Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1 – 11) ir patikslintu skundu (b. l. 89 – 98) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 4 900,50 Lt turtinę žalą, patirtą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba (šiuo metu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba) 2008 m. rugpjūčio 14 d. priėmė nutarimą Nr. E848710, kuriuo pripažino jį kaltu dėl eismo įvykio, įvykusio 2008 m. liepos 22 d. ir pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį paskyrė jam 150 Lt baudą. Kadangi eismo įvykio aplinkybės tiek administracinio teisės pažeidimo protokole, tiek nutarime buvo nurodytos neišsamiai, iš esmės skirtingos nei buvo iš tiesų, jis 2008 m. rugpjūčio 25 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl nutarimo panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs jo skundą 2008 m. spalio 16 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-1626-661/2008 skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą Nr. E848710 ir grąžino bylą institucijai, įgaliotai surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, tirti iš naujo. Nutartyje Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad byloje yra išlikę prieštaravimų dėl įvykio mechanizmo, kurie gali būti pašalinami pasitelkus specialias žinias – atlikus ekspertizę. Pažymėjo, kad po minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius paskyrė ekspertizę. 2009 m. balandžio 21 d. Ekspertizės akte Nr. 11-639(09) pateikta išvada, jog pagrindinė sąlyga kilti eismo įvykiui techniniu požiūriu buvo automobilio „Renault Twingo“ persirikiavimas, tačiau jis, aptikęs minėtame ekspertizės akte esminių klaidų, administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu kreipėsi į eismo įvykį tyrusius pareigūnus: 2009 m. birželio 3 d. jo atstovas advokatas E. M. nurodė tyrėjui minėtame ekspertizės akte padarytus pažeidimus, klaidas, netikslumus ir tikrovės neatitinkančias aplinkybes, dėl kurių jo persirikiavimas pripažintas pagrindine eismo įvykio kilimo sąlyga. Tyrėjas atidėjo bylos nagrinėjimą, nusprendė raštu pateikti ekspertui klausimus dėl galimų ekspertizės akto netikslumų ir klaidų, tačiau advokatui 2009 m. rugpjūčio 7 d. atvykus į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybą susipažinti su administracinio teisės pažeidimo byla, joje nebuvo dokumentų, patvirtinančių tokių klausimų suformulavimą ir pateikimą ekspertui, taip pat ir eksperto atsakymų dėl ekspertizės akto pagrįstumo. Be to, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba pažeidė ATPK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą pranešti jam apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, kadangi nei jam, nei jo atstovui pranešta nebuvo. Nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyr. specialistas, išnagrinėjęs jo Kelių eismo taisyklių pažeidimo administracinę bylą 2009 m. liepos 20 d. nutarimu dėl administracinio teisės pažeidimo Nr. 3/5-12084 E848710 paskyrė 150 Lt baudą už pažeidimą, numatytą ATPK 127 straipsnio 2 dalyje. Paaiškino, kad 2009 m. rugpjūčio 10 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl minėto nutarimo panaikinimo. Taip pat jis kreipėsi į ekspertą V. M., kuris vadovaudamasis minėtu klaidingu ekspertizės aktu, eismo įvykio planu (schema), liudytojų paaiškinimais ir kitais dokumentais, kompiuterinės programos pagalba apskaičiavo automobilio „Audi A6“ greičius, stabdymo kelią ir kt. aplinkybes ir padarė išvadą, kad jeigu automobilio „Audi A6“ vairuotojas nebūtų viršijęs maksimalaus leistino greičio, būtų turėjęs galimybę išvengti eismo įvykio, t. y. padarė priešingas, nei ekspertizės akte esančias, išvadas. Pažymėjo, kad šių V. M. išvadų pagrįstumą ir teisingumą 2009 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdyje patvirtino ir Lietuvos teismo ekspertizės centro Eismo įvykių tyrimų skyriaus vedėja. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 9 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-1334-815/2009 jo skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimą Nr. 3/5-12084 E848710, o administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, remiantis ATPK 250 straipsnio 1 punktu (nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties). Teismas konstatavo, kad nutarimas dėl administracinės teisės pažeidimo Nr. 3/5-12084 E848710 yra ydingas jau vien tuo aspektu, jog jame nėra jokių nuorodų į Kelių eismo taisyklių nuostatas, todėl neaišku, kokias taisykles pareiškėjas yra pažeidęs. Teismas nustatė, kad jis važiavo ne tik nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių, bet ir kaip apdairus vairuotojas, todėl negalėjo būti pripažintas kaltu ir patrauktas administracinėn atsakomybėn. Pabrėžė, jog iš išdėstytų administracinės teisės pažeidimo bylų aplinkybių matyti, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos) pareigūnai nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai tyrė bylos aplinkybes, neišanalizavo eismo įvykio mechanizmo, pažeidė ATPK 252 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą bei įrodymų vertinimo principus, nesiėmė visų būtinų priemonių tiesai administracinių teisės pažeidimų byloje nustatyti (teismui neįpareigojus, neskyrė jokios ekspertizės, kuri akivaizdžiai buvo reikalinga tam, kad visapusiškai ir objektyviai būtų išaiškintos visos bylos aplinkybės, ATPK 256 str.), tinkamai nemotyvavo nutarimo skirti administracinę nuobaudą. Ekspertizės akte jam nurodžius klaidas ir neaiškumus, nebuvo kreiptasi į ekspertą paaiškinimo, dėl ko jis buvo priverstas kreiptis į kitą ekspertą, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, kaip to reikalauja ATPK 272 straipsnio 1 dalis, nei jam, nei jo atstovui pranešta taip pat nebuvo. Teigė, jog dėl aplaidaus pareigūnų veikimo ir funkcijų nevykdymo, jis buvo priverstas savo teises ginti teisme, kreiptis kvalifikuotos pagalbos į advokatą ir ekspertą, kad jo teisės būtų tinkamai apgintos. Dėl minėtų atsakovo pareigūnų neteisėtų veiksmų jis patyrė ir prašė atlyginti žalą: už advokato atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme dėl Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. E848710 panaikinimo (544,5 Lt) bei už skundo dėl Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. E848710 panaikinimo parengimą (1 754,5 Lt), už advokato atstovavimą Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyboje (242 Lt), už advokato atstovavimą 2009 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdyje Vilniaus apygardos administraciniame teisme (544,5 Lt), už skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Eismo priežiūros tarnybos 2009 m. liepos 20 d. nutarimo Nr. 3/5‑12084 E848710 panaikinimo parengimą (1 815 Lt), iš viso – 4 900,50 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 79 – 82, 84 – 85, 115 – 120) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūnai, nagrinėdami administracinio teisės pažeidimo bylą, vadovavosi specialiaisiais teisės aktais, reglamentuojančiais administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną. Byla buvo tiriama ir nagrinėjama atsižvelgiant į pareiškėjo prašymus, o procesinis sprendimas priimtas vadovaujantis ATPK ir Instrukcijos nuostatomis. Pažymėjo, jog pareigūnas, iškėlęs pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo bylą, bei pareigūnas, nagrinėjęs bylą, bylos baigtimi nesuinteresuoti, pareiškėjo nepažįsta. Nutarimai byloje buvo priimti pašalinus visas įmanomas abejones dėl eismo įvykio kaltininko nustatymo, kurios atsirado medžiagos tyrimo metu (papildomai apžiūrėta eismo įvykio vieta, įvertintas automobilių susidūrimo mechanizmas). Be to, objektyviam bylos nagrinėjimui Lietuvos teismo ekspertizės centrui buvo pavesta atlikti eismo įvykio ekspertizę ir pateikti eismo įvykio techninį įvertinimą. Tai parodo, kad buvo surinkti visi įmanomi įrodymai eismo įvykio kaltininkui nustatyti. Atkreipė dėmesį, kad administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu nutraukta teismui konstatavus, jog asmuo Kelių eismo taisyklių 148 punkto nepažeidė ir ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisės pažeidimo nepadarė, administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimą iš esmės lėmė teisminio bylos nagrinėjimo metu pateikto įrodymo – V. M. išvados dėl eismo įvykio aplinkybių, kurią teismas pripažino tikslesne negu Lietuvos teismo ekspertizės eksperto Z. P., įvertinimas, kurio turinys protokolą surašiusiai institucijai nebuvo žinomas. Pažymėjo, jog vykusio proceso metu teismas nenustatė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūnai, rinkdami pirminius įrodymus, iškeldami ar nagrinėdami administracinio teisės pažeidimo bylą bei vykdydami tarnybines pareigas, veikė neteisėtai, nepagrįstai, pažeidė įstatymų reikalavimus ar neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Šiuo atveju administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta dėl įrodymų trūkumo. Laikė, jog pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų, patvirtinančių institucijos neteisėtus veiksmus. Vien faktas, kad teismas panaikino nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo, nesuponuoja pareigūnų neteisėtų veiksmų buvimo. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas sieja galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų atsiradimą su patirtomis atstovavimo išlaidomis. Tačiau ikiteisminio ir teisminio proceso metu pareiškėjas savo nuožiūra pasirinko gynybos būdą ir apimtį, realizuodamas savo teises, numatytas ATPK 272 straipsnio 1 dalyje, per advokatą, iš anksto žinodamas, kad jo paslaugos mokamos. Pabrėžė, jog atstovavimo teisme išlaidos, patirtos ginčijant nuobaudos paskyrimą administracinio teisės pažeidimo byloje, priskirtinos administracinių teisės pažeidimų proceso reguliavimo sričiai ir į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 ir 6.271 straipsnių reguliavimo sritį nepatenka; administracinių bylų teisenos įstatymo šeštojo skirsnio normų, reglamentuojančių išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, taikymas, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689-2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, p. 270-277). Nurodė, jog ATPK nenumato galimybės pareiškėjui priteisti išlaidas, susijusias su administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu (b. l. 127 – 132) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato patrulis 2008 m. liepos 29 d. surašė pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, nes jis 2008 m. liepos 22 d. apie 21 val. 40 min. ant (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Renault Twingo“ ir persirikiuodamas nedavė kelio gretimoje juostoje ta pačia kryptimi važiavusiam „Audi A6“ automobiliui, dėl ko „Audi A6“ atsitrenkė į „Renault Twingo“ ir nuo smūgio susidūrė su kitoje juostoje ta pačia kryptimi važiavusiu „Audi A8“ automobiliu. Eismo įvykio metu apgadintos trys transporto priemonės. Šiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Kelių eismo taisyklių 148 punkto reikalavimus. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu pareiškėjui pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį paskirta 150 Lt bauda. Pareiškėjas 2008 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į teismą dėl šio nutarimo panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 16 d. nutarimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarimą Nr. E848710 panaikino ir grąžino bylą institucijai, įgaliotai surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, tirti iš naujo. Teismas nurodė, kad 2008 m. liepos 22 d. įvykusio eismo įvykio mechanizmas reikalauja išsamesnio tyrimo, todėl byloje būtina atlikti eismo įvykio ekspertizę. Iš naujo nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius, siekdamas pašalinti teismo nustatytus trūkumus, paskyrė įvykio autotechninę ekspertizę. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertas 2009 m. balandžio 21 d. ekspertizės akte Nr. 11‑639 (09) konstatavo, kad nustatytomis eismo įvykio kilimo aplinkybėmis pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo automobilio „Renault Twingo“ vairuotojo veiksmai. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresnysis specialistas, išnagrinėjęs pareiškėjo Kelių eismo taisyklių pažeidimo administracinę bylą ir nustatęs, kad jis 2008 m. liepos 22 d. apie 21 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Renault Twingo“ ir persirikiuodamas nedavė kelio gretimoje juostoje ta pačia kryptimi važiavusiam automobiliui „Audi A6“, dėl ko automobilis „Audi A6“ atsitrenkė į automobilį „Renault Twingo“, kuris nuo smūgio susidūrė su kitoje juostoje ta pačia kryptimi važiavusiu automobiliu „Audi A8“, eismo įvykio metu sugadinti trys automobiliai, 2009 m. liepos 20 d. nutarimu dėl administracinio teisės pažeidimo Nr. 3/5‑12084 E848710 (toliau – ir nutarimas Nr. 3/5-12084 E848710) už pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą skyrė pareiškėjui administracinę nuobaudą – 150 Lt baudą. Pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 10 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti šį Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2009 m. liepos 20 d. nutarimą Nr. 3/5-12084 E848710. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 9 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-1334-815/2009 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimą Nr. 3/5-12084 E848710, o administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.). Teismas konstatavo, kad ekspertizės akto Nr. 11-639(09) nuostatos, jog „Audi A6 Avant“ vairuotojas važiavo net susidūrimo metu viršydamas greitį, turi esminę reikšmę – teisine prasme būtent šio automobilio vairuotojas yra kaltas (jau vien dėl greičio viršijimo), nes jis buvo neapdairus, neįvertino priekyje judančios kliūties. Eksperto V. M. konstatavimas, kad važiuojant leistinu 60 km/h greičiu automobilio „Audi“ sustojimo kelias būtų apie 41 m, t. y. važiuojant leistinu greičiu automobilio „Audi“ vairuotojas turėjo techninę galimybę visiškai sustabdyti vairuojamą automobilį ir išvengti susidūrimo su automobiliu „Renault Twingo“, leidžia teigti, kad pareiškėjas apdairiai rikiavosi į pirmąją juostą. Tai, kad teismo eksperto V. M. konstatavimas yra tikslesnis negu ekspertizės akte pateiktos priešingos išvados, teismo posėdyje patvirtino specialistė L. L., esanti teismo ekspertų sąraše. Konstatavus, kad pareiškėjas rikiavosi nepažeisdamas transporto priemonių greičiui nustatytų reikalavimų, nepažeisdamas kelių ženklinimo, norėdamas praleisti greičiau iš paskos važiavusias transporto priemones, kad važiavo ne tik nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių, bet ir kaip apdairus vairuotojas, todėl negalėjo būti pripažintas kaltu ir patrauktas administracinėn atsakomybėn, be kita ko, ir pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, konstatuota, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2009 m. liepos 20 d. nutarimas dėl administracinio teisės pažeidimo Nr. 3/5-12084 E848710 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl teismas jį panaikino. Nutarimas įsiteisėjo 2009 m. spalio 20 d. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu ir atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-689-2003 (Administracinių teismų praktika Nr. 4, p. 270-277) konstatavo, kad atstovavimo teisme išlaidos, patirtos ginčijant nuobaudos paskyrimą administracinio teisės pažeidimo byloje, priskirtinos administracinių teisės pažeidimų proceso reguliavimo sričiai ir į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 ir 6.271 straipsnių reguliavimo apimtį nepatenka. Tokių išlaidų atlyginimą reglamentuoja kitos teisės normos – ATPK, Administracinių bylų teisenos įstatymas, Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas. Teismas rėmėsi ATPK 279 straipsniu ir pažymėjo, jog atstovavimo išlaidų atlyginimas asmeniui, kuriam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, ATPK nenumatytas. Nurodė, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo šeštojo skirsnio normose nustatyta proceso išlaidų atlyginimo tvarka pagal savo specifiką (proceso šalių padėtį) taikytina tik ginčo administracinėse bylose. Taip pat pažymėjo, jog pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį ir Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymo nuostatas, išlaidos advokato pagalbai nagrinėjant administracinę ar baudžiamąją bylą atlyginamos, jei pripažįstamas neteisėtu asmens nuteisimas, suėmimas <…> ir administracinės nuobaudos – arešto paskyrimas, t. y. iš esmės tokių išlaidų atlyginimas siejamas su neteisėto asmens laisvės apribojimo atvejais. Išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas neteisėtai patrauktam administracinėn atsakomybėn asmeniui, išskyrus neteisėtą administracinio arešto paskyrimą, nenumatytas. Teismas taip pat vadovavosi Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.246 straipsniu, 6.247 straipsniu, 6.248 straipsniu, 6.249 straipsniu, 6.271 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo skundo reikalavimų teisėtumą bei pagrįstumą, būtina įvertinti, ar policijos pareigūnai veikė taip, kaip privalėjo veikti vadovaudamiesi galiojančiomis teisės aktų normomis. Akcentavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 9 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II‑1334‑815/2009 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimą Nr. 3/5-12084 E848710, o administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.). Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. II‑1334‑815/2009, teismas nenustatė esminių procesinių pažeidimų, byloje nėra nustatyta, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūnai, rinkdami įrodymus, iškeldami ar nagrinėdami administracinio teisės pažeidimo bylą bei vykdydami tarnybines pareigas, veikė neteisėtai, nepagrįstai, pažeidė įstatymų reikalavimus ar neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Teismo nuomone, vien tas faktas, kad teismas panaikino nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo, neįrodo pareigūnų neteisėtų veiksmų buvimo. Pabrėžė, jog teismas nutraukė bylą ne dėl neteisėtų, kaip teigia pareiškėjas, pareigūnų veiksmų, o dėl įrodymų nepakankamumo. Pažymėjo, jog remiantis ATPK 257 straipsniu pareigūnas nagrinėjantis bylą turėjo teisę vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą. Bylos įrodymai patvirtinta, kad įtarimas dėl padaryto pažeidimo ir vertinimas priimant sprendimą nutraukti administracinės bylos teiseną buvo pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Byloje nėra įrodyta, kad pareigūnai tirdami bylą elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai. Esant tokiai situacijai, teismo nuomone, pareiškėjas galėtų būti vertinamas kaip bylą laimėjusi šalis ir jam turėtų būti taikomas Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad procesas vyko pagal ATPK nuostatas, o ATPK asmeniui, kuriam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir kurio atžvilgiu priimtas nutarimas, jį išteisinus nenumatytas jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, teismo manymu, šiuo atveju turėtų būti taikomos bendrosios Civilinio proceso kodekso nuostatos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Civilinio proceso kodekso I dalis VIII skyrius), kuriomis vadovaujantis pareiškėjas turi galimybę kreiptis į bendros kompetencijos teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūnai veikė pagal galiojančių ATPK nuostatų reikalavimus savo kompetencijos ribose. Teismo manymu, išanalizavus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, nenustatyti ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų, galėjusių sukelti žalos pareiškėjui. Pažymėjo, kad nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti turtinės žalos atlyginimą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 137 – 142) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūnai nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, neišanalizavo eismo įvykio mechanizmo, pažeidė ATPK 252 straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą bei įrodymų vertinimo principus, nesiėmė visų būtinų priemonių tiesai administracinių teisės pažeidimų byloje nustatyti, tinkamai nemotyvavo nutarimo skirti administracinę nuobaudą. Tačiau išdėstytas aplinkybes teismas šioje administracinėje byloje nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė, kaip neįrodančias pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neveikimo, neišsamiai ir neteisingai įvertino pateiktus įrodymus.

2. Teismas teigia, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. II‑1334‑815/2009, teismas nenustatė esminių procesinių pažeidimų, byloje nėra nustatyta, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūnai, rinkdami įrodymus, iškeldami ar nagrinėdami administracinio teisės pažeidimo bylą bei vykdydami tarnybines pareigas, veikė neteisėtai, nepagrįstai, pažeidė įstatymų reikalavimus ar neveikė taip, kaip to reikalauja teisės aktai. Tačiau administracinio teisės pažeidimo bylose nagrinėjimo dalykas nebuvo pareigūnų neteisėti veiksmai ir neveikimas. Būtent šioje byloje teismas turėjo išsamiai ir objektyviai įvertinti pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje išdėstytas aplinkybes, kadangi pareigūnų neteisėtų veiksmų tyrimas yra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

3. Pagal teismo nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką nėra tokių teisės normų, kurios reglamentuotų žalos, patirtos dėl turėtų išlaidų, atlyginimą nepagrįstai administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui. Pareiškėjo nuomone, tokia administracinių teismų praktika yra ydinga ir nepagrįsta. Būtent dėl neteisėtų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūnų veiksmų pareiškėjas buvo priverstas savo teises ginti teisme, samdytis advokatą siekiant gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą, kreiptis į kitą ekspertą siekiant išsiaiškinti minėto ekspertizės akto klaidas ir trūkumus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio teismo jurisprudencija dėl materialinės ir moralinės žalos atlyginimo bei CK normomis, reglamentuojančiomis, žalos, atsiradusios dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, atlyginimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šią Konstitucijos normą, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, jog „iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d'etre.“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Pareiškėjas jo patirtą žalą kildina iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos pareigūnų veiksmų, aplaidžiai atliktų jiems vykdant tarnybines pareigas, neteisėtai pareiškėją patraukiant administracinėn atsakomybės už pažeidimą (autoįvykį), kurio jis nepadarė. Pareiškėjo nuomone, dėl tokių neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų jis patyrė turtinę žalą, buvo priverstas ginčyti neteisėtą nutarimą teisme, dėl ko patyrė piniginius nuostolius.

Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu (žr. šiuo klausimu Vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4–689/2003).

Vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje išsamiai išdėstyta, kodėl administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nuobaudos skyrimas negali būti sutapatinami su viešuoju administravimu (Vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4–689/2003. Administracinių teismų praktika Nr. 4, 270-277 p.). Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nors vidaus tarnybos sistemos pareigūnas ir yra valstybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (Vidaus tarnybos statuto 2 str. 4 d.), o vidaus tarnybos sistemos tarnybos pareigūnų atliekamos eismo priežiūros saugumo funkcijos ir gali būti laikomos viešuoju administravimu (pvz., eismo reguliavimas; Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 6 str. 1 d., 6 str. 2 d. 1, 2 p.), tačiau kai susiduriama su administraciniais teisės pažeidimais, jų tyrimas, nagrinėjimas, užtikrinimo priemonių taikymas patenka į specialią administracinių teisės pažeidimų teisenos sritį.

Nepaisant to, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos tyrimas ir nagrinėjimas nepriskiriamas viešajam administravimui, bylos dėl žalos, padarytos administracinėse teisės pažeidimo bylose atlyginimo, nagrinėjamos administraciniuose teismuose (žr. šiuo klausimu Specialios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo spręsti 2003 m. gruodžio 12 d. nutartį, 2005 m. gruodžio 30 d. nutartį)( Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr..A(442)-330/2008).

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (Civilinio kodekso 6. 245 str. 1 d.). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kaip specialioji norma bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu, reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 dalį terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis (Civilinio kodekso 6.271 str. 2 d.). Kadangi Civilinio kodekso 6.271 straipsnis reguliuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą, neribodamas šio straipsnio taikymo, jog veiksmai būtų atlikti viešojo administravimo srityje, šis straipsnis gali būti taikomas ir sprendžiant žalos, padarytos administracinių teisės pažeidimų teisenos metu, atlyginimo klausimą. Galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama (žr. pvz. Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-822/2007; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17 – 1197/2007, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A14–751/07, 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(442)-330-2008).

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008). Ta pati taisyklė taikoma sprendžiant tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų į nuostolius įskaičiuojamos ir kitos protingos išlaidos. Minėta, kad administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimas nepatenka į viešojo administravimo sritį. Tačiau ši išvada neduoda pagrindo teigti, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta

turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje neturi būti atlyginama.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, į tai, kad būtinumas atlyginti žalą yra konstitucinis principas, į tai, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama( o tokia išimtis šiuo atveju yra, nes nei ATPK, nei ABTĮ, nei kitos teisės normos nenumato galimybės atlyginti teisės pažeidimų byloje asmeniui, kurio atžvilgiu panaikintas neteisėtas nutarimas, atstovavimo išlaidas). Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala gali būti atlyginama, nepaisant to, jog įstatyme konkrečiai nenustatytas specialus tokios žalos atlyginimo pagrindas. Panašios praktikos, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimus ir tiesiogiai taikydami Konstituciją, laikosi ir bendrosios kompetencijos teismai (žr. pvz. Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K–3–26/2007). Taigi turtinė žala asmeniui, padaryta administracinių teisės pažeidimų teisenos metu, turi būti priteisiama, jeigu nustatomos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą ( Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė teisės pažeidimo byla Nr. II-1334-815/2009) panaikino apeliantui surašytą nutarimą, o administracinę bylą nutraukė nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Teismas konstatavo, jog minėtas nutarimas yra ydingas jau vien tuo aspektu, jog jame nėra nuorodų į kelių eismo taisyklių pažeidimus, o pareiškėjas važiavo nepažeisdamas Kelių eismo taisyklių, todėl negalėjo būti pripažintas kaltu ir patrauktas administracinėn atsakomybėn. Įvertinusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija valstybės institucijos pareigūnų neteisėtus veiksmus pripažįsta nustatytais.

Iš minėtos administracinės medžiagos pagrįstai daroma išvada, kad pareiškėjas dėl to, kad pareigūnai aplaidžiai atliko administracinio teisės pažeidimo tyrimą, buvo neteisėtai nubaustas ir dėl nuobaudos panaikinimo ilgą laiką turėjo bylinėtis teisme, ko pasekoje dėl teisinės pagalbos turėjo išlaidų.

Kaip jau minėta, specialaus įstatymo, reglamentuojančio turėtų išlaidų advokatui atlyginimą, nėra. Nei administracinių teisės pažeidimų kodekse, nei ABTĮ galimybė nenumatyta. Tačiau įstatymo nebuvimas negali atimti teisės reikalauti, remiantis Konstitucija, žalos, atsiradusios dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, todėl teisėjų kolegija tokių išlaidų atlyginimą CK 6.271 str. nustatyta tvarka laiko pagrįstu ir atitinkančiu Konstitucijos nuostatas.

CK 6.251 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį sumažinti žalos atlyginimą. Įvertinus tai, kad administracinio teisės pažeidimo bylose nereglamentuojamas atstovavimo išlaidų atlyginimas, o administracinėse ir civilinėse bylose tokios išlaidos atlyginamos pagal Teisingumo ministro rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, šioje byloje taikytinas minėtų rekomendacijų 10 p., kuris numato, kad už advokato teisinių paslaugų, nenumatytų šiose rekomendacijose, teikimą priteistino užmokesčio dydis nustatomas kaip už analogiškas teisines paslaugas, numatytas šiose rekomendacijose. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija mažina priteistiną sumą iki 3929,5Lt, nustatydama, kad būtent ši suma ir yra realiai patirti nuostoliai.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Apeliacinį skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą-pareiškėjo skundą patenkinti. Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 3929,50 Lt. G. K. naudai.

Sprendimas neskundžiamas.