Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir nuteista trejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose. R. S. pagal BK 245 straipsnį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteista už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y. ji, turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, iš anksto neketindama vykdyti sutartinių įsipareigojimų pagal paskolos sutartį, 2006 m. sausio 18 d. susitarė su M. B. dėl 250 000 Lt (72 405 Eur) paskolos ir aptarė su pastarąja paskolos sąlygas bei terminus, žadėdama, jog už paskolintus pinigus ji įsigis žemės sklypą, kurį, padarius detalųjį planą, parduos ir iki 2006 m. liepos 18 d. grąžins paskolą, o nesėkmės atveju M. B. melagingai žadėjo skolą padengti pardavusi savo turimą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), juos parodė M. B. bei nutylėjo, jog minėtas turtas jau yra įkeistas bankui. M. B., nesuprasdama tikrųjų R. S. ketinimų, įtikinta pastarosios pažadų, 2006 m. sausio 18 d. M. B. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), su R. S. sudarė paskolos sutartį ir grynaisiais perdavė R. S. 250 000 Lt. R. S., neketindama vykdyti sutartinių įsipareigojimų, jokio žemės sklypo nepirko, iki sutartyje nurodyto termino –2006 m. liepos 18 d. – paskolos negrąžino ir įsiskolinimo nepadengė iš turto, kurį M. B. žadėjo kaip garantą. Tokiu būdu R. S. apgaule savo naudai įgijo M. B. priklausančius 250 000 Lt (72 405 Eur).

Apeliaciniu skundu nuteistoji R. S. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes ji nepadarė veikos, turinčios BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, o teismui netenkinus šio prašymo apeliantė prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir paskirti jai švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę arba paskirti švelnesnę bausmę bei taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Teigia, kad buvo nepagrįstai ir neteisingai nuteista už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes šios veikos nepadarė. Teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, bei netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, be to, byloje surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, trukdantis nagrinėti bylą. Nuteistosios R. S. teigimu, Klaipėdos miesto apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis ir darydamas išvadą, jog ji padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus principus vertinti įrodymus pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuosprendyje aprašydamas pripažintus įrodytais jos veiksmus, teismas rėmėsi ne byloje nustatytomis aplinkybėmis, tačiau ydingai, nesilaikant BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, surašyto kaltinimo teksto perkėlimu į nuosprendį, taigi teismas nesilaikė apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, nelogiškos, teismo nustatytų aplinkybių aprašymas prieštarauja BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties sampratai. Pirmiausia teismas konstatavo, kad dar 2006 m. sausio 18 d. R. S., susitardama su M. B. dėl 250 000 Lt paskolos, melagingai žadėdama skolą padengti pardavusi savo turimą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), šį turtą M. B. parodė, t. y. parodė dar prieš gaudama paskolą. Tačiau teismo posėdžio metu paaiškėjo (tokius parodymus davė pati M. B.), kad turimą nekilnojamąjį turtą ji parodė M. B. jau po paskolos suteikimo ir pasibaigus paskolos grąžinimo terminui. Vadinasi, apie tai, kad šis turtas bus garantija, ji nė negalėjo minėti. Be to, pasak pačios M. B., R. S. tik sakė turinti turtą. Todėl dėl to kaltinimas visiškai neatitinka nustatytoms aplinkybėms, o minėtos teismo išvados yra visiškai nepagrįstos bylos duomenimis. Apeliantės teigimu, kaltinamajame akte jai inkriminuoti veiksmai, kurių aprašymas pažodžiui buvo perkeltas į nuosprendį, buvo aprašyti ydingai, formuluotės dėl nusikaltimo objektyviosios pusės išdėstytos netinkamai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius, ir tai suvaržo kaltinamojo teisę į teisminę gynybą (LAT 2011 m. birželio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-246/2011). Apeliantės teigimu, akivaizdu, kad jos veiksmų aprašymas kaltinamajame akte neatitiko BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, suvaržė jos teisę į gynybą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. LAT yra pažymėjęs, jog byla perduodama prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą, kai yra pagrindas manyti, kad tada kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps pagrįstesnis ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje (LAT 2006 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139/2006). LAT taip pat yra suformulavęs taisyklę, kad byla perduodama prokurorui dėl netinkamo kaltinamojo akto surašymo esant trims būtinoms sąlygoms: 1) ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas; 2) minėto pažeidimo negalima ištaisyti teisme; 3) pažeidimas trukdo nagrinėti bylą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2006, 2K-139/2006, 2K-247/2006). Kaltinamasis aktas yra reikšmingas tuo, kad jame išdėstoma prokuroro užimama pozicija procese ir paaiškinama, kodėl ji būtent tokia. Be to, šis procesinis dokumentas nustato bylos nagrinėjimo teisme ribas. Dėl šių priežasčių tinkamas kaltinamojo akto surašymas yra kaltinamojo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo sąlyga. LAT yra konstatavęs, kad nusikalstamos veikos aprašymas kaltinamajame akte turi būti išdėstytas glaustai, tiksliai, turi būti nurodyta nusikalstamos veikos apimtis, stadija, aplinkybės, apibūdinančios konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius ir kt. (LAT 2007 m. gegužės 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238/2007). Garantuojant asmens teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, bei jo teisę į gynybą, jo padarytos veikos faktinės aplinkybės kaltinamajame akte turi būti išdėstytos išsamiai ir tiksliai, nes tai lemia pavojingos veikos kvalifikaciją. Nuteistosios R. S. apeliaciniame skunde pažymima, kad nors jos gynėja buvo išreiškusi nuomonę, jog byla turėtų būti perduota prokurorui dėl kaltinamojo akto netinkamo surašymo, tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismas BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimų nepaisė. Be to, apeliantės įsitikinimu, teismas padarė klaidingas išvadas dėl esmingumo kriterijaus buvimo, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. R. S. nuomone, priešingai nei konstatuota skundžiamame teismo nuosprendyje, šioje byloje nebuvo nustatyta, kad savo sąmoningais veiksmais ji sumenkino kreditorės galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis (M. B. prisiteisė visą skolą, palūkanas ir delspinigius), be to, ji nesislapstė nei nuo teisėsaugos institucijų, nei nuo kreditorės (pastaroji teismo posėdžio metu pati patvirtino, jog ji, R. S., su ja bendravo nuolat), neslėpė nuo kreditorės jokios informacijos apie savo turimas skolas. Kita vertus, šių aplinkybių slėpti nė nereikėjo, nes, kaip parodė pati M. B., nekilnojamojo turto kadastrinius duomenis galėjo sužinoti internete. Dėl tos pačios priežasties, R. S. teigimu, neteisinga teismo išvada ir dėl to, jog ji nepranešė nukentėjusiajai savo finansinės būklės ir nesiėmė jokių realių veiksmų, siekiant įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. R. S. pažymi, kad apie jos finansinę būklę M. B. gerai žinojo, be to, iki paskolos iš pastarosios gavimo jos, R. S., turtas buvo įkeistas tik bankui (hipoteka), o vėliau, nuo 2007 m. gegužės 9 d., jau pagal pačios M. B. prašymą šiam turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir 2007 m. gegužės 31 d. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu už akių buvo paliktos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat pačios M. B. kreipimasis dėl jos, R. S., turto arešto į antstolę B. T., kuri 2007 m. liepos 9 d. vėl areštavo jos turtą. Teismas patikėjo, jog ji, R. S., turtą įgijo kitų asmenų vardu (nors liudytoja Ž. Z. tai kategoriškai neigė), tačiau visiškai be pagrindo netikėjo nei jos, nei liudytojo D. S. parodymais apie 40 000 Lt grąžinimą M. B.. Teismas tikėjo vien tik nukentėjusiosios parodymais. Neteisinga ir teismo išvada, kad ji, R. S., tik M. B. siūlė pirkti patalpas (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje. Apeliantė pažymi, jog stengėsi nekilnojamąjį turtą parduoti ir atsiskaityti su kreditore. Tai įrodo ir teismui pateikta 2007 m. vasario 15 d. tarpininkavimo sutartis tarp R. J.-S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, dvi nekilnojamojo turto preliminarios pirkimo–pardavimo sutartys tarp R. S. ir J. B.. Tačiau tam trukdė įvairios objektyvios aplinkybės: pačios prokuratūros trukdymas realizuoti turtą (2010 m. kovo 19 d. prokuroro S. G. priimtas nutarimas dėl nuosavybės teisių apribojimo, kuris panaikintas tik 2013 m. gruodžio 19 d.); J. B. savo ketinimų atsisakymas; pasikeitusi rinkos kaina, kuri sutrukdė parduoti turtą už norimą kainą. Tačiau šių aplinkybių teismo nevertino. Teismo išvada „Kad tai buvo apgaulė parodo ir veiklos rezultatas – nėra nei pinigų, nei palūkanų“, apeliantės teigimu, neatitinka bylos aplinkybių ir prieštarauja kitiems nuosprendyje išdėstytiems teiginiams, kuriais remdamasis teismas išteisino ją pagal BK 245 straipsnį. Teismas, netikėdamas, jog apeliantė grąžino M. B. 40 000 Lt, turėjo patikėti bent tuo, jog nedidelę dalį sumos apeliantė vis dėlto pervedė pastarajai per banką. Teismų praktikoje pažymima, kad gana svarbiu kriterijumi, padedančiu atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013). Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius pirmiau nurodytų kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms. M. B. pripažino, kad užsiėmė pinigų skolinimu, nurodė, kad tai buvo jos verslas ir kad ji turi daug tokių klientų kaip R. S., ir kad ne visi grąžina pinigus, o kai jai pinigai negrąžinami, eina teisiniu keliu ir prašo antstolių išieškoti pinigus. Byloje yra duomenų apie kreditorės M. B. iškeltas 38 civilines bylas skolininkams, o tai patvirtina faktą, jog M. B. pati prisiėmė riziką, suteikdama paskolą tiek jai, R. S., tiek kitiems asmenims. Visos anksčiau nurodytos aplinkybės, apeliantės teigimu, patvirtina, kad jos veika neperžengė civilinių teisinių santykių ribų ir baudžiamosios atsakomybės taikymas yra nepagrįstas, todėl ir dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ji turi būti išteisinta. R. S. nuomone, teismas padarė klaidingą išvadą, kad neva jos susiformavusią tyčią negrąžinti M. B. didelės pasiskolintos pinigų sumos įrodo ir jos kategoriškas neigimas paties fakto, kad buvo pasiskolinta 250 000 Lt. Tačiau apeliantė pažymi, jog jos abejonės dėl 2006-01-18 paskolos sutartyje skaičiaus „2“ vėlesnio prirašymo prie gautų iš M. B. 50 000 Lt teismo taip ir nebuvo pašalintos ir liko visiškai netirtos. Tik išsiaiškinus, ar sutartis buvo rašyta tuo pat metu ar skirtingu laiku, t. y. ar sutartis nesuklastota, būtų galima daryti išvadą, kad paskolinta pinigų suma galėjo būti 250 000 Lt. Tuo tikslu buvo būtina atlikti paskolos sutarties papildomą tyrimą. Tačiau teismas nepagrįstai šio gynybos prašymo netenkino. Kadangi kyla daug pagrįstų abejonių dėl paskolos sutarties autentiškumo, todėl ji ekspertų ar specialistų turėjo būti tiriama papildomai. Kadangi tai padaryta nebuvo, R. S. nuomone, tai turi būti padaryta apeliacinės instancijos teismo, todėl prašo atlikti 2006 m. sausio 18 d. sutarties papildomą tyrimą (galbūt dokumento ekspertizę), siekiant išsiaiškinti, ar visas sutarties rankraštinis tekstas, skaičiai bei parašai padaryti tuo pačiu laiku. Šio tyrimo atlikimą apeliantė prašo pavesti Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Apeliantės R. S. nuomone, teismas, paskirdamas jai bausmę, be pagrindo netaikė jai BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Šiuo atveju jai paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, neatitinka jos asmenybės ir prieštarauja teisingumo principui. Neišteisinus R. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, prašo paskirti apeliantei kuo švelnesnę bausmę ir taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, nes, jos nuomone, yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliantės R. S. nuomone, visi anksčiau išvardyti pažeidimai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Tuo buvo apribotos ir jos galimybės naudotis procesinėmis teisėmis, nes ikiteisminis tyrimas bei teisminis nagrinėjimas atliktas nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Todėl teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, prieštaraujantis teisingumo ir protingumo principams, turi būti panaikintas.

Nuteistoji ir jos gynėja advokatė prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistosios R. S. kaltės, tinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų nuteistoji, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas ar kad priimtas šališko teismo ir nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Apeliaciniame skunde nuteistoji prašo ją išteisinti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ginčija gautos paskolos dydį, nurodo, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, prašo skirti švelnesnę bausmę, atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Kadangi vienu iš apeliacinio skundo argumentų yra nukentėjusiosios parodymai, todėl apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta nukentėjusioji M. B..

Nukentėjusioji M. B. apygardos teisme parodė, kad susitarus dėl paskolos R. S. paskolino 250 000 Lt. Visus šiuos pinigus turėjo namuose ir juos atidavė R. S.. Ji R. S. pinigus buvo skolinusi ir anksčiau, gal prieš dvejus metus buvo paskolinusi 15 000–16 000 Lt, todėl ir sakė, kad pinigus skolino du kartus. Nors R. S. prašė paskolinti pusę milijono, bet ji paskolino tik 250 000 Lt, po to R. S. paskambinusi priekaištavo, kad ji nedavė tiek pinigų, o kiti davė. Paskolos sutarties originalo ji neturi. R. S. jai grąžino tik 320 Lt, t. y. 2010 m. – 50 Lt, 2011 m. – 270 Lt. Dabar visų aplinkybių gerai neatsimena, nes tai buvo prieš 10 metų, o ir jos amžius daro įtaką, tačiau ji savo parodymų nekeitė.

Nukentėjusioji M. B. teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė, kad R. S. prašė paskolinti 500 000 Lt, bet ji paskolino 250 000 Lt. Paaiškino, kad R. S. pervedė tik 2010 m. lapkričio 11 d. 50 Lt, 2011 m. sausio 12 d. 70 Lt, 2011 m. balandžio 14 d. 100 Lt (t. 3, b. l. 192–194). Taigi tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek apygardos teisme nukentėjusioji M. B. iš esmės nurodė vienodas aplinkybes, kad R. S. pažinojo, buvo paskolinusi pinigų, kuriuos R. S. grąžino, antrą kartą R. S. paskolino 250 000 Lt, bet R. S. jų negrąžino, pervedė tik nedidelę dalį.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Teismas turi teisę remtis visais duomenimis, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujai pateiktais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 dalis), perskaityti rašytinius įrodymus, apžiūrėti daiktus. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti nuteistoji R. S., nukentėjusioji M. B., liudytojai Ž. Z., L. I., V. J., J. B., S. J., B. T., D. S., perskaityti rašytiniai įrodymai. Skundžiamame nuosprendyje minėtų asmenų parodymai palyginti ir įvertinti ne tik tarpusavyje, bet ir kitų bylos duomenų kontekste, ir padaryta išsamiai motyvuota išvada. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad nuosprendyje teismas rėmėsi ne byloje nustatytomis aplinkybėmis, neturi jokio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistoji ginčija BK 182 straipsnio 2 dalies taikymą nurodydama, kad jos padaryta veika neatitinka kvalifikuoto sukčiavimo sudėties požymių, nes tarp jos ir nukentėjusiosios susiklostė civilinio pobūdžio teisiniai santykiai.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan., arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba jo turtinės prievolės panaikinimu. Teismų praktikoje nustatyta, kad sukčiavimo bylose kaltininko panaudotai apgaulei įvertinti taikomas esmingumo kriterijus, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką šio asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013, 2K-55/2014). Tik esminė apgaulė gali būti laikoma nusikalstama. Esminės apgaulės požymis yra ne tik pagrindinis apgaulės sąvokos turinio elementas, bet ir kriterijus, kuriuo remiantis galima atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo.

Apgaulei nustatyti taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (byloje nustatoma situacija, kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis iš esmės pasunkintos). Baudžiamoji atsakomybė, aiškinant šį kriterijų, galima tik tuo atveju, kai skolininkas naudodamas apgaulę vengia įvykdyti prievolę. Tokiais atvejais skolininkas atlieka veiksmus, dėl kurių nukentėjusiojo turima turtinė teisė, atitinkanti skolininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, neįgyvendinama, ir dėl objektyvių priežasčių nukentėjusiojo (kreditoriaus) teisių gynimas negalimas arba labai pasunkėja.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apgaulė R. S. veiksmuose pasireiškė nukentėjusiosios suklaidinimu, įtikinant, kad nuteistoji yra sėkminga verslininkė, dirbanti nekilnojamojo turto srityje, vykdanti sėkmingus komercinius projektus, turinti daug nekilnojamojo turto, nutylint, kad finansinė būklė prasta, jos turimas turtas (žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), ir butas, esantis (duomenys neskelbtini)) įkeistas. Nors paskolos sutartyje aiškiai nurodyta, kad nuteistoji R. S. 2006 m. sausio 18 d. iš nukentėjusiosios M. B. gavo 250 000 Lt paskolą, kurią įsipareigojo grąžinti iki 2006 m. liepos 18 d. (t. 1, b. l. 66), tačiau nuteistoji R. S. tai neigė, aiškino iš M. B. pasiskolinusi ne 250 000 Lt, o tik 60 000 Lt, kuriuos gavo per du kartus, iš pradžių 50 000 Lt, vėliau 10 000 Lt (t. 4, b. l. 53–55). Nukentėjusioji M. B. parodė, kad R. S. paskolino 250 000 Lt (t. 3, b. l. 192). Tas pačias aplinkybes nukentėjusioji M. B. nurodė ir apygardos teisme. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina 2006 m. sausio 18 d. paskolos sutartis, kurioje nuteistoji pasirašė, jog gavo 250 000 Lt (t. 1, b. l. 66). Nukentėjusioji M. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad R. S. pažinojo, jau anksčiau buvo paskolinusi 150 000 Lt, šią skolą R. S. grąžino, todėl pasitikėjo ja. Apsisprendimui dėl paskolos turėjo įtakos tai, kad R. S. turėjo nekilnojamąjį turtą (t. 3, b. l. 193). Kadangi nukentėjusioji R. S. pažinojo, jau buvo skolinusi R. S. pinigus, kurie buvo grąžinti, be to, R. S., nepardavus planuojamos įsigyti žemės, žadėjo skolą grąžinti pardavus turimą nekilnojamąjį turtą, todėl nukentėjusioji patikėjo, kad R. S. turės galimybę grąžinti paskolintus pinigus. Tačiau R. S. ne tik nebandė nusipirkti žadėto sklypo, bet iš viso neigė iš M. B. pasiskolinusi 250 000 Lt. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pagal įgaliojimą tvarkė sklypo, kurį pati žadėjo įsigyti, dokumentus. Tokios aplinkybės patvirtina R. S. išankstinį planą apgaule įgyti svetimą turtą.

Nuteistoji R. S. žadėdama skolą grąžinti pardavus turimą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), nutylėjo, jog minėtas turtas jau įkeistas bankui. Įvertinus visas aplinkybes, darytina išvada, kad klaidingam M. B. apsisprendimui neabejotinai įtakos turėjo R. S. sudarytas sėkmingos verslininkės įvaizdis, tariamai turimas turtas. Apeliantė teigė, kad neslėpė nuo M. B. jokios informacijos apie turimas skolas. M. B. paaiškino, jog R. S. prieš pasirašant sutartį minėjo, kad turi butą ir pastatą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Pastatą (duomenys neskelbtini) g. ji žinojo, prie jo kabėjo užrašas, kad patalpos parduodamos, o tai leido manyti, jog patalpos negali būti įkeistos (t. 3, b. l. 193). Nuteistosios R. S. tolimesni veiksmai, kad pasiskolinusi pinigus žemės sklypo pirkimui, nuteistoji žemės sklypo nepirko, iki paskolos sutartyje nurodyto termino paskolos negrąžino, įsiskolinimo nepadengė ir turtu, kurį M. B. buvo nurodžiusi, kaip garantą, o priešingai, suėjus skolos grąžinimo terminui, šis turtas jau buvo įkeistas net 18 kartų, rodo nuteistosios tyčią apgaule įgyti svetimą turtą. Apeliantės teiginys, kad turtas negalėjo būti garantu, nes pati M. B. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog R. S. turimą turtą parodė jau po paskolos suteikimo, yra nepagrįstas. Nukentėjusioji paaiškino, kad pasirašant paskolos sutartį R. S. minėjo, jog turi butą ir pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) g., apie kurį nukentėjusioji žinojo, matė užrašą, kad pastatas parduodamas. Todėl nėra taip svarbu, kada nuteistoji šį turtą parodė nukentėjusiajai, nes apie jį nukentėjusioji žinojo sutarties pasirašymo metu ir tai buvo viena iš jos apsisprendimo priežasčių.

Kaip matyti, iš pradžių R. S. pelnė M. B. pasitikėjimą, šiuo pasitikėjimu pasinaudodama apgaule įgijo svetimą turtą. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė nukentėjusiosios M. B. suklaidinimu dėl R. S. galimybių ir ketinimų (tikslo). Nuteistoji skolinosi pinigus žadėdama įsigyti žemės sklypą, kurį pardavus grąžins paskolą. Nukentėjusioji M. B. buvo įtikinta, kad R. S. turi nekilnojamojo turto, yra verslininkė (verčiasi butų, namų, žemės sklypų prekyba) ir pinigai nuteistajai reikalingi įsigyti žemės sklypą. M. B. skolinti pinigus R. S. paskatino dar ir tai, kad grąžinti paskolą žadėjo pardavus turimą nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su statiniais ir butą. Tačiau nuteistoji R. S. nutylėjo, jog minėtas turtas yra įkeistas bankui. Tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, kuriame nurodyta, kad paskolos sutarties pasirašymo metu, t. y. 2006 m. sausio 18 d., nekilnojamasis turtas – žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), ir butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įkeistas bankui (t. 1, b. l. 104–107, 110–117). Taigi skolindamasi pinigus iš M. B., nuteistoji R. S. suvokė, kad negalės pardavusi nekilnojamąjį turtą grąžinti nukentėjusiajai paskolą ir to net nesiruošė daryti. Akivaizdu, jog nukentėjusioji M. B. žinodama šias aplinkybes, nebūtų skolinusi R. S. pinigų, ir R. S. tai suvokė. Nuteistoji nepranešė nukentėjusiajai, kad jos finansinė padėtis nėra tokia gera, kad minėtas nekilnojamasis turtas jau įkeistas, kad neketina investuoti paskolintų pinigų ir nežada pirkti jokio sklypo, pati pasirašiusi paskolos sutartį, vėliau ginčijo joje nurodytą pinigų sumą, ir taip apgaule įgijo svetimą turtą ir siekė jį išlaikyti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad tarp nuteistosios R. S. ir nukentėjusiosios M. B. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Atribojant baudžiamąją ir civilinę atsakomybę už turtinių prievolių nevykdymą svarbiausiu klausimu tampa tai, kiek šiuo atveju nuteistas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Tuo atveju, kai kreditoriaus teisės atkūrimo neperspektyvumas sudarytas sąmoningais skolininko veiksmais, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir baudžiamosios atsakomybės taikymas yra pagrįstas. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad R. S. sąmoningai sudarė situaciją, pagal kurią buvo pasunkinta nukentėjusiosios galimybė atgauti skolą. Nukentėjusioji M. B. parodė, kad R. S. paskolos negrąžino, R. S. aiškino, jog neturi pinigų, siūlė pirkti žemės sklypą ir namą, tačiau nei sklypas, nei namas nebuvo verti R. S. nurodytos sumos. R. S. žadėjo pinigus grąžinti per vienerius metus, nes sutuoktinis dirba Norvegijoje, tačiau pinigų negrąžino. R. S. aiškino, kad už nuomojamas patalpas pinigų negauna (t. 4, b. l. 72). Nors nuteistoji R. S. teigė, kad dalį paskolos, t. y. 40 000 Lt, grąžino M. B., tačiau jokio tai patvirtinančio dokumento nepateikė, nukentėjusioji paaiškino, jog R. S. su D. S. buvo atėję, žadėjo grąžinti skolą gavę palikimą ir pardavę butą, tačiau pinigų negrąžino (t. 3, b. l. 193). Nors R. S. ir D. S. teigė, kad M. B. atidavė 40 000 Lt, tačiau nukentėjusioji neigė gavusi šiuos pinigus. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad M. B. iš R. S. gavo 40 000 Lt. Be to, abejotina, kad R. S., grąžindama nemažą dalį skolos, nebūtų paėmusi raštiško patvirtinimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. S. parodymus atmetė ir jais nesivadovavo.

R. S. negrąžinus skolos, nukentėjusioji M. B. kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka su ieškiniu. Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu už akių iš skolininkės R. (J.) S. M. B. buvo priteista 250 000 Lt skolos, 11 625 Lt delspinigių, 6232,50 Lt žyminio mokesčio ir penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2007 m. balandžio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (t. 1, b. l. 5). Antstolės B. T. kontoroje vykdomas skolos išieškojimas pagal vykdomąjį raštą dėl priteistos skolos grąžinimo iš skolininkės R. S. M. B.. Nukentėjusioji M. B. apygardos teisme nurodė, kad R. S. per dvejus metus grąžino 320 Lt, t. y. 2010 m. – 50 Lt, 2011 m. – 270 Lt. Taigi R. S. 2006 m. sausio 18 d. pasiskolinusi iš M. B. 250 000 Lt sutarė, kad šią sumą grąžins 2006 m. liepos 18 d. (t. 1, b. l. 66), tačiau iki šios dienos yra grąžinusi tik 320 Lt. Nors Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu už akių M. B. buvo priteista skola, tačiau turimas turtas apsunkintas hipoteka, areštuotas, piniginės lėšos į R. S. turimas sąskaitas nepervedamos, į darbovietę siunčiamas vykdomasis raštas grįžta neįteiktas (t. 1, b. l. 84–85). Antstolės B. T. vykdomosios bylos dokumentai patvirtina, kad nukentėjusioji negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės. R. S. gaudavo pajamas iš J. B. už nuomą, tačiau iš gautų pajamų M. B. paskolos negrąžino. Apeliantė teigė, kad stengėsi parduoti nekilnojamąjį turtą ir atsiskaityti su M. B., ir nurodė, jog tai patvirtina 2007 m. vasario 15 d. tarpininkavimo sutartis tarp R. J.-S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, dvi nekilnojamojo turto preliminarios pirkimo–pardavimo sutartys tarp R. S. ir J. B.. Tarpininkavimo sutartis (t. 3, b. l. 178–182) ir preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis (t. 2, b. l. 47) buvo pasirašyta dėl nekilnojamojo turto – komercinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad tarpininkavimo sutarties pasirašymo metu, t. y. 2007 m. vasario 15 d., bei preliminarios pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo metu, t. y. 2011 m. gegužės 29 d., minėtas nekilnojamasis turtas kartu su žemės sklypu buvo apsunkintas hipoteka (nuo 2005 m. gegužės 13 d.). Nuo 2007 m. gegužės 9 d. žemės sklypas kartu su pastatu ir kitais statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), buvo areštuotas Klaipėdos apygardos teismo sprendimu (2007 m. gegužės 2 d. nutartis civilinė byla Nr. 2-654-479/2007). Nors minėtas nekilnojamasis turtas buvo areštuotas nukentėjusiosios M. B. prašymu, tačiau turtas jau prieš tai buvo apsunkintas hipoteka, be to, nuo 2007 m. liepos 9 d. šį turtą areštavo antstolė B. T. (t. 1, b. l. 115), vėliau šis turtas buvo areštuotas net 14 kartų. Tai rodo, kad R. S. turėjo ir daugiau įsipareigojimų ir sudarydama tarpininkavimo sutartį bei preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, suprato, kad nors ir pardavus turtą vis tiek negalės atsiskaityti su M. B.. Todėl minėtų sutarčių pasirašymas negali patvirtinti jos siekimo atsiskaityti su M. B.. Visos nurodytos aplinkybės rodo, kad R. S. sudarė kliūtis nukentėjusiajai atgauti priteistą skolą.

R. S. tyčios kryptingumą rodo ir tai, kad nuteistoji ginčijo paskolos sutartį, aiškindama, jog joje nurodyta ne tokia suma. Iš paskolos sutarties turinio matyti, kad skolinama suma buvo įrašyta ne tik skaičiais, bet ir žodžiais (t. 1, b. l. 66), todėl nepagrįsta apeliantės versija, jog paskolos sutartyje skaičius 2 buvo įrašytas vėliau. Be to, šią versiją paneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2014 m. birželio 20 d. specialisto išvada Ne. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad 2006 m. sausio 18 d. sutartyje „pinigus 250 000 Lt gavau“ R. J. parašė ir šalia pasirašė R. S. (J.) (t. 2, b. l. 151–153). Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad paskolos sutartį reikia papildomai tirti, yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais konkrečiais duomenimis, kurie leistų abejoti specialisto išvada.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog nuteistoji R. S. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad kaltinamasis aktas surašytas netinkamai ir neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.) (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, ją gali perduoti prokurorui (BPK 234 straipsnio 2 dalis, 254 straipsnio 3 dalis). Taip pat ir apeliacinės instancijos teismas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui gali tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių ir kliūčių nagrinėti bylą teisme, 2015 m. sausio 30 d. nutartimi perdavė šią bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 120). Pirmosios instancijos teismo posėdyje, įvykusiame 2015 m. balandžio 2 d., nuteistoji R. S. nurodė, jog kaltinimas jai aiškus (t. 3, b. l. 192). Klausimas, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje numatytus reikalavimus, nebuvo keliamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tik 2015 m. liepos 30 d. teisiamajame posėdyje baigiamojoje kalboje R. S. gynėja paminėjo kaltinamojo akto trūkumus. Teismas išnagrinėjęs bylą priėmė nuosprendį, o dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnio reikalavimų buvo pasisakęs nutartyje atiduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Iš nagrinėjamoje byloje esančio prokuroro surašyto kaltinamojo akto turinio matyti, kad R. S. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aprašymas atitinka BK 182 straipsnio 2 dalies dispoziciją, nes kaltinamajame akte yra detaliai įvardyti konkretūs baudžiamojo įstatymo draudžiami nuteistosios veiksmai, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, t. y. jame išdėstytos visos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši byla pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėta pagal aiškų ir BPK 219 straipsnio reikalavimus atitinkantį kaltinamąjį aktą, o nuteistosios teisės baudžiamojo proceso metu (BPK 44 straipsnio 5, 7 dalys) nebuvo pažeistos.

Nuteistoji R. S. apeliaciniame skunde nurodo, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį beveik pažodžiui perrašius kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes. Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Teismo uždavinys yra teismo posėdyje ištirti, kiek bylos nagrinėjimas patvirtina tas aplinkybes, kurios nustatytos kaltinamajame akte. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrino duomenis dėl apeliantei inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių buvimo, apklausė liudytojus, ištyrė byloje esančius rašytinius duomenis ir motyvuotai jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Aplinkybė, kad dėl R. S. padarytos veikos kaltinamojo akto ir nuosprendžio turinys tam tikrose vietose sutampa, nėra koks nors įstatymo pažeidimas, juo labiau, kad ir baudžiamojo proceso įstatymas tiek kaltinamojo akto, tiek nuosprendžio turiniui nustato labai panašius reikalavimus (BPK 219 straipsnis, BPK 305 straipsnis). Minėtas apeliacinio skundo teiginys tik patvirtina aplinkybę, kad ištyrus kaltinamajame akte nurodytus įrodymus pareikštas kaltinimas pasitvirtino, dėl to R. S. pripažinta kalta dėl veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

Apeliaciniame skunde prašoma paskirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad R. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, todėl taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

Įstatymo leidėjo priimtu 2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2015 m. kovo 24 d., BK 75 straipsnio 1 dalies nuostata pakeista, nurodant, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Palyginus ankstesnę BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją su 2015 m. kovo 19 d. įstatymu padarytu pakeitimu matyti, kad pagal naująjį teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams ir už tyčinius sunkius nusikaltimus. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje naujasis baudžiamasis įstatymas palengvina nuteistosios R. S. teisinę padėtį, t. y. turi grįžtamąją galią.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktas).

R. S. padarė vieną sunkų nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje. Iš bylos duomenų matyti, kad R. S. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teista (t. 2, b. l. 172–174). BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų (bausmės vidurkis 4 metai 1 mėnuo 15 dienų). R. S. už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, t. y. mažesnė už sankcijos vidurkį bausmė. Pirmosios instancijos teismas nenustatė R. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. R. S. padarė sunkų nusikaltimą daugiau nei prieš 9 metus, nors po šio nusikaltimo padarymo 2011-11-29 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu ji buvo nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme, bet daugiau duomenų apie R. S. nusikalstamas veikas nėra. Anksčiau paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl yra pagrindas keisti pirmosios instancijos nuosprendį ir taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. R. S. skirtina BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta pareiga – bausmės vykdymo atidėjimo laiku neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktas, 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, R. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.