Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo I. B. (I. B.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-963-265/2013 pagal ieškovo ribotos atsakomybės Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės „Lincoln Euroventures L.L.C“ ieškinį atsakovui I. B. dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo, kuria buvo atmestas atsakovo I. B. prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas I. B. teismui pateikė prašymą įpareigoti ieškovą per trumpiausią protingą terminą, bet ne ilgesnį nei 14 dienų, į teismo depozitinę sąskaitą pervesti 60 000 Lt arba pateikti banko garantiją nurodytai sumai atsakovo nuostolių atlyginimui užtikrinti. Klaipėdos apygardos teismas 2013 balandžio 25 d. nutartimi atsakovo I. B. prašymą atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

2013 m. spalio 21 d. atsakovas I. B. teismui pateikė prašymą įpareigoti ieškovą per trumpiausią protingą terminą, bet ne ilgesnį nei 14 dienų, į teismo depozitinę sąskaitą pervesti 90 000 Lt arba pateikti banko garantiją nurodytai sumai atsakovo nuostolių atlyginimui užtikrinti. Atsakovas nurodė, kad dėl ieškovo piktnaudžiavimo savo teisėmis jis patiria realius nuostolius. Preliminariąja pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas I. B. įsipareigojo iki 2013 m. kovo 5 d. A. M. parduoti žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)), kuris areštuotas pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas iš pirkėjo yra gavęs 60 000 Lt avansą, kurį su netesybomis grąžino pirkėjui. Taip pat atsakovas I. B. pirkėjui S. Š. buvo įsipareigojęs iki 2013 m. gegužės 11 d. parduoti 0,0096 ha žemės sklypą, iš pirkėjo atsakovas gavo 30 000 Lt avansą, kurį su netesybomis taip pat grąžino pirkėjui. Atsakovo teigimu, jo patirti nuostoliai sudaro 90 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

CK 6.165 straipsnyje nenumatyta privaloma preliminarios sutarties teisinė registracija, todėl teismas nepagrįstai teigia, kad neįregistravus preliminariosios sutarties jos sudarymo faktas negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis.Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi. Nagrinėjamu atveju atsakovo prašymas grindžiamas kitu pagrindu, nurodant naujas nuostolių atsiradimo galimybę patvirtinančias aplinkybes ir pateikiant naujus teisinę reikšmę šiam klausimui išspręsti turinčius įrodymus.Atsakovas ne dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių nebegalėjo įvykdyti 2013 m. sausio 15 d. ir 2013 m. vasario 11 d. preliminariosiomis pirkimo–pardavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų ir dėl ieškovo ir jo atstovo neteisėtų veiksmų patyrė nuostolių dėl preliminariųjų sutarčių sąlygų neįvykdymo. Taip pat 2013 m. lapkričio 1 d. pranešimu uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Norinta“, atsižvelgdama į tai, kad dėl atsakovui priklausančio turto arešto negalėjo toliau vykdyti 2011 m. rugsėjo 26 d. Jungtinės veiklos sutartimi Nr. 2011 bei Rangos sutartimis Nr. 130405 ir Nr. 130407 numatytų įsipareigojimų, reikalauja iš atsakovo atlyginti patirtus 41 500 Lt dydžio nuostolius.Taikant laikinąsias apsaugos priemones privalu siekti šalių interesų pusiausvyros. Viena iš šalių interesų derinimo priemonių numatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 147 straipsnio pirmoje dalyje, kuri nurodo, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Ši priemonė leidžia ne tik užtikrinti, kad ieškovo reikalavimų netenkinimo atveju atsakovui bus atlyginti jo patirti nuostoliai, bet ir riboja ieškovo galimybes piktnaudžiauti savo teisėmis. Galimas tokių nuostolių atsiradimo faktas teismų praktikoje siejamas su ateities perspektyva, todėl teismui užtenka įsitikinti vien tuo, kad tokie nuostoliai gali atsirasti, o tokio įsitikinimo aplinkybę lemia konkreti byloje esanti situacija. Kadangi ieškovas yra užsienio bendrovė registruota lengvatinio mokesčio tarifo („ofšorinėje“) zonoje – JAV esančioje Delavero valstijoje, įmonės buveinė registruota Panamos Respublikoje, Lietuvoje jokio turto neturi, taip pat į tai, kad atsakovo nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra dideli, atsakovo manymu, akivaizdu, kad jo nuostolių atlyginimas iš ofšorinės zonos įmonės gali tapti neįmanomu.

Atsakovo argumentai ir pateikti įrodymai yra abejotini, nes pirmą kartą kreipdamasis į teismą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo atsakovas jau buvo nurodęs, kad 2013 m. sausio 15 d. yra sudaręs su A. M. preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį ir kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės trukdo šią sutartį įvykdyti. Teismui atmetus atsakovo prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo ir Lietuvos apeliaciniam teismui šią nutartį palikus nepakeistą, atsakovas pateikia ir kitą 2013 m. vasario 11 d. preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovo sudarytą su S. Š.. Tačiau abi atsakovo nurodomos preliminariosios sutartys nebuvo įregistruotos VĮ „Registrų centras“, todėl teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad šios sutartys negali būti panaudotos prieš trečiuosius asmenis.Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas netrukdo areštuotame turte atlikti statybos darbus, todėl atsakovo teiginys, kad dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių UAB „Norinta“ negali vykdyti sutartinių įsipareigojimų yra klaidinantis. Apeliantas teismo nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, neskundė ir dabar įvairiomis priemonėmis siekia jam priklausančio turto arešto panaikinimo. Atsakovas nepateikė teismui naujų įrodymų ir nenurodė naujų aplinkybių, dėl kurių atsirastų pagrindas taikyti galimų atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti atsakovo I. B. nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

CPK 146 straipsnio 1 d. nustato, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymas per se negali būti siejamas vien tik su CPK 145 straipsnyje įtvirtintu laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo principu. Ta aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. Procesinis proporcingumo principas neturi būti suprantamas kaip savaime sudarantis pagrindą taikyti nuostolių atlyginimo institutą, kai yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Taikant nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo institutą iš esmės vadovaujamasi tais pačiais principais, kurias vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones. Siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 ir 178 straipsniai). Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, gali pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį. Nepateikus tokių duomenų, tenkinti atsakovo prašymo dėl nuostolių atlyginimo nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo yra grindžiamas tuo, jog atsakovas negali vykdyti sutartinių įsipareigojimų pagal 2013 m. sausio 15 d. su A. M. sudarytą preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį jau buvo atmestas Klaipėdos apygardos teismas 2013 balandžio 25 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą. Pakartotinai reikšdamas prašymą atsakovas I. B. nurodo, kad grąžino pagal 2013 m. sausio 15 d. preliminariąją sutartį A. M. 60 000 Lt avansą ir sumokėjo 60 000 Lt dydžio netesybas. Tačiau jokių papildomų šiuos teiginius pagrindžiančių duomenų atsakovas nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis priimta sprendžiant ginčą tarp tų pačių šalių, dėl ta pačia Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galinčių atsirasti atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovui pakartotinai teikiant analogišką prašymą ir grindžiant jį tomis pačiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį privalėjo remtis minėta apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Pakartotiniame prašyme taikyti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, I. B. papildomai nurodo dar vieną 2013 m. vasario 11 d. su S. Š. sudarytą preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria prisiimtų įsipareigojimų, atsakovo teigimu, jis negalėjo įvykdyti dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ši preliminarioji sutartis buvo sudaryta dar iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir apie papildomą grėsmę dėl šios sutarties neįvykdymo atsakovui turėjo būti žinoma dar teikiant pirmąjį prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo nurodyta papildoma 2013 m. vasario 11 d. su S. Š. sudaryta preliminari nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nelaikytina naujai, po ankstesnio atsakovo prašymo taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą atmetimo, paaiškėjusia aplinkybe. Be to, sprendžiant dėl atsakovo I. B. pakartotinai pateikto prašymo pagrįstumo ir jame nurodytų papildomų aplinkybių svarbu pažymėti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartyje jau yra konstatavęs, kad atsakovas neveikė pakankamai aktyviai, jog išvengtų galimų nuostolių dėl žemės sklypo, kurį jis buvo įsipareigojęs perleisti trečiajam asmeniui, arešto, t. y. neginčijo antstolės patvarkymo, kuriuo buvo aprašytas konkretus areštuojamas turtas, neprašė teismo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir vietoje areštuoto žemės sklypo taikyti areštą kitam turtui. Pažymėtina, kad šios apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra aktualios ir šiuo atveju, nes atsakovas savo nuostolius pagal papildomai nurodomą 2013 m. vasario 11 d. su S. Š. sudarytą preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį grindžia analogiškai kaip ir ankstesniame įsiteisėjusia teismo nutartimi atmestame prašyme.

Tuo tarpu vertindamas atsakovo nurodomas aplinkybes dėl UAB „Norinta“ reiškiamų pretenzijų apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovą ir šią įmonę sietų sutartiniai santykiai. Atsakovo pateikta 2013 m. vasario 17 d. Statybų rangos sutartis Nr. 130217 yra sudaryta tarp UAB „Norinta“ ir S. Š. (b. l. 80-81), tuo tarpu atsakovo pateiktame UAB „Norinta“ 2013 m. lapkričio 1 d. pranešime, kuriuo reikalaujama iš atsakovo I. B. atlyginti 41 500 Lt nuostolius, nurodomų 2011 m. rugsėjo 26 d. Jungtinės veiklos sutarties Nr. 2011 bei Rangos sutarčių Nr. 130405 ir Nr. 130407, šioje byloje nėra. Taigi nėra aišku, kokiu pagrindu ir kiek pagrįstai UAB „Norinta“ iš atsakovo I. B. reikalauja nuostolių atlyginimo. Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo uždrausta atsakovui areštuotą turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo ribotos atsakomybės JAV bendrovės „Lincoln Euroventures L.L.C“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas netrukdo areštuotame turte atlikti statybos darbus. Papildomai pažymėtina, kad atsakovas tik abstrakčiai nurodo, jog dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių UAB „Norinta“ negalėjo toliau vykdyti sutartyse numatytų įsipareigojimų, tačiau kokių konkrečių įsipareigojimų vykdyti negali UAB „Norinta“ ir kaip tai yra susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atsakovas nepagrindžia.

Pabrėžtina, kad atsakovo prašymo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetimas nereiškia pripažinimo, jog teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai nesukelia ir negali sukelti atsakovui nuostolių atsiradimo. Kaip pažymima teismų praktikoje, tai reiškia, kad atsakovas, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė įrodymų, kurie leistų teismui daryti išvadą dėl konkrečių atsakovo prašyme nurodytų nuostolių atsiradimo galimybės (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovui nedraudžiama pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Be to, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, atsakovui bet kokiu atveju išlieka teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008; 2010 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-445/2010).

Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad ieškovas yra užsienio bendrovė, registruota lengvatinio mokesčio tarifo („ofšorinėje“) zonoje, o įmonės buveinė registruota Panamos Respublikoje, nėra pagrindas taikyti CPK 146 straipsnio 1 d. numatytą atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, nes šioje normoje toks pagrindas (ieškovas yra registruotas lengvatinio mokesčio tarifo zonoje) nėra nurodytas.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų poreikį tenkinti jo pakartotinį prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Kiti atsakovo pateikti argumentai dėl preliminariosios sutarties registravimo viešame registre bei dėl realių ieškovo galimybių atlyginti atsakovo nuostolius pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui neturi jokios įtakos, todėl laikytini teisiškai nereikšmingais ir dėl jų atskirai apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.