- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-23
- Bylos Nr.
- 2A-799-252/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-03588-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Ramunė Čeknienė, Margarita Dzelzienė
- Atsakovas
- J. U.
- Ieškovas
- BUAB „Inrent“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Bankroto eiga“
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-799- 252-2015
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 23 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ramunės Čeknienės, Margaritos Dzelzienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. U. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-68-902-2015 pagal ieškovo BUAB „Inrent“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens ieškinį atsakovui J. U., trečiajam asmeniui UAB „Bankroto eiga“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas BUAB „Inrent“ prašė priteisti iš atsakovo J. U. 5 792,40 Eur (20 000 Lt) nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas 2010-05-05 Panevėžio apygardos teismo nutartimi buvo paskirtas BUAB „Inrent“ administratoriumi ir šias pareigas ėjo iki 2012 m. gegužės pabaigos. Dabartinis administratorius J. V. tokias pareigas eina nuo 2012-06-27, kuris, susipažinęs su finansinės apskaitos dokumentais, nustatė, kad 2012-05-14 iš BUAB „Inrent“ sąskaitos atsakovas be teisėto pagrindo paėmė 20 000 Lt. Tokiais savo veiksmais atsakovas bankrutuojančiai įmonei padarė 5 792,40 Eur žalą, kuri yra priteistina iš atsakovo.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovo BUAB ,,Inrent“ naudai iš atsakovo J. U. 5 792,40 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos teismo 2010-05-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-620-227/2010 buvo iškelta bankroto byla UAB „Inrent“, nutartis įsiteisėjo 2010-09-16. Bankroto administratoriumi yra paskirta UAB „Bankroto eiga“. Nuo pat bankroto pradžios atsakovas J. U. buvo paskirtas bankroto administratoriaus UAB „Bankroto eiga“ įgaliotu asmeniu BUAB „Inrent“ bankroto byloje ir šias pareigas ėjo iki 2012 m. gegužės mėn. pabaigos. Dabartinis įgaliotas asmuo J. V. bankroto administratoriaus UAB „Bankroto eiga“ įgalioto asmens pareigas BUAB „Inrent“ bankroto byloje eina nuo 2012-06-27. Tarpiniu įgaliotu asmeniu tarp J. U. ir J. V. (nuo 2012 m. gegužės mėn. pabaigos iki 2012-06-27) buvo pats UAB „Bankroto eiga“ vadovas – direktorius V. M.. Visi minėti įgalioti asmenys yra (ar buvo) UAB „Bankroto eiga“ darbuotojai, su jais yra (ar buvo) sudarytos darbo sutartys. Dabartinis įgaliotas asmuo, susipažinęs su BUAB „Inrent“ apskaitos dokumentais, pastebėjo, kad 2012-05-14 iš BUAB „Inrent“ atsiskaitomosios sąskaitos buvo paimta 20 000 Lt suma grynaisiais pinigais, pinigus paėmė tuometinis įgaliotas asmuo atsakovas J. U., tačiau išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Teismas pažymėjo, jog atsakovas J. U., būdamas administratoriaus įgaliotu asmeniu, veikė kaip administracijos vadovas, kuris yra specialus subjektas, jam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neįrodė, jog paimtus pinigus panaudojo bendrovės veiklai ar interesais, teismas laikė, kad jis bendrovei savo neteisėtais veiksmais padarė žalą. Pažymėjo, kad atsakovo į bylą pateiktas 2012-05-14 kasos pajamų orderis Nr. 05-1 yra vienasmeniškai atsakovo pasirašytas, ir nėra duomenų, kad būtų įtrauktas į įmonės buhalterinę apskaitą, taip pat nėra pasirašytas įmonės buhalterės, pateikta tik kopija, todėl neturi jokios juridinės galios. Atsakovo pateiktas čekis Nr. 3652202 taip pat nėra teisiškai reikšmingas, nes pateikta tik pastarojo kopija (knygelės atsakovas pateikti negalėjo), ant dokumento nematyti suma, nedetalizuotos išlaidos. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, jog nuimta 20 000 Lt suma galėjo būti jo atlyginimas už darbą, nes į bylą nepateikta įrodymų, kad būtent BUAB „Inrent“ J. U. turėjo mokėti atlygį už jo darbą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles (neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą), neteisingai vertino rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus, neužtikrino teisės tinkamai pasinaudoti teismine gynyba. O būtent – teismas, 2015-05-21 bylos nagrinėjimo metu atmesdamas prašymą dėl posėdžio atidėjimo, kadangi advokatė negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, pažeidė atsakovo teises į teisingą teismą, teisę į atstovavimą ir gynybą, užkirto kelią byloje turėti atstovą – advokatą. Be to, kadangi ši civilinė byla yra keliama bankroto administratoriui, kuris yra apdraustas civiline atsakomybe, bei yra pagrindas pripažinti, jog sprendimo priėmimas gali turėti įtakos draudimo bendrovės teisėms ir pareigoms, todėl draudimo kompanija „BTA Insurance Company“ SE filialas Lietuvoje privalėjo būti įtraukta trečiuoju asmeniu. Taip pat teismas objektyviai ir nešališkai neįvertino visų byloje dalyvaujančių asmenų parodymų, neapklausė liudytojos E. V., netinkamai vykdė liudytojos L. K. apklausą. Teismo sprendime išvardinti ne visi byloje surinkti įrodymai, neatskleista jų įrodomoji reikšmė, padarytos išvados nepagrįstos faktiniais argumentais. Teismas nevertino atsakovo 2015-05-15 teismui pateikto prašymo įpareigoti tiek UAB „Bankroto eiga“, tiek BUAB „Inrent“ įgaliotą asmenį pateikti visus buhalterinius dokumentus, taip užkirsdamas kelią pateikti įrodymus šioje. Apeliantas kartu prašo prijungti papildomus įrodymus, pagrindžiančius išlaidas, kurios buvo reikalingos BUAB „Inrent“ administravimui, nes jų pateikti pirmosios instancijos teismui negalėjo dėl objektyvių priežasčių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškinys šioje byloje yra pareikštas fiziniam asmeniui J. U., kuris pasinaudodamas jam suteiktais įgaliojimais nuėmė pinigus iš bankrutuojančios įmonės banko sąskaitos ir jų negrąžino, nepateikė išlaidas pateisinančių dokumentų. Todėl bankroto administratoriaus UAB „Bankroto eiga“ civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo kompanija šioje civilinėje byloje dalyvauti neturi, šios bylos išsprendimas jai nesukelia jokių teisinių padarinių. Apeliantas nenurodė, kokius konkrečiai įrodymus teismas pamiršo ištirti, nepaaiškino, kaip konkrečių įrodymų vertinimas galėjo pakeisti bylos išsprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Pagal CPK 320 str. 1 ir 2 d. nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
CPK 320 str. 1 d. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, neatsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, ex officio patikrinti, ar nėra absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. 2 d. Įstatymu draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 str.). Šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. CPK 329 str. 2 d. 2 p. nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje materialiųjų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog asmuo įtraukiamas į teismo procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Kadangi trečiąjį asmenį tam tikras materialusis teisinis santykis sieja tik su viena iš šalių, tai jis dalyvauja procese su ta šalimi. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš proceso šalių materialusis teisinis santykis ir teisinis procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011). Tam, jog asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju teismui įvertinus susiklosčiusius teisinius santykius ir faktines bylos aplinkybes, kurių gali būti įvairiausių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2010). Tai, ar atitinkami asmenys turi pakankamą materialinį ir procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir turi dalyvauti byloje, spręstina pagal konkrečias toje byloje nustatytas faktines aplinkybes.
Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 8 d. nustato, kad įstatymų nustatyta tvarka administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (arba) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą draudžiama privalomuoju draudimu (ĮBĮ 11 str. 15 d.). Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, padarytą žalą. Draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų atlikti neteisėti veiksmai (veikimas, neveikimas), atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, kurie yra pagrindas atsirasti apdraustojo civilinei atsakomybei, ir reikalavimo, kuris atitinka administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse numatytas sąlygas, atlyginti žalą pateikimas. Administratorius profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudžiamas sudarant administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Taigi sprendžiant bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės klausimą, būtinas administratoriaus civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko dalyvavimas procese. Nagrinėjamoje byloje atsakovas J. U. pateikė savo draudimo sutartį, kas leidžia teigti, jog pirmosios instancijos teismas, būdamas šios kategorijos bylose aktyvus, nepagrįstai neįtraukė į procesą byloje dalyvaujančiu asmeniu draudimo bendrovės, apdraudusios bankroto administratoriaus UAB ,,Bankroto eiga“, administravusio BUAB ,,Inrent“, civilinę atsakomybę, kas yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 str.), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Šiuo atveju teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, jog liko neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Preziumuojama, jog teismas priimdamas ginčijamą sprendimą privalo žinoti įstatymus, tačiau be pagrindo nesivadovavo ĮBĮ 11 str. 8 d. ir CK 6.264 str., kuriuose numatyta darbdavio atsakomybė už darbuotojo padarytą žalą. Kaip matyti, apeliantas skundą būtent ir grindžia, kad 2015-05-14, t. y. kai jis nuėmė pinigus iš banko, jis buvo ne tik įgaliotas asmuo, bet ir UAB „Bankroto eiga“ direktorius; tuo tarpu teisėja prašymą keisti atsakovu UAB „Bankroto eiga“ atmetė net neapsvarsčiusi galimybės pasiūlyti ieškovui pakeisti atsakovą į apelianto darbdavį. Tokiu būdu, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybes ir nevertino dėl tinkamo atsakovo byloje, taip pat nesiaiškino, ar J. U. tuo metu buvo darbuotojas, ar buvo drausta profesinė civilinė atsakomybė (ĮBĮ 11 str. 15 d.) ir pan.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-688/2013). Civilinis procesas grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šių teisės normų kontekste pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė ir neištyrė faktinių aplinkybių, susijusių su J. U. bankroto administratoriaus UAB „Bankroto eiga“ paskirto įgaliotu asmeniu BUAB „Inrent“ bankroto byloje, t. y. atsakovo pateiktus įrodymus ir atsikirtimus vertino tik dalinai, neapklausė visų liudytojų ir t. t. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad negalima daryti išvadų dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo, bei sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, neišsiaiškino esminių bylos aplinkybių, tuo pažeidė civilinio proceso teisės normas ir dėl šio pažeidimo liko neatskleista bylos esmė, taigi byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 str.).
Kadangi pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą neįtraukęs į procesą bankroto administratoriaus civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko, be to, atliko tik formalų įrodymų, susijusių su neteisėtų administratoriaus veiksmų, vertinimą, apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės išnagrinėti bylą iš esmės, nes tokia padėtis prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 2 d. 2 p., 330 str.).
Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir prašymų teisėjų kolegija nepasisako ir jų nenagrinėja.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.