Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-09-22 · Civilinė byla Nr. 2-1339-516/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Apeliacija2014-05-12Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-09-22Lietuvos apeliacinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-10-15Lietuvos apeliacinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2016-02-09Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-22
Bylos Nr.
2-1339-516/2015
Teisminio proceso Nr.
2-56-3-00430-2012-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas
individualios įmonės „Žvejo stotelė“, I. U., S. U.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Romada“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1339-516/2015Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00430-2012-8Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 110.2.; 110.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų individualios įmonės „Žvejo stotelė“ I. U. ir S. U. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-936-221/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Romada“ ieškinį atsakovams individualiai įmonei „Žvejo stotelė“, I. U. ir S. U. dėl skolos priteisimo ir atsakovo individualios įmonės „Žvejo stotelė“ priešieškinį dėl piniginių sumų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei atsisakymo taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą pagrįstumo ir teisėtumo.

Šalies argumentai

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Romada“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo individualios įmonės (toliau – ir IĮ) „Žvejo stotelė“ 236 250,46 Lt skolą, 127 799,55 Lt delspinigius, 8,06 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 6 d. nutartimi ieškovo UAB „Romada“ prašymą patenkino – areštavo atsakovui IĮ „Žvejo stotelė“ priklausantį 364 050,01 Lt vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ir (ar) trečiuosius asmenis, o tokio turto nesant, ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir (ar) trečiuosius asmenis.

Šalies argumentai

Atsakovas IĮ „Žvejo stotelė“ pateikė priešieškinį, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš ieškovo 400 938,35 Lt skolą, 8,03 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimu ieškovo UAB „Romada“ ieškinį tenkino iš dalies, o atsakovo IĮ „Žvejo stotelė“ priešieškinį atmetė, priteisė ieškovui iš atsakovo 233 279,88 Lt skolą, 32 012,62 Lt delspinigius, 8,06 proc. procesines palūkanas bei 4 540,38 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartimi, tenkindamas atsakovo IĮ „Žvejo stotelė“ prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo, pakeitė Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartimi atsakovui IĮ „Žvejo stotelė“ taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, sumažindamas jį nuo 364 050,01 Lt iki 265 292,50 Lt.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

2014 m. birželio 13 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas ieškovo UAB „Romada“ prašymas pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartimi sumažintą laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo turto atžvilgiu mastą, padidinant jį nuo 265 292,5 Lt iki 364 050,01 Lt. Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 3 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės – padidino laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 364 050,01 Lt ir paliko jas taikytas tokia tvarka, kokia buvo nustatyta Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartyje.

Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui UAB „Romada“ 68 422,86 Eur skolą, 28 399,49 Eur delspinigius, iš viso 96 822,35 Eur subsidiariai iš atsakovo IĮ „Žvejo stotelė“ ir solidarių atsakovų I. U. ir S. U., o iš ieškovo UAB „Romada“ atsakovui IĮ „Žvejo stotelė“ priteisė 96 822,35 Eur, ir, atlikęs priteistų sumų įskaitymą, laikė, kad UAB „Romada“ ir IĮ „Žvejo stotelė“ viena kitai neskolingos.

Šalies argumentai

Atsakovai IĮ „Žvejo stotelė“, I. U. bei S. U. pateikė prašymą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartimi atsakovui IĮ „Žvejo stotelė“ pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, o atmetus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, prašė pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartį, sumažinant atsakovui IĮ „Žvejo stotelė“ taikyto turto ir piniginių lėšų arešto mastą nuo 105 436,17 Eur (364 050,01 Lt) iki 96 822,35 Eur bei įpareigojant ieškovą per 5 dienas nuo teismo nutarties priėmimo dienos į Kauno apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 15 000 Eur sumą arba pateikti šiai sumai banko garantiją atsakovo IĮ „Žvejo stotelė“ nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi netenkino atsakovų prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, bet patenkino atsakovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo ir pakeitė Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartimi atsakovo IĮ „Žvejo stotelė“ atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, sumažindamas jį nuo 105 436,17 Eur (364 050,01 Lt) iki 96 822,35 Eur.

Teismas pažymėjo, kad atsakovų prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones argumentą apie ieškinio tikėtiną nepagrįstumą paneigia ieškinio patenkinimo iš dalies Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimu faktas. Teismas konstatavo, kad kadangi Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimas nėra įsiteisėjęs, o ieškovas yra apskundęs jo dalį, kuria iš dalies patenkintas priešieškinis, yra tikimybė, jog atsakovai ieškovui turės sumokėti priteistą 96 822,35 Eur, t. y. nėra pasikeitęs ir išnykęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, nėra galimybės panaikinti atsakovo turtui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Teismas, nustatęs, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu UAB „Romada“ ieškinį patenkino tik iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo iš viso 96 822,35 Eur, o ieškovas šios sprendimo dalies apeliacine tvarka neskundžia, t. y. neprašo jo ieškinį tenkinti visiškai, priėjo išvadą, jog atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir siekiant nepažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principų, išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, yra pagrindas sumažinti atsakovo IĮ „Žvejo stotelė“ atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 96 822,35 Eur sumos.

Teismas taip pat pažymėjo, kad būtent atsakovams, prašantiems teismo pareikalauti iš ieškovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, tenka pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius prašyme nurodyto reikalavimo faktinį pagrindą. Teismas akcentavo, kad atsakovai neįrodė argumento, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas IĮ „Žvejo stotelė“ patyrė 19 299,54 Eur nuostolius. Patys atsakovai nurodė, kad minėta nutartimi buvo areštuotos ne atsakovo IĮ „Žvejo stotelė“ piniginės lėšos, o kilnojamasis turtas, tačiau atsakovai nepateikė duomenų apie asmenis, pareiškusius norą įsigyti areštuotas prekes, konkrečią jų pasiūlytą kainą, t. y. jokiais įrodymais nepagrindė savo realių ketinimų parduoti turtą. Teismas taip pat pastebėjo, kad nėra įrodymų, jog laikinosios apsaugos priemonės lėmė atsakovo IĮ „Žvejo stotelė“ ateities įplaukų, sudarančių jo nurodytą sumą, praradimą, t. y., kad už parduotas prekes gautos lėšos būtų atnešusios 19 299,54 Eur pelną. Teismo vertinimu, atsakovai nepateikė įrodymų ir apie tai, kad nuvertėjo areštuotas turtas, kokia konkrečia suma jis nuvertėjo ir kad tai nutiko dėl šioje civilinėje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš antstolio A. A. 2015 m. vasario 25 d. patvarkymo dėl areštuoto turto įkainojimo matyti, jog patys atsakovai neigia areštuoto turto nuvertėjimo aplinkybę, teigdami, kad areštuoto turto vertė yra artima 2012 metais atliktam turto įkainojimui. Be kita ko, teismas nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovo finansinė padėtis yra pablogėjusi, nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą. Atsižvelgęs į ieškovo turto ir įsipareigojimų balansą, teismas sprendė, kad ieškovo turtinė padėtis nėra tokia bloga, jog, esant būtinybei atlyginti atsakovo patirtus nuostolius, ieškovas neturėtų tokios galimybės.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai IĮ „Žvejo stotelė“, I. U. ir S. U. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties dalį, kuria buvo atmesti atsakovų prašymai, ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartimi atsakovui IĮ „Žvejo stotelė“ taikytas laikinąsias apsaugos priemones, o tuo atveju, jei būtų atmestas šis prašymas, įpareigoti ieškovą per 5 dienas nuo teismo nutarties priėmimo į Kauno apygardos teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 15 000 Eur sumą arba pateikti šiai sumai banko garantiją atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimui užtikrinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Kauno apygardos teismui 2015 m. kovo 16 d. sprendimu tiek ieškinį, tiek priešieškinį patenkinus iš dalies bei atlikus įskaitymą, ieškovas ir atsakovas vienas kitam liko neskolingi. Todėl ieškovo naudai priteistos sumos išieškojimas iš atsakovo nebus vykdomas ir laikinosios apsaugos priemonės nebėra būtinos. Teismas netinkamai ir formaliai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 150 straipsnio 3 dalį, pažeisdamas lygiateisiškumo ir protingumo principus. Patenkinus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės turi galioti iki teismo sprendimo įvykdymo tik tais atvejais, kai pagal teismo sprendimą atsakovas turi prievolę ieškovui sumokėti tam tikras sumas. Tačiau priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas CPK 149 straipsnio prasme laikytinas aplinkybe, sudarančią pagrindą manyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebėra būtinas. Ieškovo apeliacinis skundas neturi būti sureikšmintas, prioritetas turi būti teikiamas teismo sprendimui. Be to, identiškoje situacijoje ieškovui nėra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, o atsakovui taikomos, nors ir atsakovai pateikė apeliacinį skundą.Teismas atsakovams priskyrė pernelyg didelę įrodinėjimo naštą ir nepagrįstai konstatavo, kad jie neįrodė galimų nuostolių. Atsakovai turi įrodyti ne faktiškai jau patirtus nuostolius, o tik nuostolių atsiradimo tikimybę. Atsakovai neprivalo įrodyti neabejotinai atsirasiančių nuostolių konkretaus dydžio. Dėl taikyto arešto atsakovas jau beveik trejus metus negali disponuoti savo turtu, o jeigu jis šį turtą būtų pardavęs, jis būtų gavęs tam tikrą sumą, kurią galėtų naudoti savo veikloje. Atsakovai negali pateikti įrodymų apie potencialius pirkėjus, nes esant areštuotam turtui, įmonė negalėjo šio turto pardavinėti. Pagal turto aprašus turto vertė buvo 370 208 Lt, taigi pardavęs šį turtą, atsakovas būtų gavęs apytikriai tokią sumą. Ieškovas neįrodė, kad šio turto vertė yra kitokia. Įstatyminės 6 procentų palūkanos nuo 370 208 Lt sumos už trejus metus sudarytų būtent 19 299,54 Eur sumą ir ji laikytina minimaliais neįrodinėtinais nuostoliais. Be to, areštuoto turto vertė laikui bėgant kinta (mažėja). Tai, kad turto vertė sumažėjusi, patvirtina antstolio 2015 m. vasario 25 d. patvarkymas dėl areštuoto turto įkainojimo. Pagal ieškovo skaičiavimus vertė sumažėjo iki 90 059,50 LT (26 083 Eur). Kiek konkrečiai vertė sumažėjusi net neturi reikšmės, nes atsakovas neprašo užtikrinti nuostolių visai turto vertės pokyčio sumai.Teismas neteisingai įvertino ieškovo turtinę padėtį. Ieškovas už apeliacinį skundą negalėjo sumokėti nedidelio 1 595 Eur žyminio mokesčio, taigi ieškovo padėtis iš tikrųjų yra sunki. Pats ieškovas pripažino, kad jo veikla 2013 ir 2014 metais buvo nuostolinga, jis neturi likvidaus nekilnojamojo turto, turi pradelstų įsiskolinimų bankui, kurių grąžinimui užtikrinti įkeistos visos ieškovo apyvartoje esančios prekių atsargos, turi pradelstų įsipareigojimų valstybės biudžetui ir darbuotojams. Teismas nepagrįstai sureikšmino ieškovo balansinio turto vertę, nes didžiąją to turto dalį sudaro atsargos ir pirkėjų įsiskolinimas. Duomenų apie pirkėjų įsiskolinimus ieškovas nepateikė, todėl nėra aišku, ar jo skolininkai yra mokūs, tačiau kadangi iš balanso matyti, kad pirkėjų įsiskolinimų suma tiek 2013, tiek 2014 metais išliko panaši ir net didėjo, manytina, jog ieškovui nepavyksta (nepavyks) atgauti skolų.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Romada“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas jau sprendė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų egzistavimo ir priėmė 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį, kurioje pasisakė dėl įrodinėtinų aplinkybių, sprendžiant tokio pobūdžio klausimus. Teismas nurodė, kad taikytos priemonės galėtų būti panaikintos, atsakovui pateikus įrodymus, jog pasikeitė jo finansinė padėtis ir ieškovo ieškinio suma jam nėra didelė. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovas yra pareiškęs priešieškinį, neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo. Savo ruožtu Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. Minėtu sprendimu atsakovai negali vadovautis, reikalaudami laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Sprendimu teismas nekonstatavo, kad ieškovo reikalavimas nepagrįstas, be to, neįsiteisėjusiu sprendimu įskaitymas dar nėra atliktas, taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas nėra išnykęs. Net jeigu Kauno apygardos teismo sprendimu ieškinys būtų atmestas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės, vadovaujantis CPK 150 straipsnio 2 dalimi, turėtų būti paliktos galioti iki sprendimo įsiteisėjimo. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad jų finansinė padėtis pasikeitė ir ieškinio suma jiems nėra didelė, priešingai, su jų apeliaciniu skundu pateikti įrodymai leidžia teigti, jog jų turinė padėtis yra labai sunki.Atsakovų nurodyti hipotetiniai nuostoliai nėra ir negali būti priežastiniu ryšiu susiję su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kadangi faktiškai areštuotos ne atsakovo piniginės lėšos, o kilnojamasis turtas. Atsakovai neįrodė nuostolių, kurie gali atsirasti būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje, akivaizdžios egzistavimo tikimybės. Atsakovai nepateikė ir įrodymų, pagrindžiančių areštuoto turto vertės pasikeitimą ir tokio pasikeitimo (nuvertėjimo) dydį. Šiuo metu tarp šalių yra kilęs ginčas dėl areštuoto turto vertės ir antstolis vis dar nėra įvertinęs turto pagal CPK 681 straipsnio taisykles. Kitoje byloje (dėl areštuoto turto vertės nustatymo) atsakovas įrodinėja, kad areštuotų prekių vertė nemažėja. Taigi skirtingose bylose atsakovai pateikia viena kitai prieštaraujančias pozicijas. Be to, net jei areštuotas turtas nuvertėjo, toks nuvertėjimas nėra ir negali būti susietas priežastiniu ryšiu su kokias nors ieškovo veiksmais, nes turto saugotoju paskirtas I. U.. 2014 m. gruodžio 8 d. įvykusios areštuoto turto apžiūros metu paaiškėjo, kad turtas sandėliuojamas nesandariose (kiauru stogu), neapšiltintose ir nesaugomose patalpose. Ieškovo turtinė padėtis pakankamai gera. Turimo turto vertė sudaro 5,5 mln. Lt, didžioji dalis (apie 3 mln. Lt) yra prekių atsargos. Nors ieškovas iš tikrųjų sudaręs kredito sutartį, kurios pagrindu įkeistos prekių atsargos, tačiau prekių įkeitimu užtikrinto įsipareigojimo dydis yra tik apie 100 000 Lt, t. y. beveik 30 kartų mažesnis nei turimų prekių vertė. Ieškovas moki, daugiau kaip 20 metų rinkoje veikianti įmonė. Negalėjimas sumokėti žyminį mokestį yra susijęs išimtinai su laikinu apyvartinių lėšų trūkumu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Tiek ieškinio preliminarus pagrįstumas, tiek ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimas jau buvo įvertintas Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartimi, taip pat ir vėlesnėmis pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nutartimis, kuriuose konstatuota, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas ieškinio reikalavimams užtikrinti taikyti ieškovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantų įsitikinimu, laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti panaikintos, nes nebėra būtinos, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą dėl ginčo esmės, pagal kurį, teismui pritaikius įskaitymą, šalys viena kitai liko neskolingos.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, inter alia, apeliantų atskirojo skundo argumentus, priėjo išvadą, kad ieškovų nurodyti paaiškinimai neleidžia konstatuoti, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas pasikeitė arba apskritai išnyko.

Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimas, kuriuo tiek ieškinys, tiek priešieškinis patenkinti iš dalies bei atliktas įskaitymas, dėl kurio ieškovas ir atsakovas vienas kitam liko neskolingi, dar nėra įsiteisėjęs, o ieškovas pateikė apeliacinį skundą dėl sprendimo dalies, kuria tenkinta dalis priešieškinio reikalavimų, taigi šiuo metu nėra teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad įskaitymas vienareikšmiškai įvyks ir atsakovai neturės ieškovui mokėti jokių sumų. Be to, skirtingai nei supranta apeliantai, Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo rezultatas (aplinkybė, kad buvo pritaikytas įskaitymas, po kurio įvykdymo šalys neliktų skolingos viena kitai) nereiškia, jog ieškinys yra nepagrįstas. Priešingai, ieškinio preliminarus pagrįstumas toje dalyje, kiek teismas patenkino ieškinio reikalavimus, pasitvirtino, tuo tarpu teismas, atsižvelgęs į tai, kad patenkintas ne visas ieškinys, o ieškovas sprendimo dalies dėl atmestų ieškinio reikalavimų neginčija, sumažino taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, tokiu būdu užtikrinęs ekonomiškumo ir proporcingumo principų laikymąsi.

Pastebėtina, kad atskirajame skunde apeliantai net neginčijo grėsmės, kad patenkinus apeliacinį skundą ir priteisus ieškovui iš atsakovų 96 822,35 Eur, tokio sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas, egzistavimo, t. y. neteikė jokių duomenų ar argumentų apie pagerėjusią jų finansinę padėtį ar pan.

Pagal CPK 150 straipsnio 3 dalį jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. CPK 150 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Atsižvelgus į sisteminę ir loginę minėtų normų bei apskritai nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, analizę, be kita ko į aplinkybę, kad net jeigu ieškinys būtų visiškai atmestas, laikinosios apsaugos priemonės galiotų iki tol, kol toks sprendimas įsiteisėtų, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, palikdamas galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu (sumažinęs jų taikymo mastą), nepažeidė nei šalių lygiateisiškumo nei protingumo principo, o neįsiteisėjęs teismo sprendimas, priešingai nei interpretuoja apeliantai, nėra savaiminis pagrindas CPK 149 straipsnio prasme naikinti teisėta ir pagrįsta nutartimi taikytas ieškinio reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pirmiau nurodytų išvadų nepaneigia ir tas faktas, kad ieškovui nėra taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nors dalis priešieškinio taip pat yra patenkinta. Kaip jau buvo nurodyta atsakovui IĮ „Žvejo stotelė“ Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1734/2014, priešieškinio pareiškimas nėra susijęs su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, sprendžiant ieškinio reikalavimų užtikrinimą. Siekdami laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovui, priešieškinio reikalavimams užtikrinti, atsakovai turi reikšti atskirą prašymą, įrodinėdami CPK 144 straipsnyje nustatytų dviejų būtinųjų sąlygų konkrečiu atveju egzistavimą.

Dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo

CPK 146 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinamas ir banko garantija.

Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad ta aplinkybė, jog teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-412/2014). Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje gali patirti nuostolių, turi pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį. Taigi turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Sprendžiant šį procesinį klausimą taip pat turi būti vertinama ir ieškovo turtinė padėtis, kuri leis nustatyti, ar atsakovo galimų nuostolių atlyginimo suma ieškovui yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-785/2012).

Taigi, kaip matyti iš teismų praktikoje suformuluotų taisyklių, nors, kaip teisingai akcentavo atsakovai, jie neturi įrodyti, kad jau faktiškai patyrė nuostolių ir jų konkretų galutinį dydį, tai nereiškia, jog tikėtinų nuostolių įrodinėjimas apsiriboja deklaratyvių atsakovų pareiškimų apie jų patiriamus nuostolius pateikimu. Aplinkybė, kad atsakovas, kuriam buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tikėtinai gali patirti nuostolių, turi būti pagrįsta konkrečiais duomenimis, leidžiančiais įvertinti tokių nuostolių susidarymo mechanizmą, jų dydį lemiančius kriterijus bei priežastinį ryšį tarp laikinųjų apsaugos priemonių ir tikėtinų nuostolių atsiradimo, o ne atsakovų bendro pobūdžio pasvarstymais, kad galbūt jie parduotų visą areštuotiną turtą, jog jie būtinai iš viso parduoto turto gautų pelną ir tas pelnas mažiausiai sudarytų 6 procentų palūkanų sumą nuo areštuoto turto vertės, kuri, be kita ko, buvo nustatyta prieš trejus metus. Atsakovai ne tik nepateikė pirmosios instancijos teismo nutartyje akcentuotų įrodymų apie savo realius ketinimus ar galimybę parduoti turtą (jei šis nebūtų areštuotas), bet ir nenurodė duomenų bei argumentų, leidžiančių įvertinti nagrinėjamo klausimo kontekste IĮ „Žvejo stotelė“ pardavimų per metus apytikslią apimtį (vertę), gaunamą grynąjį pelną, ar pan., iš kurių būtų galima tikėtinai konstatuoti, kad visas areštuotas turtas per 3 metų laikotarpį tikrai galėtų būti parduotas, jei jam nebūtų pritaikytas areštas. Be to, jeigu turto vertė iš tikrųjų, kaip teigia patys atsakovai, laikui bėgant mažėja (ir per 3 metus iš esmės sumažėjo), atsakovai nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad visas turtas atsakovo galėtų būti parduotas per itin trumpą terminą, prekėms savaime nesuspėjus nuvertėti. Papildomai pastebėtina ir tai, kad atsakovai, teigdami, kad areštuotas turtas nuvertėjo, nepateikė įrodymų, jog šis nuvertėjimas priežastiniu ryšiu susijęs būtent su laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu. Atsižvelgiant į tai, kad areštuotos ne atsakovo piniginės lėšos, o kilnojamasis turtas, ir apeliantai, teikdami prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, nepateikė duomenų, leidžiančių įvertinti tiek įmonės pardavimų apimtis, tiek viso areštuoto turto pardavimo, jeigu nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tikėtinumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima konstatuoti, jog šiuo metu yra aiškus tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas ir tuo labiau sutikti su apeliantų nuo maksimalios turto vertės apskaičiuota tikėtinų nuostolių 19 299,54 Eur suma.

Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimas neturėtų būti taikomas ne tik tuo atveju, kai šią priemonę taikyti prašantys asmenys neįrodo tokių nuostolių tikėtiną atsiradimą bei jų preliminarų dydį, bet ir tuo atveju, kai iš šalių pateiktų duomenų matyti, kad ieškovui atsakovo prašoma užtikrinti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo suma, kuri galėtų būti nustatyta, nėra didelė (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-785/2012).

Kaip matyti iš byloje esančio balanso už 2014 metus, ieškovas turi 5 427 956 Lt vertės turto, iš jų 84 749 Lt sudaro transporto priemonės ir net 2 842 951 Lt prekių atsargos. Savo ruožtu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė tik 454 266 Lt. Nors, kaip pagrįstai pastebėjo atsakovai, ieškovas iš tikrųjų yra sudaręs kredito sutartį su banku ir jo prekių atsargos yra įkeistos, akcentuotina, kad negrąžintas bankui ieškovo skolos likutis 2015 m. balandžio 14 dienai buvo viso labo 29 886,98 Eur, o maksimaliojo įkeitimo, kuriuo yra užtikrinimas netesybų ir kreditoriaus nuostolių, patirtų dėl užtikrintos prievolės neįvykdymo ir ar netinkamo vykdymo kreditoriui, atlyginimas yra 500 000 Lt, kai tuo tarpu prekių atsargų, kaip minėta, yra beveik 3 mln. Lt vertei. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad kredito sutarties ir įsipareigojimų bankui turėjimas, savaime nepadidina grėsmės, jog atsakovams negalėtų būti atlyginta jų nurodyta preliminari 15 000 Eur nuostolių suma taip, kad būtų pagrindas šioje proceso stadijoje taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, net nepaisant to, kad nėra aiškios (teismui žinomos) ieškovo realios galimybės atgauti balanse nurodytas skolas iš ieškovo debitorių. Ieškovo negalėjimo atlyginti atsakovams galbūt patirtinų nuostolių nepagrindžia ir 2015 m. balandžio 14 dienai turėti įsiskolinimai VMI ir darbuotojams, kadangi šių įsiskolinimų suma kartu įsiskolinimu bankui nepasiekia net pusės turimų prekių atsargų vertės ir tuo labiau viso turimo turto vertės.

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nors atskirasis skundas atmetamas, ieškovui bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, kadangi ieškovas nepateikė šių išlaidų patyrimo faktą bei dydį patvirtinančių dokumentų (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rasa Gudžiūnienė