Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-617/2010

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-09-29
Bylos Nr.: 2A-617/2010
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė, Danutė Milašienė
Atsakovas: I. S.
Ieškovas: akcinės bendrovės DnB NORD
Advokatai: Valdas Pumputis, Laimonas Pivoras

Civilinė byla Nr. 2A-617/2010Procesinio sprendimo kategorija 35.1.; 36.2.; 63.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Marytės Mitkuvienės,

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei, Vladislavai Tumas, Ilonai Kovger,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Laimonui Pivorui,atsakovės atstovui advokatui Valdui Pumpučiui,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-192-661/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovei I. S. , tretiesiems asmenims bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Forma Dea“, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „IKS reklama“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas AB DnB NORD bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės I. S. 134 454,45 Lt negrąžinto kredito, 2 314,92 Lt palūkanų, 16,77 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad AB DnB NORD bankas (toliau tekste – Bankas) 2006 m. gruodžio 28 d. su UAB „Forma Dea“ sudarė kreditavimo sutartį Nr. 805-06IL (sutarties sąlygos keistos ir papildytos 2007 m. vasario 21 d. susitarimu Nr. 805-06IL/1, toliau tekste – Kreditavimo sutartis), kurios pagrindu kredito gavėjui UAB „Forma Dea“ buvo suteiktas 183 052 Lt dydžio kreditas su kintama metine palūkanų norma naujam sveikatingumo ir grožio salonui vystyti terminui iki 2012 m. vasario 28 d. Ieškovas pažymėjo, kad už prievolių pagal Kreditavimo sutartį tinkamą įvykdymą Bankui laidavo UAB „IKS reklama“ ir atsakovė I. S. (UAB „Forma Dea“ ir UAB „IKS reklama“ akcininkė bei direktorė), sudarydami su Banku 2006 m. gruodžio 28 d. laidavimo sutartis Nr. 805-06IL-1 ir Nr. 805-06IL-2 (toliau tekste – Laidavimo sutartys). Ieškovas nurodė, kad pagal Laidavimo sutarčių 1.1, 2.1.1 punktus laiduotojai UAB „IKS reklama“ ir I. S. įsipareigojo atsakyti Bankui kaip solidarieji skolininkai visu savo turtu ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas UAB „Forma Dea“, jeigu skolininkas UAB „Forma Dea“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal Kreditavimo sutartį, taip pat įvykdyti už jį jo prievoles Bankui. Ieškovas taip pat nurodė, jog kredito gavėjas UAB „Forma Dea“ įsipareigojo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus vykdyti laiku pagal Kreditavimo sutarties sąlygas ir iki galutinio kredito grąžinimo termino, t.y. 2012 m. vasario 28 d., grąžinti Bankui kreditą ir sumokėti priskaičiuotas palūkanas, tačiau įsipareigojimų Bankui tinkamai neįvykdė ir nustatytais terminais negrąžino Bankui kredito ir nesumokėjo priskaičiuotų palūkanų. Ieškovo teigimu, trečiajam asmeniui UAB „Forma Dea“ nevykdant prisiimtų finansinių įsipareigojimų, Bankas 2008 m. lapkričio 11 d. raštais Nr. 30.58.17/4902 ir 30.58.17/4909 įspėjo UAB „Forma Dea“ ir I. S. apie skolą Bankui ir skolos negrąžinimo pasekmes bei paragino geranoriškai padengti susidariusią skolą, tačiau skola Bankui grąžinta nebuvo. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. birželio 19 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą kredito gavėjui UAB „Forma Dea“, o 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi – laiduotojui UAB „IKS reklama“. Ieškovo teigimu, ieškovui negavus iš skolininko UAB „Forma Dea“ tinkamo prievolės įvykdymo, ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų skolininkas ir laiduotojai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 25 d. sprendimu nusprendė priteisti iš atsakovės I. S. ieškovui AB DnB NORD bankui 134 454,45 Lt negrąžinto kredito, 2 314,92 Lt nesumokėtų palūkanų, iš viso – 136 769,37 Lt skolą ir 16,77 procento dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2009 m. rugsėjo 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovės I. S. ieškovui AB DnB NORD bankui 6 255 Lt bylinėjimosi išlaidų, 56 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.

Teismas nurodė, kad pagal Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4 punktą, bendrosios dalies 9, 15 punktus kredito gavėjas UAB „Forma Dea“ įsipareigojo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus vykdyti laiku pagal Kreditavimo sutarties sąlygas ir iki galutinio kredito grąžinimo termino, t.y. 2012 m. vasario 28 d., grąžinti Bankui kreditą ir sumokėti priskaičiuotas palūkanas, tačiau įsipareigojimų Bankui tinkamai neįvykdė ir nustatytais terminais negrąžino Bankui kredito ir nesumokėjo priskaičiuotų palūkanų.

Teismas nurodė, kad į bylą pateiktos Banko 2009 m. rugsėjo 2 d. pažymos apie skolos dydį ir skolos grafikas patvirtina, kad skola Bankui teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Forma Dea“ įsiteisėjimo dienai (2009 m. birželio 29 d.) pagal 2006 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutartį Nr. 805-06IL buvo 134 454,45 Lt negrąžinto kredito, 2 314,92 Lt nesumokėtų palūkanų, iš viso – 136 769,37 Lt. Teismas pažymėjo, kad su UAB „IKS reklama“ ir I. S. buvo sudarytos Laidavimo sutartys, kurių pagrindu tarp Banko (kreditoriaus) ir laiduotojų UAB „IKS reklama“ ir I. S. susiklostė prievoliniai laidavimo teisiniai santykiai. Teismas nurodė, kad pagal Laidavimo sutarčių 1.1, 2.1.1 punktus laiduotojai UAB „IKS reklama“ ir I. S. įsipareigojo atsakyti Bankui kaip solidarieji skolininkai visu savo turtu ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas UAB „Forma Dea“, jeigu skolininkas UAB „Forma Dea“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal Kreditavimo sutartį, taip pat įvykdyti už jį jo prievoles Bankui. Teismas pažymėjo, kad pagal sudarytas Laidavimo sutartis laiduotojai Bankui atsako iki visiško skolininko prievolių įvykdymo; prievolė pasibaigia tinkamu jos įvykdymu.

Teismas nurodė, kad įstatymas įpareigoja paskolos gavėją nustatytu laiku ir tvarka grąžinti paskolą (CK 6.872-6.874 str.), kad CK 6.881 straipsnio 1 dalis nustato, jog kreditavimo sutartimi kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir sumokėti palūkanas, kad, vadovaujantis CK 6.256 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o pagal CK 6.256 straipsnio 2 dalį asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas. Teismas nurodė, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), jis atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją vykdė dėl nenugalimos jėgos, jei įstatymai ar sutartis nenumato kita. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis CK 6.38, 6.59, 6.80, 6.81, 6.82 straipsniais, prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų bei sutarties nurodymus. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad ieškovui iš atsakovės priteistina 136 769,37 negrąžinto kredito. Teismas nurodė, kad CK 6.37 straipsnis nustato, kad skolininkai taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad atsakovė I. S. prašė taikyti senatį, numatytą CK 6.88 straipsnio 1 dalyje ir teigia, kad laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Teismas pažymėjo, kad, atsakovės nuomone, terminas, nuo kurio tūrėtų būti skaičiuojama senatis yra nuo 2009 m. birželio 19 d., kai buvo iškelta bankroto byla BUAB „Forma Dea“, ir senaties terminas atitinkamai suėjo 2009 m. rugsėjo 19 d.

Teismas nurodė, kad pagal sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės I. S. Laidavimo sutarties 2.1 punktą laiduotojas įsipareigojo atsakyti kaip solidarusis skolininkas tuo atveju, jei kredito gavėjas tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal lizingo sutartis.

Teismas nurodė, kad pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis), o CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. Teismas pažymėjo, kad CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, teismo teigimu, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Teismo nuomone, tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, ir, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas. Teismas pažymėjo, kad laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Teismo teigimu, aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas neturi būti taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa skola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių, t.y. pagal Laidavimo sutarties 2.1 punktą laiduotojas įsipareigojo atsakyti kaip solidarusis skolininkas tuo atveju, jei kredito gavėjas tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal lizingo sutartis.

Teismas nurodė, kad ieškovas yra sumokėjęs 3 735 Lt žyminį mokestį, turėjo 4 235 Lt. advokato atstovavimo išlaidų. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas patyrė 4 235 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, tačiau teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsnyje numatytais kriterijais, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, ieškovo advokato atlikto darbo ir laiko sąnaudas, į tai, kad pagrindiniam skolininkui iškelta bankroto byla ir jo atžvilgiu reikalavimas buvo išspręstas bankroto byloje patvirtinus banko finansinį reikalavimą, teisingumo ir protingumo kriterijus, mano esant sąžininga sumažinti iš atsakovės priteistinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumą iki 2 520 Lt, todėl iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 6 255 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė I. S. prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas sprendime nepasisakė, taip pat nesiaiškino faktinių aplinkybių, kokio dydžio kreditorinius reikalavimus ieškovas yra pateikęs BUAB „Forma Dea“ bei BUAB „IKS Reklama“ bankroto bylose, kiek ir kokio ieškovui įkeisto turto yra ir ar iš to turto nėra padengta bent kokia skolininko skolos dalis. Jei iš atsakovės būtų priteista ieškovo prašoma visa skolininko skola, tai ieškovui būtų palikta galimybė bankroto byloje savo pareikštą tokį pat kreditorinį reikalavimą patenkinti (visiškai ar iš dalies) ir iš įkeisto turto, t.y. būtų sudaryta galimybė ieškovui nepagrįstai praturtėti. Be to, teismas nesiaiškino aplinkybių, ar ieškovas kreipėsi dėl garantijos išmokėjimo į UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, koks sprendimas dėl jos išmokėjimo priimtas, kokia dalimi garantija išmokėta ar atsisakyta išmokėti. Tai turi tiesioginę reikšmę ginčo išsprendimui, kadangi jei ieškovui skolininko skola yra grąžinta kitomis prievolės užtikrinimo priemonėmis, pakartotinai reikalauti padengti skolininko skolą iš kitų užtikrinimo priemonių ieškovas neturi teisės, todėl papildomos sumos priteisimas ieškovo naudai sudarytų sąlygas ieškovui nepagrįstai praturtėti. Pagal CK 6.86 straipsnį bei Kreditavimo sutartį teisę reikalauti iš atsakovės kaip laiduotojos padengti skolininko UAB „Forma Dea“ skolą ieškovas galėjo tik po to, jei skola nebūtų padengta įkeistu turtu bei garantija, o jei ieškovas nepasinaudojo (atsisakė pasinaudoti) šiomis prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, tai šia apimtimi negali reikalauti iš laiduotojų prievolės įvykdymo.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, jog CK 6.88 straipsnyje įtvirtintas laidavimo pabaigos terminas netaikytinas, nes Laidavimo sutartyje nurodyta, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo. Pagal CK 6.88 straipsnį terminuotas laidavimas yra kuomet yra laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė. Ginčo atveju 2006 m. gruodžio 28 d. laidavimo sutartimi buvo užtikrinta terminuota prievolė, t. y. terminuoto kredito grąžinimas, dėl ko ir laidavimas turėjo būti pripažintas terminuotu laidavimu. Pagal CK 6.88 straipsnį terminuoto laidavimo atveju laidavimas baigiasi suėjus trims mėnesiams nuo terminuotos prievolės įvykdymo termino, jei nepareiškiamas laiduotojui ieškinys. Ieškinys atsakovei buvo pareikštas pasibaigus 3 mėnesiams nuo prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo termino pabaigos, dėl to ieškinys negali būti tenkinamas vien dėl šios priežasties. Kita vertus, iš teismo padarytų išvadų galima spręsti, jog teismas laiko, jog laidavimas yra neterminuotas.

3. Teismas nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą priteisti 16,77 procento dydžio procesines palūkanas. Kredito sutarties šalys Kredito sutarties 16 punkte nesusitarė dėl procesinių palūkanų dydžio, todėl šiame punkte numatyta palūkanų norma netaikytina. Be to, sutartinės palūkanos neturi prieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, todėl, net ir laikant, kad Kredito sutarties 16 punkte numatyta palūkanų norma taikytina ir procesinėms palūkanoms, ji mažintina iki protingo lygio.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas AB DnB NORD bankas prašo apeliacinės instancijos teismą atsakovės I. S. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas AB DnB NORD bankas (Bankas) 2006 m. gruodžio 28 d. su UAB „Forma Dea“ sudarė kreditavimo sutartį Nr. 805-06IL (Kreditavimo sutartis), kurios sąlygos keistos ir papildytos 2007 m. vasario 21 d. susitarimu Nr. 805-06IL/1. Šios sutarties pagrindu kredito gavėjui UAB „Forma Dea“ buvo suteiktas 183 052 Lt dydžio kreditas su kintama metine palūkanų norma naujam sveikatingumo ir grožio salonui vystyti, terminui iki 20012 m. vasario 28 d. Kredito išdavimo faktą patvirtina pateikti į bylą suvestiniai memorialiniai orderiai. Už prievolių pagal Kreditavimo sutartį tinkamą įvykdymą Bankui laidavo UAB „IKS reklama“ ir I. S. (UAB „Forma Dea“ ir UAB „IKS reklama“ akcininkė bei direktorė), sudarydami su Banku 2006 m. gruodžio 28 d. laidavimo sutartis Nr. 805-06IL-1 ir Nr. 805-06IL-2 (Laidavimo sutartys). Pagal Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4 punktą, bendrosios dalies 9, 15 punktą kredito gavėjas UAB „Forma Dea“ įsipareigojo prisiimtus sutartinius įsipareigojimus vykdyti laiku pagal Kreditavimo sutarties sąlygas ir iki galutinio kredito grąžinimo termino, t. y. 2012 m. vasario 28 d., grąžinti Bankui kreditą ir sumokėti paskaičiuotas palūkanas, tačiau įsipareigojimų Bankui tinkamai neįvykdė ir nustatytais terminais Bankui kredito negrąžino ir nesumokėjo paskaičiuotų palūkanų. Į bylą pateiktos Banko 2009 m. rugsėjo 2 d. pažymos apie skolos dydį ir skolos grafikas patvirtina, kad skola Bankui teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Forma Dea“ įsiteisėjimo dienai, t.y. 2009 m. birželio 29 d., pagal 2006 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutartį Nr. 805-06IL yra 134 454,45 Lt negrąžinto kredito, 2 314,92 Lt nesumokėtų palūkanų, viso – 136 769,37 Lt. Bylos duomenys patvirtina, kad su trečiuoju asmeniu UAB „IKS reklama“ ir atsakove I. S. buvo sudarytos Laidavimo sutartys, kurių pagrindu tarp Banko (kreditoriaus) ir laiduotojų UAB „IKS reklama“ ir I. S. atsirado prievoliniai laidavimo teisiniai santykiai. Pagal Laidavimo sutarčių 1.1, 2.1.1 punktus laiduotojai UAB „IKS reklama“ ir I. S. įsipareigojo atsakyti Bankui kaip solidarieji skolininkai visu savo turtu ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas UAB „Forma Dea“, jeigu skolininkas UAB „Forma Dea“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal Kreditavimo sutartį, taip pat įvykdyti už jį jo prievoles Bankui. Pagal sudarytų Laidavimo sutarčių 4.2 punktus laiduotojai Bankui atsako iki visiško skolininko prievolių įvykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

CK 6.881 straipsnio 1 dalis nustato, jog kreditavimo sutartimi kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir sumokėti palūkanas. Vadovaujantis CK 6.256 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Pagal CK 6.256 straipsnio 2 dalį asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas. Vadovaujantis CK 6.256 straipsnio 4 dalimi, kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), jis atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją vykdė dėl nenugalimos jėgos, jis atsako visais atvejais, jei įstatymai ar sutartis nenumato kita. Pagal CK 6.38, 6.59, 6.80, 6.81, 6.82 straipsnius prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų bei sutarties nurodymus. CK 6.123 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolė pasibaigia tinkamu jos įvykdymu.CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šalys raštu gali susitarti dėl didesnių palūkanų (CK 6.37 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su CK 6.88 straipsnio taikymu. CK 6.88 straipsnio pirmoji dalis numato, kad kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai netaikė 3 mėnesių ieškinio senaties termino atsakovės I. S. laidavimo atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė klaidingai skaičiuoja ieškinio senaties termino pradžią ir laidavimo galiojimą. Bylos duomenys patvirtina, kad bankroto byla kredito gavėjui UAB „Forma Dea“ buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartimi. Pažymėtina, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) 10 straipsnio 13 dalį nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėja per dešimt dienų nuo jos priėmimo dienos. Taigi minėta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. nutartis įsiteisėjo 2009 m. birželio 29 d. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, jog, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų ir kitų išmokų mokėjimą. ĮBĮ 16 straipsnyje nustatyta, kad nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, jog visi bankrutuojančios įmonės skolų terminai yra pasibaigę. Taigi ĮBĮ 16 straipsnis reglamentuoja mokėjimo terminus. Minėta įstatymo nuostata reiškia, kad yra fiksuojama įmonės skolų sudėtis ir apimtis, susidaranti dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės, kuriai iškeliama bankroto byla, skolos fiksuojamos pagal jos prievoles: 1) kurių mokėjimo terminai jau yra suėję, ir 2) kurių mokėjimo terminai laikomi suėjusiais dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės turtas fiksuojamas balanse, kuris sudaromas iškėlus bankroto bylą ir perduodamas bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Abiejose normose nurodytos aplinkybės siejamos su teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimu. Tai reiškia, kad įmonės skolas, įtraukiamas į turto balansą, sudaro šios skolos: 1) kurios susidarė dėl terminų suėjimo pagal sutarties sąlygas ar įstatymą iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 6 punktas); 2) kurios susidarė iki uždraudimo vykdyti finansines prievoles, iki netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimo įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas); 3) kurios susidarė laikant pasibaigusiais pagal įstatymą įmonės skolų mokėjimo terminus (ĮBĮ 16 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮBĮ 16 straipsnio nuostata dėl skolų mokėjimo terminų suėjimo turi būti aiškinama sistemiškai su kitomis šio įstatymo nuostatomis dėl teismo nutarties įsiteisėjimo teisinių padarinių ir ekonominių pasekmių – pagrindo ir momento atsirasti įmonės skoloms fiksuoti. Dėl to darytina išvada, kad pagal ĮBĮ 16 straipsnį visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos, kuri suprantama kaip nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo diena. Nagrinėjamos bylos atveju kredito gavėjo UAB „Forma Dea“ prievolių mokėjimo terminai pagal kreditavimo sutartį suėjo 2009 m. birželio 29 d. ir nuo šios dienos skaičiuotinas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatytas 3 mėnesių terminas ieškiniui laiduotojui pareikšti. Bylos duomenys patvirtina, kad Banko ieškinys dėl skolos iš atsakovės I. S. priteisimo teisme pareikštas 2009 m. rugsėjo 28 d., t. y. nepraleidus 3 mėnesių termino, terminą skaičiuojant nuo 2009 m. birželio 29 d. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas dėl atsisakymo taikyti ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog laiduotoja 2006 m. gruodžio 28 d. laidavimo sutarties Nr. 805-06IL-1 4.2 punkto pagrindu Bankui atsako iki visiško skolininko prievolių įvykdymo. Pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str.1 d.). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Taip pat pažymėtina, kad laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Toks šalių susitarimas atitinka Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino faktinių aplinkybių dėl ieškovo AB DnB NORD banko kreditorinių reikalavimų pareiškimo UAB „Forma Dea“ bei BUAB „IKS Reklama“ bankroto bylose. CK 6.81 straipsnyje nustatyta, kad skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui solidariai, laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Šalių sudarytoje laidavimo sutartyje šiuo klausimu jokių išlygų nenustatyta. Ieškovas turi teisę reikalauti, kad visą prievolę įvykdytų laiduotojas (CK 6.6 str. 4 d.), o faktas, kad ieškovas bankroto byloje reiškia reikalavimus trečiajam asmeniui, neatima iš jo teisės reikšti reikalavimus ir atsakovui dėl tos pačios skolos (CK 6.14 str. 3 d.). CK 6.83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę, įskaitant ir visas kitas šalutines (papildomas) teises, susijusias su reikalavimo teisės užtikrinimu, kaip hipotekos, įkeitimo teisę (CK 6.101 str. 2 d.).

Be to, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė nepagrįstai teigia, kad ji su Banku sudaryta 2006 m. gruodžio 28 d. laidavimo sutartimi Nr. 805-06IL-1 įsipareigojo atsakyti Bankui kaip solidarioji skolininkė tik tuo atveju, jei prievolėms pagal tarp Banko ir UAB „Forma Dea“ sudarytą 2006 m. gruodžio 28 d. Kreditavimo sutartį Nr. 805-06IL įvykdyti nepakaks kitų prievolių užtikrinimo priemonių – UAB „Forma Dea“ įkeisto turto ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2006 m. gruodžio 28 d. laidavimo sutartimi Nr. 805-06IL-1 apeliantės prisiimta solidarioji atsakomybė atsakyti prieš Banką už UAB „Forma Dea“ kaip kredito gavėjo piniginių prievolių pagal 2006 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutartį Nr. 805-06IL neįvykdymą nėra apribota ar sąlygota kitų prievolių užtikrinimo būdų realizavimu. Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 11 punktas, kuriame yra išvardintos visos kreditavimo sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonės, nėra Banko ir UAB „Forma Dea“ susitarimas dėl prievolių užtikrinimo priemonių realizavimo eiliškumo, be to, į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog šalys buvo susitarusios dėl prievolių užtikrinimo priemonių realizavimo tvarkos.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog pagal CK 6.86 straipsnio nuostatas Bankas laikytinas nepasinaudojusiu prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, todėl apeliantė turėtų būti atleidžiama nuo atsakomybės. CK 6.86 straipsnis numato, kad tuo atveju, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog Bankas būtų atsisakęs tam tikros prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2006 konstatavo, kad „<...> ieškovo pareiškimas bankroto byloje kreditorinio reikalavimo trečiajam asmeniui, kuris su atsakove yra bendraskoliai, neatėmė ir nepanaikino ieškovo teisės pareikšti reikalavimą atsakovei, kaip laiduotojai. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad ieškovas, nesumažinęs bankroto byloje pareikšto reikalavimo, neturi teisės reikšti reikalavimą kasatorei, kaip laiduotojai“.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų dėl procesinių palūkanų priteisimo iš laiduotojo. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį iš skolininko priteisiamos palūkanos, kurios vadinamos procesinėmis. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme ir jeigu jie patenkinti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės, kad jo, kaip laiduotojo, atsakomybė yra tokia pati kaip ir pagrindinio skolininko, nes procesinių palūkanų mokėjimas kaip civilinė atsakomybė kyla iš laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Jeigu pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos ir dėl jos priteisimo teisme pareiškiamas ieškinys už skolininką laidavusiam asmeniui, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį, tai savo prievolės nevykdęs laiduotojas yra tinkamas skolininkas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį dėl palūkanų priteisimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 6.76 straipsnio 2 dalies ir 6.87 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl laidavimo kaip šalutinės prievolės bei CK 6.87 straipsnio nuostatos dėl laiduotojo atsakomybės apimties ir turinio, nagrinėjamu atveju netaikytinos, todėl nepažeistos, o atsakovės I. S. apeliacinio skundo teisiniai argumentai dėl minėtų normų pažeidimo yra nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008 aiškindama procesinių palūkanų priteisimo pagrįstumą iš laiduotojo nurodė, kad „<...> jeigu pagrindinis skolininkas negrąžina paskolos ir dėl jos priteisimo teisme pareiškiamas ieškinys už skolininką laidavusiam asmeniui, kuris irgi geruoju nevykdė savo prievolės pagal laidavimo sutartį, tai savo prievolės nevykdęs laiduotojas yra tinkamas skolininkas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį dėl palūkanų priteisimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad CK 6.76 straipsnio 2 dalies ir 6.87 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl laidavimo kaip šalutinės prievolės bei CK 6.87 straipsnio nuostatos dėl laiduotojo atsakomybės apimties ir turinio, šiuo atveju netaikytinos, todėl nepažeistos, o skundo teisiniai argumentai dėl jų pažeidimo yra nepagrįsti“.

Pagal Kreditavimo sutarties turinį bei sutartyje nustatytas sąlygas teisėjų kolegija sprendžia, kad Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5 punktu, bendrosios dalies 15-17 punktais šalys susitarė dėl mokėtinų palūkanų, įskaitant procesines palūkanas, dydžio. Kreditavimo sutarties sąlygos paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad šalys nesusitarė dėl procesinių palūkanų dydžio.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas nepagrįstai iš apeliantės priteisė 16,77 procento dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes pagal apeliantę jos yra neprotingai per didelės. Bankas prašė priteisti metines palūkanas už piniginės prievolės laiku neįvykdymą. CK 6.260 straipsnis nustato, jog skolininkas laikomas praleidusiu terminą, jeigu jis prievolės neįvykdo per nustatytą terminą. Praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą įstatymų ar sutartyje nustatytas palūkanas (CK 6.261 str.). Kadangi skolininkas pažeidė piniginę prievolę Bankui ir tol, kol jis neatlygino kreditoriui patirtų nuostolių, traktuojama, kad jis naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl jis privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais. Šios palūkanos turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją ir tampa skolos dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2005; 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2005). Taigi šalys gali susitarti dėl kitokio nei įstatymas nustato procesinių palūkanų dydžio. Be to, pagal 2006 m. gruodžio 28 d. laidavimo sutarties Nr. 805-06IL-1 2.1.1 punktą atsakovė kaip laiduotoja atsako ta pačia apimtimi kaip ir kredito gavėjas UAB „Forma Dea“. Procesinių palūkanų mokėjimas kaip civilinė atsakomybė kyla iš laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo gera valia, esant jo galiojančiai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-248/2009). Todėl pagal 2006 m. gruodžio 28 d. kreditavimo sutarties Nr. 805-06IL specialiosios dalies 5 punktą, bendrosios dalies 15-17 punktus nuo Bankui priteistinos sumos iš atsakovės priteistinos 16,77 procento (11,18 + 5,59) dydžio metinės palūkanos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas priteisė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, nėra dvigubos palūkanos CK 6.37 straipsnio 4 dalies prasme. Šiuos teisinius argumentus įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl atsakovei neįrodžius, kad Banko prašomos palūkanos yra neprotingai per didelės, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl 16,77 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir reikšmingas bylai aplinkybes sprendžia, kad Kreditavimo sutartimi nustatytas procesinių palūkanų dydis bei pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų procesinių palūkanų dydis neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė skolą Bankui byloje iš esmės pripažino ir jos neginčijo, o apeliacinis skundas yra grindžiamas aplinkybėmis, kurios yra reikšmingos ne ieškinio reikalavimo pagrįstumui nustatyti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui įvertinti, o vykdymo eigai, t. y. koks, kam priklausantis turtas ir kodėl turėtų būti realizuojamas pirma, siekiant padengti skolą Bankui. Įstatymai nenumato, kad laidavimo realizavimas, bankui pareiškus reikalavimą dėl skolos priteisimo iš laiduotojų, būtų susietas su įkeisto turto ar garantijos realizavimo momentu. Pažymėtina, kad priteisus skolą, pagal CPK 664 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę reikalauti skolą pirmąja eile išieškoti iš įkeisto turto, tačiau išieškojimo nukreipimo į konkretų turtą tvarką bei sąlygas numato vykdymo procesas (CPK 662-666 str.) ir jie nėra spręstini byloje dėl skolos priteisimo. Be to, realizavus bet kokį turtą, gauta suma mažinama visų už skolą atsakingų asmenų atsakomybė. Tokį aiškinimą patvirtina ir teismų praktika. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-265/2010 išaiškino, kad laidavimas ir turto įkeitimas yra atskiros prievolių užtikrinimo priemonės, todėl tais atvejais, kai prievolės įvykdymas užtikrintas keliais skirtingais būdais kreditorius turi teisę pasirinkti, kokiu būdu naudotis, tai yra gali reikalauti, kad prievolę įvykdytų bet kuris asmuo – tiek laiduotojas, tiek įkaito davėjas, tiek abu kartu. Dėl to, apeliantei nepateikus įrodymų, jog reikalavimas ar jo dalis yra įvykdyta, vien aplinkybė, kad Bankui yra įkeistas skolininko turtas, neužkerta kelio Bankui reikalauti prievolės įvykdymo iš laiduotojo. Kreditoriui gavus visą ar dalį savo reikalavimo patenkinimo iš skolininko ar pardavus įkeistą jo turtą, atitinkamai būtų sumažinami kreditoriniai reikalavimai laiduotojui, ir atvirkščiai (CK 6.83 str.). Taigi apeliantei neįrodžius, jog dalis skolos yra padengta iš įkeisto turto, aplinkybė, kad Banko reikalavimas yra užtikrintas turto hipoteka, nėra pagrindas atmesti Banko reikalavimą (CPK 178 str.). Todėl apeliantės teiginiai, kad priteisus iš jos kaip laiduotojas skolą Bankui iki tol, kol nerealizuotos kitos prievolių užtikrinimo priemonės, bus sudarytos sąlygos Bankui nepagrįstai praturtėti, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantė apeliaciniame skunde remiasi nepagrįstomis prielaidomis ir kelia klausimus, galinčius būti reikšmingais sprendimo vykdymui, tačiau tai neturi reikšmės paties teismo sprendimo dėl skolos priteisimo priėmimui.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais sprendžia, kad priteistina iš atsakovės I. S. į valstybės biudžetą 4,25 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą nepateikti įrodymai apie šalių išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės I. S. į valstybės biudžetą 4,25 Lt (keturis litus dvidešimt penkis centus) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Teisėjai Kazys KailiūnasDanutė MilašienėMarytė Mitkuvienė