- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-02
- Bylos Nr.
- 2S-757-467/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41986-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- N. M.
- Ieškovas
- R. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės N. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovei N. M. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei N. M., kuriuo prašo nustatyti nepilnamečių dukrų T. P. ir A. P., gimusių (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu R. P.. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo byloje priėmimo nustatyti nepilnamečių dukrų gyvenamąją vietą su tėvu ir uždrausti N. M. išvežti nepilnametes dukras iš Lietuvos Respublikos teritorijos be teismo leidimo. Prašymą grindė tuo, jog, šalims gyvenant kartu, atsakovė piktnaudžiavo alkoholiu, neturėjo pastovaus darbo, nuolat skolindavosi pinigų iš trečiųjų asmenų, kuriuos išleisdavo alkoholiui. Jam nebūnant namuose, atsakovė pasiėmė su savimi nepilnametes dukras ir išvyko jam nežinomu adresu. Šiuo metu yra visiškai neaišku, kur gyvena ieškovo nepilnametės dukros bei kokios gyvenimo sąlygos joms yra sudarytos. Nepilnametės šalių dukros nebelanko ikimokyklinio ugdymo įstaigos, kurią lankė dar nuo 2013 metų. Mergaitės nuo pat gimimo gyveno adresu (duomenys neskelbtini), kur jos turi savo poilsio ir žaidimų vietas, jų socialiniu ir emociniu ugdymu iš esmės rūpinosi ieškovas. Atsakovė yra faktiškai pagrobusi vaikus, ji nėra Lietuvos Respublikos pilietė bei gali pasinaudoti situacija ir išvežti nepilnamečius vaikus į užsienį – Baltarusiją, kurios pilietybę atsakovė turi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir iki teismo sprendimo priėmimo uždraudė atsakovei N. M. ar tretiesiems asmenims išvežti nepilnametes dukras T. P. ir A. P., gimusias 2011 m. birželio 21 d., iš Lietuvos Respublikos teritorijos be abiejų tėvų R. P. ir N. M. sutikimo. Prašymą dėl mergaičių laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo teismas nutarė spręsti, gavus atsakovės atsiliepimą ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą. Teismas nustatė, jog šalys turi dvi nepilnametes dukras. Ieškovo teigimu, atsakovė, jam esant darbe, pasiėmė abi dukras ir dingo, todėl šiuo metu jam nėra žinoma jų gyvenamoji vieta bei vaikų gyvenimo sąlygos. Atsakovės paso kopija patvirtina, jog ji yra Baltarusijos Respublikos pilietė. Kadangi nėra teismo procesinio sprendimo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, ieškovas pagrįstai baiminasi, jog atsakovė gali išvežti vaikus į savo šalį. Kartu su ieškiniu pateiktas Vilniaus lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) raštas patvirtina, jog šalių mažametės dukros nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigą, tačiau nuo 2015 m. spalio 26 d. vaikai įstaigos nebelanko. Tėvų susirinkimuose dažniausiai dalyvaudavo mergaičių tėtis. Preliminariai įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog šioje proceso stadijoje tikslinga uždrausti atsakovei išvežti dukras iš Lietuvos, kadangi mergaitės nuo pat gimimo gyveno Lietuvoje, lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigą, Lietuvoje joms yra jau įprasta bei nusistovėjusi aplinka, o, atsakovei išvežus mažametes, socialiai nebrandžias dukras į kitą valstybę, vaikai gali patirti stresą bei patekti į svetimą aplinką.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovė N. M. atskiruoju skundu prašo nutartį panaikinti. Nurodo, kad šiuo atveju skirtos laikinosios apsaugos priemonės, kurios neturi jokios įtakos teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovo pateiktas prašymas dėl jų taikymo nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais, todėl teismas neturėjo pagrindo tokį prašymą tenkinti. Atsakovė nuo 5 metų amžiaus gyvena Lietuvoje, čia įgijo vidurinį išsilavinimą, studijavo universitete, buvo užsiregistravusi darbo biržoje, o šiuo metu turi ir oficialų darbą. Ji savo gyvenimą sieja su Lietuvos Respublika ir neketina išvykti į jokią kitą šalį. Be to šalių dukros lanko Vilniuje ikimokyklinio ugdymo įstaigą. Šios aplinkybės patvirtina, kad nėra jokios grėsmės ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovas ieškinyje sąmoningai nenurodo tikrųjų faktinių aplinkybių, t.y., kad dėl ieškovo smurto prieš atsakovę ji su nepilnametėmis dukromis buvo priversta išvykti iš šalių namų, ką patvirtina teismo medicinos specialistų apžiūros išvada. Atsakovė ne vieną kartą buvo sumušta ieškovo ir dar vaikų akivaizdoje. Ieškovo atžvilgiu pradėti keli ikiteisminiai tyrimai. Tuo tarpu ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, jog atsakovė turi priklausomybę nuo alkoholio ar piktnaudžiauja alkoholiu.
Ieškovas R. P. atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas tarp nepilnamečių vaikų tėvų dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyrium gyvenančių tėvų. Ieškinyje ieškovas prašė taikyti dvi laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo byloje priėmimo nustatyti nepilnamečių dukrų gyvenamąją vietą su tėvu ir uždrausti atsakovei išvežti nepilnametes dukras iš Lietuvos Respublikos. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taikė tik vieną iš prašytų laikinųjų apsaugos priemonių - uždraudimą atsakovei išvežti šalių nepilnametes dukras iš Lietuvos Respublikos. Prašymą dėl vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo teismas nutarė spręsti, gavus atsakovės atsiliepimą ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą. Todėl, nors atsakovė atskiruoju skundu ir prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo nutartį, tačiau iš esmės skundžia ir pateikia argumentus tik dėl nutarties dalies, kurioje laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos. Atsižvelgdamas į tai, o taip pat į tai, jog prašymas dėl vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo pirmosios instancijos teismo iš esmės nebuvo išspręstas, apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl tos apskųstosios teismo nutarties dalies, kurioje laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Kaip viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose gali būti draudimas be teismo leidimo išsivežti nepilnamečius vaikus iš šalies. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė tiesiogiai nėra reglamentuota CPK 145 bei CK 3.65 straipsnių nuostatose, tačiau teismų praktikoje yra taikoma, atsižvelgiant į šeimos teisiniuose santykiuose egzistuojantį viešąjį interesą bei vaikų neturtinių teisių apsaugos principą.
Kaip matyti iš ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jis grindžiamas susiklosčiusiais konfliktiniais santykiais tarp šalių bei aplinkybe, jog atsakovė yra Baltarusijos pilietė ir realiai gali tuo pasinaudoti, išveždama vaikus iš šalies, kas akivaizdžiai apsunkintų galimai palankaus ieškovui teismo sprendimą įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas su ieškovo argumentais iš esmės sutiko, konstatavęs, jog yra grėsmė, kad atsakovė gali dukras išvežti į kitą valstybę, kadangi jų gyvenamoji vieta nėra nustatyta nė su vienu iš tėvų. Atsakovė su tokia teismo išvada nesutinka, atskirajame skunde nurodydama, kad teismui nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti nurodytas aplinkybes, nes ji nuo 5 metų amžiaus gyvena Lietuvoje, čia įgijo vidurinį išsilavinimą, studijavo universitete, buvo užsiregistravusi darbo biržoje, o šiuo metu turi ir oficialų darbą. Ji savo gyvenimą sieja su Lietuvos Respublika ir neketina išvykti į jokią kitą šalį. Be to šalių dukros lanko Vilniuje ikimokyklinio ugdymo įstaigą.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo bei apeliantės nurodytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąją apsaugos priemonę – draudimą atsakovei be teismo leidimo išsivežti nepilnametes dukras iš Lietuvos Respublikos, kadangi tokia tikimybė nėra paneigta, atsižvelgiant į tai, jog šalių santykiai yra priešiški, tarp jų kilęs ginčas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo yra sprendžiamas teismine tvarka. Atsakovei, pasinaudojus teise išvykti iš šalies kartu su vaikais, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo realus įvykdymas, akivaizdžiai būtų apsunkintas ir/ar visiškai neįvykdomas. Todėl, esant bent mažai abejonei, jog tokia galimybė yra reali – laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos. Nagrinėjamu atveju tokias pagrįstas abejones sukelia atsakovės turima kitos valstybės pilietybė bei faktas, jog jai išduotas leidimas gyventi Lietuvoje yra terminuotas (galioja iki 2017 m. birželio 15 d.). Atsakovės atskirojo skundo argumentai, jog ji neketina niekur išvykti, šių abejonių nepašalina, nes toks sprendimas yra subjektyvus, priklausantis išskirtinai nuo pačios atsakovės valios.
Apeliantės atskirojo skundo argumentai, susiję su tuo, kad ieškovas ją apkalba, nutyli, kad pats ne vieną kartą naudojo smurtą atsakovės atžvilgiu, ir pan., nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamoje proceso stadijoje, kada sprendžiamas klausimas tik dėl teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo išvežti nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos, pagrįstumu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, naikinti ją atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.