Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2014-05-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1-1038-957/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2014-05-26Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2014-10-02Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2014-05-26
Bylos Nr.
1-1038-957/2014
Teisminio proceso Nr.
1-10-1-00200-2012-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Marijus Kursevičius
Kaltinamasis
M. V.
Baudžiamoji byla Nr. 1-1038-957/2014Proceso Nr. 1-10-1-00200-2012-0Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.2.14.6.1., 2.1.15.3.3., 2.1.14
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 26 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Marijus Kursevičius,sekretoriaujant Evelinai Vėgelytei,dalyvaujant prokurorui Artūrui Survilai,kaltinamajam M. V.,kaltinamojo gynėjui K. A.,civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) atstovui advokatui A. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje M. V., a/k (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. V., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) darbuotoju, iš bendrovės gavęs 22 717,61 Lt avansą darbo reikmėms, 2011 m. lapkričio 24 d. išėjęs iš darbo šio avanso UAB (duomenys neskelbtini) negražino ir taip pasisavino jam patikėtą svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, turtą ir taip padarė šiai bendrovei 22 717,61 Lt dydžio turtinę žalą. Taip M. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis M. V. teismo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti 2009 m. rugpjūčio mėnesį ir po mėnesio ar dviejų nuolat iš įmonės gaudavo avansinius mokėjimus. Pinigai būdavo pervedami į „Ūkio banke“ esančią jo sąskaitą (dabartinis „Šiaulių bankas“). Šiuos pinigus leisdavo įmonės reikmėm, t. y. pirkdavo kurą, stambesnius pirkinius. Prieš tai susiderindavo su direktoriumi ir pasakydavo, kad reikia kažkokių konkrečių sumų avanso. Atsiskaitydavo, kur panaudojo pinigus. Išėjimo iš darbo dieną pas jį liko nepanaudotų apie 30 000 Lt. Jis grąžino 22 700 Lt grynais A. Š. gal sekančią savaitę po išėjimo iš darbo. Tai padarė (duomenys neskelbtini) ofise. Nežinojo, kas yra įmonės kasininkas. Likusią sumą 7300 Lt jis sužinojo, kai jam atsiuntė pretenziją, tada ir sumokėjo kiek trūko pavedimu. Negali pasakyti kokiu tikslu išgrynindavo pinigus. Išgryninęs laikė pinigus namuose „kašeliuke“. Negali pasakyti kodėl avansų prašydavo iš naujo, nors turėjo išgryninęs pinigus krepšelyje. Kokią sumą atiduoti, nurodė buhalterė. Buvo kalba apie užskaitymą, t. y. dalies negražinto avanso dengimą jam neišmokėta darbo užmokesčio dalimi, jis sutiko ir įvyko uždengimas, jam atsiuntė du orderius, dalį užskaitė ir likusią grąžino. Šiuo metu dirba UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi. Kasos darbą kaip ir išmano, įmonėje atlieka ir kasininko pareigas. Pagal taisykles ant orderio turi pasirašyti tas, kuris priima pinigus ar išrašo orderį. Jis pinigus A. Š. atidavė, o parašas R. M., nes orderio A. Š. negalėjo išrašyti, o išrašinėjo buhalterė. Nevežė į Šiaulius, nes buvo tokia tvarka palikti Vilniuje ir dokumentai keliaudavo į Šiaulius. Kas veždavo, nežino, o visi dokumentai buvo vizuojami A. Š.. Nežino kodėl ant to orderio nėra A. Š. pavizuota. Jam R. M. atsiuntė skenuotą orderį, jis atsispausdino, pasirašė, paliko Vilniuje ir viskas. Pinigai atiduoti, kvitukas. Lizingu automobilį yra pirkęs prieš ateidamas dirbti, sumokėjo pusę sumos 2009 metais. Kitą pusę sumokėjo po dviejų metų, nuo pirkimo pagal sutartį iš savo sąskaitos „SEB“ banke. Dirbdamas gaudavo avansus ir iš UAB (duomenys neskelbtini) į „SEB“ banko sąskaitą. Į „Šiaulių banko“ sąskaitą gaudavo avansus iš UAB (duomenys neskelbtini). Gali būti, kad 2011 m. birželio 15 d. iš „Šiaulių banko“ sąskaitos padarė pavedimą 12 000 Lt į UAB (duomenys neskelbtini), nurodydamas, jog yra grąžinimas avanso likutis. Darė iš tos sąskaitos, nes čia jo asmeninės abi sąskaitos, negali pasakyti, kodėl būtent iš tos. Be to, jis turi ir kitų pajamų, kurių nenori atskleisti A. Š. ar jo atstovui. Su UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitė per du kartus už avansą. Pirmą kartą atsiskaitė grynais. Neatsiskaitė visos sumos iš karto, nes R. M. sakė, kad jam buvo skolinga įmonė, tai buvo sutarę sudengti. Antrą dalį pavedimu atidavė, nes jau po pretenzijų pamatė, kad skolingas 30 000 Lt, 22 000 Lt buvo sumokėta, o kai pretenzijas siuntinėja piktuoju, tai ko jam važiuoti ir susitikinėti. 22 717, 61 Lt sumą pasakė R. M., kaip tokia suma susiskaičiuoja jis nežino, neskaičiavo. Kur bus sumokami 22 717, 61 Lt su R. M. nesitarė, nes jie buvo jau sumokėti, o po to ji atsiuntė orderį. Jis R. M. niekada nesakė, kad pas ją į Šiaulius važiuos ir atveš pinigus. Kai jis sumokėjo A. Š., šis paskambino buhalterei, o ji išrašė ir atsiuntė orderį. Nelogiška, kad buhalterė dėtų pati savo iniciatyva parašą ant tokios sumos. Jis originalo orderio su abiem originaliais parašais neturėjo, turėjo tik skenuotą iš R. M.. Orderį Nr. URU 259 gavo elektroniniu paštu, nuskenuotą su buhalterės parašu, kurį atsispausdino, pasirašė ir paliko Vilniaus ofise. Buvo tokia tvarka visus dokumentus, kurie turi keliauti į Šiaulius, padedi į tokį plastmasinį lovelį ir kas važiuoja, nuveža. Orderis Nr. 259 pirmas orderis, o R. M. po to atsiuntė orderį Nr. 260, o tą Nr. 259 liepė sunaikinti, sakė suklydo numeracijoje. Nežino per kiek laiko reikia grąžinti nepanaudotą avansą, nes niekas to neprašydavo. Šiaip išeinat iš darbo reikia, kad būtų atsiskaitęs darbuotojas išėjimo iš darbo metu. Įmonėje buvo siuntinėjami skenuoti ir pasirašyti dokumentai. Su A. Š. buvo normalūs santykiai, nei jie barėsi, nei jie pykosi ir „bonką“ padarydavo ir į komandiruotes važiuodavo. Iš darbo išeidamas nupirko tortą, šampaną, išgėrė ir išsiskirstė draugiškai. Dėl to ir atidavė tuos pinigus. Jo tėvą UAB (duomenys neskelbtini) pradėjo skųsti netrukus po išėjimo iš darbo. Tiksliai nepamena, bet gal po naujų metų, kai prasidėjo tų pretenzijų rašymas. Jis nesidomėjo situacija dėl UAB (duomenys neskelbtini) vykdančiajam direktoriui netrukus po jo išėjimo iš darbo jo tėvo vadovaujamos institucijos surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo. Iki išėjimo nebuvo jokių pykčių. UAB (duomenys neskelbtini) visais įmanomais būdais bandė apeiti, kad nereikėtų laidavimo rašto, tą jis žinojo, tačiau tėvas dėl to jokių pretenzijų nesakydavo, nes jis gyveno Kaune, o tėvas Utenoje. Išėjimo dieną jis nežinojo apie konfliktą tarp tėvo ir UAB (duomenys neskelbtini). Išėjo iš darbo, nes jautėsi spaudimas, buvo prasidėjusi įtampa. A. Š. žinojo, kad tėvas dirba tokį darbą, tai sakydavo, va, bus patikrinimas, pasižiūrėk ir dėl tų laidavimo raštų, bet jis negalėjo įtakoti tėvo darbo. Brendo tas interesų konfliktas. A. Š. parodymai apie tai, kad jis siūlė „nusirašyti“ pinigus, išgalvoti.

Liudytoja R. M. teismo posėdžio metu parodė, kad ji buvusi (duomenys neskelbtini) buhalterė. Santykiai tokie su kaltinamuoju kaip buvusių bendradarbių. Ji dirbo bendrovės buhaltere-kasininke, kasa buvo jos žinioje Šiauliuose. M. V. dirbant įmonėje, jam buvo išduodami avansai darbinėms reikmėms (kurui, detalėm ir kt.). Darbuotojas direktoriui tiesiog pasakydavo, kad reikia pinigų kurui ar detalei pirkti ir nusprendžiama suma. Pagal tvarką darbuotojas turi užpildyti avansinę apyskaitą ir atsiskaityti po mėnesio už avansą. Tuo metu M. V. kai kurias sumas pateisino, kai kurių nepateisino. Jam išėjus iš darbo (duomenys neskelbtini) direktorius liepė susiderinti avanso likutį. Tai ji padarė, suskaičiavo atlyginimą, suderino avanso likutį. Tas sumas skaičiavo kartu su buhalterine įmone, paskui paskambino M. V. ir pasakė. Buvo ketinta rodyti dokumentuose, kad jam išmokamas atlyginimas ir avansas, ir jis grąžina sumą į kasą, daroma užskaita, sumažinama suma. Daroma užskaita, reiškia sumažinama grąžinamo avanso suma. Tai nebuvo padaryta, nes iš M. V. nesulaukė skambučio ar parašo atgal, kad jis su tuo sutinka, nors pradžioje su tuo sutiko. Siuntė dokumentus su atlyginimu, norėdama uždengti avanso likutį su neišmokėtu atlyginimu, plius dienpinigiais (suma 4717 Lt). Su M. V. susiderinusi likutį nusiuntė jam pasirašytą kasos pajamų orderį Nr. 259 su 22 717 Lt suma, nes buvo avanso likutis virš 30 000 Lt, virš 22 000 Lt žadėjo įnešti į kasą, o apie 7300 Lt įmokėti bankiniu pavedimu. 22 717,61 Lt ir 7355,99 Lt sumas atrodo pasakė pats M. V.. Bendravo telefonu, o elektroniniu paštu siuntė dokumentus, buvo vienas orderis, kurį siuntė su atlyginimu su avanso likučiu, po to nusiuntė dar pasiderinti avansinę skolą 22 000 Lt. Pokalbio apie tai, kad M. V. pinigus perduos direktoriui asmeniškai, nebuvo. Priešingai, M. V. žadėjo atvykti į Šiaulius ir atvežti pinigus, tačiau to nepadarė ir pinigų į kasą neįnešė. Nesulaukusi jokio atsakymo bei pinigų, orderį Nr. 259, kurį buvo siuntusi su 22 000 Lt suma, perrašė kitai darbuotojai, o M. V. išsiuntė naują orderį Nr. 260, tačiau jau be parašo. Tai padarė, nes M. V. pinigų neįnešė, o ji negalėjo tarpo daryti, laukti kol jis atsakys. Kasos pajamų orderiai turi būti iš eilės numeruojami. Orderis Nr. 259 nebuvo įtrauktas į apskaitą ir siųstas buvo tik su jos parašu. Prieš tai telefoninio pokalbio metu M. V. prašė, kad ji tiesiog atsiųstų jam pajamų orderį tam, jog jis žinotų, kokią avansinę suma turi grąžinti į kasą. Ji suklydo, kad pasirašė orderį. Tai padarė tik dėl to, jog norėjo patvirtinti savo parašu sumą, kad gerai suskaičiuota. Pagal įmonės tvarką ant kasos pajamų orderio turi pasirašyti buhalterė ir asmuo, kuris duoda pinigus bei kamputyje direktorius, o ant išlaidų orderio pasirašo direktorius. Orderis galioja su originaliais parašais. Įmonė su M. V. atsiskaitė sausio mėnesį, o vasario mėnesį jis sumokėjo 7300 Lt. M. V. įmonei pagal avansines apyskaitas skolingas 30 072 Lt, o 4717 Lt buvo priskaičiuota jam atlyginimo. Iš 30 072 Lt atėmus 4 717 Lt, nesigauna 22 000 Lt, tačiau tokia suma gavosi, nes buvo atimta ta suma, kurią M. V. telefonu žadėjo sumokėti bankiniu pavedimu, t. y. apie 7300 Lt. Šios aplinkybės liudytoja teigė nenurodžiusi ikiteisminio tyrimo apklausose, nes tiesiog nemanė, kad svarbu, be to apklausų metu to neklausė ir tyrėja. M. V. darbo užmokestis buvo sumokėtas sausio mėnesį. Apie sumokėtus 7300 Lt sužinojo tada, kai jie buvo pervesti sausio pabaigoje ar vasario mėnesio pradžioje. 2012 m. sausio 30 d. parašė pasiaiškinimą, nes to prašė teisininkas, nusprendęs eiti į teismą. Kaip paaiškinime rašė, taip ir buvo. Elektroniniu paštu M. V. siuntė kelis orderius. Pirmiausia siuntė 4717 Lt, atrodo lapkričio 30 d., ten atlyginimas ir dienpinigiai buvo, kasos pajamų orderis ir išlaidų orderis buvo. Paskui berods tą pačią dieną siuntė pasirašytą orderį Nr. 259 su 22 000 Lt suma, vėliau orderį Nr. 260, kuris buvo be parašo. Nepamena kokius ir kokioms sumoms dar siuntė orderius. Su M. V. elektroniniu paštu iki to buvo bendravę, siuntė avansines apyskaitas. Tai ne pirmas M. V. jos siųstas apskaitos dokumentas, buvo elektroniniu paštu siunčiami dokumentai dėl atstumo. Su kasos darbo tvarkos organizavimo taisyklėmis, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo nuostatomis yra susipažinusi. Orderis Nr. 259 buvo pakeistas, nes jai reikėjo numeriuko, jis nebuvo įtrauktas į apskaitą, nes nebuvo gauti pinigai ir originalaus parašo. Žino, kad pagal įstatymą yra privaloma juos įtraukti į apskaitą, tačiau įstatymo nustatyta tvarka anuliuoti, t. y. rašoma buhalterinė pažyma, kodėl yra klaida, dokumentas anuliuojamas, nubraukiama, parašoma anuliuota ir metų gale rašoma, kodėl anuliuotas. Ji to nepadarė, nes nebuvo įtraukusi orderio į apskaitą. M. V. turėjo pasirašyti pas ją Šiauliuose su originaliais parašais, tada ji būtų galėjusi įtraukti į apskaitą. Jeigu būtų atvažiavęs, ar bent patvirtinęs ir atsiuntęs jai originalą, tada būtų dėjusi į apskaitą. Originalą su savo parašu 22 000 Lt pradžioje buvo pasilikusi tam atvejui, jeigu jis atvyktų, tačiau jam neparodžius dėmesio ir neatvykus pasirašyti, ji perrašė kitam asmeniu tą numeriuką, kuris įnešė į kasą pinigus. 22 000 Lt iš M. V. ji nepriėmė, pastarasis nebuvo atvykęs į Šiaulius ir nieko nepasirašė. Vilniuje nebuvo rašomi orderiai, tik Šiauliuose. Jokio kvito su originaliu parašu negavo, negavo nei dokumentų, nei pinigų. A. Š. taip pat jai neperdavė 22 000 Lt. Po skenuoto, pasirašyto ir išsiųsto orderio su jos parašu direktorius tiesiog klausė kam ji pasirašė, nei barė, nei gyrė. Liudytoja patvirtino, kad tiesą atitinka jos antroji ikiteisminio tyrimo metu atlikta apklausa.

Liudytojas A. Š. teismo posėdžio metu parodė, kad jis yra UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, su kaltinamuoju santykiai kaip su buvusiu darbuotoju. Įmonėje mokami avansai kurui, pirkimams. Darbuotojas užsako, kiek jam reikia pinigų ir atsiskaito po to, t. y. turi pateikti dokumentus pasibaigus operacijai. Jis niekada nekontroliavo šito proceso, jam ateina ataskaita ir tiek. M. V. dirbo gerai, jam pretenzijų neturėjo, todėl juo pasitikėjo. Išėjęs iš darbo M. V. liko įmonei skolingas apie 30 000 Lt. Tuomet jis, kaip įmonės direktorius, nurodė R. M. suvesti visus buhalterinius likučius, kad M. V. su ja atsiskaitytų, t. y. liepė suskaičiuoti atlyginimą ir, arba dalį padengti tarpusavio užsiskaitymu, arba M. V. turėjo padaryti pavedimą. Tačiau užskaita nebuvo padaryta, dėl to vėliau rašė M. V. įspėjimus. Suvedus likučius M. V. negrąžino 22 717,61 Lt. Dalį atlygino, t. y. padarė pavedimą 7355,29 Lt. Tikslu susipažinti, M. V. buvo išsiųstas orderis su parašu, kiek jis yra skolingas, kad būtų aiški suma. Bendravo elektroniniais laiškais, nes, pasak buhalterės, taip paprašė M. V.. Įmonėje kasos pajamų orderį pasirašo buhalterė, ir direktorius jį vizuoja. Šiuo atveju M. V. išrašytas kasos pajamų orderis jam, kaip direktoriui, nebuvo pateiktas pavizuoti, nes neįvyko operacija. R. M. informavo, kad neatvažiavo M. V., nepatvirtino sumos, neatvežė pinigų. Vilniuje pagal kasos pajamų orderį tikrai nebuvo priimti pinigai. Kai gavo kvito kopiją, kad M. V. neva įnešė 22 000 Lt, suprato, kad įmonė pinigų nebeatgaus, nes akivaizdus dokumento klastojimas. M. V. pateikė suklastotą dokumentą įrodinėdamas, kad sumokėjo, bet jis, kaip direktorius, žinojo, kad pinigai negauti, jo tai nesuklaidino. Atlyginimą M. V. išmokėjo, nes rašant pretenziją į teismą priėmė sprendimą visiškai atsiskaityti. Po mėnesio M. V. atėjo pas jį ir pasakė, kad padengs apie 7000 Lt, o jis (A. Š.) 22 000 Lt turi „nusirašyti“, t. y. išnuomoti mašiną brangiai, kitaip sakė, kad problemų turės, tačiau jis atsisakė ir pasiūlė M. V. atidirbti. Anksčiau M. V. buvo minėjęs, kad jam reikalingi pinigai išmokėti lizingui už automobilį, todėl mano, kad tam šis ir panaudojo pinigus. Visus reikalus susijusius su avanso išreikalavimo kontroliavo vykdantysis direktorius R. R.. Jis, kaip direktorius, negali priimti pinigų asmeniškai, jam jų M. V. ir neatvežė. Lygiai už trijų dienų po M. V. atleidimo iš UAB (duomenys neskelbtini), pastarojo tėvo vadovaujama institucija prieš įmonę pradėjo puolimą, t. y. jam pavaldūs asmenys įmonę patikrino net 14 kartų, todėl būtų kvailystė, jei jis būtų pats tiesiogiai priėmęs iš M. V. pinigus. Jis R. M. sakė, kad ji negali siųsti dokumento su parašu, klausė ar yra pas M. V. originalas, tačiau ši atsakė, jog nėra. R. M. sakė, kad tas parašas buvo tiesiog dėl teisingo suskaičiavimo. Atsiskaitymo procedūra įvyksta tada, kai abu parašai yra originalūs. R. M. jam sakė, kad M. V. turi atsiskaityti dalį pravedimu, o dalį atvežti grynais į kasą. Jie buvo porą kartų susitikę su M. V., kalbėjosi. Buhalterė minėjo, kad dar nėra atsiskaityta iki galo. Ginčų su Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentu nebuvo, o po M. V. išėjimo iš darbo prasidėjo perdėta kontrolė. Su UAB (duomenys neskelbtini) neturėjo civilinių ieškinių, bent nepameną, nes tokius reikalus tvarkė vykdantysis direktorius. Įmonė kreipėsi į Tarnybinės etikos komisiją, dėl M. V. šeimos rangos, jo tėvo R. V., kuris vadovavo įmonę kontroliuojančiai Utenos RAAD. Po M. V. išėjimo iš darbo, buvo labai konfliktiški santykiai, tačiau R. V. dabar nebedirba, todėl situacija keičiasi, slūgsta. Kai jie parašė pretenziją, gavo M. V. skenuotą orderį, su jo parašu, kad jis atsiskaitė su buhalterija, tada kilo įtarimas, kad ir neatsiskaitys. Dėl to kreipėsi į teisėsaugą. Jam nežinoma tokia praktika įmonėje, kai siuntinėjami elektroniniu paštu pasirašyti skenuoti dokumentai.

Liudytojas R. R. teismo posėdžio metu parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) dirbo vykdančiuoju direktorium. M. V. buvo kolega, kartu dirbo. 2011 metų pabaigoje M. V. nutarė išeiti iš darbo, parašė pareiškimą ir buvo atleistas savo noru. Buvo negražinęs kažkokio avanso. Jam (R. R.) direktorius apytiksliai po gruodžio pasakė, kad M. V. neatsiskaito su įmone, o įmonė buvo neatsiskaičiusi už nepanaudotas atostogas, kompensaciją, komandiruotpinigius. Todėl jis kreipėsi į M. V. raštais, po to gavo informaciją, kad tariamai buvo atsiskaityta, tačiau originalaus dokumento nepateikta. Vėliau M. V. atsiuntė pranešimą ir skenuotą orderį, kad yra grąžinti pinigai, tiesiog ant buhalterės išsiųsto dokumento buvo pasirašyta. Jis, kaip vykdantysis direktorius, tiesiog inicijavo procesą, kad grąžinti įmonei pinigus. Kasininkas buvo R. M., kuri šiaip ir priimdavo pinigus. M. V. dirbo du, tris metus, todėl turėjo žinoti, kad R. M. yra kasininkė. Kadangi buvo neatsikaityta su išeinančiu darbuotoju, ieškojo variantų kaip atsiskaityti, užskaitą daryti, ar pervesti. Dėl galutinio atsikaitymo derino klausimus su R. M., t. y. tarėsi dėl sumų, kiek jam skolinga įmonė, kiek jis įmonei. M. V. turėjo žinoti kiek, bet tos sumos keitėsi, nes tarsi buvo norima užskaitą daryti, o po to nebenorima. Čia galutinė suma yra 22 717,61 Lt, po M. V. grąžintos sumos, kai nebuvo daryta jokia užskaita. Nei A. Š., nei R. M. neminėjo, kad gavo tą sumą, priešingai, sakė, kad negavo. Jis pats irgi negavo. Teisine prasme, šis byloje figūruojantis pajamų orderis, kuriuo prisidengiant bandoma sakyti, kad neva atsiskaityta, tai jei turėtų teisinę galią, tai galėtų ir jam prirašyti tokių orderių, mano, kad turėtų būti originalas šitoje vietoje. Jis, būdamas vykdančiuoju direktoriumi, rašė du raštus M. V. ragindamas atsisakityti. Daug svarstė, ar kreiptis į teismą civiline tvarka, ar į prokurorus dėl baudžiamojo persekiojimo. Galiausiai galbūt dėl tingėjimo nusprendė kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Su M. V. gyvai nebendravo. Apie tai, kad M. V. neatsiskaitė, informavo direktorius. R. M. rašė pasiaiškinimą, kokia situacija. Aiškino, kiek skenuotų dokumentų siuntė, kiek gavo pinigų, darė ar nedarė užskaitą. R. M. dėl atsiskaitymo konkrečiai sakė, kad M. V. paprašė vieno orderio, nurodė, kad bus daroma užskaita, po to persigalvojo, todėl siuntė kitą orderį. Galiausiai M. V. sumokėjo apie 7000 Lt ir buvo tas trečias orderis. Skenuotą orderį, kad atsiskaityta su bendrove, jis gavo po to, kai M. V. išėjo iš darbo. Jis nematė jokių įrodančių dokumentų, kad M. V. atsiskaitė, apsiklausė buhalterę dėl situacijos, ši parašė rašytinį paaiškinimą, kad jos paprašė atsiųsti orderį su galutine suma, kad darys užskaitą, kokius orderius siuntė, kad paskutinį, atrodo, su išminusuotais 7000 Lt, o dėl likusių pinigų R. M. sakė, kad negrąžino. Buhalterė sakė turėjo grynais atvežti arba pavedimu grąžinti. Kreipėsi dėl aplinkybių nustatymo į teisėsaugos institucijas, nes nėra ikiteisminio tyrimo ekspertas, pats nenustatinėjo, ar ten suklastota, matė, nėra pinigų ir originalo. Negali pasakyti, ar matė tą originalą, kurį skanavo, nes yra kopija ar net originalas pateikti į bylą. Buhalterė rašė pati paaiškinimą. Yra pasakyta frazė, kad M. V. gavo pajamų orderį į elektroninį paštą, atsispausdino, pasirašė ir, nuskenavęs, pateikė atgal į (duomenys neskelbtini), tai jis žino šias aplinkybes, nes jam, kaip vienam iš vadovų, matosi (duomenys neskelbtini) elektroninio pašto dėžutė bendrai, kas išsiųsta ir kas gauta. Tuo metu, kai jis žiūrėjo, buvo serveryje, nes matėsi siuntėjo adresas. Mano, kad praktikos siuntinėti skenuotus dokumentus nebuvo, o tai, kad buhalterė taip darė, tai galėjo būti. Sutartys buvo siunčiamos ir skenuotos, tačiau ne kasos orderiai. Dėl M. V. neturi nusiskundimų, o dėl direktoriaus A. Š. dabar turi, nes jam nesumokėjo darbo užmokesčio. Išeinant iš (duomenys neskelbtini) jis taip pat turėjo avansą. Grąžindamas gavo direktoriaus parašą, nes tuo metu jau kasa buvo Vilniuje, tai jis A. Š. susirado ir atsiskaitė grynais atrodo 21 000 Lt. Orderį turi, nes žinojo, kad tokia situacija su M. V. buvo. Su dviem originaliais parašais aptariamo kasos pajamų orderio nėra matęs ir negalėjo matyti, kitaip nebūtų šitos bylos. Rašydamas M. V. raginimus vartojo tiek civilines, tiek baudžiamąsias priemones, kad rimčiau atrodytų. Avansas, kuris išduodamas, tai yra įmonės pinigai, įmonės reikmėms išduodama. Išeinant iš darbovietės būtina arba pateikti pateisinančius dokumentus, arba grąžinti pinigus. Kai gavo M. V. atšviestus dokumentus, kopijas, suprato, kad jis privalo grąžinti, nes dar negrąžino, jo tai nesuklaidino, jis nė sekundei nepagalvojo, kad pagal tą dokumentą atsiskaityta.

Iš R. M. 2012 m. sausio 30 d. pasiaiškinimo matyti, kad M. V. 2011 m. lapkričio 24 d. atleistas iš darbo. R. M. pastebėjo, jog liko nepanaudoto avanso likutis – 30072,9 Lt. Ji 2011 m. lapkričio 30 d. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) nesiuntė M. V. skenuotus kasos dokumentus: kasos išlaidų orderį Nr. 265 (suma 4717,61 Lt) ir kasos pajamų orderį su kvitu Nr. 259 (suma 4717,61 Lt) su savo parašu į jo elektroninio pašto dėžutę (duomenys neskelbtini), nes jis norėjo žinoti, kiek jam bus padengta nepanaudoto avanso ir žadėjo atvykti pasirašyti originalius dokumentus. Po to M. V. nusprendė nedaryti užskaitos 4717,61 Lt sumai ir paprašė pataisyti jam prieš tai siųstą kasos pajamų orderį Nr. URU 259 suma 4717,61 Lt į sumą 22717,61. R. M. perrašė ta pačia data ir tuo pačiu numeriu kasos pajamų orderį Nr. URU 259 suma 22717,61 ir skenuotą nusiuntė į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) su savo parašu . M. V. sakė, kad atvažiuos pasirašyti originalius dokumentus ir įneš avanso likutį į kasą Šiauliuose. Originalai nebuvo pasirašyti. 2011 m. gruodžio 7 d. vėl buvo prašyta, kad R. M. atsiųstų kasos pajamų orderį su ta pačia nepanaudoto avanso likučio suma. R. M. jį nusiuntė jau kitu numeriu Nr. URU 260, nes prieš tai siųsto kasos pajamų orderio numeris jau buvo užimtas. Jį nusiuntė be parašo. M. V. neatvyko ir avanso likučio negrąžino, skenuojant kasos dokumentus pasirašė, nes tikėjo, kad M. V. atvyks ir grąžins nepanaudotą avansą. Originalų M. V. neperdavė, nes pinigai į kasą nebuvo grąžinti (t. 1, b. l. 25).

Elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) paskyra patvirtina, jog M. V. buvo siųsta pretenzija Nr. 60, jam suteiktas paskutinis terminas iki 2012 m. vasario 15 d. (t. 1, b. l. 7).

UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2011 m. lapkričio 24 d. įsakymas Nr. P-97 rodo, kad M. V. jo prašymu vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalimi, 2011 m. lapkričio 24 d. buvo atleistas iš UAB (duomenys neskelbtini) vadybininko pareigų (t. 1, b. l. 11).

UAB (duomenys neskelbtini) 2012 m. sausio 25 d. pranešimas Nr. 45 dėl įsiskolinimo padengimo patvirtina, kad M. V. nutraukus darbo sutartį su UAB (duomenys neskelbtini) jis liko skolingas 30 072,90 Lt nepanaudoto avanso. M. V. buvo įspėtas, kad iki 2012 m. vasario 3 d. nesumokėjus visos sumos, be jokio papildomo įspėjimo tuo metu jau paruošti dokumentai bus atiduoti į teismą dėl priverstinio išieškojimo (t. 1, b. l. 12).

Iš M. V. 2012 m. sausio 26 d. atsakymo į 2012 m. sausio 25 d. pranešimą Nr. 45 matyti, kad M. V. informavo, jog jis pagal 2011 m. lapkričio 30 d. kasos pajamų orderį Nr. URU 259 grąžino avansą – 22 717,61 Lt, tai patvirtina kasos pajamų orderio kopija, kuri buvo pridėta prie M. V. atsakymo. Taip pat M. V. nurodė, jog nepanaudoto avanso įsiskolinimas – 7355,29 Lt, kurį jis įsipareigojo grąžinti iki 2012 m. vasario 3 d. (1 t., b. l. 13, 2 t., b. l. 135).

Iš 2012 m. vasario 6 d. pretenzijos Nr. 60 matyti, kad M. V. 2012 m. sausio 26 d. atsakyme į 2012 m. sausio 25 d. pranešimą Nr. 45 išdėstyti faktai neatitinka tikrovės, tai patvirtina: 1) M. V. nebuvo pateikti jokie buhalterinių dokumentų originalai dėl 22717,61 Lt grąžinimo, 2) buhalterės R. M. pasiaiškinimas bei 3) faktas, kad M. V. nebuvo atvykęs į Šiaulių ofisą. Taip pat pretenzijoje nurodoma, kad 22717,61 Lt grąžinimą į įmonės kasą M. V. grindžia iš įmonės buhalterės R. M. iš elektroninio pašto dėžučių (duomenys neskelbtini) 2011 m. lapkričio 30 d. elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) gautu skenuotu ir ir jau R. M. pasirašytu 2011 m. lapkričio 30 d. kasos pajamų orderio kvitu Nr. 259, M. V. nustatytas papildomas terminas iki 2012 m. vasario 15 d. prievolei įvykdyti (1 t., b. l. 28).

Iš UAB (duomenys neskelbtini) 2012 m. sausio 31 d. pareiškimo Nr. 52 matyti, kad 2012 m. sausio 31 d. Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui paduotas pareiškimas dėl M. V. sukčiavimo ir bandymo pasisavinti svetimą turtą (1 t., b. l. 8-10).

Iš kasos pajamų orderio Nr. URU 259 kvito matyti, jog iš vadybininko M. V. paimta 22 717,61 Lt, skiltyje „Gavo kasininkas“ matyti R. M. antspaudas bei parašas, taip pat orderis pasirašytas M. V., pajamų orderyje nurodyta data – 2011 m. lapkričio 30 d., pagrindas – avanso pirkimams grąžinimas (1 t., b. l. 14).

Iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) paskyros matyti, kad į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) išsiųstas dokumentas kvitas.pdf, „temos” skiltyje nurodyta: „kvitas antras” (1 t., b. l. 15).

Iš 2011 m. lapkričio 30 d. kasos orderio Nr. URU 259 matyti, kad jame nurodyta suma – 22717,61 Lt, skiltyje „priimta iš“ įrašytas M. V., pagrindas – avanso pirkimams grąžinimas, skiltyje „gavo kasininkas“ yra buhalterės R. M. antspaudas su jos parašu (1 t., b. l. 16).

Iš kasos pajamų orderio Nr. URU 259 matyti, jog jame nurodyta suma – 4717 Lt, 61 Lt, skiltyje „priimta iš“ įrašytas M. V., pagrindas – avanso pirkimams grąžinimas, skiltyje „gavo kasininkas“ yra buhalterės R. M. antspaudas su jos parašu (1 t., b. l. 21).

Iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) paskyros matyti, kad į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) išsiųstas dokumentas uru 260.pdf su žinute “Labas, siunčiu KPO” (1 t., b. l. 23).

Iš elektroninio pašto paskyros matyti, kad iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) 2011 m. lapkričio 30 d. į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) buvo išsiųstas dokumentas kvitas.pdf (1 t., b. l. 56-57).

Iš M. V. elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) paskyros matyti, kad šiuo elektroninio pašto adresu iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) 2011 m. gruodžio 7 d. gautas elektroninis laiškas nuo R. M. su žinute „Labas, siunčiu KPO“ bei pridėtu dokumentu 260.pdf (1 t., b. l. 59).

2012 m. vasario 2 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, jog iš M. V. sąskaitos į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą buvo pervesti 7355,29 Lt, nurodyta mokėjimo paskirtis – avanso pirkimams grąžinimas (1 t, b. l. 55).

Iš kasos orderio Nr. URU 260 matyti, jog jame nurodyta suma – 22717,61 Lt, skiltyje „priimta iš“ įrašytas M. V., pagrindas – avanso pirkimams grąžinimas, skiltyje „gavo kasininkas“ jokio įrašo nėra (1 t., b. l. 24, 60).

Iš kaltinamojo M. V. asmens duomenų matyti, kad jis gimęs (duomenys neskelbtini), jo tėvas – R. V. (1 t., 65-69).

Iš akistatos tarp A. Š. ir M. V. protokolo matyti, kad A. Š. liko prie savo parodymų (1 t., b. l. 63-64).

Iš akistatos tarp R. M. ir M. V. protokolo matyti, kad R. M. liko prie savo parodymų (1 t., b. l. 61-62).

2012 m. vasario 2 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, jog iš M. V. sąskaitos į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą buvo pervesti 7355,29 Lt, nurodyta mokėjimo paskirtis – avanso pirkimams grąžinimas (1 t, b. l. 55).

Iš UAB (duomenys neskelbtini) 2012 m. kovo 7 d. pareiškimo Nr. 95A matyti, kad Vyriausiajai tarnybinei etikos komisijai pareiškimas buvo paduotas dėl (duomenys neskelbtini) direktoriaus R. V. galimai nusikalstamų veikų ir tarnybinių pažeidimų, nes iš darbo UAB (duomenys neskelbtini) išėjus ir prieš išeinant jo sūnui M. V. (per tris mėnesius) UAB (duomenys neskelbtini) ir visi jos padaliniai Lietuvoje yra patikrinti neplanine tvarka keturis kartus, netrukus po M. V. išėjimo iš darbo bendrovės vykdančiajam direktoriui surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir kt. (1 t., b. l. 29-38).

Iš mokėjimo nurodymo Nr. 3492 matyti, kad iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitos į M. V. banko sąskaitą 2012 m. sausio 5 d. buvo pervesta 4717,61 Lt suma, mokėjimo paskirtis – atsiskaitymas, dienpinigiai 39 Lt (1 t., b. l. 22).

Iš UAB (duomenys neskelbtini) civilinio ieškinio matyti, kad M. V. pripažinus kaltu prašoma priteisti iš jo negrąžinto avanso likutį – 22 717,61 Lt ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 2012 m. vasario 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (1 t., b. l. 129).

Iš M. V. banko sąskaitos išrašo nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. vasario 2 d. matyti, kad 2012 m. sausio 5 d. į jo sąskaitą iš UAB (duomenys neskelbtini) buvo pervesta 4717,61 Lt (1 t., b. l. 193).

Iš SEB banko sąskaitos išrašo matyti M. V. piniginių lėšų judėjimas, taip pat tai, kad į šią sąskaitą avansą jam pervesdavo UAB (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 15-22).

Iš Šiaulių banko (buvęs Ūkio bankas) sąskaitos išrašo matyti M. V. piniginių lėšų judėjimas ir tai, kad į šią sąskaitą jam avansą pervesdavo UAB (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 38-49).

Iš kasos pajamų orderio Nr. URU 259 kvito matyti, jog iš vadybininko M. V. paimta 22717,61 Lt, skiltyje „Gavo kasininkas“ matyti R. M. antspaudas bei parašas, taip pat orderis pasirašytas M. V., pajamų orderyje nurodyta data – 2011 m. lapkričio 30 d., pagrindas – avanso pirkimams grąžinimas (2 t., b. l. 136), be to iš pridėto voko matyti, kad laiškas UAB (duomenys neskelbtini) nuo M. V. gautas 2012 m. sausio 28 d., išsiųstas 2012 m. sausio 26 (t. 2, b. l. 137).

Iš 2012 m. spalio 16 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. AK 2012/33 matyti, kad paslaugos gavėjas – UAB (duomenys neskelbtini), advokatas A. K., suma už teisines paslaugas pagal 2012 m. spalio 15 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. AK-TPS 12/10/15 – 2000 Lt. Be to, SEB banko vietinio mokėjimo nurodymas patvirtina, jog UAB (duomenys neskelbtini) 2012 m. spalio 30 d. A. K. apmokėjo sąskaitą – 2000 Lt (2 t., b. l. 166-167).

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas laikomas baigtu tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, o būtent pradeda elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu – turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti – ir taip padaro žalą turto savininkui (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-198/2010, 2K-123/2007, Nr. 2K-396/2006, 2K-330/2006). Objektyviajam turto pasisavinimo nusikalstamos veikos sudėties požymiui būdinga tai, kad kaltininkas pasisavina jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą. Kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantis turtas laikomas svetimu. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką pripažįstama, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, į kurį kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (kasacinės nutartys Nr. 2K-90/2009, 2K-733/2007, 2K-213/2006, 2K-467/2006 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme tiesiogiai ištirtus įrodymus, remdamasis pirmiau išdėstytomis baudžiamojo įstatymo ir teismų praktikos nuostatomis konstatuoja, kad M. V. būdamas UAB (duomenys neskelbtini) darbuotoju, iš bendrovės gavęs 22 717,61 Lt avansą darbo reikmėms, išėjęs iš darbo šio avanso UAB (duomenys neskelbtini) negražino ir taip pasisavino šį jam patikėtą svetimą turtą (BK 183 straipsnio 1 dalis). Tokią išvadą leidžia daryti nuosekli surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumos analizė.

Kaltinamasis M. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme savo kaltės nepripažino ir parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) turto jis nepasisavino. Išties dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) į savo asmeninę sąskaitą gaudavo avansus pirkimams, kurui. Šiuos pinigus gaudavo bendru sutarimu su įmonės direktorium A. Š., tiesiog pasakydavo kam jam reikia pinigų konkrečiam reikalui, sutardavo sumą ir šią sumą įmonė jam pervesdavo į asmeninę sąskaitą. Išeinant iš darbo pas jį liko nepanaudoto avanso likutis virš 30 000 Lt. Dalį šio nepanaudoto avanso, t. y. 22 717,61 Lt jis praėjus savaitei po išėjimo iš darbo gražino asmeniškai įmonės direktoriui A. Š. įteikdamas grynais į rankas Vilniaus ofise, o šis paskambinęs buhalterei, liepė jai išrašyti M. V. kasos pajamų orderį šiai sumai. Kitą dalį avanso likučio, t. y. 7355,29 Lt, po pretenzijos gavimo sužinojęs, kad įmonei yra skolingas 30 072,90 Lt, 2012 m. vasario 2 d. grąžino į įmonės sąskaitą pavedimu. Teismo vertinimu, tokie kaltinamojo M. V. parodymai tik iš dalies atitinka objektyvią tiesą ir laikytini jo gynybine versija, kurią iš esmės paneigia kiti bylos įrodymai, vertinant juos kaip vieningą visumą.

Pirmiausia pažymėtina, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog iš UAB (duomenys neskelbtini) M. V. nuolat gaudavo į savo asmeninę sąskaitą avansinius mokėjimus įmonėms reikmėms. Šią aplinkybę patvirtina ir jo asmeninės sąskaitos išklotinė (2 t, b. l. 38-49). To neneigė ir pats kaltinamasis, kuris be kita ko parodė, kad žinojo, jog į jo sąskaitą pervedamas avansas yra UAB (duomenys neskelbtini) turtas, skirtas konkrečioms su darbine veikla susijusioms funkcijoms vykdyti, kad šias lėšas panaudojus reikėjo pateikti tai patvirtinančius dokumentus, arba nepanaudojus šiuos pinigus grąžinti įmonei, nors konkretus šių lėšų gražinimo terminas ir nebuvo nustatytas bei niekas iki išėjimo iš darbo to nereikalavo. Kaltinamasis taip pat parodė, kad iš esmės tuo pačiu laikotarpiu dirbdamas ir UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, kaip kitos įmonės vadovas žinojo, jog darbuotojas išeidamas iš darbo privalo visiškai atsiskaityti su darbdaviu. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir teisme apklausti liudytojai R. R., R. M. bei A. Š., kurie taip pat patvirtino, kad M. V. darbo funkcijoms atlikti buvo mokami avansiniai pinigai, kuriuos panaudojęs jis turėjo pateikti tai patvirtinančius dokumentus (avansines apyskaitas), o nepanaudojęs gražinti įmonei. Iš esmės visi paminėti liudytojai patvirtino, kad nebuvo nustatytas konkretus nepanaudoto avanso likučio gražinimo terminas, nors šiaip reikėtų jį pateisinti arba grąžinti per mėnesį po gavimo. Taigi, kaltinamojo bei pirmiau paminėtų liudytojų R. R., R. M. ir A. Š. parodymai leidžia konstatuoti, kad M. V. pervedami avansiniai pinigai buvo UAB (duomenys neskelbtini) priklausantis turtas, kuris kaltinamajam buvo svetimas, tačiau patikėtas einamų pareigų ir specialių konkrečių pavedimų, susijusių su darbo funkcijų įgyvendinimu, pagrindu, ir kaltinamasis visa tai suvokė.

Pažymėtina, kad M. V. taip pat žinojo, jog išeidamas iš darbo jis turi pareigą visiškai atsiskaityti su įmone, tame tarpe ir grąžinti nepanaudotą avansą. Šią aplinkybę jis taip pat patvirtino teismo posėdyje nurodydamas, kad kaip kitos įmonės direktorius jis tokią darbuotojo pareigą žino ir, išties, išėjimo iš darbo metu turėjo įmonės jam pervestą avanso likutį, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, siekė 30 072,90 Lt. Vis dėlto M. V. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, kad šiuos pinigus UAB (duomenys neskelbtini) grąžino, t. y. 22 717,61 Lt (galbūt be centų) Vilniuje įmonės ofise grynais perdavė direktoriui A. Š., o vėliau sulaukęs pretenzijos ir supratęs, kad skolingas didesnę sumą, pervedė trūkstamus apie 7355,29 Lt į įmonės sąskaitą (1 t, b. l. 55). Be to, M. V. parodė, kad tuo metu, kai jis grąžino A. Š. 22 717,61 Lt, pastarasis paskambino buhalterei R. M., kuriai liepė išrašyti kasos pajamų orderį minėtai sumai ir pasirašius šį orderį persiųsti jį M. V., tai ši ir padarė. Teismas pažymi, kad tokie kaltinamojo parodymai tik iš dalies atitinką objektyvią tiesą. Išties, bylos medžiaga patvirtina, kad M. V. 2012 m. vasario 2 d. į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą pervedė 7355,29 Lt, tačiau aplinkybės, kad jis būtų grynais pinigais 22 717 Lt grąžinęs Vilniuje, ofise A. Š., kad pastarasis skambino buhalterei nurodydamas išrašyti kasos pajamų orderį, nepatvirtina bylos medžiaga. Teismo posėdyje apklaustas A. Š. parodė, kad jokių pinigų M. V. jam asmeniškai neperdavė ir buhalterei jis neskambino. To ir negalėjo būti, nes jis tiesiog būtų nepriėmęs šių pinigų, kadangi neturėjo tokios teisės, įmonės kasa buvo Šiauliuose, be to, tarp M. V. tėvo ir UAB (duomenys neskelbtini) buvo kilęs konfliktas, todėl būtų neprotinga tokiu būdu atsiskaitinėti. Vėliau iš R. M. sužinojo apie avanso likučio derinimo aplinkybes bei tai, kad M. V. buhalterei žadėjo atvežti pinigus į kasą Šiauliuose, tačiau to taip ir nepadarė. Pažymėtina ir tai, kad liudytojai R. R. bei R. M. taip pat parodė, jog neturėjo kokios nors informacijos apie tai, jog M. V. grąžino pinigus asmeniškai A. Š.. Priešingai, R. M. iš esmės nuosekliai proceso metu tvirtino, kad po M. V. išėjimo iš darbo, ji gavo direktoriaus A. Š. nurodymą galutinai atsiskaityti su M. V., t. y. paskaičiuoti kiek jis skolingas įmonei ir kiek įmonė skolinga kaltinamajam atlyginimo bei už nepanaudotas atostogas. Teismo posėdžio metu R. M. kategoriškai paneigė kaltinamojo nurodomą aplinkybę, kad jai neva paskambino A. Š. ir liepė išrašyti M. V. kasos pajamų orderį 22 717,61 Lt sumai neva padengto avanso likučio. Ji parodė, kad dėl avanso likučio grąžinimo ir M. V. išmokėtino atlyginimo, ji tiesiogiai bendravo ir sumas derino tik su pačiu kaltinamuoju, kuris jos paprašė atsiųsti jam kasos pajamų orderį su paskaičiuota suma bei nurodė kokią sumą sumokės bankiniu pavedimu. Tai ji ir padarė, t. y. nusiuntė jam orderį Nr. 259 įrašiusi 22 717,29 Lt sumą, kurią buvo suderinę telefonu su M. V., bei savo iniciatyva šį orderį pasirašiusi, tiesiog norėdama parašu patvirtinti orderyje nurodytos sumos tikrumą. Pokalbio apie tai, kad M. V. pinigus perduos direktoriui asmeniškai, nebuvo. Priešingai, M. V. žadėjo atvykti į Šiaulius ir atvežti pinigus į įmonės kasą bei pasirašyti dokumentus, tačiau to nepadarė, neatvyko ir pinigų į kasą neįnešė. Nesulaukusi jokio atsakymo bei pinigų, orderį Nr. 259, kurį buvo siuntusi su 22 717,29 Lt suma, perrašė kitai darbuotojai, kuri įnešė kitus pinigus, o M. V. išsiuntė naują orderį Nr. 260 su ta pačia 22 717,29 Lt suma, tačiau jau be parašo. Tačiau ir vėl nesulaukė iš M. V. pinigų. Taigi, R. M., nepatvirtino M. V. nurodytos aplinkybės, kad jai skambino A. Š. ir nurodė, kad jis išrašytų M. V. minimą orderį. Be to, ji parodė, kad pats A. Š. jai minimų 22 717,29 Lt sumos į kasą neįnešė bei nenurodė, kad juos iš M. V. gavo. Priešingai, A. Š. jos klausė tik dėl neatsakingo elgesio pasirašant siunčiamą orderį negavus pinigų, domėjos, ar M. V. turi originalų kasos pajamų orderį, o ši atsakė, kad neturi. Tokiais liudytojos parodymais teismas neturi pagrindo netikėti, nes jie esminėse detalėse, nekito proceso metu, išskyrus keletą klausimų, susijusių su kasos pajamų orderyje Nr. 259 nurodytos sumos apskaičiavimo aplinkybėmis, kurios dėl objektyvių aplinkybių (M. V. planuoto dengimo neišmokėtu atlyginimu, vėliau šio dengimo atsisakius, taip pat kitų buhalterinių aspektų) galėjo būti painios ir jas nuosekliai prisiminti gana sudėtinga. Kita vertus, pats šių sumų apskaičiavimas teismo vertinimu neturi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui, juo labiau, kad ir pats M. V. parodė, kad apie šias sumas iš anksto telefonu kalbėjos su R. M.. Nors R. M. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. kovo 28 d. ir buvo nurodžiusi, kad M. V. jai neva sakė, kad susitiks su direktoriumi ir minėtą sumą sumokės, tačiau apklausiama teismo posėdyje, BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta tvarka perskaičius jos parodymų fragmentus ji paaiškino, kad tiesą atitinka jos 2012 m. balandžio 4 d. apklausa, kurioje ji nurodė, kad M. V. žadėjo pinigus atvežti pinigus į Šiaulius. Pažymėtina, kad iš esmės analogiškas bendravimo su M. V. aplinkybes liudytoja R. M. prieš kreipiantis į ikiteisminio tyrimo institucijas buvo išdėsčiusi savo 2012 m. sausio 30 d. pasiaiškinime (1 t., b. l. 25). Teismo posėdyje R. M. patvirtino, kad šį pasiaiškinimą rašė pati, šią aplinkybę patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas R. R.. Be to, bylos duomenimis, R. M. šiuo metu nebedirba UAB (duomenys neskelbtini), todėl teismas šioje proceso stadijoje jos suinteresuotumo duoti tendencingus parodymus neįžvelgia. Nors teismo posėdžio metu kaltinamojo gynėjas mėgino sumenkinti R. M. parodymus, teigdamas, kad ji pati padarė buhalterinių pažeidimų neįtraukdama išrašyto kasos pajamų orderio į įmonės apskaitą, tačiau teismas pažymi, kad bendrame byloje surinktų įrodymų kontekste ši aplinkybė esminės reikšmės neturi, nes ir pati R. M. gana aiškiai paaiškino, kad taip pasielgė tik dėl to, kad M. V. jai pinigų neatvežė ir šios kasos operacijos nepabaigė. Kita vertus pažymėtina ir tai, kad liudytojas R. R. apklausiamas teisme taip pat iš esmės patvirtino A. Š. ir R. M. parodymus bei parodė, kad neturi jokių duomenų, jog M. V. būtų įmonei grąžinęs 22 717,61 Lt nepanaudotą avanso likutį. Jam tokių aplinkybių nenurodė ir A. Š., kuris priešingai, teigdamas, kad pinigai negrąžinti, davė pavedimą imtis teisinių priemonių siekiant iš M. V. susigrąžinti minėtą nepanaudotą avanso likutį. Dėl to jis (R. R.), apklausęs buhalterę ir pabendravęs šiuo klausimu su direktoriumi rašė M. V. pretenzijas, po to nutarė kreiptis į teisėsaugos institucijas. Pasak R. R., šios bylos nebūtų, jei M. V. būtų šiuos pinigus grąžinęs. R. R. taip pat nurodė, kad rašė M. V. raginimus, į kuriuos pastarasis pradžioje nereagavo, o vėliau atsiuntė 2012 m. sausio 26 d. atsakymą į pretenziją, kuriame nurodė, kad jis įmonei yra grąžinęs 22 717,61 Lt nepanaudoto avanso likučio bei pridėjo neva šią aplinkybę patvirtinančio kasos orderio Nr. URU 259 kopiją su R. M. ir paties M. V. parašais (2 t., b. l. 136). Vis dėlto pasak R. R., jis nė sekundei nesuabejojo, kad M. V. negrąžino nepanaudoto avanso, nes to jam nepatvirtino nei A. Š., nei R. M., kuri tvarkė įmonės buhalteriją. Tokius R. R. parodymus atitinka ir 2012 m. vasario 6 d. pretenzijoje Nr. 60, kurią jis rašė M. V. prieš rašydamas pareiškimą ikiteisminio tyrimo institucijai, išdėstyti duomenys (1 t., b. l. 28). Teismas neturi pagrindo spręsti, kad šis liudytojas apklausų metu nurodė neteisingas aplinkybes, juo labiau, kad jo parodymai proceso eigoje iš esmės nekito, o jis pats parodė, jog su M. V. jokių konfliktų neturėjo ir nieko apie jį blogo pasakyti neturi, kita vertus nusiskundimų A. Š. turi, nes šis su juo neatsiskaitė išėjus iš darbo. Taigi, pirmiau minėtų liudytojų parodymus bei kitus įrodymus įvertinus visumoje, konstatuotina, kad jie vieni kitus papildo ir sudaro pagrindą išvadai, kad M. V. 22 717,61 Lt tiesiogiai A. Š. negražino. Tokią išvadą bendrame bylos įrodymų kontekste leidžia daryti ir kitų bylos duomenų sisteminė analizė bei tam tikri logikos dėsniai. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, kad M. V. išėjimo iš darbo metu buvo tam tikra įtampa tarp UAB (duomenys neskelbtini) kontrolę vykdančio jo tėvo ir šios bendrovės. Tai M. V. iš dalies patvirtino ir pats teismo posėdyje teigdamas, kad žinojo, jog įmonė neturėjo laidavimo rašto ir visais būdais bandė apeiti, kad to rašto nereikėtų. A. Š. jo vis prašydavo prieš patikrinimus, kad jis pasižiūrėtų (pabendrautų su tėvu) dėl to laidavimo rašto, tačiau jis nieko negalėjo padaryti. Iš darbo išėjo, nes jautėsi spaudimas, buvo prasidėjusi įtampa. Pažymėtina ir tai, kad faktą apie kilusią konfliktinę situaciją patvirtina ir UAB (duomenys neskelbtini) 2012 m. kovo 7 d. pareiškimas Nr. 95A iš kurio matyti, kad Vyriausiajai tarnybinei etikos komisijai pareiškimas buvo paduotas dėl Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus R. V., kuris iš darbo UAB (duomenys neskelbtini) išėjus ir prieš išeinant jo sūnui M. V. nedelsdamas ėmėsi daryti spaudimą UAB (duomenys neskelbtini), nuolat nepagrįstai tikrino šią bendrovę (1 t., b. l. 29-38). Be kita ko iš šio pareiškimo matyti, kad pirmasis administracinio teisės pažeidimo protokolas UAB (duomenys neskelbtini) surašytas 2011 m. lapkričio 25 d., t. y. sekančią dieną po M. V. išėjimo iš darbo (1 t., b. l. 33). Esant tokiai situacija teismas sprendžia, kad įvertinus paties M. V. užimamas atsakingas pareigas kitoje įmonėje, taip pat faktus, kad jis, paties teigimu, išmano buhalterinės apskaitos vedimo tvarką, kad įmonėje dirbo gana ilgą laikotarpį ir aiškiai žinojo, jog įmonės kasa yra Šiauliuose, kad buvo susiklosčiusi konfliktinė situacija, nėra logiška ir įtikinama, jog jis praėjus savaitei po išėjimo iš darbo būtų tiesiogiai į rankas grąžinęs A. Š. tokią didelę pinigų sumą nedelsiant ir tiesiogiai nepaimdamas tai patvirtinančio originalaus dokumento su atitinkamais parašais. Teismas vertina tai kaip kaltinamojo gynybinę versiją, ir konstatuoja, kad remiantis pirmiau išdėstytais motyvais M. V. A. Š. negrąžino nepanaudoto 22 717,61 Lt avanso likučio ir taip pasisavino šį UAB (duomenys neskelbtini) jam patikėtą turtą.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog pats faktas, kad patikėtas turtas negrąžinimas per tam tikrą laikotarpį, savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog šis turtas buvo pasisavintas. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, turto pasisavinimas – tai svetimo, bet kaltininkui patikėto turto pavertimas savo nuosavybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-831/2006). Dėl to itin svarbu nustatyti ir nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens subjektyviąją pusę, t. y. išsiaiškinti jo kaltės turinį. BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia ne tik pagal jo parodymus, bet ir pagal objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius ir faktines veikos aplinkybes. Teismo vertinimu, M. V. tiesioginę tyčią pasisavinti UAB (duomenys neskelbtini) jam pervestą avansą, t. y. paversti šiuos pinigus savo nuosavybe rodo tos aplinkybės, kad jis išgrynindavo pinigus, nors jų nepanaudodavo, tokią sumą neva laikė grynais, nors jo sąskaitos išrašai rodo, jog jis intensyviai naudojasi banko paslaugomis ir gana didelės apimties operacijas atlieka bankiniais pavedimais, taip pat ir tai, kad nepanaudojęs anksčiau gauto avanso ir jį neva saugodamas namuose piniginėje, vėl prašydavo naujo avanso. Bendrame bylos aplinkybių kontekste, teismas spręsdamas apie M. V. kaltės turinį įvertina ir tą faktą, jog jis iš UAB (duomenys neskelbtini) avansą gaudavo į Ūkio banko (dabartinis Šiaulių bankas) sąskaitą (2 t., b. l. 38-49), o avansą iš UAB (duomenys neskelbtini) į SEB banko sąskaitą (2 t., b. l. 15-22). Nepaisant to, bylos duomenys rodo, kad M. V. būtent iš Ūkio (dabartinio Šiaulių) banko sąskaitos padarė 12 000 Lt pavedimą į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą kaip avanso likučio grąžinimą. Nepaisant to, kad pirmiau minėtuose bankuose esančios M. V. sąskaitos yra asmeninės ir į jas jam pervedami ne tik avansai, bet ir kitos lėšos (darbo užmokestis ir kt.), faktas, kad jis avanso likutį grąžino ne tai įmonei iš kurios į šią sąskaitą avansą gaudavo, stiprina teismo vidinį įsitikinimą, kad su UAB (duomenys neskelbtini) pervedamu avansu M. V. elgėsi kaip su savo nuosavybe. Pats M. V. tokio savo elgesio motyvų negalėjo teismo posėdyje nuosekliai ir įtikinamai paaiškinti. Bylos medžiagoje taip pat nėra net menkiausios užuominos apie tai, kad minimas 22 717,61 Lt avansas būtų panaudotas kokioms nors įmonės reikmėms, tačiau negaunant tai pateisinančių dokumentų. Tokios pozicijos neišsakė ir pats kaltinamasis, tvirtindamas, kad minimus pinigus grąžino A. Š.. Pažymėtina, kad svetimo turto pasisavinimas galimas tiek veikimu, tiek neveikimu. BK 183 straipsnio 1 dalies sudėties prasme nusikalstamas neveikimas pasireiškia tuo, kad kaltininkas nevykdo pareigos atsiskaityti su nukentėjusiuoju, t. y. savininkui tiesiog nebegrąžina turto. Būtent tokia situacija susiklostė ir šioje byloje, kai M. V. negrąžino UAB (duomenys neskelbtini) jam patikėto 22 717,61 Lt vertės turto ir taip objektyviai pavertė jį savo nuosavybe, t. y. veikdamas tiesiogine tyčia jį pasisavino. Teismo vertinimu M. V. kaltės turinio nepaneigia ir aplaidus UAB (duomenys neskelbtini) vadovybės elgesys, kai jie besąlygiškai pasitikėdami M. V. iš jo anksčiau nepareikalavo atsiskaityti už nepanaudotą avansą.

Kartu konstatuotina, kad šioje situacijoje svarbūs ir po turto pasisavinimo atlikti kaltinamojo veiksmai, kurie iš esmės sustiprina teismo vidinį įsitikinimą dėl M. V. kaltės turinio. Pažymėtina, kad prokuroro pateiktame kaltinime kaip BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis buvo nurodoma tai, kad M. V. UAB (duomenys neskelbtini) turtą pasisavino panaudojęs apgaulę, t. y. kad jis žadėdamas pinigus įnešti į bendrovės kasą (duomenys neskelbtini), 2011 m. lapkričio 30 d. paprašė buhalterės pateikti jam elektroniniu paštu UAB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderį patvirtinantį, kad jis įnešė į kasą 22 717,61 Lt, jį gavęs atspausdino, pasirašė ir pasirašyto kvito kopiją 2012 m. sausio 26 d. pateikė paštu UAB (duomenys neskelbtini) vykdančiajam direktoriui R. R., (duomenys neskelbtini), teigdamas, kad šią pinigų dalį – 22 717,61 Lt, grąžino, nors iš tikro to nepadarė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaulė nėra būtinasis BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis, todėl kvalifikuojant veiką bendrąja prasme esminės reikšmės neturi. Kita vertus šiuo konkrečiu atveju po svetimo turto pasisavinimo M. V. panaudota apgaulė leidžia identifikuoti šios nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, o kartu ir spręsti ar susiklosčiusi situacija spręstina civilinės ar baudžiamosios teisės priemonėmis. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek kaltinamasis, tiek liudytojai R. R., A. Š. bei R. M. teismo posėdyje paaiškino, jog žino, kad kasos pajamų orderis, kaip griežtos atskaitomybės dokumentas, teisinę galią turi tik tais atvejais, kai ant jo yra originalūs turinčių teisę jame pasirašyti asmenų parašai. Taigi M. V. pateiktas prašymas elektroniniu paštu atsiųsti jam kasos pajamų orderį su jame įrašyta konkrečia suma, žadant pinigus įnešti į įmonės kasą, savaime nelaikytinas apgaulės panaudojimu. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad M. V. prašė R. M. atsiųsti jam jau pasirašytą kasos pajamų orderį. Priešingai, pati R. M. teismo posėdyje parodė, kad M. V. išsiųstą kasos pajamų orderį pasirašė niekieno neprašoma, o savo iniciatyva, norėdama tik patvirtinti, kad orderyje įrašyta suma atitinka tiesą, nors tokios sumos pinigų nebuvo gavusi. Dėl šios priežasties teismas konstatuoja, kad M. V. apgaulės prieš R. M. nepanaudojo. Vis dėlto M. V. veiksmai pasirašant elektroniniu paštu su buhalterės skenuotu parašu gautą kasos pajamų orderį ir jį nuskenavus po pretenzijos gavimo pateikiant R. R. su paaiškinimu, kad jis orderyje nurodytą sumą jau yra sumokėjęs, nors objektyviai tai nebuvo padaryta, laikytini apgaulės panaudojimu siekiant išlaikyti jau pasisavintą turtą. Nors tokia apgaulė veiką kvalifikuojant pagal BK 183 straipsnio 1 dalį esminės reikšmės neturi, tačiau apgaulės panaudojimo faktas siekiant sukurti teisinę fikciją, kad su UAB (duomenys neskelbtini) buvo atsiskaityta, nors to žinomai nebuvo, ir tokiu būdu sudarant papildomus sunkumus įmonei ginti savo teises civiline tvarka rodo, kad M. V. veiksmai peržengė civilinės atsakomybės ribas ir šiuo konkrečiu atveju taikytinos baudžiamosios teisės priemonės. Šiame kontekste, t. y. sprendžiant ar taikytinos civilinės, ar baudžiamosios teisinės nukentėjusio asmens teisių gynybos priemonės, teismo vertinimu ne mažiau svarbi ir UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus A. Š. parodymų dalis, kurioje jis teigė, kad po to, kai įmonė gavo M. V. raštą su pridėta pasirašyta kasos pajamų orderio kopija, jis suprato, kad M. V. įmonei pinigų nebegrąžins ir nesiruošia to daryti, ir tik dėl to buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas, suvokiant, kad civilinės teisinės priemonės galimai bus neveiksmingos. Juo labiau, kad pats M. V. buvo pas jį užėjęs ir siūlė nusirašyti šiuos pinigus, priešingu atveju turės rimtų problemų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą, tokiais atvejais, kai nesilaikoma tam tikrų civilinių teisinių prievolių, rodo sąlygos, susijusios su objektyviu gynybos civiline tvarka pasunkinimu. Šiuo atveju teismas tokia sąlyga pripažįsta kaltinamojo M. V. veiksmus pateikiant per klaidą buhalterės pasirašytą ir jam atsiųstą skenuotą orderį UAB (duomenys neskelbtini) vykdančiajam direktoriui R. R. ir melagingai tvirtinant, kad yra atsiskaityta. Taip veikdamas kaltinamasis M. V. siekė pasunkinti UAB (duomenys neskelbtini) galimybes apginti savo teises civiline tvarka.

Konstatuotina, kad pirmiau teismo aptartais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgus į tai, kad M. V. pasisavinto turto vertė viršija BK 190 straipsnyje nustatytą 3 MGL dydį, tačiau nesiekia 250 MGL, kaltinamojo veika kvalifikuotina pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.

Dėl civilinio ieškinio ir bylinėjimosi išlaidų

Civilinis ieškovas UAB (duomenys neskelbtini) byloje pateikė civilinį ieškinį, prašydamas iš kaltinamojo M. V. priteisti turtinei žalai atlyginti 22 717,61 Lt negrąžinto avanso ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2012 m. vasario 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (1 t., b. l. 129).

Civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies.

Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Šioje byloje nustačius, kad kaltinamasis M. V. pasisavino civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, kaltinamajam patikėtą 22 717,61 Lt avansą, pagal pirmiau nurodytas BPK nuostatas kalinamasis turi atlyginti civiliniam ieškovui nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Dėl šios priežasties iš M. V. civiliniam ieškovui UAB (duomenys neskelbtini) priteistini 22 717,61 Lt nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Ieškinio dalis dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo iš kaltinamojo M. V., netenkintina. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. To paties straipsnio antrojoje dalyje numatyta skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Ši norma yra CK XVII skyriuje „Sutarčių neįvykdymo teisinės pasekmės“ ir kaltinamajam bei civiliniam atsakovui M. V. šioje byloje negali būti taikoma, nes jo civilinė atsakomybė yra ne sutartinė, o deliktinė. Deliktinę atsakomybę reglamentuoja CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus trečiajame skirsnyje išdėstytos normos, kurios palūkanų pagal prievolę atlyginti žalą nenumato. Tokia teismų praktika formuojama ir kasacinės instancijos teismo nutartyse, priimtose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-280/2010, 2K-181/2010 ir kt.).

Civilinio ieškovo atstovas advokatas A. K. byloje pateikė sąskaitos už teisines paslaugas Nr. AK 2012/33 kopiją prašydamas iš kaltinamojo M. V. išieškoti 2000 Lt už civiliniam ieškovui UAB (duomenys neskelbtini) suteiktas teisines paslaugas pagal 2012 m. spalio 15 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. AK-TPS 12/10/15 (b. l. 166-167).

Pašymas tenkintinas visiškai.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo M. V. turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šiuo atveju teismas, vertindamas kaltinamojo M. V. turtinę padėtį atsižvelgia į tai, kad jis yra dirbantis, taip pat įvertina bylos sudėtingumą (bylos procesas gana ilgas, civilinio ieškovo atstovas intensyviai dalyvavo procese, skundė prokuroro veiksmus ikiteisminio tyrimo metu, teikė prašymus, dalyvavo dvejuose teismo posėdžiuose) daro išvadą, kad pareikštas reikalavimas neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, todėl tenkintinas.

Dėl M. V. skirtinos bausmės

Teismas, skirdamas M. V. bausmę vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, nuostatomis. Pirmiausia atsižvelgiama į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – M. V. padarė nesunkų nusikaltimą juridinio asmens nuosavybei. Atsižvelgiama ir į tai, kad M. V. padarė baigtą nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia. Teismas įvertina ir kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. tai, kad jis dirba, vadovauja įmonei, kurioje dirba ir kiti asmenys (1 t., b. l. 70, 78; 2 t., b. l. 95), turi šeimą ir augina du vaikus (2 t., b. l. 90), anksčiau neteistas (1 t., b. l. 72; 2 t., b. l. 94), administracinių nuobaudų neturi (2 t., b. l. 96), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (2 t., b. l. 99-100),Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitoje neįrašytas (2 t., b. l. 98). Kaltinamojo M. V. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismo vertinimu, pirmiau nurodytos kaltinamąjį M. V. ir jo nusikalstamą veiką apibūdinančios aplinkybės sudaro teisinį pagrindą skirti jam BK 183 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydis nustatytinas artimesnis BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytam šios bausmės rūšies minimaliam dydžiui.

Ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. lapkričio 28 d. tyrėjos nutarimu M. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

M. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 100 MGL (13 000 Lt) dydžio baudą.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš M. V. priteisti civilinio ieškovo naudai 22 717,61 Lt turtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi iš M. V. civilinio ieškovo UAB (duomenys neskelbtini) naudai išieškoti 2000 Lt advokato, kuris dalyvavo byloje kaip civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti M. V., kad:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 23 straipsniu, baudos bausmė savanoriškai įvykdoma per du mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo, sumokant ją į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (pasirinktinai: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“; LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB bankas; Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank AB Lietuvos skyrius; LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas ir kt.), nurodant įmokos kodą 6801.

Sumokėjęs baudą nuteistasis nuosprendį priėmusio teismo raštinės tarnautojui pateikia tai patvirtinančius dokumentus.

Laiku nesumokėjus paskirtos baudos, ši bausmė vykdoma priverstinai. Baudos bausmę priverstinai vykdo antstolis, kurio veiklos teritorijoje yra nuteistojo gyvenamoji, darbo ar turto buvimo arba kitos bausmės atlikimo vieta. Priverstinio įvykdymo atveju antstolio išieškoma suma gali būti didesnė dėl antstolio apskaičiuojamų išlaidų vykdymo procese.

Jeigu nuteistasis neturi lėšų baudai sumokėti, antstolio teikimu ir nuteistojo sutikimu teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, baudą gali pakeisti viešaisiais darbais.

Jeigu nuteistasis vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti priverstinai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, antstolio teikimu baudą gali pakeisti areštu.

Teisėjas Marijus Kursevičius