Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-752-200/13

Teisėja Danutė Mickevičienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00455-2013-3

2013 m. lapkričio 15 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. B., M. L., ir J. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-21 nuosprendžio, kuriuo:

M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d. 1 metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė – 2 metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose;

M. L. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. 1 metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė – 2 metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose;

J. S. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str. 1 d. 1 p., paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta 2013-05-03 Mažeikių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, nustatyta galutinė bausmė – 1 metai 4 mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiojo, civilinio ieškovo A. S. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, iš M. L., M. B., J. S. solidariai A. S. naudai priteista 1517 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tyčią užvaldyti svetimą turtą ir veikdamas bendrininkų grupėje su M. L. ir J. S., 2013-05-01 apie 00.30 val., būdamas šalia automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu Mėsininkų g. 11, Vilniuje, tuo metu, kai J. S. kartu su M. L. stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, priėjo prie ten buvusio A. S. ir iš jo drabužių kišenių ištraukė pastarajam priklausančius daiktus: mobiliojo ryšio telefoną „LG Optimus 2XP990 Brown“, 999 Lt vertės; juodą vyrišką piniginę, 100 Lt vertės, su joje buvusiais 250 Lt, tokiu būdu jis iš A. S. drabužių kišenių pagrobė pastarajam priklausančius daiktus, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. S. bendrą 1349 Lt turtinę žalą.

Taip pat jis nuteistas ir už tai, kad turėdamas tyčią užvaldyti svetimą turtą ir veikdamas su M. L., turėdamas tikslą pagrobti automobilį, 2013-05-02 apie 00.30 val. atvykęs į kiemą, adresu Gelvonų g. 31, Vilniuje, tuo metu kai M. L., panaudodamas turimus raktus, atrakino ten stovėjusio automobilio „SAAB 95“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo dureles ir įsėdo į vairuotojo vietą, jis atsisėdo į šio automobilio priekinę keleivio vietą, po to jie bandė užvesti automobilio „SAAB 95“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), variklį, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo pastebėtas pašalinio asmens ir pabėgo, tokiu būdu jis pasikėsino pagrobti A. S. priklausantį automobilį „SAAB 95“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 6000 Lt vertės.

M. L. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tyčią užvaldyti svetimą turtą ir veikdamas bendrininkų grupėje su M. B. ir J. S., 2013-05-01 apie 00.30 val., būdamas šalia automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu Mėsininkų g. 11, Vilniuje, tuo metu kai jis kartu su J. S. stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, M. B. priėjęs prie ten buvusio A. S., iš jo drabužių kišenių ištraukė pastarajam priklausančius daiktus: mobiliojo ryšio telefoną „LG Optimus 2XP990 Brown“, 999 Lt vertės; juodą vyrišką piniginę, 100 Lt vertės, su joje buvusiais 250 Lt, tokiu būdu iš A. S. drabužių kišenių pagrobė pastarajam priklausančius daiktus, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. S. 1349 Lt turtinę žalą.

Taip pat jis nuteistas ir už tai, kad turėdamas tyčią užvaldyti svetimą turtą ir veikdamas su M. B., turėdamas tikslą pagrobti automobilį, 2013-05-02 apie 00.30 val. atvykęs į kiemą, adresu Gelvonų g. 31, Vilniuje, panaudodamas turimus raktus, atrakino ten stovėjusio automobilio „SAAB 95“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo dureles ir įsėdo į vairuotojo vietą, M. B. tuo metu atsisėdo į šio automobilio priekinę keleivio vietą, po to jie bandė užvesti automobilio „SAAB 95“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), variklį, tačiau nusikalstama veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko nepriklausančių aplinkybių, kadangi buvo pastebėtas pašalinio asmens ir pabėgo, tokiu būdu jis pasikėsino pagrobti A. S. priklausantį automobilį „SAAB 95“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 6000 Lt vertės.

J. S. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tyčią užvaldyti svetimą turtą ir veikdamas bendrininkų grupėje su M. L. ir M. B., 2013-05-01 apie 00.30 val., būdamas šalia automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu Mėsininkų g. 11, Vilniuje, kai jis kartu su M. L. stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, M. B. priėjo prie ten buvusio A. S. ir iš jo drabužių kišenių ištraukė pastarajam priklausančius daiktus: mobiliojo ryšio telefoną „LG Optimus 2XP990 Brown“, 999 Lt vertės; juodą vyrišką piniginę, 100 Lt vertės, su joje buvusiais 250 Lt, tokiu būdu iš A. S. drabužių kišenių pagrobė pastarajam priklausančius daiktus, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. S. bendrą 1349 Lt turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistųjų M. B., M. L., J. S. veikos kvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį

Nors nuteistieji M. L. ir J. S. neigia dalyvavę jiems inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d., padaryme, tačiau tokia nuteistųjų pozicija vertintina kritiškai, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, nes ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistųjų kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį M. L. ir J. S. atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal baudžiamąjį kodeksą atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybės už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 str.), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Nuteistieji M. L. ir J. S. dėl nukentėjusiojo A. S. mobiliojo ryšio telefono, piniginės ir 250 Lt vagystės savo kaltę neigia, teigia, kad jie neveikė bendrininkų grupėje su M. B. darant šį nusikaltimą. M. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusysis A. S. pats leido jam išimti iš kišenės cigaretes, jas traukiant iškrito telefonas ir piniginė, kuriuos jis paėmęs, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 str. 1 d. M. B. aiškina, kad M. L. ir J. S. minėtų jo veiksmų nematė. Tačiau tokie nuteistųjų teiginiai prieštarauja baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 178 str. 2 d. kyla tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį.

Kišenvagystė – tai vienas iš alternatyvių vagystę kvalifikuojančių požymių, įtvirtintų BK 178 str. 2 d. Kišenvagyste laikoma tokia kaltininko veika, kai jis viešoje vietoje pagrobia svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, t. y. gatvėje adresu Mėsininkų g. 11, Vilniuje. Apylinkės teismui kaltinamasis M. B. patvirtino nurodytoje vietoje iš nukentėjusiojo A. S. drabužio kišenės, ištraukęs ne tik cigaretes, kurias nukentėjusysis leidęs paimti, bet ir piniginę, bei paėmęs mobilaus ryšio telefoną, kuris betraukiant ranką, iškrito ant žemės. Tai, kad nukentėjusysis nesipriešino, jog M. B. įkištų ranką į jo kišenę, veikos kvalifikacijai reikšmės neturi, juolab, kad, kaip nurodo pats apeliantas, nukentėjusysis pasiūlė paimti tik cigaretes. Nekyla abejonių, kad jei telefonas ar piniginė ir iškrito iš nukentėjusiojo kišenės, tai įvyko dėl M. B. veiksmų, siekiant užvaldyti svetimą turtą, todėl ši aplinkybė apelianto veiksmų kvalifikacijos nekeičia.

Nuteistųjų veiksmai pagrįstai buvo įvertinti kaip bendrininkavimas padarant kišenvagystę.

Lietuvos Respublikos BK 24 str. 1 d. įtvirtinta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos BK 26 str. 1 d. numatyta, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Toks susitarimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu, raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, gali būti suplanuotas iš anksto arba kilęs staiga, spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-214/2011). Susitarti veikti bendrai gali būti susitariama iki bus pasiektas norimas rezultatas, t. y. iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos.

Byloje pakanka duomenų konstatuoti, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe.

Ikiteisminio tyrimo metu M. B. ir M. L. nurodė, kad 2013 m. balandžio 30 d. apie 23 val., būdami Vilniaus geležinkelio stotyje, sutiko pažįstamą J. S., su kuriuo M. B. atlikinėjo bausmę. Būtent J. S. pasiūlė pavaikščioti po miestą paieškoti girtų žmonių, kuriuos galima būtų apvogti (t.2, b.l. 9, 15, t.1 b.l. 70,76). Apklaustas įtariamuoju (t.2, b.l. 23) M. B. paaiškino, kad būdamas su M. L. ir J. S. Vilniaus senamiestyje sutiko stipriai išgėrusį nepažįstamą vyriškį, kurį jie užkalbino ir jis (M. B.) iš to vyriškio striukės kišenės ištraukė piniginę ir mobilaus ryšio telefoną. J. S. ir M. L. tuo metu buvo šalia. Nuėję toliau atokioje vietoje visi trys apžiūrėjo piniginę, kurioje buvo pinigai ir kortelės, automobilio dokumentai. Automobilio raktai liko pas M. L., J. S. pasiliko piniginę, pinigus visi pasidalino. M. L. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad matė, kaip M. B. ištraukė iš nukentėjusiojo drabužių kišenės piniginę ir telefoną, kad tuo metu jis ir J. S. buvo šalia M. B. ir nukentėjusiojo (t. 1, b.l. 70,87). J. S. asmens kratos metu 2013-05-07 pas jį rasta juodos spalvos piniginė (t.3, b.l. 5), kuri kaip nustatyta priklausė nukentėjusiajam A. S. ir jam grąžinta (t.1, b.l. 44-46). Teisiamajame posėdyje M. L., pareiškęs, kad dėl kaltinimų visiškai pripažįsta savo kaltę, pakeitė parodymus, neigė, kad J. S. pasiūlymu ėjo į senamiestį paieškoti girto žmogaus, kurį galėtų apvogti, teigė nematęs, kaip iš nukentėjusiojo buvo pavogta piniginė ir telefonas, nes tuo metu ieškojęs nukentėjusiojo automobilio, kad apie vagystę jam pasakė M. B. ir J. S.. M. B. teisiamajame posėdyje aiškino, kad į Vilniaus senamiestį su kitais kaltinamaisiais nuėjo tiesiog pasivaikščioti. Patvirtinęs, kad iš nukentėjusiojo kišenės jis ištraukęs piniginę, o telefonas, kurį pasiėmė, tiesiog iškritęs, kad šių veiksmų J. S. nematęs, nes tuo metu padėjo nukentėjusiajam perlipti šaligatvio kraštą, o M. L. tuo metu ieškojo nukentėjusiojo automobilio. J. S. neigė susitarimą dėl vagystės tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme, aiškino nematęs, kaip M. B. iš nukentėjusiojo kišenių ištraukė piniginę ir telefoną, patvirtino, kad pas jį (J. S.) buvo pavogti daiktai – piniginė, telefonas, 240 litų, dokumentus ir korteles išmetė. Už pavogtus pinigus pirko maisto, alkoholio, svaigalų. Telefoną pardavė už 200 litų, pinigus, kurie buvo likę pas jį, išleido kazino, nakvojo viešbutyje (t.3,b.l. 11-12, 169-170).

Vėlesnius nuteistųjų M. B. ir M. L. pakeistus aiškinimus, kad jie neveikė bendrininkų grupe, kolegija atmeta ir vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, o M. B. atveju - kaip siekimą sušvelninti savo atsakomybę. Įvykio faktinės aplinkybės ir nurodyti kaltinamųjų parodymai ikiteisminio tyrimo metu patvirtina suderintus ir kryptingus kaltinamųjų nusikalstamus veiksmus, siekiant pagrobti svetimą turtą (bendrai ieškant girto žmogaus, kurį būtų nesunku apvogti, vagiant jo turtą iš kišenių, dalinantis pagrobtą turtą, bendrai realizuojant pagrobtą turtą).

Įvertinus byloje surinktus įrodymus vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, kolegijos nuomone, teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistųjų veiką teisingai kvalifikavo kaip kišenvagystę pagal BK 178 str. 2 d., veikiant bendrininkų grupe. M. B. apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo nuteistojo veiką perkvalifikuoti į BK 178 str. 1 d. M. L. ir J. S. apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo išteisinti juos iš kaltinimo pagal BK 178 str. 2 d.

Dėl nuteistųjų M. B. ir M. L. veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 178 straipsnio 2 dalį

Už pasikėsinimą pagrobti A. S. priklausantį automobilį „SAAB 95“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 6000 Lt vertės pripažinti kaltais ir nuteisti M. B. ir M. L..

Apeliaciniu skundu M. B. iš esmės neginčydamas savo kaltės dėl šio nusikaltimo, bet prašydamas sušvelninti bausmę, atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis buvo davęs leidimą pasinaudoti jo automobiliu, kad siekė šiuo automobiliu nuvažiuoti į Marijampolę, tikėdamasis, kad nukentėjusysis vagystės nepastebės, nes automobilis būtų grąžintas. M. L. savo kaltės dėl šio nusikaltimo neginčija.

Kolegijos nuomone, M. B. apeliacinio skundo nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir apelianto kaltės dėl BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos nepanaikina. Pagal bylos duomenis nukentėjusysis tą vakarą, kuomet buvo apvogtas, buvo neblaivus, todėl tokio asmens automobilio raktelių davimas nelaikytinas savanorišku sutikimu, kad jo turtas būtų panaudotas, juolab, kad nukentėjusysis prieš įvykį nuteistųjų nepažinojo. Atvirkščiai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju buvo pasinaudota nukentėjusiojo neblaivumu, siekiant užvaldyti jam priklausantį turtą – automobilį, prieš savininko valią, nes nukentėjusiojo automobilio raktelius nuteistieji gavo iš neblaivaus nukentėjusiojo tuomet, kai jis buvo iki tiek neblaivus, kad nesiorientavo, kur yra jo automobilis ir prašė jį surasti. Aplinkybės, ką nuteistasis planavo veikti pagrobęs nukentėjusiojo automobilį, nagrinėjamu atveju jo veiksmų kvalifikacijai teisinės reikšmės neturi, kadangi tikslas nėra būtinas BK 178 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis (baudžiamoji byla Nr. 2K-584/2005).

Byloje skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie apeliaciniais skundais neskundžiami, todėl atskirai neaptariami, patvirtinta, kad M. B. veikdamas bendrininkų grupe su M. L., savo veiksmais siekė padaryti vagystę - užvaldyti nukentėjusiojo turtą – automobilį, tačiau pavojingo kėsinimosi nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininkų, nes buvo pastebėti nusikaltimo vietoje ir pabėgo.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistųjų teiginiu, kad jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra per griežtos. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Apeliantas M. B. skundu prašo skirti jam švelnesnę bausmę, tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą, kuri pagal įstatymą priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, taip pat už pasikėsinimą padaryti apysunkį nusikaltimą. M. B. praeityje buvo teistas 12 kartų, iš jų daug kartų už nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Nusikalstamas veikas, numatytas skundžiamame nuosprendyje, jis padarė neišnykus teistumui. BK 27 str. 1 d. numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Pažymėtina, kad nuteistasis M. B. skundžiamame nuosprendyje nurodytas tyčines nusikalstamas veikas padarė neišnykus ankstesniam teistumui už tyčinius nusikaltimus, todėl M. B. yra recidyvistas. BK 56 str. 1 d. numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.

Pažymėtina, kad M. B. taip pat ne vieną kartą baustas administracine tvarka, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra. Nustatytos aplinkybės rodo, jog apeliantas reikiamų išvadų nepadarė, yra linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms ir yra socialiai pavojingas, todėl pirmosios instancijos teismas, paskyręs jam, kaip recidyvistui, laisvės atėmimo bausmes, BK 56 str. 1 d. įtvirtintos nuostatos nepažeidė.

Apeliantas skunde pažymi, kad jis savo kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi, tačiau, kolegijos nuomone, šios apelianto nurodomos aplinkybės nesuteikia pagrindo paskirti jam švelnesnę bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas įvertino M. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailėjosi, todėl tai negali nulemti paskirtosios bausmės švelninimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės dydį, įvertino visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, tuo pačiu ir nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes bei pagrįstai už nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiu yra mažesnės nei sankcijose numatyti vidurkiai. Be to, subendrindamas paskirtas bausmes apylinkės teismas parinko ir švelnesnį bausmių subendrinimo būdą, t. y. bausmes subendrino iš dalies jas sudedant. Taigi paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo.

Apelianto M. L. skunde nurodytos aplinkybės, kad jis fiziškai iš A. S. kišenių jam priklausančių daiktų negrobė, kad kito nusikaltimo nebaigė, todėl neatsirado jokia žala, paskirtai bausmei įtakos neturi. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas apeliantui bausmę, į skunde nurodytas aplinkybes atsižvelgė ir tai tinkamai įvertino, todėl minėti skundo argumentai nesuteikia pagrindo apygardos teismui nuteistojo atžvilgiu pakeisti paskirtą bausmę. Apylinkės teismas pripažino, kad M. L. nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikaltimų ir tai vertino kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į kurią atsižvelgė skirdamas bausmę. Bausmės rūšis - laisvės atėmimas paskirta pagrįstai, M. L. teistas septynis kartus, teistumas neišnykęs, todėl bausmė jam skiriama kaip recidyvistui.

Apygardos teismas sutinka ir su pirmosios instancijos teismo parinktu laisvės atėmimo bausmės dydžiu. Pažymėtina, kad byloje nustatyta ne tik apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kad pilnai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi), bet ir sunkinanti – kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Atsižvelgęs į tai, bei į kitas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes, apylinkės teismas apeliantui už apysunkio nusikaltimo padarymą ir pasikėsinimą padaryti apysunkį nusikaltimą pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiu net nesiekia sankcijose numatytų bausmių vidurkio. Be to, subendrindamas paskirtas bausmes apylinkės teismas parinko ir švelnesnį bausmių subendrinimo būdą, t. y. bausmes subendrino iš dalies jas sudedant. Taigi M. L. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam J. S., bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jis labai gailisi, supranta, kad pasielgė neteisingai, yra nepakankami paskirtos bausmės pakeitimui. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantas nuteistas už apysunkio nusikaltimo padarymą, kuris yra tyčinis, nukreiptas prieš kito asmens nuosavybę. Apeliantas šiuo nuosprendžiu nuteistas ne pirmą kartą – praeityje jis teistas 9 kartus, iš kurių ne kartą už tos pačios rūšies nusikaltimų padarymą. Skundžiamame nuosprendyje numatytą nusikaltimą jis padarė neišnykus teistumui, nepraėjus nei metams po paleidimo iš pataisos namų atlikus bausmę. Be to, jis daug kartų baustas ir administracine tvarka, informacijos apie paskirtų nuobaudų įvykdymą nėra. Nustatytos aplinkybės rodo, jog apeliantas yra linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, siekiantis nusikalstamais veiksmais praturtėti, todėl yra socialiai pavojingas. Jam pirmosios instancijos teismas, paskyręs laisvės atėmimo bausmę, BK 56 str. 1 d. įtvirtintų nuostatų nepažeidė.

Aplinkybę, kad J. S. atsiprašė nukentėjusiojo, apylinkės teismas jau įvertino, nustatydamas jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, todėl ji nesuteikia pagrindo apygardos teismui bausmę nuteistojo atžvilgiu pakeisti švelnesne. Paskirtos bausmės pakeitimui įtakos neturi ir tai, kad J. S. fiziškai iš A. S. kišenių jam priklausančių daiktų negrobė.

Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu laisvės atėmimo bausmės dydžiu. Pažymėtina, kad byloje nustatyta ne tik apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet ir sunkinanti – kad nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Atsižvelgęs į tai, bei į kitas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes, apylinkės teismas apeliantui už apysunkio nusikaltimo padarymą pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu net nesiekia sankcijoje numatyto bausmės vidurkio. Be to, subendrindamas paskirtą bausmę su anksčiau priimtu teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme apylinkės teismas parinko ir švelnesnį bausmių subendrinimo būdą, t. y. bausmes subendrino iš dalies jas sudedant. Taigi paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo.

Remiantis išdėstytu, apygardos teismas daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nuteistųjų M. B., M. L., J. S. apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistųjų M. L., M. B., J. S. apeliacinių skundų netenkinti.