- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-13
- Bylos Nr.
- 2S-367-278/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-03588-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- J. U., UAB Bankroto
- Trečiasis asmuo
- AAS BTA Baltic Insurance Company
Įžanginė dalis
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. U. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-10261-956/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Inrent“ ieškinį atsakovams J. U., UAB Bankroto eiga“, trečiajam asmeniui AAS BTA Baltic Insurance Company, veikiančiai per AAS BTA Baltic Insurance Company filialą Lietuvoje, dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė bankrutavusi UAB „Inrent“ ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant atsakovui J. U. priklausantį turtą 5 792,40 Eur sumai.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi prašymą patenkino. Teismas darė išvadą, jog atsakovui J. U., kaip fiziniam asmeniui, reikalavimo suma yra didelė. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė atstovauja ne tik savo, bet ir kreditorių interesus, konstatavo esant būtinumui apsaugoti galimą būsimą piniginių reikalavimų priverstinį įvykdymą. Nurodė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimus ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
Atskiruoju skundu atsakovas J. U. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog būdamas bankroto administratoriumi ir administruodamas bankrutuojančias įmones, jis yra privalomai apdraudęs savo civilinę atsakomybę nuo galimų netiesėtų veiksmų bankroto procese. Teigia, kad abu atsakovai yra apsidraudę administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomaisiais draudimais, ieškinio suma neviršija vienam draudžiamajam įvykiui nustatytos minimalios draudimo sumos, todėl tai iki minimumo sumažina grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė bankrutavusi UAB „Inrent“ prašo atskirąjį skundą palikti nenagrinėtu ir apeliacinį procesą nutraukti, o skundo nagrinėjimo atveju, skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Teigia, kad atsakovas J. U. nepateikė duomenų, jog už atskirąjį skundą yra sumokėjęs žyminį mokestį, nes atsakovas nuo jo sumokėjimo nėra atleistas. Nurodo, jog apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad ieškinio suma nelaikytina didele jo atžvilgiu, o vieninteliam apelianto turimam turtui taikyta hipoteka. Atkreipia dėmesį, kad apeliantas žalos padarymo metu buvo tik UAB „Bankroto eiga“ darbuotojas, o ne bankroto administratorius, todėl įvykis nelaikytinas draudžiamuoju ir draudikas neturi pareigos atlyginti žalą. Be to, nurodo, jog J. U. pateikė ne to laikotarpio administratoriaus draudimo liudijimą. Teigia, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina tinkamai užtikrinti ne tik ieškovės, bet ir ieškovės kreditorių interesus.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Tačiau spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia ar tuo atveju jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, ar yra tokios grėsmės tikimybė (CPK 144 str. 1 d.).
Iš bankrutavusios „Inrent“ patikslinto ieškinio matyti, jog ieškovė prašo priteisti iš J. U. ir UAB „bankroto eiga“ solidariai 5 792,40 EUR bei 5 proc. metines palūkanas. Nurodo, jog bankrutavusios įmonės administratoriaus įgaliotam asmeniui J. V. perėmus ieškovės administravimą, buvo nustatyta, kad 2012-05-14 iš bankrutavusios UAB „Inrent“ atsiskaitomosios sąskaitos, esančios AB SEB bankas J. U. nuėmė 20 000 Lt. Išlaidas šiai sumai pagrindžiantys dokumentai nebuvo perduoti. Teigia, jog J. U. bankrutavusios įmonės lėšas neišsaugojo ir savo veiksmais padarė žalą įmonei (2 t., b. l. 33-35). Nagrinėdamas ieškovės bankrutavusios UAB „Inrent“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonės taikymo atsakovo J. U. turtui, pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad reikalavimo suma yra didelė ir darė išvadą, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Kaip minėta, viena būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui - grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones J. U. atžvilgiu, nurodė ir teismas su šiuo teiginiu sutiko, kad prašoma priteisti iš atsakovo suma yra didelė, jo turtui taikoma hipoteka, todėl, tenkinus ieškinį, išieškojimas gali būti apsunkintas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad apelianto J. U. vardu registruotam nekilnojamajam turtui, (duomenys neskelbtini), nustatyta sutartinė hipoteka (2 t., b. l. 29-31). Kitų duomenų, apie apelianto turtinę padėtį byloje nėra. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, didelė ieškinio suma gali lemti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Tačiau ieškinio suma nėra objektyvus veiksnys, galintis savaime lemti laikinų apsaugos priemonių taikymą. Preliminariai įvertinus bylos medžiagą, matyti, jog ieškovė žalos atlyginimo reikalavimą kildina iš apelianto veiksmų, pastarajam atstovavus bankroto administratorių UAB „Bankroto eiga“, administruojant bankrutavusią UAB „Inrent“. Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) nuostatos nustato bankroto administratoriaus funkcijas bei reikalavimus, kuriuos turi atlikti ir atitikti bankroto administratorius, vykdant įmonės bankroto procedūras (ĮBĮ 11 str.). ĮBĮ 11 straipsnio 13-18 dalyse nustatyta pareiga apdrausti bankroto administratoriaus profesinę civilinę atsakomybę. Byloje nustatyta, kad J. U., kaip UAB „Bankroto eiga“ įgaliotas asmuo, bankroto administratoriaus pareigas UAB „Inrent“ vykdė 2010-09-16 – 2012 m. gegužės mėn. laikotarpiu. Apeliantas J. U. yra pateikęs administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijimo kopiją, iš kurio matyti, kad 2012-03-22 - 2013-03-21 laikotarpiu jis, o 2011-05-19 - 2013-05-18 laikotarpiu UAB „Bankroto eiga“, buvo apsidraudę civilinės atsakomybės draudimu (2 t., b. l. 119-121). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškiniu pareikštas turtinis reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra kilęs dėl apelianto, kaip įmonės bankroto administratoriaus, veiksmų (nepagrindus bankrutavusiai įmonei priklausančių sumų panaudojimo; ĮBĮ 11 str. 3 d. 3 p.), kurie buvo atlikti bankrutavusios UAB „Inrent“ bankroto proceso metu (2012 m. gegužės mėn.), daro išvadą, jog formaliai administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas apima šių veiksmų draudimą (ĮBĮ 11 str. 14 d., 15 d.). Įvertinus paminėtą nuostatą, pripažintina, jog aplinkybė, kad apeliantas J. U. yra apsidraudęs administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kurio objektas apima ir nagrinėjamu ieškiniu prašomos priteisti žalos atlyginimą, o pats ieškiniu pareikšto reikalavimo dydis neviršija vienam draudžiamajam įvykiui nustatytos minimalios draudimo sumos, itin sumažina grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, kas duoda pagrindą atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016-01-14 nutartimi konstatavo apelianto atskirojo skundo trūkumus – nesumokėtą žyminį mokestį, ir nustatė terminą minėto skundo trūkumams pašalinti (2 t., b. l. 77). J. U. per nutartimi nustatytą terminą sumokėjo žyminį mokestį, todėl konstatuotina, jog atskirojo skundo trūkumai buvo pašalinti ir atskirasis skundas pagrįstai priimtas bei perduotas nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 115 str. 3 d., 306 str. 3 d.).
Dėl aukščiau paminėtų motyvų, nutartis naikintina, klausimas išspręstinas iš esmės ir ieškovės prašymas J. U. atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti, ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Inrent“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo J. U. (a.k. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu išspręsti iš esmės ir prašymą atmesti.