasekmė, niekaip negalinti lemti MAĮ 70 straipsnio nuostatų taikymo.
10.3. Nusistovėjusioje teismų praktikoje mokestiniuose ginčuose yra laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius neturi teisės analizuoti įvykių, kurių peržiūrą reglamentuoja MAĮ 68 straipsnio nuostatos. Minėtose bylose LVAT yra konstatavęs, kad pareiškėjų pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, t. y. jose nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo atžvilgiu mokestinius patikrinimus, šių duomenų kvestionuoti bei reikalauti, kad pareiškėjas pagrįstų deklaruotų pajamų pagrįstumą, nebegalėjo. Nepaisant to, kad minėtose LVAT bylose analizuoti atvejai, kai vienkartinė turto deklaracija už 2013 m. buvo pateikta, LVAT pozicija patvirtina, jog neegzistuoja mokestiniai teisiniai santykiai, kuriems teisinio stabilumo (senaties) taisyklės netaikomos. Nuo 2003 m. iki 2018 m. (kada užbaigtas pareiškėjo mokestinis patikrinimas) praėjo 15 metų. Net ir toks terminas yra per ilgas mokesčių administratoriaus kvestionavimui, kadangi MAĮ 68 straipsnyje nustatytas senaties terminas yra einamieji ir 5 praėjusieji metai. Taigi, Kauno AVMI, pradėjusi patikrinimą 2015 m., turi teisę tikrinti ne ankstesnių, kaip 2010 m. pareiškėjo pajamas ir išlaidas.
10.4. Pareiškėjui, esant piniginių lėšų poreikiui, pagelbėdavo sūnaus E. L. šeima ir paskolindavo/duodavo piniginių lėšų, be to, E. L. turėjo įgaliojimą sudaryti sandorius pareiškėjo vardu, todėl sudarydamas sandorius pareiškėjo vardu, esant poreikiui naudodavo ir savo asmenines pinigines lėšas, taip jas paskolindamas savo tėčiui (pareiškėjui). Atsižvelgiant į susiklosčiusius santykius tarp tėvo (pareiškėjo) ir sūnaus, galima teigti, jog jie vedė bendrą ūkį ir, esant piniginių lėšų trūkumui, vienas iš kito pasiimdavo reikiamą sumą piniginių lėšų, neformindami nei paskolinių santykių nei dovanojimo.
10.5. Vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 dalimi, LVAT praktika, būtent mokesčių administratorius, o ne teismas turi pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šiuo konkrečiu atveju Patikrinimo aktas yra paremtas neteisingai įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis.
10.6. Pareiškėjui apskaičiuotų delspinigių suma sudaro beveik pusę mokestinės nepriemokos, taip pat reikia įvertinti tai, kad pareiškėjas yra senatvės pensininkas, kurio vienintelės pajamos – valstybės mokama pensija. Nors teismas nurodo, jog pareiškėjas turi nekilnojamojo turto, kuri vertė yra nemaža, tačiau šio nekilnojamojo turto tikroji rinkos vertė yra stipriai mažesnė ir jis yra nelikvidus. Šiuo metu šis nekilnojamas turtas pareiškėjui papildomų pajamų negeneruoja. Todėl pareiškėjui apskaičiuoti delspinigiai neatliks kompensuojamosios funkcijos – į nacionalinį biudžetą bus grąžinti pinigai, gauti iš paties biudžeto, tačiau pareiškėjo finansinė padėtis taps gerokai sunkesnė, kas lemtų, jog tokie delspinigiai taptų ne kompensacine priemone biudžetui, bet sankcija fiziniam asmeniui. Atsižvelgiant į pareiškėjo amžių, būtina įsivertinti kiek realu yra pareiškėjui sumokėti tokio dydžio delspinigius.
Atsiliepimas
11. Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo skundo išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
12. Mokestinis ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų GPM bei jų delspinigių ir baudų, mokesčių administratoriui nustačius, jog 2010–2011 m. pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas, t. y. mokesčių mokėtojas gavo kitų pajamų, kurių nepagrindė realiais šaltiniais.
13. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas ginčą išnagrinėjo formaliai, iš esmės atkartodamas Komisijos sprendimo argumentus, skundžiamas teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 56 ir 86 straipsniuose paminėtų teismo sprendimui keliamų reikalavimų. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su mokestinio ginčo nagrinėjimo institucijų įrodymų vertinimu, taip pat nurodo, kad netinkamai taikytas MAĮ 70 straipsnis, mokesčių administratorius nepagrįstai netaikė senaties termino ir skaičiavo pajamas ir išlaidas už neribotą laikotarpį. Be to, teigia, kad mokestinio ginčo nagrinėjimo institucijos nepagrįstai neatleido pareiškėjo nuo apskaičiuotų delspinigių.
14. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
15. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs skunde pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skundo argumentų, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus.
16. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010, 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015, 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016).
17. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo ginčo laikotarpiu išlaidos viršijo jo pajamas. Pareiškėjas neginčytinų duomenų, patvirtinančių, kokiomis pajamomis jis dengė patiriamas išlaidas, mokesčių administratoriui nepateikė. Tai lemia, kad pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas sudarė teisines prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-602/2018). Bylos medžiaga patvirtina, kad mokesčių administratorius atlikto patikrinimo metu pareiškėjo GPM bazę nustatė vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikęs išlaidų metodą. Nepagrįsti yra pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kad mokesčių administratorius netinkamai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo (žr. Nutarties 6 p.).
18. Dėl MAĮ 70 straipsnyje nustatytu būdu apskaičiuojamos mokestinės prievolės dydžio tikslumo pirmiausia pažymėtina, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais (LVAT 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-635/2010). LVAT yra nurodęs, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (LVAT 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007).
19. Primintina, jog pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Ir tik mokesčių mokėtojui nesutinkant su mokesčių administratoriaus jam apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Aiškindamas minėtų teisės normų turinį, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019, 2019 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1007-556/2019).
20. Pasisakant dėl pareiškėjo motyvų, kad mokesčių administratorius tikrindamas GPM apskaičiavimo teisingumą už tikrinamą laikotarpį, t. y. už 2010–2014 m., negalėjo vertinti ankstesniais laikotarpiais gautų pajamų ir išlaidų, pritartina mokesčių administratoriaus pozicijai, kad nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir pan. aplinkybės) (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1648-438/2018). Kitokio sprendimo priėmimo negali lemti ir pareiškėjo dėstomos aplinkybės apeliaciniame skunde dėl LVAT praktikos bylose, kuriose analizuoti atvejai, kai vienkartinė turto deklaracija už 2013 m. buvo pateikta (žr. Nutarties 10.3 p.). Nagrinėjamos bylos kontekste pritartina mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog vien faktas, kad asmuo neprivalėjo deklaruoti turto, neatleidžia jo nuo pareigos pateikti mokesčių administratoriui pareikalavus turto šaltinį. Deklaracijos nepateikimas taip pat nesukuria prezumpcijos mokestine prasme, kad pareiškėjas turėjo būtent 50 000 Lt disponuojamų lėšų. Pareiškėjo argumentas, kad 2003 m. gruodžio 31 d. nedeklaruotinos santaupos galėjo būti 50 000 Lt, ir šia suma jis galėjo disponuoti ir tikrinto laikotarpio pradžioje (2010 m. sausio 1 d.), nėra pagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais.
21. Pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir aplinkybių, susijusių su pareiškėjo sūnaus E. L. šeimos paskolinimu/davimu pareiškėjui piniginių lėšų, vertinimui (Nutarties 7 p.), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai pažymi, kad LVAT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas, pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013). Taigi tvirtinimas apie tai, kad pareiškėjui, esant piniginių lėšų poreikiui, pagelbėdavo sūnaus E. L. šeima (žr. Nutarties 10.4 p.), turėjo būti pagrįstas taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl šių pinigų realumo, tačiau ši pareiga neįvykdyta – pajamų šaltinis nebuvo pagrįstas pakankamais įrodymais. Išskirtinai tik paaiškinimų (duomenų) apie gautas pajamas teikimas, nesant realaus tų pajamų gavimo fakto, pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., LVAT 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje A-3363-556/2020). Juolab, kaip teisingai akcentavo teismas, šiuo atveju pareiškėjo paaiškinimai dėl lėšų gavimo iš sūnaus yra pakankamai abstraktūs ir prieštaringi lyginant su jo sūnaus E. L. atstovo teiktais paaiškinimais.
22. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius surinko faktinius duomenis, kuriais grindžia pareiškėjui apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Pareiškėjo paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių nepagrįsti faktiniais duomenimis ir negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų. Taigi pareiškėjas nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai. Iš pareiškėjo negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais, ar bent suabejoti dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą.
24. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde, taip pat apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl atleidimo nuo delspinigių, mokesčių mokėtojų ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes, konstatuoja, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ar sumažinti juos. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta išskirtinių aplinkybių, kurios implikuotų būtinybę tenkinti šį pareiškėjo prašymą.
25. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.