Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

Ieškovės ieškinyje nurodoma, kad, ieškovė J. R. (toliau – ir ieškovė) su atsakovu AB „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir atsakovas) (duomenys neskelbtini) sudarė Transporto priemonių draudimo (duomenys neskelbtini) sutartį (toliau – ir sutartis), kuria pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (2017 m. vasario 7 d. redakcija, galiojanti nuo 2017 m. kovo 1 d.) buvo apdraustas ieškovei priklausantis lengvasis automobilis „Renault Megane“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis). Sutarties galiojimo laikotarpiu (duomenys neskelbtini), ieškovės automobilis buvo pavogtas (duomenys neskelbtini) iš Vandens ir pramogų parko automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini). Ieškovė kreipėsi į atsakovą, prašydama išmokėti draudimo išmoką už pavogtą automobilį, tačiau 2018 m. balandžio 19 d. pranešimu atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką ieškovei, kadangi policija nepatvirtino automobilio vagystės fakto: ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės buvo nutrauktas, nustačius, jog automobilio kodų kortelė priklauso nurodytos markės automobiliui, tačiau skirtingo kėbulo numerio transporto priemonei. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.987 straipsnis)). Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo liudijime aptartomis individualiomis sąlygomis. Sprendžiant šalių ginčą dėl to, ar draudikas pagrįstai atsisako išmokėti draudimo išmoką remdamasis tuo, kad įvykis yra nedraudžiamasis, reikia įvertinti draudimo sutartyje nustatytas draudimo apsaugos ribas, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar jos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. CK 6.992 straipsnio 1 dalis numato, kad draudimo sutartims, sudarytoms pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, taikomi CK 6.185 – 6.187 straipsnių reikalavimai. Draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo liudijime nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis. Draudimo sutartis paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų, pagrindu prisijungimo būdu (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalis, CK 6.992 straipsnis). Pagal CK 6.187 straipsnį, jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Ieškovė draudimo sutartį sudarė standartinėmis sąlygomis, prisijungimo būdu, UADBB „Draudimo brokerių aljansas“ Raseinių skyriuje. Nurodė brokeriui A. S. savo pageidavimus, automobilio duomenis. Brokeriui parengus sutartį, atvyko pasiimti draudimo liudijimo ir kitų dokumentų. Ieškovė užsiima nuosavu verslu, turi parduotuvę. Verslo tikslais ieškovei dažnai tekdavo/tenka automobiliu vykti pirkti prekių už Lietuvos ribų, taip pat – ir į (duomenys neskelbtini). Automobilis, kurį ieškovė kasko draudimu apdraudė pas atsakovą, irgi buvo naudojamas ieškovės versle – juo ieškovė vykdavo pirkti prekių, kurias vėliau realizuodavo savo parduotuvėje. Todėl draudėja (ieškovė) nagrinėjamu atveju nėra prilyginama vartotojui. Fakto, kad draudimo taisyklės ieškovei buvo įteiktos sutarties pasirašymo metu, ieškovė neginčija, tačiau vien draudimo taisyklių įteikimas draudėjui negali būti pripažįstamas tinkamu supažindinimu, jeigu taisyklėse išdėstytos esminės draudimo sutarties sąlygos yra neaiškios ir klaidinančios. Draudimo taisyklių teksto įteikimas negali būti laikomas absoliučiu kriterijumi, vertinant, ar draudimo taisyklių sąlygos buvo tinkamai atskleistos draudėjui. Būtina atsižvelgti į sutarties rūšies specifiką, draudimo sąlygų išraiškos būdą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Draudimo sutartis savo esme yra fiduciarinė (pasitikėjimo), jai keliami didžiausio pasitikėjimo reikalavimai. Draudikas turi tokią pačią pareigą, kaip ir draudėjas – atskleisti informaciją. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad draudiko pareiga atskleisti draudimo sutarties sąlygas (draudimo rūšies taisykles) įvykdoma ne tik įteikiant draudimo rūšies taisykles draudėjui, bet ir tinkamai išaiškinant jų turinį. Sudarydamas draudimo sutartį, draudėjas pagrįstai pasitiki draudiku, kad draudiko parengtos standartinės draudimo taisyklės atitiks paprastai tai konkrečiai draudimo rūšiai taikomas sutarties sąlygas ir draudėjo tikslą apdrausti tam tikrą objektą ar veiklą nuo konkrečių rizikų, o esant ypatumų, draudikas tai aptars su draudėju. Šios pareigos nepaneigia aplinkybė, kad draudėja nagrinėjamu atveju nėra prilyginama vartotojui. Šiuo atveju pagal šalių draudimo sutarties sudarymo metu galiojusių Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (toliau – ir Taisyklės) I dalies 1 skyriaus „Bendrosios sąvokos“ 24 punktą vagyste yra laikomas transporto priemonės, atskirų transporto priemonės dalių pagrobimas (Baudžiamojo kodekso 178 str.) arba užvaldymas plėšimo būdu (Baudžiamojo kodekso 180 str.) bei šių veikų vykdymo metu transporto priemonei padaryti sugadinimai. Pagal Taisyklių I dalies 7 skyriaus „Draudžiamieji įvykiai“ 1 punktą draudžiamasis įvykis yra apdraustos transporto priemonės sunaikinimas ar sugadinimas dėl bet kokių staiga ir netikėtai įvykusių atsitikimų arba transporto priemonės vagystė, pasireiškianti kaip transporto priemonės ar atskirų jos dalių pagrobimas arba užvaldymas plėšimo būdu (atitinkamai Baudžiamojo kodekso 178 ir 180 str.), išskyrus įvykius, Taisyklėse įvardintus kaip nedraudžiamieji. Sąlyga, kad vagystė draudžiamuoju įvykiu gali būti pripažinta tik tuomet, kai šį faktą patvirtina kompetentinga institucija, į Taisyklių I dalies 7 skyrių „Draudžiamieji įvykiai“ neįtraukta ir šiame skyriuje kaip būtina papildoma draudžiamojo įvykio (vagystės) sąlyga nesuformuluota. Atitinkamai, nuostata, kad jei transporto priemonės praradimo atveju kompetentinga įstaiga nepatvirtina vagystės fakto, toks įvykis laikomas nedraudžiamuoju, į atskirą nedraudžiamąjį įvykį neišskirta ir Taisyklių I dalies 8 skyriuje „Nedraudžiamieji įvykiai“ nesuformuluota. Apie tai, kad draudžiamasis įvykis – vagystė – turi ne tik atitikti Taisyklių I dalies 24 ir 7 punktuose nurodytus požymius, bet vagystės faktą turi patvirtinti ir kompetentinga institucija, galima spręsti tik iš Taisyklių I dalies 9 skyriaus „Nuostolio nustatymas, draudimo išmokos apskaičiavimas ir mokėjimas“ sąlygų – 9.4.4. punkte nurodyta, kad draudimo išmoka draudžiamojo įvykio atveju dėl transporto priemonės praradimo mokama tik pateikus kompetentingų įstaigų išduotus įvykį patvirtinančius dokumentus, jeigu transporto priemonė ir (ar) jos dalys buvo pavogtos. Toks draudžiamojo įvykio – vagystės – pateikimo būdas apsunkina suvokimą, nes išvada apie tai, kada ir kokioms sąlygoms esant vagystė laikoma draudžiamuoju įvykiu, yra išvestinė iš kelių sąlygų ir ji (išvada apie vagystės pripažinimą draudžiamuoju įvykiu) gali būti daroma tik po kelių Taisyklių sąlygų analizės, kurios pateikiamos ne nuosekliai viename Taisyklių skyriuje „Draudžiamieji įvykiai“, o keliose vietose (dviejuose Taisyklių skyriuose). Transporto priemonės praradimo atvejis kompetentingai įstaigai nepatvirtinus vagystės fakto kaip atskiras nedraudžiamasis įvykis, kas šiuo atveju palengvintų Taisyklių turinio suvokimą, nesuformuluotas. Toks reikšmingų Taisyklių nuostatų nelogiškas ir nenuoseklus pateikimo būdas apsunkina susipažinimą ir tinkamą Taisyklių turinio suvokimą. Draudimo sutarties sudarymo metu brokeris nepaaiškino ieškovei, kada ir kokiomis sąlygomis automobilio praradimas bus laikomas draudžiamuoju įvykiu, išmokant draudimo išmoką, ir kokiu atveju automobilio praradimo draudikas nepripažins draudžiamuoju įvykiu ir išmokos nemokės. Kadangi Taisyklėse apibrėžto draudžiamojo įvykio – vagystės – sąvokos draudimo sutarties sudarymo metu brokeris su ieškove neaptarė, ieškovė pagal savo subjektyvų suvokimą draudžiamąjį įvykį – vagystę – suprato taip, kaip tą pagal šios sąvokos formulavimo ir pateikimo Taisyklėse būdą (ieškinio 5 punktas) suvoktų kiekvienas normalių gebėjimų asmuo: savininkas netenka turto dėl kito asmens/kitų asmenų neteisėtų veiksmų, kuriais turtas paimamas prieš savininko valią ir užvaldomas, o savininkas praranda galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. To, kad visais atvejais pripažįstant vagystę draudžiamuoju įvykiu dar būtinas ir teisėsaugos institucijų patvirtinimas apie vagystės faktą, nes priešingu atveju – praradus transporto priemonę, bet teisėsaugos institucijai vagystės fakto nepatvirtinus, įvykis bus laikomas nedraudžiamuoju, ieškovė nesuprato: į atskirą nedraudžiamąjį įvykį transporto priemonės praradimas kompetentingai įstaigai nepatvirtinus vagystės fakto neišskirtas, o reikalavimas, kad vagystės faktą patvirtintų kompetentinga įstaiga, kaip būtina papildoma sąlyga kvalifikuojant vagystę kaip draudžiamąjį įvykį į Taisyklių I dalies 7 skyrių „Draudžiamieji įvykiai“ neįtraukta. Prie sutarties prisijungiantis asmuo neturi galimybių daryti esminę įtaką sutarties sąlygoms, todėl jo teisės, aiškinant sutarties nuostatas, turi būti labiau ginamos ir visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Todėl šalių skirtingai suprantamos Taisyklių sąlygos, apibrėžiančios vagystę kaip draudžiamąjį įvykį, turi būti aiškinamos ieškovės naudai ir įvykis – automobilio praradimas – nagrinėjamu atveju turi būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu – vagyste, juo labiau, kad šiuo atveju yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad automobilis nustojo būti ieškovės valdomas be jos kaltės ir valios, o dėl trečiųjų asmenų veiksmų. Yra nustatytas apdrausto automobilio praradimo faktas – ieškovė automobilio neteko ir iki šiol nevaldo. Ieškovė dėl dingusio automobilio kreipėsi į (duomenys neskelbtini) policiją nedelsdama, iš karto, kai tik pastebėjo, jog automobilių stovėjimo aikštelėje automobilio nebėra; tą aplinkybę, jog automobilis buvo paliktas būtent toje vietoje, kurią ieškovė nurodė (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijoms (Vandens ir pramogų parko automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) policijai patvirtino liudytoja R. P.. Ieškovė bendradarbiavo su (duomenys neskelbtini) policija, dalyvavo apklausose, pateikė automobilio dokumentus (techninį pasą), raktelį. Ieškovė detaliai nurodė (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnams, ką ji veikė įvykio dieną, kur ir kokiu maršrutu šiuo automobiliu važiavo, kur ir kada, kokiu laiku paliko automobilį, kada pastebėjo jo dingimą. Tai, kad (duomenys neskelbtini) pareigūnai galimai buvo pasyvūs ikiteisminiame tyrime, pvz., negavo Vandens ir pramogų parke įrengtų stebėjimo kamerų įrašų bei sistemos OCR/ANPR medžiagos, kas šiuo atveju būtų reikšmingas įrodymas nustatant automobilio vagystės aplinkybes, negali pakeisti išvados, kad ieškovė prarado transporto priemonę ir patyrė žalą. Ieškovė negali būti laikoma priklausoma nuo (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnų įdirbio renkant įrodymus, siekiant patvirtinti vagystės faktą, kadangi tokiu atveju draudiminės išmokos išmokėjimas būtų tiesiogiai priklausomas nuo trečiosios šalies valios, jos pastangų ir aktyvumo renkant ikiteisminiam tyrimui reikšmingus įrodymus, aiškinantis automobilio dingimo aplinkybes. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, tyrimas dėl ieškovės automobilio vagystės buvo nutrauktas, nustačius, kad automobilio rakto kodų kortelė priklauso nurodytos markės automobiliui, tačiau skirtingo kėbulo numerio transporto priemonei. Automobilio užvedimo rakto/kodų kortelės mechanoskopinio tyrimo metu nustatyta, kad ieškovė galėjo užvesti savo automobilį šiuo rakteliu, kadangi rakto kodas servise arba kitame specializuotame centre galėjo būti pakeistas/perkoduotas. Ieškovė automobilį pirko 2015 m. iš privataus asmens (duomenys neskelbtini) pagal skelbimą. Automobilis buvo su vienu rakteliu. Šiuo rakteliu automobilį užvesdavo, jį užrakindavo ir atrakindavo. Šį raktelį draudimo sutarties sudarymo metu pateikė brokeriui. Tai, kad pateiktas vienas automobilio raktas, užfiksuota ir draudimo sutartyje. Nuo draudimo sutarties sudarymo iki automobilio vagystės automobilio raktelio niekam nebuvo perdavusi, į servisą dėl automobilio užvedimo rakto viduje esančių kodų pakeitimo/ perprogramavimo nesikreipė. Duomenų, jog ieškovė prisidėjo prie automobilio dingimo – susitarė su vagystę įvykdžiusiu asmeniu, kad paliks automobilyje jo užvedimo raktą, ar duomenų, kad ieškovės elgesys gali būti atitinkamai įvertintas kaip vagystės organizavimas, kurstymas ar padėjimas pavogti, ar kad jos veiksmuose būtų užfiksuota kitos nusikalstamos veikos – melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą, siekiant gauti draudimo išmoką – sudėtis, nėra. Be to, draudimo įmokos sumokėtos laiku, transporto priemonę ieškovė prarado galiojant draudimo sutarčiai, ieškovė savo prievoles, susijusias su draudiminiu įvykiu, įvykdė (CK 6.987 straipsnis). Atsižvelgus į tai, kas nurodyta anksčiau, o būtent: kad ieškovė yra silpnesnioji draudimo sutarties šalis, sutartį sudariusi prisijungimo būdu; kad sudarant draudimo sutartį draudimo apsaugos esmė, t. y. kada ir kokiomis sąlygomis automobilio praradimas bus laikomas draudžiamuoju įvykiu, išmokant draudimo išmoką, ir kokiu atveju automobilio praradimo draudikas nepripažins draudžiamuoju įvykiu ir išmokos nemokės, žodžiu ieškovei nebuvo atskleista; kad standartinėse sąlygose transporto priemonės praradimo atvejis kompetentingai įstaigai nepatvirtinus vagystės fakto kaip atskiras nedraudžiamasis įvykis nesuformuluotas, o reikalavimas, kad vagystės faktą patvirtintų kompetentinga įstaiga, kaip būtina papildoma sąlyga kvalifikuojant vagystę kaip draudžiamąjį įvykį į Taisyklių I dalies 7 skyrių „Draudžiamieji įvykiai“ neįtraukta – išvadą apie tokio reikalavimo egzistavimą galima daryti tik po kelių Taisyklių sąlygų analizės, kurios pateikiamos ne nuosekliai viename Taisyklių skyriuje, o keliose vietose; kad toks nelogiškas, nenuoseklus reikšmingų Taisyklių nuostatų pateikimo būdas apsunkino ieškovei susipažinimą su Taisyklėmis ir Taisyklių turinio suvokimą; kad yra nustatytas apdrausto automobilio praradimo faktas ir nėra duomenų, jog ieškovė būtų prisidėjusi prie automobilio dingimo ar kad jos veiksmuose būtų užfiksuota kitos nusikalstamos veikos (melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą siekiant gauti draudimo išmoką) sudėtis; kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas vien tuo pagrindu, jog automobilio rakto kodų kortelė priklauso nurodytos markės automobiliui, tačiau skirtingo kėbulo numerio transporto priemonei, nors automobilį ieškovė pirko būtent su šiuo rakteliu, būtent šį raktelį pateikė brokeriui draudimo sutarties sudarymo metu ir būtent šiuo rakteliu automobilį iki pat jo netekimo (duomenys neskelbtini) užvesdavo, atrakindavo ir užrakindavo, nuo draudimo sutarties sudarymo iki automobilio vagystės automobilio raktelio niekam nebuvo perdavusi, į servisą dėl automobilio užvedimo rakto viduje esančių kodų pakeitimo/ perprogramavimo nesikreipė – spręstina, kad automobilio praradimas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), turi būti pripažintas draudžiamuoju įvykiu, suteikiančiu ieškovei teisę gauti draudimo išmoką. Priešingas aiškinimas reikštų nepagrįstą ieškovės teisių varžymą, prieštarautų draudimo sutarties esmei, CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir pažeistų ieškovės kaip draudėjos teisėtus lūkesčius pagal draudimo sutartį. Atsakovas nepagrįstai nepripažino automobilio praradimo draudžiamuoju įvykiu ir nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, todėl, teismui pripažinus įvykį draudžiamuoju, iš atsakovo ieškovės naudai priteistina draudimo išmoka. Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 9.1. p. numatyta, kad nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Pagal Taisyklių 9.9 punktą transporto priemonės vagystės atveju nuostolio dydis apskaičiuojamas pagal Draudimo sąlygų 6 skyriuje nurodytu būdu nustatytą transporto priemonės draudimo sumą. Taisyklių 6.1 punktas numato, kad jei draudimo sutartyje nenurodyta konkreti draudimo suma, tokiu atveju draudimo suma yra lygi transporto priemonės rinkos vertei draudžiamojo įvykio dieną. Kadangi transporto priemonių draudimo liudijime (duomenys neskelbtini) draudimo suma apibrėžta transporto priemonės rinkos verte įvykio dieną, todėl, atsižvelgus į nurodytas Taisyklių nuostatas, draudimo išmoką šiuo atveju sudarytų transporto priemonės rinkos vertė draudžiamojo įvykio dieną (duomenys neskelbtini). VšĮ „Emprekis“ duomenimis, automobilio Renault Megane DCI90 FAP EXPRESSION (2010 m.) rinkos kaina Lietuvoje 2017 m. (duomenys neskelbtini) buvo 4 240 Eur, todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 4 240 Eur draudimo išmoka. Sutinkamai su CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, ieškovei iš atsakovo priteistinos ir 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pagal šių išlaidų dydį pagrindžiančius dokumentus. Prašo priteisti iš atsakovo 4 240,00 Eur draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.