Alytaus apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Omega Invest OU ieškinį atsakovui G. S. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinio su priedais kopija ir teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo atsakovui G. S. įteiktas per šeimos narį 2021 m. kovo 28 d. ieškinyje nurodytu gyvenamosios vietos adresu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Iš bylos rašytinių įrodymų nustatyta, kad UAB „Creditstar Lithuania“ ir atsakovas 2015 m. balandžio 1 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 203137, kurios pagrindu atsakovui 360 dienų terminui buvo suteiktas 100,00 Eur vartojimo kreditas, kredito grąžinimo terminas – 2016 m. balandžio 10 d. Atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (kredito palūkanas – 66,80 Eur) sutarties sąlygose nustatyta tvarka ir terminais. Ieškovas nurodo, kad suėjus terminui sutartis nutraukta nebuvo, sutartis buvo nutraukta 2019 m. kovo 2 d. Tarp pradinio kreditoriaus ir ieškovo 2018 m. gruodžio 28 d. sudaryta Reikalavimų perleidimo sutartimi pradinis kreditorius perleido ieškovui reikalavimo ir į atsakovo skolą. Atsakovas 2019 m. vasario 12 d. jo gyvenamosios vietos adresu siųstu pranešimu informuotas apie reikalavimo teisių į skolą perleidimą. Ieškovas nurodo, kad kreipėsi į Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmus, prašydamas išduoti teismo įsakymą dėl skolos išieškojimo. Buvo priimtas teismo įsakymas, bet 2019 m. liepos 17 d. nutartimi Nr. eL2-4608-970/2019 teismo įsakymas panaikintas ir pareiškimas paliktas nenagrinėtas, nes atsakovas yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę. Duomenų, kad atsakovas iki ieškovo kreipimosi į teismą būtų atsiskaitęs su ieškovu ar pradiniu kreditoriumi, byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas apie reikalavimo perleidimą buvo informuotas 2019 m. vasario 12 d. rašytiniu pranešimu. Be to, įteikus CPK nustatyta tvarka atsakovui ieškinio su priedais kopijas, įskaitant ir reikalavimo perleidimo sutartį, laikytina, jog atsakovas tinkamai informuotas apie reikalavimo perleidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Remiantis CK 6.874 straipsnio 2 dalies nuostata, jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovas su ieškovu tinkamai atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat į tai, jog atsakovas teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė ir savo prievolės ieškovui neginčijo (CPK 12 straipsnis), ieškovo reikalavimas dėl 42,27 Eur negrąžinto kredito sumos priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 6.38, 6.870 straipsniai, 6.874 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 16,78 Eur nesumokėtų palūkanų pagal grafiką.

Pagal CK 6.870 straipsnį, paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensacinių palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi. Pagal tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudarytą sutartį atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatyto dydžio metines palūkanas. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo (pelno) palūkanomis. Pagal minėtos sutarties sąlygas, kreditą ir palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2016 m. balandžio 10 d. Atsakovas nesumokėjo 16,78 Eur pagal grafiką mokėtinų palūkanų. Toks reikalavimas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 100,02 Eur palūkanų po reikalavimo perleidimo, t. y. kompensuojamąsias palūkanas už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 29 d. iki 2021 m. kovo 15 d. (už 808 dienas). Pagal pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudarytą sutartį kredito ir bendros kredito kainos sumokėjimo terminas buvo 2016 m. balandžio 10 d., sutartis buvo nutraukta 2019 m. kovo 2 d. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 48, 49, 52, 53 punktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 išaiškino, kad kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Teismas daro išvadą, kad vartojimo kredito sutartyje nustatytas 106,89 procentų dydžio kompensuojamųjų palūkanų dydis yra nesąžiningas, nes jis viršija Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytą dydį, t. y. 0,05 procento nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (18 procentų metinių palūkanų normą, už ne ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį). Kadangi pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali viršyti 18 procentų dydžio metinių palūkanų normos, o pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudarytoje sutartyje yra nustatytas nesąžiningas 106,89 procentų dydžio kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų dydis, teismas daro išvadą, kad sutartyje nustatyta neproporcingai didelė atsakovo civilinė atsakomybė už ginčo sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą (Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1721-567/2020). Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismas daro išvadą, kad ieškovo reikalavimas dėl 100,02 Eur dydžio kompensuojamųjų palūkanų yra nepagrįstas, todėl jis atmestinas.

Ieškovas prašo teismo priteisti iš atsakovo 30,76 Eur delspinigių, kuriuos sudaro 13,68 Eur delspinigiai, apskaičiuoti pradinio kreditoriaus iki 2018 m. gruodžio 28 d. Reikalavimų perleidimo sutarties sudarymo, ir 17,08 Eur delspinigiai už 808 dienas už laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 29 d. iki 2021 m. kovo 15 d., apskaičiuoti ieškovo. Vadovaujantis sutarties bendrųjų sąlygų 9.1 punktu, atsakovas įsipareigojo mokėti kreditoriui 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną. Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). Spręsdamas delspinigių priteisimo klausimą, teismas atsižvelgia į Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, kuri numato, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ne daugiau kaip už 180 dienų. Ieškovas delspinigius paskaičiavo už nepadengtą kredito sumą, taikydamas 0,05 proc. dydį už 808 dienas, ir neatsižvelgdamas į pradinio kreditoriaus paskaičiuotus delspinigius. Pažymėtina, jog aukščiau nurodyta įstatyme įtvirtinta nuostata dėl laikotarpio, kurį gali būti skaičiuojamos netesybos, trukmės (180 dienų), vertintina ne kaip ieškinio senaties norma (kai subjektas įgyja teisę, tačiau, laiku jos nerealizavęs, praranda galimybę ją įgyvendinti priverstinai), bet kaip ribojanti kredito davėjo teises. Kitaip tariant, kredito davėjas negali įgyti teisės skaičiuoti delspinigius už ilgesnį laikotarpį, nei 180 dienų, o jo reikalavimas taikyti netesybas už ilgesnį laikotarpį vertintinas kaip prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams ir negali būti tenkinamas net ir nesant tuo klausimu atsakovo prašymo. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo prašomi priteisti delspinigiai mažintini iki 3,80 Eur (42,27 Eur negrąžintas kreditas × 0,05 proc. delspinigiai x 180 dienų). Toks delspinigių dydis, teismo nuomone, atitinka įstatymo keliamus reikalavimus bei šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 6.73 straipsnio 2 dalis).

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą 62,85 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. ieškovo ieškinį tenkinus iš dalies, t. y. 33,11 proc. reikalavimų (62,85 Eur (priteista suma) ÷ 189,83 Eur (reikalavimo suma) × 100 %), ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 4,97 Eur dalis sumokėto žyminio mokesčio (15 Eur × 33,11 %). Pažymėtina, kad žyminis mokestis yra administruojamas pagal Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 10 punkto nuostatas. Pagal minėto įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, mokesčiai ir su jais susijusios sumos apskaičiuojami eurais, o jeigu įstatymai arba jų įgyvendinamieji teisės aktai nenustato kitaip, kiekviena piniginė prievolė apvalinama taip: 49 ir mažiau centų apvalinami mažinant (atmetant), 50 ir daugiau centų – didinant iki euro. Tokiu būdu apvalinant, priteistina 5,0 Eur dalis sumokėto žyminio mokesčio. Taip pat priteistina 33,11 Eur dalis išlaidų teisinei pagalbai apmokėti (100 Eur × 33,11 %), iš viso – 38,11 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Teismas pažymi, kad priteistinos tik šioje byloje ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. priteistina dalis skaičiuota nuo 100 Eur išlaidų už ieškinio parengimą, tačiau neskaičiuota nuo 75 Eur išlaidų už pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo parengimą kitoje byloje (eL2-4608-970/2019).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 142 straipsnio 4 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285-286 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui Omega Invest OU, juridinio asmens kodas 10866568, 42,27 Eur (keturiasdešimt du eurus 27 ct) negrąžinto kredito, 16,78 Eur (šešiolika eurų 78 ct) palūkanų, 3,80 Eur (tris eurus 80 ct) delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 62,85 Eur (šešiasdešimt dviejų eurų 85 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. kovo 22 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 5,00 Eur (penkis eurus) sumokėto žyminio mokesčio ir 33,11 Eur (trisdešimt trijų eurų 11 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti apeliacine ir kasacine tvarka, tačiau turi teisę per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmams pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovas turi teisę per 20 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmus.