- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-15
- Bylos Nr.
- 2-1792-516/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00430-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Trečiasis asmuo
- D. M., D. Z.
- Ieškovas
- J. Z.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens D. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarties dalies, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-5017-160/2015 pagal ieškovės J. Z. ieškinį atsakovui antstoliui D. T. (tretieji asmenys – D. Z. ir D. M.) dėl turto pardavimo iš varžytynių akto panaikinimo ir restitucijos taikymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.
Ieškovė J. Z. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti turto pardavimo iš varžytynių aktą bei taikyti restituciją. Ieškovė paaiškino, kad atsakovas antstolis D. T., išieškotojo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Būsto paskolų draudimas“ naudai vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo vykdomąjį dokumentą Nr. 2-6158-430/2013 dėl skolos bei 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš J. Z., nukreipiant išieškojimą į įkeistą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį J. Z. ir D. Z.. Ginčo Turto pardavimo iš varžytynių aktu turtas buvo parduotas trečiajam asmeniui D. M.. Ieškovės nuomone, turtas parduotas nesilaikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatytos priverstinio turto realizavimo tvarkos, kadangi ieškovei nebuvo įteiktas patvarkymas dėl ginčo turto vertės nustatymo, todėl jai neturint galimybės pasisakyti apie turto vertę bei tinkamai nepranešus, buvo paskelbtos turto varžytynės, apie kurias ji sužinojo tik 2015 m. balandžio 1 d.
Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti trečiajam asmeniui D. M. atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su priverstiniu iškeldinimu iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini); taip pat įpareigoti atsakovą bei trečiąjį asmenį D. M. leisti ieškovei J. Z. gyventi bute, kol bus išnagrinėta ši byla. Ieškovė nurodė, kad jos turtas, jos neinformavus, buvo parduotas iš varžytynių, o naujasis savininkas D. M. yra atjungęs elektros energiją, siekdamas, kad ieškovė negalėtų gyventi bute ir išsikraustytų, nors apie tai ieškovė įstatymų nustatyta tvarka nebuvo informuota. Ieškovės nuomone, yra didelė tikimybė, kad naujasis savininkas turtą gali parduoti tretiesiems asmenims, o dėl to ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas galėtų tapti neįmanomas. Ieškovė pažymėjo, kad dėl antstolio veiksmų ji yra pateikusi skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui (Nr. 2-21951-535/2015).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 8 d. nutartimi atidėjo J. Z. 1 923 Eur dalies žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo šioje byloje priėmimo, priėmė ieškinį ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė trečiajam asmeniui D. M. atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su priverstiniu iškeldinimu iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.
Teismas pažymėjo, kad preliminariai įvertinus ieškinio ir jo priedų turinį, negalima teigti, jog ieškinys akivaizdžiai nepagrįstas. Teismas pastebėjo, kad ieškovė nurodo neturinti kitos gyvenamos vietos, todėl skubotas jos iškeldinimas iš buto bei galimybė perleisti turtą kitiems asmenims, pažeidžia jos teises. Atsižvelgiant į tai, kad butas buvo parduotas iš varžytynių, D. M. butą įsigijo kai jame ieškovė gyveno, teismo vertinimu, iki ginčo išsprendimo būtų neteisinga imtis veiksmų dėl ieškovės iškeldinimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad antrasis ieškovės reikalavimas dėl įpareigojimo leisti gyventi bute faktiškai nesiskiria nuo pirmojo, todėl pakankama laikinoji apsaugos priemonė yra draudimas iškeldinti jos šeimą iš buto iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir teismo sprendimo įsiteisėjimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Trečiasis asmuo D. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarties dalį, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, o ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Teismų praktikoje formuojamas požiūris, kad turto pardavimo iš varžytynių nuginčijimas galimas tik ypatingais ir išskirtiniais atvejais, kuriuos įtvirtina CPK 602 straipsnis. Turto pardavimas iš varžytynių negali būti pripažįstamas negaliojančiu tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos veiksmo teisėtumui, o šioje byloje nėra net formalių trūkumų, nes visa situacija susiklostė išimtinai dėl ieškovės vengimo priimti procesinius dokumentus, nenurodant tikslaus savo adreso korespondencijai ir keičiant gyvenamąją vietą. Teismas neatkreipė dėmesio, kad vykdomoji byla užvesta dėl įkeisto turto pardavimo, o ieškovė, ko pati ir neneigia, yra ne tik bendravusi su antstoliu vykdomosios bylos klausimais, bet ir pati dalyvavusi vertintojams atliekant buto vertės nustatymo ekspertizę. Be to, ieškovės sutuoktinis turto pardavimo kainos neginčija, nors jis vienodai suinteresuotas bylos baigtimi. Negali būti panaikinta varžytynių akto dalis, kurios neginčija nei kreditorius, nei skolininkas (ieškovės sutuoktinis).Ieškovė ne tik nenurodo jokių priežasčių, dėl kurių nevykdė įstatyminės pareigos aktyviai domėtis proceso eiga, bet ir nepateikia jokių per mažą turto pardavimo kainą įrodančių teiginių, nors šiais argumentais grindžia ieškinį. Taigi, akivaizdu, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas. Be to, net ir laikant, kad ieškovė apie turto pardavimo kainą sužinojo tik 2015 m. balandžio 1 d., prieštaravimai turėjo būti pateikti iki 2015 m. balandžio 7 d. (per 3 darbo dienas nuo kainos sužinojimo), tačiau šia teise ieškovė nepasinaudojo. Šiuo metu visą nesutikimą ieškovė grindžia tik tuo, kad negalėjo susipažinti su kaina, o ne tuo, jog ta kaina turėtų būti kitokia. Pritaikytos laikinosios priemonės yra tik nepagrįstas trečiojo asmens teisių, kuriam net nėra reiškiamas joks reikalavimas, suvaržymas.2015 m. balandžio 23 d. antstolio patvarkyme nurodyta, kad 2015 m. sausio 19 d. pranešimas apie nustatytą parduotino iš varžytynių buto kainą ieškovei buvo išsiųstas paskutiniu antstoliui žinomu ieškovės adresu, o toks dokumentų įteikimas laikytinas tinkamu ir ieškovė neturi teisės dėl šio dokumento neįteikimo reikšti pretenzijų, jei ji pati nevykdė pareigos informuoti apie pasikeitusią gyvenamąją vietą. Be to, ieškovės sutuoktinis gavo visus dokumentus. Tuo tarpu vengimas inicijuoti skyrybų procesą leidžia daryti prielaidą, kad tariamas negyvenimas su sutuoktiniu tėra tik dingstis vilkinti parduoto turto atlaisvinimą.
Lietuvos apeliaciniame teisme 2015 m. rugsėjo 16 d. gautas trečiojo asmens D. M. prašymas priimti papildomus įrodymus ir panaikinti apskųstą nutartį. Prašyme trečiasis asmuo nurodo, kad 2015 m. rugsėjo 9 d. ieškovė savo iniciatyva, iš anksto jos ir trečiojo asmens sutartu laiku, pasiėmė visus savo daiktus iš trečiajam asmeniui priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir pasirašė buto priėmimo–perdavimo aktą. Ieškovės tapatybę nustatė antstolis. Trečiojo asmens įsitikinimu, esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis nutarta uždrausti trečiajam asmeniui atlikti bet kokius ieškovės iškraustymo (iškeldinimo) iš buto veiksmus, nebetenka prasmės ir privalo būti panaikintos. Laikinosios apsaugos priemonės yra tik formalumas, be teisinio pagrindo varžantis trečiojo asmens teises.
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
Vadovaujantis CPK 338 straipsniu, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas.
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartimi civilėje byloje Nr. 2-5017-160/2015, išnagrinėjęs trečiojo asmens D. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis trečiajam asmeniui D. M. buvo uždrausta atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su priverstiniu ieškovės iškeldinimu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartyje konstatavo, kad trečiojo asmens pateikti dokumentai (2015 m. rugsėjo 9 d. priėmimo–perdavimo aktas, 2015 m. rugsėjo 9 d. antstolio D. T. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas) patvirtina, jog ieškovė iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), pasiėmė visus daiktus, butą perdavė trečiajam asmeniui, todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės nebėra reikalingos ieškovės interesams dėl neiškeldinimo iš buto apginti ir naikinamos.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad šioje byloje nagrinėjamu atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarties dalis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, neteko teisinės galios ir reikšmės. Taigi nebeliko atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimo dalyko (objekto), t. y. ši nutarties dalis nebegali būti apeliacinio apskundimo objektu, todėl apeliacinis procesas pagal trečiojo asmens 2015 m. birželio 17 d. atskirąjį skundą nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 5 dalis).
Remiantis CPK 315 straipsnio 5 dalimi, nutraukus apeliacinį procesą pirmiau nurodytu pagrindu, apeliantui turi būti grąžintas jo sumokėtas žyminis mokestis. Kaip matyti iš bylos duomenų, trečiasis asmuo 2015 m. birželio 18 d. Vietinio mokėjimo nurodymu Nr. 248 yra sumokėjęs 28 Eur žyminį mokestį už pateiktą atskirąjį skundą, todėl vadovaujantis CPK 315 straipsnio 5 dalimi, ši suma grąžintina trečiajam asmeniui. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį procesą pagal trečiojo asmens D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarties dalies, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nutraukti.
Grąžinti trečiajam asmeniui D. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) už atskirąjį skundą sumokėtą 28 Eur (dvidešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.