- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-01-21
- Bylos Nr.
- e2A-248-896/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00572-2024-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Romeika, Edvardas Paliokas, Jurgita Sujetienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos
- Ieškovas
- G. N.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko, Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgitos Sujetienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovės G. N. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo ir pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, priešieškinį ieškovei G. N. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė G. N. (toliau – ir ieškovė) ieškiniu prašė nustatyti naudojimosi tvarką 6,98 ha bendro ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), pagal UAB ,,Topokada“ matininko 2023 m. lapkričio 16 d. parengtą naudojimosi tvarkos nustatymo planą. Ieškovės teigimu, ginčo žemės sklypas po 1/2 dalį, t. y., po 3,49 ha priklauso jai ir atsakovei, kuri savo dalį 2023 m. liepos 3 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo pagrindu paveldėjo mirus J. R.. Pasak ieškovės, J. R. buvo gavusi ieškovės tėvo (kurio žemės sklypo dalį paveldėjo ieškovė) sutikimą dėl jai priklausančioje žemės sklypo dalyje esančio miško išsikirtimo. Dėl to ieškovė prašo nustatyti naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarką, atsižvelgiant į buvusios savininkės atliktus miško iškirtimus.
2. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, (toliau – atsakovė, NŽT) su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriame prašė nustatyti naudojimosi 7,0654 ha žemės sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), (toliau – žemės sklypas) tvarką pagal VĮ „Žemės ūkio duomenų centras“ parengtą žemės sklypo naudojimosi tvarkos tarp bendraturčių nustatymo planą. Atsakovės teigimu, ieškovės pateiktoje naudojimosi tvarkoje žemės sklypo dalys nurodytos indeksais „A“ ir „B“ nėra lygiaplotės ir lygiavertės, „A“ dalies žemės ir miško vidutinė rinkos vertė yra 16 139,45 Eur, o „B“ dalies – 1 729,83 Eur, viena dalis turi sąlytį su bendro naudojimosi keliu, kita – neturi. Pasak atsakovės, jos pateiktame naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo plane žemės sklypo dalys yra lygiavertės ir lygiaplotės, kiekvienas iš bendraturčių turės vienodas sąlygas patekti į tenkančią sklypo dalį nesinaudojant kitam bendraturčiui tenkančia dalimi. Be to, 6,98 ha žemės sklypo plotas, nurodytas VĮ „Registrų centro“ išraše, yra netikslus, nes nustatytas atlikus preliminarius matavimus, o VĮ „Žemės ūkio duomenų centras“ turi tikslius žemės sklypų duomenis, dėl to ginčo žemės sklypas yra 7,0654 ha.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. spalio 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, atsakovės priešieškinį atmetė. Teismas nustatė naudojimosi 6,98 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką pagal UAB ,,Topokada“ matininko V. B. 2023 m. lapkričio 16 d. parengtą naudojimosi tvarkos nustatymo planą, t. y., nustatė, kad G. N. atskirai nuo kito bendraturčio valdo, naudojasi ir disponuoja 3,49 ha žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „A“ (koordinačių taškai 1-6-5-7-9-8-1), o Lietuvos Respublika atskirai nuo kito bendraturčio valdo, naudojasi ir disponuoja 3,49 ha žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu „B” (koordinačių taškai 2-3-4-7-9-8-2).
4. Teismas nustatė, kad ieškovei ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 6,98 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Minėtas nekilnojamasis turtas ieškovei (ji savo žemės sklypo dalį paveldėjo iš S. T.) ir atsakovei (savo žemės sklypo dalį paveldėjo iš J. R.) bendros dalinės nuosavybės teise priklauso lygiomis dalimis – po 1/2 dalį, atitinkamai po 3,49 ha kiekvienai šaliai.
5. Teismas nustatė ir tai, kad ieškovė, teigdama, jog buvusi žemės sklypo dalies savininkė, kurios turtą paveldėjo atsakovė, realizavo savo teisę į žemės sklype buvusį statų mišką, prašo nustatyti, kad atsakovė naudojasi ir disponuoja 1/2 žemės sklypo dalimi, kuriame miškas yra iškirstas, o ieškovė – likusia dalimi. Pagal atsakovės pateiktą naudojimosi žemės sklypu tvarką, šalys naudotųsi kiekvienai iš jų tenkančia 1/2 dalimi žemės sklypo, t. y., tiek žemės sklypo dalimi apaugusia mišku, tiek ta dalimi, kurioje yra kirtavietė.
6. Teismas iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro atributinės duomenų bazės fragmento – kainoraščio duomenų nustatė, kad ginčo žemės sklype kirtavietė yra 4,7 ha ploto, 2,28 ha ploto savaiminis medynas (72 m. amžiaus, 28,8 m aukščio, 29,6 m skersmuo 1,3 m. aukštyje). Teismo posėdyje liudytoja S. T. paaiškino, kad J. R., t. y. S. T. sesuo, dar būdama gyva su miško pirkėju buvo atvažiavusį į (duomenys neskelbtini), kuriame ji su S. T. tuo metu gyveno, dėl S. T. sutikimo miškui kirsti ir jis sutiko, kad J. R. savo mišką parduotų, o jis savo miško parduoti nesutiko.
7. Teismas sprendė, kad ieškovės paaiškinimai, kad jos tėvas jo valdomoje žemės sklypo dalyje miško nekirto, o statų mišką žemės sklypo dalyje iškirto kita žemės sklypo bendrasavininkė J. R., kuri už iškirstą statų mišką gautus pinigus pasiėmė sau, yra išsamūs, atitinka bylos rašytinę medžiagą ir yra tinkamas įrodymų šaltinis. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja S. T., kurios paaiškinimai patvirtina ieškovės paaiškinimus bei atitinka ir rašytinę bylos medžiagą – portalo geoportal.lt ortofoto žemėlapių ištraukas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Švenčionių skyriaus 2023 m. lapkričio 1 d. rašte nurodytus duomenis. Nors atsakovės atstovė nurodė, kad minėta liudytoja yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, tačiau, teismo vertinimu, duomenų paneigiančių ieškovės ir/ar liudytojos nurodytas aplinkybes atsakovė nepateikė.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovės, liudytojos S. T. paaiškinimai, iš dalies bylos medžiaga dėl kirtavietės atsiradimo laikotarpio pagal portalo geoportal.lt žemėlapių ištraukas, leidžia tikėtinai spręsti, jog status miškas ginčo žemės sklypo dalyje iškirstas dar palikėjai J. R. esant gyvai. Be to, liudytojos parodymai rodo, kad ankstesni ginčo žemės sklypo bendrasavininkai buvo susitarę dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos, todėl, teismo vertinimu, galima spręsti, jog J. R. iškirto būtent jai tenkančioje naudotis žemės sklypo dalyje esantį statų mišką. Dėl to teismas padarė išvadą, kad J. R. (palikėja) realizavo savo teisę į statų mišką, atitinkamai atsakovė 2023 m. liepos 3 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo pagrindu nuosavybės teisę įgijusi į 1/2 dalį žemės sklypo, kaip palikėjos įpėdinė, paveldėjo tik tiek turto, kiek jo turėjo palikėja, t. y. tą dalį žemės sklypo, kurioje miškas iškirstas ir yra likusi kirtavietė.
9. Teismo vertinimu, tenkinus atsakovės prašymą nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal jos pateiktą planą būtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas, t. y. teisėtas ieškovės lūkestis naudotis ieškovės po tėvo mirties paveldėta žemės sklypo dalimi, kurioje auga miškas, todėl įvertinus aptartų aplinkybių visumą, atsakovės pasiūlyta naudojimosi žemės sklypu tvarka šiuo aspektui neatitinka šalių interesų pusiausvyros ir negali būti patvirtinta.
10. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovės pateiktame VĮ „Žemės ūkio duomenų centras“ žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane nurodytas žemės sklypo plotas – 7,0654 ha, skiriasi nuo šio žemės sklypo ploto, nurodyto VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše – 6,98 ha. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad plotas netikslus, nes nustatytas atlikus preliminarius matavimus, teismo įsitikinimu, neturi teisinės reikšmės, kadangi jokie kitokie matavimai nėra atlikti ir nustatyta tvarka nėra VĮ „Registrų centras“ įregistruoti ir išviešinti. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovės pateiktas naudojimosi žemės sklypu tvarkos planas šioje dalyje yra ydingas ir negali būti patvirtintas.
11. Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad ieškovės pateiktame plane atsakovei naudotis tenkanti žemės sklypo dalis neturi sąlyčio su keliu. Iš ieškovės atstovo paaiškinimų, jo pateiktų portalo www.geoportal.lt žemėlapio ištraukų teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypo dalis (ieškovės plane pažymėta indeksu „B“) per visą žemės sklypo plotą ribojasi su žemėlapyje matomu privažiavimu. Teismas padarė išvadą, kad nors ieškovės atstovo nurodytas privažiavimas prie žemės sklypo nėra atvaizduotas ieškovės pateiktoje naudojimosi žemės sklypu tvarkoje, tačiau prie atsakovei tenkančio sklypo dalies esantis privažiavimas yra matomas portalo www.geoportal.lt žemėlapio ištraukose, todėl atsakovė turės galimybę privažiuoti prie jai tenkančios naudotis žemės sklypo dalies ir žemės sklypu naudotis pagal jo paskirtį.
12. Teismas konstatavo, kad ieškovės pateikta naudojimosi žemės sklypu tvarka yra aiški, atitinka bendraturčių interesų pusiausvyrą, nustatyta atsižvelgiant į bendraturčio turimą dalį bendrojoje nuosavybėje, užtikrinanti bendrasavininkams galimybę naudoti žemės sklypą pagal tikslinę jo paskirtį ir efektyviai tarnaus geresniam bendros nuosavybės valdymui ateityje. Dėl to teismas ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovė (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad buvusi ginčo žemės sklypo dalies savininkė J. R. iškirto mišką būtent jai tenkančioje naudotis žemės sklypo dalyje. Atsakovės teigimu, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad buvę žemės sklypo savininkai buvo sudarę notariškai patvirtintą susitarimą dėl naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos, o šių aplinkybių negali patvirtinti vien ieškovės ir liudytojos parodymai. Atsakovės nuomone, nesant notariškai patvirtinto ir viešame registre įregistruoto S. T. ir J. R. susitarimo dėl naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos, nei ieškovė, nei jokie kiti asmenys, kurie vėliau įgijo žemės sklypo dalis nuosavybės teisėmis, negali remtis minėtų asmenų susitarimais ir visas žemės sklypas naudojamas bendrai.
13.2. Teismas nesiaiškino aplinkybių, kodėl skiriasi žemės sklypo plotas šalių pateiktuose planuose. Teismas neatkreipė dėmesio, kad šalių planai parengti pagal tas pačias žemės sklypo koordinates, kurios registruotos VĮ Registrų centras duomenų bazėje ir nurodytos planuose koordinačių žiniaraščiuose. Ieškovės ir atsakovės planuose sklypo ribų posūkio kampų koordinatės visiškai sutampa, tik planuose nurodytas skirtingas žemės sklypo plotas, kurį apibrėžia tos pačios koordinatės.
13.3. Teismo nustatyta naudojimosi tvarka turi būti racionali, sudaranti prielaidas efektyviam ir patogiam žemės sklypo naudojimui, atitikti tarp bendraturčių susiklosčiusius faktinius žemės naudojimo santykius, nepažeisti bendraturčių teisių ir teisėtų interesų kiekvienam bendraturčių naudotis išskiriamų žemės sklypo dalių vertingumo požiūriu, nekelti konfliktų tarp bendraturčių. Atsakovės vertinimu, jos siūloma naudojimosi tvarka yra patogi, parengta pagal bendros nuosavybės valdymo teisingumo, sąžiningumo, ekonomiškumo, racionalumo ir bendraturčių interesų derinimo principus, atitinka registruotos nuosavybės teisių dalis, todėl efektyviai tarnaus geresniam bendros nuosavybės valdymui ateityje. Pasak atsakovės, ieškovės pateiktame naudojimosi žemės sklypu nustatymo tvarkos plane žemės sklypo dalys, nurodytos indeksais ,,A“ ir ,,B“ nėra lygiavertės, viena dalis turi sąlytį su keliu, o kita neturi. Atsakovės plane, priešingai, žemės sklypo dalys yra lygiavertės, lygiaplotės ir turi sąlytį su bendro naudojimo keliu, todėl kiekvienas bendraturtis turės vienodas sąlygas patekti iš bendro naudojimo kelio į jam tenkančią žemės sklypo dalį, nesinaudojant kitam bendraturčiui tenkančia dalimi.
13.4. Teismas nesiaiškino, kas turi teisę naudotis, kas faktiškai naudoja ir kas administruoja privažiavimą, kuris matomas portalo www.geoportal.lt žemėlapio ištraukose. Dėl to teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė, atstovaujanti valstybę, turės galimybę privažiuoti prie jai tenkančios naudotis žemės sklypo dalies. Šiuo atveju pagal teismo nustatytą naudojimosi žemės sklypu tvarką, privažiavimą prie atskirai naudojamos žemės sklypo dalies turės tik ieškovė, o tai grubiai pažeidžia valstybės, kuriai atstovauja atsakovė, interesus, nes pažeidžiamas viešąjį interesą sudarančio objekto – valstybinės žemės valdymas, naudojimas ir disponavimas.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė G. N. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
14.1. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad buvę žemės sklypo savininkai nebuvo sudarę susitarimo dėl naudojimosi bendru žemės sklypu tvarkos, kuris būtų privalomas kitiems asmenims. Ieškovės vertinimu, faktiniai bendro naudojimo daikto santykiai susiformuoja ne pasirašant notariškai patvirtintą sutartį dėl nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos nustatymo, o bendraturčių konkliudentiniais veiksmais, kuomet jie pradeda naudotis, valdyti bei disponuoti konkrečia nekilnojamojo daikto dalimi ir vienas kitam dėl to neprieštarauja. Kadangi notariškai patvirtintos sutarties nėra, ieškovė, prašydama nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, rėmėsi būtent susiformavusiais faktiniais žemės sklypo naudojimosi santykiais. Dėl to, ieškovė turėjo įrodyti, kad J. R. pradėjo naudotis konkrečia miško žemės sklypo dalimi, toje dalyje iškirto statų mišką, pardavė jo medieną ir gavo už tai pinigus. Ieškovės įsitikinimu, ji įrodė, kad J. R. realizavo savo teisę į statų mišką, todėl atsakovė negali paveldėti daugiau teisių, nei mirties dieną turėjo J. R. ir negali pretenduoti į pusę likusios 1/2 dalies stataus miško. Be to, iš šalies negali būti reikalaujama neprotingo kiekio įrodymų ar įrodymų, kurių šalis pateikti negali, nes tokiu atveju viena iš šalių atsidurtų nelygiavertėje padėtyje. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad mišką abu bendraturčiai kirto kartu ir gautus pinigus pasidalijo bendrai, o atsakovė iš esmės reikalauja, jog jos teiginius paneigtų ieškovė.
14.2. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atkreipti dėmesį, jog atsakovės planas parengtas pagal tas pačias koordinates, kaip ir ieškovės, tik planuose nurodytas skirtingas plotas. Pasak ieškovės, žemės sklypų planų rengimas, plotų skaičiavimas ar koordinačių vertinimas yra ne teismo darbas. Be to, remiantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostatomis, kadastro duomenų pakeitimui, patikslinimui ir patvirtinimui, kad sklypo kadastro duomenys (jo plotas) yra didesnis, nei nurodyta Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bazėje, nepakanka deklaratyvaus atsakovės pareiškimo apie tai, kad plotas nustatytas pagal VĮ ,,Žemės ūkio duomenų centras” turimus žemė sklypų duomenis bei Nekilnojamojo turto registro posistemėje “GeoMatininkas” duomenis. Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovės teigimu, atsakovė šiame ginče yra stipresnioji, labiau patyrusi, žemės reformą vykdanti institucija, dėl to neaišku, kodėl ginčo žemės sklypo, suformuoto žemės reformos metu, plotas skiriasi.
14.3. Ieškovė, atsikirsdama į apeliantės argumentus dėl privažiavimo prie žemės sklypo, pažymėjo, kad teismo posėdžio metu teismas įvertino ir ištyrė ne tik byloje esančius rašytinius įrodymus, bet ir interaktyviai ištyrė, kaip tie duomenys buvo surasti www.geoportal.lt bei www.registrucentras.lt puslapyje ir akivaizdžiai nustatė, jog privažiavimo kelias egzistuoja. Be to, atsakovė bylos nagrinėjimo metu nekėlė klausimo, kas turi teisę naudotis minėtu keliu, o teigė, kad kelias neegzistuoja, dėl to šis klausimas negali būti keliamas apeliacinės instancijos teisme. Be to, tokiais teiginiais atsakovė pripažįsta, kad ginčo kelias egzistuoja.
14.4. Atsakovė nepagrįstai apeliaciniame skunde kelia viešojo intereso gynimo klausimą. Pasak atsakovės, esminę reikšmę turi atsakovės tapimo bendraturte teisinis pagrindas – ji paveldėjo žemės sklypo dalį, dėl to byloje negali būti keliamas viešojo intereso gynimo klausimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
16. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad žemės sklypas, dėl kurio naudojimosi tvarkos nustatymo kilo ginčas, po 1/2 dalį priklauso ieškovei G. N., kuri savo žemės sklypo dalį paveldėjo iš S. T. ir atsakovei valstybei, atstovaujamai NŽT, kuri jai priklausančią žemės sklypo dalį paveldėjo iš J. R.. Ieškovė prašė nustatyti naudojimosi žemės sklypu tvarką, pagal kurią atsakovei būtų priskirta naudotis žemės sklypo dalimi, kurioje, ieškovės teigimu, statų mišką iškirto buvusi žemės sklypo bendrasavininkė J. R., o ieškovei – likusia dalimi. Pagal atsakovės pateiktą planą, šalys naudotųsi tiek mišku apaugusia žemės sklypo dalimi, tiek kirtaviete.
18. Atsakovė, nesutikdama su skundžiamu sprendimu, kuriuo buvo patvirtinta ieškovės pasiūlyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, teigia, kad teismas neįvertino, jog tarp buvusių žemės sklypo savininkų nebuvo notariškai patvirtinto susitarimo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, dėl to žemės sklypas buvo valdomas bendrai, nepagrįstai atsisakė patvirtinti atsakovės pasiūlytą naudojimosi tvarką, pagal kurią šalims atitektų naudotis lygiavertės, lygiaplotės ir sąlytį su bendro naudojimo keliu turinčios dalys bei nesiaiškino, kodėl šalių pateiktuose planuose skiriasi žemės sklypo plotas. Taigi iš esmės tarp bendraturčių ginčas dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybės teise valdomo žemės sklypo kilo dėl to, kad šalys nesutaria, ar tarp buvusių žemės sklypo bendrasavininkų buvo susitarimas dėl faktinės naudojimosi žemės sklypu tvarkos ir vienas iš buvusių bendrasavininkų iškirto būtent savo dalyje buvusį statų mišką, kurio dalį ir paveldėjo atsakovė.
19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka.
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas, ar prašoma nustatyti naudojimosi bendru žemės sklypu tvarka atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą ir žemės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, turi įvertinti aplinkybes, susijusias su bendraturčio esminiu interesu naudotis tam tikra bendro sklypo dalimi bei susiklosčiusiais faktiniais bendraturčių žemės naudojimo santykiais. Be to, turi būti užtikrinama, kad nustatyta naudojimosi tvarka būtų racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-403/2019, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-695/2019 ir joje nurodyta praktika). Taigi nustatant naudojimosi žemės sklypu tvarką, prioritetas turėtų būti teikiamas susiklosčiusiai faktinei žemės naudojimo tvarkai.
21. Apeliantės teigimu, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad buvę žemės sklypo savininkai buvo sudarę susitarimą dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu tvarkos, kuris būtų privalomas kitiems asmenims ir buvusi žemės sklypo savininkė iškirto būtent savo dalyje buvusį statų mišką (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, įvertindama šiuos apeliantės argumentus, visų pirma, pažymi, kad aplinkybė, jog tuometiniai bendraturčiai nebuvo sudarę notariškai patvirtinto ir viešajame registre įregistruoto susitarimo dėl ginčo žemės sklypo naudojimo, nepaneigia naujo bendraturčio teisės įrodinėti buvus faktinę nusistovėjusią žemės naudojimo tvarką tarp ankstesnių bendrasavininkų.
22. Antra, įrodinėjimo priemonės yra ne tik rašytiniai įrodymai, bet ir liudytojų parodymai bei šalių paaiškinimai (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-378/2024 ir kt.).
23. Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje nuosekliai teigė, kad ginčo žemės sklypas priklausė jos tėvui S. T. ir J. R., kuri norėjo iškirsti savo miško dalį, ieškovės tėvas tam neprieštaravo ir ji maždaug prieš 18-19 m. iškirto dalį ginčo žemės sklype esančio miško, gautus pinigus pasiėmė sau (2024 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdžio garso įrašo 23-28 min.). Liudytoja S. T. (S. T. sesuo) patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes ir išsamiai paaiškino, kad J. R. atvyko pas S. T. su pirkėju dėl miško pirkimo, S. T. sutiko, jog sesuo parduotų savo dalį, o pats savo dalies parduoti nesutiko ir J. R. savo dalyje esantį mišką iškirto, pinigus padalino savo vaikams ir dalį pasiliko sau. Prieš kertant mišką S. T. buvo žemės sklype ir parodė kur kirsti (2024 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdžio garso įrašo 49-57 min.). Iš į bylą pateiktų portalo geoportal.lt ortofoto žemėlapių (1995-1999 m., 2005-2006 m., 2009-2010 m.) ištraukų matyti, kad 2009-2010 m. dalyje ginčo žemės sklypo miškas buvo iškirstas (DOK-26659). Ši aplinkybė taip pat nurodoma ir NŽT 2023 m. rugpjūčio 1 d. rašte (ieškinio priedai).
24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau aptartų aplinkybių visuma, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuoseklūs ir išsamūs ieškovės bei liudytojos S. T. parodymai, kurie atitinka rašytinius byloje esančius įrodymus, yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog, ieškovė įrodė tarp buvusių žemės sklypo savininkų egzistavus susitarimą dėl faktinės naudojimosi žemės sklypu tvarkos ir tai, kad buvusi bendrasavininkė iškirto jos dalyje buvusį statų mišką (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Atsakovė priešingų įrodymų nepateikė. Šiuo atveju vien atsakovės deklaratyvūs teiginiai, kad liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi, nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą. Vadinasi, byloje pripažinus labiau tikėtinu faktą, kad J. R. savo teisę į statų mišką jau buvo realizavusi, atsakovė, kaip J. R. priklausiusios žemės sklypo dalies paveldėtoja, negali įgyti daugiau teisių nei turėjo palikėja (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Dėl to naudojimosi tvarkos nustatymas pagal ieškovės pateiktą planą, t. y., pastarajai paskyrus naudotis neiškirsta žemės sklypo dalimi, o atsakovei – iškirsta dalimi, atitiktų tiek susiklosčiusius faktinius buvusių bendraturčių žemės naudojimo santykius, tiek ieškovės teisėtų lūkesčių principą bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Šiuo atveju, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, būtent buvusių bendrasavininkų veiksmai lėmė tai, kad bendraturčiams priskiriamos naudotis žemės sklypo dalys yra nelygiavertės.
25. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, kad nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką pagal ieškovės pateiktą planą, atsakovė neturės galimybės patekti prie jai priklausančios dalies (plane pažymėta „B“). Atsakovės pateiktame žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane ties taškais 5-7 pažymėtas 4 m kelias, tas pats kelias pažymėtas ir ieškovės pateiktame plane (taškai 6-1), tačiau pagal ieškovės siūlomą naudojimosi tvarką šiuo keliu prie jai priklausančios dalies tiesiogiai galėtų patekti tik ieškovė. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu, remdamasi portalo geoportal.lt duomenimis, teigė, kad jos pateiktame plane ties taškais 3-4 yra miško keliukas, kuriuo atsakovė galės patekti prie savo žemės sklypo dalies (plane pažymėta „B“). Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktas geoportal.lt ortofoto žemėlapių ištraukas (DOK-26659) bei pakartotinai įvertinusi https://www.geoportal.lt/geoportal/ duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo žemės sklypo dalis (ieškovės plane pažymėta indeksu „B“) per visą žemės sklypo plotą (ties taškais 3-4) ribojasi su žemėlapyje akivaizdžiai matomu miško keliuku, kuriuo atsakovė turės galimybę pateikti prie jai priskirtos naudotis žemės sklypo dalies. Vien aplinkybė, kad minėtas keliukas nėra pažymėtas ieškovės pateiktame žemės sklypo naudojimosi tvarkos plane, nepaneigia minėto keliuko buvimo fakto. Juolab, kad atsakovės atstovė teismo posėdžio metu kategoriškai neigusi minėto keliuko egzistavimą (2024 m. rugsėjo 18 d. teismo posėdžio garso įrašo 37 min.), apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nesiaiškino, kam priklauso ir kas turi teisę naudotis tariamai geoportal.lt matomu keliuku.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas atsakovės atstovės, kaip valstybės institucijos, argumentas yra nesąžiningas. Ieškovės pateiktame plane ties taškais 1-6, o atsakovės plane ties taškais 1-5, 7-1, kaip ginčo žemės sklypo gretimybė nurodytas žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis VĮ Registrų centras duomenimis, šis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Iš ieškovės kartu su ieškiniu pateikto Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra išsidėstęs aplink ginčo žemės sklypą. Vadinasi, ieškovės plane ties taškais 3-4 yra valstybinė žemė, per kurią atsakovė (valstybė) galės patekti prie jai priskirtos naudotis žemės sklypo dalies.
27. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės naudojimosi žemės sklypu planas negali būti patvirtintas ir dėl tos priežasties, kad jame nurodytas ginčo žemės sklypo plotas (7,0654 ha), skiriasi nuo šio žemės sklypo ploto, nurodyto VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše (6,98 ha).
28. Kaip jau minėta, kai kyla ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto naudojimosi, tuomet naudojimosi juo tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas objektas, kuriuo naudojimosi tvarką siekia nustatytu bendraturčiai, yra žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centras duomenimis, 6,98 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas atliekant preliminarius matavimus, kadastro duomenų nustatymo data – 2003 m. liepos 23 d. (ieškinio priedai).
29. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (redakcija galiojusi nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. birželio 13 d., toliau – Kadastro nuostatai), 36 punktu nekilnojamojo turto objektai formuoti baigiami įrašius jų duomenis į kadastro duomenų bazę. Vadinasi, ginčo žemės sklypas suformuotas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus ir jo kadastro duomenys, tarp jų ir žemės sklypo plotas, buvo atitinkamai įregistruoti. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis). Kadangi aptariamu atveju registro duomenys nėra įstatymų nustatyta tvarka nuginčyti ar pakeisti, laikoma, kad jie yra teisingi. Remiantis Kadastro nuostatų 21 punktu žemės sklypo plotas, apskaičiuotas nustačius nekilnojamojo daikto kadastro duomenis atliekant kadastrinius matavimus tomis pačiomis ribomis naudojant tikslesnes nei ankstesnių matavimų priemones, gali skirtis nuo Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo ploto <...>. Kaip matyti iš atsakovės pateikto plano, naudojant valstybinę LKS koordinačių sistemą, buvo nustatytas didesnis ginčo žemės sklypo plotas (plotų skirtumas neviršija Kadastro nuostatų 1 priede numatytų maksimalių leistinų (ribinių) paklaidų). Tačiau kol Kadastro nuostatų nustatyta tvarka kadastro duomenys (žemės sklypo plotas) nėra pakeisti ir įregistruoti, naudojimosi tvarka turi būti nustatoma tik tokio dydžio žemės sklypo plotui, koks šiuo metu yra įregistruotas VĮ Registrų centre. Dėl to laikytini teisiškai nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas turėjo kvestionuoti viešojo registro duomenis, t. y., aiškintis, kodėl šalių pateiktuose planuose skiriasi žemės sklypo plotas. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina ir tai, kad teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl bendros dalinės nuosavybės teise valdomo objekto naudojimosi tvarkos, turi pareigą spręsti, ar pagal bendraturčių pateikus projektus galima nustatyti prašomą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Teismas negali už bendraturčius parengti tinkamo naudojimosi daiktu tvarkos projekto, jis vykdo tik teisingumą konkrečiose bylose ir nėra tokius projektus rengianti institucija.
30. Teisėjų kolegija, įvertindama atsakovės argumentą, kad teismo nustatyta naudojimosi tvarka pažeidžia viešąjį interesą sudarančio objekto – valstybinės žemės valdymą, naudojimą ir disponavimą, pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog viena iš bylos šalių yra valstybė, dalyvaujanti privatiniuose teisiniuose santykiuose tokiais pačiais pagrindais kaip ir privatūs asmenys, yra teisiškai nereikšminga. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybė ar jos institucija dalyvauja privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose, ji šiuose santykiuose dalyvauja tokiais pačiais pagrindais kaip ir privatūs asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458-701/2015).
Dėl procesinės bylos baigties
31. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, tinkamai įvertino šalių nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, pasisakė dėl šių įrodymų tinkamumo, įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, teismas, nepažeisdamas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės pateiktas planas parengtas vadovaujantis viešo registro duomenimis ir jos siūlyta naudojimosi turtu tvarka labiau atitinka nuosavybės teisės įgyvendinimo ir teismų praktikoje suformuotus faktinio naudojimosi tvarkos nustatymo kriterijus bei užtikrina abiejų šalių teises ir teisėtus interesus. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
33. Atsakovės apeliacinio skundo netenkinus, ieškovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 600 Eur išlaidas teisinei pagalbai apmokėti (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Tai patvirtina 2024 m. lapkričio 17 d. sąskaita už teisines paslaugas ir tos pačios dienos mokėjimo nurodymas. Nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą yra pagrįstos byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus jų dydžio, todėl priteistinos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, juridinio asmens kodas 188704927, ieškovei G. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.