- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-15
- Bylos Nr.
- Iv-2086-281/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00723-2009-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. C.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. C. (M. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. C. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 000 litų neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 2007 metų birželio mėnesio iki 2008 metų vasario mėnesio. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo patalpos nėra pritaikytos nuteistiesiems bei suimtiesiems laikyti ir neatitinka sanitarinių normų. Kameros yra perpildytos, jose buvo laikoma po šešis žmones. Kameros yra drėgnos, jų sienos yra pažeistos pelėsio. Kamerose yra kirminų ir žiurkių. Nėra deramos santechnikos. Gyvenamosios kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, žiemos metu nėra šildomos, neturi langų. Statybinės medžiagos (šiferis), kuriomis dengti pastatai, yra uždraustos naudoti gyvenamosiose patalpose. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomiems suimtiems nėra teikiama pakankama medicininė pagalba. Žmonių laikymas tokiomis sąlygomis yra nežmoniškas ir neatitinka nei etinių, nei moralinių normų. Laikomas tokiomis sąlygomis pareiškėjas rizikavo susirgti įvairiomis infekcinėmis ligomis.
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K pirmą kartą atvyko 2007 m. birželio 18 d. ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 122. Vėliau, 2007 m. birželio 19 d., pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 176, 2007 m. rugpjūčio 13 d. – į kamerą Nr. 152, 2007 m. lapkričio 7 d. – į kamerą Nr. 121, 2007 m. lapkričio 8 d. – į kamerą Nr. 377, 2007 m. gruodžio 27 d. – į kamerą Nr. 271, 2008 m. sausio 24 d. – į kamerą Nr. 317, 2008 m. vasario 15 d. – į kamerą Nr. 271, o 2008 m. vasario 20 d. išvyko į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus-atvirąją koloniją. Kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotai yra nuo 7,27 kv. m. iki 7,94 kv. m. Lietuvos higienos normoje HN76:1999 nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims – ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui. Tačiau dėl to, kad Lukiškių TI-K yra nuolat perpildytas, o įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, nustatytas reikalavimas kartais būna viršijamas. Nepriimti kasdien atvežamų asmenų Lukiškių TI-K neturi teisės. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia tardymo izoliatorių ir kalėjimą. Įstaigoje yra 864 patvirtintos vietos (426 kameros). Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro tardomieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti ūkio darbams. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo Nr. 1 iki Nr. 68. Atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, jie laikomi kamerose po vieną (retais atvejais, administracijos leidimu, jie gali būti talpinami po du asmenis). Skirstant atvežtus asmenis į kameras buvo laikomasi tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, galiojusių Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatyme bei Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytų asmenų izoliavimo reikalavimų.
Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija pagal galimybes nuolat stengiasi gerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas. Kiekvienam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, išduodamas kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Įstaigos perpildymo problemos Lukiškių TI-K išspręsti neturi galimybių. Lukiškių TI-K priklausantys pastatai yra labai seni ir jiems yra reikalingas remontas, tačiau kameros remontuojamos etapais pagal nustatytą planą, gavus atitinkamas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau dėl lėšų stygiaus, dėl kalinamųjų tyčinio turto gadinimo ir kitų priežasčių kai kurios kameros yra tik patenkinamos būklės. Pagal Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 72 punktą, tvarkyti kameras privalo patys kalinamieji. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų (nuteistųjų), kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam išduodamas reikiamas valymo inventorius. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pareiškėjo teiginys, kad kameros žiemą yra nešildomos, neatitinka tikrovės. Visos Lukiškių TI-K kameros yra šildomos centralizuotai, temperatūra automatiškai reguliuojama priklausomai nuo oro lauke temperatūros. Gavusi kamerose laikomų asmenų nusiskundimų dėl laikymo sąlygų, administracija visada reaguoja ir pagal galimybes nedelsiant išsprendžia kilusias problemas. Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu administracija negavo jokių jo skundų dėl kameros būklės ar laikymo sąlygų.
Tvirtino, jog pareiškėjo teiginys, kad Lukiškių TI-K nesuteikia reikalingos medicininės pagalbos, yra nepagrįstas. Vadovaujantis Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 63 punktu, atvykus naujiems asmenims į Lukiškių TI-K, yra patikrinama jų sveikata, atliekamas sanitarinis švarinimas, užvedama asmens medicininė kortelė. Pasijutęs blogai asmuo pagal jo prašymą visada yra apžiūrimas Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros tarnybos specialistų, aprūpinamas reikalingais medikamentais, esant reikalui nukreipiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių patirtos žalos faktą, ir nepagrindė priežastinio ryšio tarp, jo teigimu, patirtos žalos, ir Lukiškių TI-K administracijos ar pareigūnų veiksmų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 31 d. nutartimi M. C. apeliacinį skundą patenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo M. C. skundą tenkino iš dalies. Priteisė M. C. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 000 litų neturtinei žalai atlyginti.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžė, kad teismų praktikoje neturtine žala pripažįstamas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Administracinių teismų praktikoje pažymima, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti LR CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus savo procesiniuose sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr.: administracinės bylos Nr. A502-1774/2010, A756-122/2010, Nr. A756-116/2011).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos HN 76:199 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma), galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punkte nurodyta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims turi būti užtikrintas ne mažesnis kaip 5 kv. m. plotas vienam žmogui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 11 d. nutartimi įpareigojo Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pateikti įrodymus apie tai, kiek asmenų kartu su M. C. buvo laikoma kamerose. Lukiškių TI-K 2011m. kovo 21 d. raštu paaiškino, kad nuteistųjų asmenų judėjimas įstaigoje vyksta nuolat ir labai intensyviai, asmenys į kameras įkeliami ir iš jų perkeliami dažnai ne vieną kartą per dieną, todėl pateikti informaciją apie šių asmenų judėjimą konkrečiose kamerose nėra galimybės. Vilniaus apygardos administracinis teismas pastebėjo, kad atsiliepime į pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K nurodė, jog nuo 2007 m. birželio 18 d. iki 2008m. vasario 20 d. M. C. buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 7,24 kv. m. iki 7,94 kv. m., kameros yra nuolat perpildytos. Teisminio nagrinėjimo metu Lukiškių TI-K atstovė paaiškino, kad kamerose vidutiniškai yra po 4 lovas, o nustatyto reikalavimo, kad vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 5 kv. m. patalpos ploto, ne visada pavykdavo laikytis. Vertindamas minėtų įrodymų visumą, atsižvelgęs į tai, kad M. C. kalinimo laikotarpiu nurodytose kamerose buvo laikomas su kitais nuteistaisiais, o didžiausios kameros plotas neviršijo 7,94 kv. m., teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose, t. y. Higienos normos 6.15 punkto pažeidimą, yra pagrįstos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad M. C. sveikatos ir higienos normas netinkančiomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas nuo 2007 m. birželio 18 d. iki 2008 m. vasario 20 d. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, patys pažeidimai negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, atkreipė dėmesį, jog aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog yra visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimus, kuriais prašoma priteisti jo patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, t. y. perpildytose kamerose, pripažino pagrįstais. Kita vertus, pažymėjo, jog M. C. teiginiai, jog pareiškėjo nurodytos kameros jo kalinimo laikotarpiu neatitiko higienos bei sveikatos normų reikalavimų (apipelijusios sienos, padidinta oro drėgmė, daug kirminų ir žiurkių, nešildomos, be langų, dengti vėžinius susirgimus sukeliančia stogo danga) bei nebuvo tinkamai įrengtos (neįrengti tualetai) nepagrįsti jokiais byloje esančiais ir objektyviais laikytinais įrodymais.
Teismas iš byloje esančių 2008 m. balandžio 29 d. bei 2008 m. liepos 3 d. darbų atlikimo aktų bei 2011 m. kovo 21 d. kameros apžiūros akto nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose Nr. 152, Nr. 121, t. y. kamerose, kuriose pareiškėjas kalėjo didelę laiko dalį, buvo atlikti remonto darbai, o kameros Nr. 121, Nr. 122, Nr. 152, Nr. 176, Nr. 271, Nr. 317, Nr. 377 įrengtos tinkamai bei atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, jose įrengti visi būtini sanitariniai mazgai. Remiantis prašymų registracijos knygos išrašu, pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją kreipėsi tik vieną kartą, t. y. 2007 m. spalio 10 d., su prašymu duoti balto popieriaus lapų. Taigi jokie pareiškėjo nusiskundimai kalinimo metu dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjimo administracijai reiškiami nebuvo.
Teisminio nagrinėjimo metu Lukiškių TI-K atstovė patvirtino, kad stogų danga yra pagaminta iš plieno. Teismas atkreipė dėmesį, kad į bylą nebuvo pateikti jokie įrodymai apie pareiškėjo patirtus sveikatos sutrikimus ar nesuteiktas medicinines paslaugas. Pastebėjo, jog jokių aplinkybių, patvirtinančių apie patirtus sveikatos sutrikimus kalint Lukiškių TI-K, skunde teismui nenurodė ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, M. C. skundo motyvus dėl netinkamos sveikatos priežiūros Lukiškių TI-K teismas įvertino kaip pagrįstus tik subjektyvia paties pareiškėjo nuomone, pažymėjo, jog jų nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šių argumentų nevertino kaip susijusių su pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (neigiamais išgyvenimais, fiziniu skausmu ar pan.) atsiradimu. Pažymėjo, jog šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų.
Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos M. C. subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis higienos sąlygomis, t. y. kamerose, kuriose kalinančiam asmeniui būtų skiriama ne mažesnis kaip Higienos normos 6.15 punkto nustatytas patalpų plotas. Atsižvelgęs į pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, priteisė 4 000 litų kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.
IV.
Apeliaciniame skunde (II t., b. l. 64-65) M. C. nurodo, kad buvo įkalintas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, todėl neturėjo galimybės teismui paaiškinti apie kalinimo sąlygas. Pabrėžia, kad Lukiškių TI-K turi dokumentus, įrodančius kamerų būklę, buvusią pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu. Tardymo izoliatorius, pareiškėjo vertinimu, tyčia nuslėpė dokumentus, įrodančius kamerų būklę iki remonto, taip kliudydamas procesui. Mano, kad už įrodymų nepateikimą atsakinta Lukiškių TI-K vadovybė. Pažymi, kad Lukiškių TI-K nesilaikoma teisės normų reikalavimų medicininės priežiūros srityje. Būnant Lukiškių TI-K pareiškėjui buvo išrauti penki dantys, kurie nebuvo gydomi. Pabrėžia, kad dokumentus apie pareiškėjo sveikatos būklę turi Lukiškių TI-K. Statybinės medžiagos (šiferis), kuriomis dengti pastatai, yra uždraustos naudoti gyvenamosiose patalpose. Pabrėžė, kad pagal galiojančias higienos normas vienam žmogui kameroje priklauso 5 kv. m., tačiau pareiškėjas buvo kalinamas 7 kv. m. patalpoje kartu su dar 5 žmonėmis. Vertina, kad priteistas atlygis už jo patirtą moralinę žalą yra per mažas.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K atsiliepimu (II t., b. l. 75-76) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad teismas įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, pareiškėjo asmenybę, byloje surinktus įrodymus, byloje dalyvavusių asmenų parodymus bei paaiškinimus. Pastebėjo, kad teikdamas apeliacinį skundą M. C. naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių nenurodė. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija pagal galimybes nuolat stengiasi gerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas. Kameros remontuojamos etapais pagal nustatytą planą, gavus atitinkamas lėšas iš valstybės biudžeto, periodiškai atliekami kamerų techninės bei higieninės būklės patikrinimai, nustačius pažeidimus šie yra nedelsiant pašalinami.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje sprendžiama dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 18 d. iki 2008 m. vasario 20 d. kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtais veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko pažymėjo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz.: EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz.: EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz.: 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Pareiškėjas M. C. skunde pirmosios instancijos teismui nurodė patyręs 500 000 Lt dydžio neturtinę žalą, kadangi jo kalinimo sąlygos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. jam buvo skirta per mažai kameros ploto, jis gyveno nežmoniškomis, žiauriomis sąlygos.
Vadovaujantis nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu galiojusia Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies redakcija, draudžiama kalinamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją).
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymų visetą teisingai nustatė, jog pareiškėjui jo kalinimo Lukiškių TI-K kamerose Nr. 121, 122, 152, 176, 271, 317, 377 laiką nebuvo užtikrinta Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kalėjimo kameroje norma – ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam asmeniui. Tokias pareiškėjo kalinimo sąlygas, įvertinant kalinimo trukmę (8 mėnesiai), Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai pripažino nepriimtinomis, pažeidusiomis pareiškėjo konstitucinę teisę į orumą, teisę jaustis visaverčiu, o tai pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį laikytina neturtine žala. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovo atstovas apeliacinio skundo nepadavė, t. y. 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu nustatytų aplinkybių dėl kalinių skaičiaus kamerose neginčija, teisėjų kolegija, palaikydama pirmosios instancijos teismo motyvus, šiuo aspektu plačiau nepasisako.
Apeliaciniame skunde M. C. kelia klausimą dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, nurodydamas, kad skundžiamame teismo sprendime nebuvo įvertinti jo argumentai, susiję su Lukiškių TI-K patalpų techniniais defektais, antisanitarine būkle, sveikatos priežiūros paslaugų kokybe.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). Įstatymų leidėjo administraciniam teismui suteikta teise rinkti įrodymus teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai byloje paaiškėja, jog ginčui svarbių aplinkybių nustatymui ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti papildomi duomenys (ABTĮ 57 str.4 d., 68 str.1 d., 80 str.1 d., 81 str.).
Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, aktyviai naudojosi ABTĮ nuostatomis dėl aktyvaus teismo vaidmens nustatant visas bylai svarbias aplinkybes (ABTĮ 81 str.) ir kelis kartus (t. I, b. l. 160, 176-177) reikalavo iš atsakovo papildomų ir patikslinančių duomenų apie pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K. Tokia medžiaga jam buvo pateikta (t. I, b. l. 181, t. II, b. l. 1-4). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Šiuo atveju skunde pirmosios instancijos teismui M. C. išdėstė abstrakčius teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. neįvardijo nei kalinimo kamerų, nei konkrečių pretenzijų dėl laikymo sąlygų kiekvienoje kameroje, išskyrus tai, kad visą laiką jos buvo perpildytos, privisusios vabzdžių, graužikų, pelėsių, kamerose nebuvo įrengti langai, derama santechnika, įjungtas šildymas. Teisėjų kolegija minėtus argumentus atmeta. Į bylą pateiktos Lukiškių TI-K 2007 m. sausio 11 d. ir 2008 m. sausio 16 d. sutartys su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ liudija, jog Lukiškių TI-K administracija ginčui aktualiu metu tinkamai vykdė buitinių kenkėjų kontrolę (t. I, b. l. 55-62). Taip pat nėra jokių objektyvių priežasčių abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais, kad visos Lukiškių TI-K kameros yra šildomos centralizuotai, temperatūra automatiškai reguliuojama priklausomai nuo lauko sąlygų (t. I, b. l. 46-47), o pastatų stogai dengti plienine skarda (t. II, b. l. 6). Remiantis 2011 m. kovo 21 d. apžiūros aktu Nr. 24.496, kamerose Nr. 121, 122, 152, 176, 271, 317 ir 377 yra langai, užtikrinantys dienos šviesos patekimą, natūralus vėdinimas, centrinis šildymas (t. I, b. l. 181). Daryti išvadą, kad 2007 – 2008 m. ši situacija galėjo iš esmės skirtis, nėra pagrindo. Pažymėtina, jog pareiškėjas nepateikė į bylą jokios rašytinės dokumentacijos, patvirtinančios, jog būdamas Lukiškių TI-K jis kreipėsi į šios įstaigos atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo. M. C. neneigia, kad sanitarinio mazgo patalpos atskirtos pertvaromis nuo likusio kameros ploto, tuo pačiu nedetalizuoja, kokią santechnikos įrangą, jo vertinimu, reiktų laikyti derama. Pareiškėjas, tvirtindamas, neva Lukiškių TI-K vengia pateikti šiai bylai reikšmingų įrodymų, nepaaiškina, kokias aplinkybes siekia įrodyti. Apeliacinio skundo teiginiai, jog Lukiškių TI-K apskritai neteikia sveikatos priežiūros paslaugų, prieštarauja paties pareiškėjo paaiškinimams, kad jis gavo būtiną burnos chirurgo pagalbą. Tad, nenustačius vieno iš viešosios atsakomybės elementų – viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų – likusių sąlygų vertinimas netenka reikšmės.
Spręsdama dėl priteistinos sumos dydžio teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą daugiau nei po 16 mėnesių nuo tada, kai išvyko iš Lukiškių TI-K. Pažymėtina, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 500 000 Lt suma. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog Lukiškių TI-K netinkamo kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė M. C. sveikatai, ir, atsižvelgdamas į tokio kalinimo trukmę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, parinko teisingą, protingumo ir sąžiningumo kriterijus atitinkančią 4 000 Lt kompensaciją.
Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. C. (M. C.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.