- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-30
- Bylos Nr.
- 2S-2288-467/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24167-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Suinteresuotas asmuo
- A. Š.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. prašymą dėl fakto patvirtinimo CPK XXXIX skyriaus pagrindu, suinteresuotas asmuo – A. Š., išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas A. B. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl fakto patvirtinimo CPK XXXIX skyriaus pagrindu, suinteresuotas asmuo – A. Š., valstybės institucija, teikianti išvadą – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius. Pareiškimu prašo, vadovaujantis CPK 579-582 straipsniais ir Hagos konvencijos 15 straipsniu, patvirtinti faktą, kad A. B. nepilnamečių vaikų D. B., gim. 2004 m. lapkričio 21 d., ir G. B., gim. 2007 m. kovo 6 d., išvežimas 2014 m. liepos 2 d. iš Lietuvos Respublikos į Jungtines Amerikos Valstijas, kurį įvykdė A. Š., buvo neteisėtas pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 20 d. nutartimi pareiškėjo A. B. pareiškimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme. Nurodė, jog pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. CPK 445 straipsnyje nurodyta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. CPK 447 straipsnyje įtvirtinta, kad pareiškime turi būti nurodoma: 1) kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą; 2) priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą; 3) įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti. Tuo tarpu pareiškėjo pateiktas pareiškimas neatitinka nurodytų kriterijų, taip pat pareiškėjas nenurodė kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, priežasčių dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat kokias pasekmes sukels juridinę reikšmę turinčio fakto patvirtinimas. Teismas pažymėjo, jog pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negali būti reiškiamas tikslu rinkti įrodymus kitoms byloms.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas A. B. prašo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo, jog pareiškėjas pateiktame prašyme nurodė tiek fakto patvirtinimo tikslą, tiek ir reikalingumą. Paaiškina, jog Jungtinėse Amerikos Valstijose vyksta ginčo šalių nepilnamečių vaikų grąžinimo į Lietuvą procedūra, kurios teisminė jurisdikcija priklauso Jungtinių Amerikos Valstijų teismams. Pagal Hagos konvencijos 15 straipsnį, prieš grąžindama vaiką, susitariančios valstybės teismo ar administracinė institucija gali pareikalauti, kad pareiškėjas iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijų gautų sprendimą ar kitą patvirtinimą, kad išvežimas ar laikymas buvo neteisėtas pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį, jei toje valstybėje tokį nutarimą ar sprendimą galima gauti. Toks prašymas negali būti laikomas įrodymų rinkimu kitoje byloje, kadangi tokio patvirtinimo būtinumą numato pati Hagos konvencija. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad pateiktas pareiškimas teismingas Vilniaus apygardos teismui, kadangi 2008 m. lapkričio 13 d. pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo šeštojo skirsnio 7 straipsnį bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančioje valstybėje pagal Hagos konvenciją laikomo vaiko grąžinimo nagrinėjamos CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003, Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip. To paties straipsnio 2 dalis numato tokių bylų nagrinėjimui taikytiną išimtinį teismingumą, pagal kurį tokias bylas nagrinėja Vilniaus apygardos teismas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš esmės nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.
Bylos duomenys tvirtina, jog pateiktu pareiškimu, vadovaujantis CPK XXXIX skyriaus normomis, siekiama patvirtinti faktą, kad A. B. nepilnamečių vaikų D. B., gim. 2004 m. lapkričio 21 d., ir G. B., gim. 2007 m. kovo 6 d., išvežimas 2014 m. liepos 2 d. iš Lietuvos Respublikos į Jungtines Amerikos Valstijas, kurį įvykdė A. Š., buvo neteisėtas pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį. CPK XXXIX skyrius nustato bylų dėl teismo leidimų išdavimo ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kitų bylų, kurios pagal CK ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka, nagrinėjimo tvarką. Pareiškėjas savo prašymą grindžia Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies teisės norma ir nurodo, kad bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų laikomo vaiko grąžinimo nagrinėjamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip. Pirmosios instancijos teismas atsisakė pareiškėjo pareiškimą priimti kaip nenagrinėtiną teisme ir apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka. Kaip nurodo pats pareiškėjas, šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose yra vykdoma jo nepilnamečių vaikų grąžinimo į Lietuvą procedūra, kurios teisminė jurisdikcija priklauso Jungtinių Amerikos Valstijų teismams. Taigi ir faktas, ar A. B. nepilnamečių vaikų išvežimas iš Lietuvos Respublikos į Jungtines Amerikos Valstijas buvo neteisėtas pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį turi būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas toje byloje, kadangi tik nustačius, jog vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti (Hagos konvencijos 12 str.).
Nors pareiškėjas nurodo, kad Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 15 straipsnis nustato, kad, prieš nurodydama grąžinti vaiką, susitariančios valstybės teismo ar administracinė institucija gali pareikalauti, kad pareiškėjas iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijų gautų sprendimą ar kitą patvirtinimą, kad išvežimas ar laikymas buvo neteisėtas pagal Konvencijos 3 straipsnį, jei toje valstybėje tokį nutarimą ar sprendimą galima gauti, tačiau konkrečiu atveju Jungtinių Amerikos Valstijų teismo ar administracinės institucijos atitinkamo pareikalavimo pareiškėjas nepateikė, galimybės tokį nutarimą ar sprendimą gauti iš teismo nepagrindė.
Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas, paduodamas pareiškimą dėl fakto patvirtinimo teigė, kad tokį prašymą yra kompetentingas nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismas, tačiau atskirajame skunde pareiškėjas jau teigia, kad toks pareiškimas teismingas Vilniaus apygardos teismui. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad pareiškėjas su analogišku pareiškimu jau buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos teismą kaip pirmosios instancijos teismą, tačiau šio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo A. B. pareiškimą dėl fakto patvirtinimo CPK XXXIX skyriaus pagrindu. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis yra įsiteisėjusi, jos teisėtumą ir pagrįstumą patvirtino Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartimi.
Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, naikinti ją ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 20 d. nutartį palikti nepakeistą