- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-10-02
- Bylos Nr.
- 1A-621-628-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00200-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigita Bieliauskienė (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Artūras Pažarskis
- Nuteistasis
- M. V.
- Civilinis ieškovas
- UAB „Ū. ir K.“
Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-621-628/2014
Teisėjas Marijus Kursevičius Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00200-2012-0
2014 m. spalio 2 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės ir Artūro Pažarskio, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorui A. S., nuteistajam M. V., jo gynėjui advokatui K. A., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 183 str. 1 d. ir nubaustas 100 MGL (13000 litų) dydžio bauda.
Civilinio ieškovo UAB „Ū. ir K.“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš M. V. civilinio ieškovo naudai priteisiant 22717,61 litus turtinei žalai atlyginti.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 106 str. 2 d., iš M. V. civilinio ieškovo UAB „Ū. ir K.“ naudai priteista 2000 litų suma advokato, kuris dalyvavo byloje kaip civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. V. nuteistas už tai, kad jis būdamas UAB „Ū. ir K.“ darbuotoju, iš bendrovės gavęs 22 717,61 litų avansą darbo reikmėms, 2011 m. lapkričio 24 d. išėjęs iš darbo šio avanso UAB „Ū. ir K.“ negražino, taip pasisavino jam patikėtą svetimą, UAB „Ū. ir K.“ priklausantį, turtą ir taip padarė šiai bendrovei 22 717,61 litų dydžio turtinę žalą. Tokiais savo veiksmais M. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 183 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai liudytojo A. Š. parodymus vertino kaip patikimus ir objektyvius, paaiškinant, kad tarp A. Š. ir M. V. tėvo brendo konfliktas, kuris vėliau ir išsivystė. UAB „Ū. ir K.“ vertėsi pavojingų atliekų supirkimu, saugojimu bei realizacija, o M. V. tėvas tuo metu vadovavo Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, kurios kontrolei priklausė ir UAB „Ū. ir K.“. M. V. apklausose nurodė, kad ši įmonė neturėjo jų veiklai reikalaujamo laidavimo rašto, dėl ko A. Š. pastoviai jį spausdavo, kad jo tėvo vadovaujamas departamentas į tai žiūrėtų pro pirštus. M. V. išėjus iš darbo, prasidėjo šios bendrovės patikrinimai, analogiškai A. Š. pradėjo teikti skundus į Tarnybinę etikos komisiją dėl M. V. tėvo, prasidėjo civiliniai ginčai tarp UAB „Ū. ir K.“ bei M. V. bendrovės UAB „K.“. Šios aplinkybės, apelianto vertinimu, akivaizdžiai parodo, kad A. Š. tikrai nėra ir negali būti nešališkas ir patikimas liudytojas byloje.
Nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl liudytoja apklaustos R. M. parodymų, nurodant, kad šio asmens parodymai nebuvo nuoseklūs bei logiški. M. V. vertinimu, R. M., rašydama paaiškinimą įmonės direktoriui ir vėliau duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tapo direktoriaus A. Š. savotiška įkaite – A. Š. sugalvojus netgi pinigų gavimą, pastaroji esanti pavaldi A. Š., privalėjo tvirtinti melagingą A. Š. poziciją, kad ji jokio nurodymo nebuvo gavusi, kad ją apgavo M. V., o parašą ant KPO ji uždėjo per savo kvailumą. Analogiškai ji turėjo elgtis ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, nes kitokiu atveju ji būtų patraukta atsakomybėn.
Analizuojant šias aplinkybes, pabrėžiama, kad R. M. nurodė, jog pradžioje su M. V. buvo sutarta, jog buhalterija suskaičiuos, kiek pastarasis yra skolingas pagal avansinius mokėjimus ir iš nepanaudoto avanso sumos bus atimtos sumos, kiek įmonė yra skolinga M. V.. Pats apeliantas nežinojo, kiek jam skolinga įmonė, dėl ko buhalterė atlikusi skaičiavimus surašė KPO su 22717,61 litų galutine suma, kurią M. V. privalėjo grąžinti įmonei, tačiau, pasak R. M., šios sumos pastarasis neatidavė, o nurodė, kad nebepageidauja daryti užskaitos ir sugrąžins visą sumą. Dėl to, buhalterė išrašė kitą KPO Nr. 260 ir vėl išsiuntė M. V., tik jau be parašo. Tačiau šie R. M. parodymai prieštarauja skaičiams, kadangi M. V. pradžioje sutikus su įsipareigojimų padengimu, jo skola įmonei buvo 22717,61 litai, tuo tarpu po M. V. nuomonės pasikeitimo, suma liko ta pati. Nors pirmosios instancijos teismas šiuos neatitikimus atmetė kaip neesminius, tačiau jie yra svarbūs vertinant R. M. parodymus iš esmės, nes prieštarauja iš esmės visai atsiskaitymų eigai. Be to, pažymima, kad R. M. dirba Šiauliuose, ji susitikime su A. Š. nedalyvavo ir akivaizdu, kad gali pasakyti tik tiek, kiek jai papasakojo pats A. Š..
Apeliaciniame skunde kritiškai vertinami ir liudytojo R. R. parodymai, nurodant, kad pastarasis dėl pinigų perdavimo/neperdavimo fakto iš viso nieko negali nei patvirtinti, nei paneigti, todėl jo parodymai svarbūs tik toje dalyje, kurioje pirmosios instancijos teismas jų visai neaptarė. R. R. paaiškino, kad jis taip pat gaudavo avansinius mokėjimus iš įmonės ir išeidamas iš darbo jis su įmone atsiskaitė. Tačiau šioje situacijoje akcentuotina tai, kad R. R. skola įmonei siekė 21000 litų, kurią jis įmonei grąžino grynaisiais pinigais A. Š. į rankas, tik jis žinodamas atsitikimą su M. V., iš įmonės direktoriaus A. Š. paėmė parašą. Šioje vietoje svarbūs ir A. Š. parodymai, kur jis paaiškino, kad jokių grynųjų pinigų jis paimti negali.
Pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, jog M. V. sistemingai nugrynindavo ir taip ruošėsi seniai negrąžinti įmonei pinigų, yra pagrįsti tik prielaidomis, byloje tai patvirtinančių duomenų, pasak apelianto, nėra.
Nesutinkama ir su teismo argumentu, kad nagrinėjamo ūkinio ginčo neįmanoma išspręsti civiline tvarka. Kasos darbo organizavimo tvarką reglamentuoja LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimas Nr. 179. Šio nutarimo 3 p. nustato, kad pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas. M. V. nagrinėjamu atveju KPO originalo arba jo kvito neturi, nes pasitikėjo A. Š., jo pasitikėjimas buvo pagrįstas, kadangi buhalterė jam atsiuntė originalaus dokumento kopiją su parašu ir antspaudu. Todėl be šio dokumento, apeliantas neturi jokių kitų dokumentų, kad galėtų save apginti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu apeliantas ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. V. apeliacinis skundas tenkinamas.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai bei išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas, padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Pagal LR BK 183 str. 1 d. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviajai aptariamos nusikalstamos veikos pusei būdinga tai, kad kaltininkas pasisavina jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą, t.y. neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais turto atžvilgiu. Turto pasisavinimu aptariamos nusikalstamos veikos kontekste laikytini tokie kaltininko veiksmai, kuriais jam patikėtas ar jo žinioje esantis turtas neteisėtai, neatlygintinai paverčiamas savo turtu (užvaldomas). Remiantis vieningai formuojama teismų praktika, patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas, į kurį kaltininkas turi teisėtai apibrėžtus įgalinimus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą LR BK 183 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos kontekste, konstatavo, kad M. V., būdamas UAB „Ū. ir K.“ darbuotoju, iš bendrovės gavęs 22 717,61 litų avansą darbo reikmėms, 2011 m. lapkričio 24 d. išėjęs iš darbo šio avanso UAB „Ū. ir K.“ negražino ir taip pasisavino jam patikėtą svetimą, UAB „Ū. ir K.“ priklausantį, turtą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia apylinkės teismo išvada sutikti negali.
Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad 2011 m. lapkričio 24 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – LR DK) 127 str. 1 d. nuostatomis – darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu, atleidus UAB „Ū. ir K.“ vadybininką M. V. iš pareigų, jis įmonei liko skolingas 30072,90 litų (b. t. 1, b. l. 8-10). 2012 m. sausio 25 d. UAB „Ū. ir K.“ vykdantysis direktorius R. R. raštu informavo M. V., kad pastarasis įmonei liko skolingas 30072,90 litų, nurodydamas šią pinigų sumą iki 2012 m. vasario 3 d. pervesti į įmonės sąskaitą, papildomai paaiškindamas, kad nesumokėjus šios pinigų sumos iki 2012 m. vasario 3 d., be jokio papildomo įspėjimo jau paruošti dokumentai bus perduoti teismui dėl priverstinio skolos išieškojimo (b. t. 1, b. l. 12). Atsakydamas į minėtą raštą, M. V. 2012 m. sausio 26 d. informavo UAB „Ū. ir K.“ direktorių, kad pagal 2011 m. lapkričio 30 d. Kasos pajamų orderį Nr. URU 259 jis (M. V.) įmonei grąžino avansą sumoje – 22717,61 litų, ką, pasak M. V., patvirtina Kasos pajamų orderio kopija, papildomai paaiškinimas, kad nepanaudoto avanso įsiskolinimas sudaro 7355,29 litų, kuriuos pastarasis įsipareigojo grąžinti iki 2012 m. vasario 3 d. (b. t. 1, b. l. 13). 2012 m. vasario 6 d. UAB „Ū. ir K.“ vykdantysis direktorius R. R. surašė pretenziją M. V. dėl vengimo grąžinti nepanaudotą avansą, konstatuodamas M. V. bandymą sukčiauti ir svetimo turto, t.y. 22717,61 litų, pasisavinimą, prievolei įvykdyti nustatydamas papildomą terminą iki 2012 m. vasario 15 d. (b. t. 1, b. l. 28).
Žemesnės instancijos teismas
Šių aplinkybių analizė kitų byloje surinktų ir patikrintų įrodymų kontekste suponuoja išvadą, kad M. V. darbo teisinių santykių pagrindu buvo patikėtas svetimas turtas, t.y. avansas prekėms pirkti, kurį nutraukus darbo sutartį, M. V. privalėjo grąžinti UAB „Ū. ir K.“. Tokiu būdu darytina išvada, kad tarp UAB „Ū. ir K.“ ir buvusio įmonės darbuotojo M. V. buvo susiklostę specifiniai, darbo sutarties pagrindu paremti santykiai.
Turto pasisavinimo bylose, sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės arba jos vykdomos netinkamai, taikomas turto savininko padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įvardyti tikrojo jo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-388/2007, 2K-208/2013).
Nagrinėjamu atveju, įvertinus nustatytas faktines bylos aplinkybes konstatuotina, kad aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti neabejotiną išvadą apie tai, kad M. V. sąmoningai siekė sukurti tokią situaciją, jog UAB „Ū. ir K.“ negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis reikalauti iš pastarojo įmonei priklausančių pinigų grąžinimo, byloje nenustatyta. Kaip matyti iš aukščiau aptartų duomenų, UAB „Ū. ir K.“ į M. V. dėl negrąžintos skolos kreipėsi raštu, kuriuo pastarasis buvo informuotas apie įmonei negrąžintą skolą, nurodant tikslią jos sumą bei terminą iki kurio minėtas įsiskolinimas turi būti grąžintas. M. V. atsakius į aptariamą raštą, kad dalis negrąžintos sumos jau buvo padengta ją sumokant įmonės direktoriui A. Š., pateikus Kasos pajamų orderį Nr. URU 259, pasirašytą įmonės buhalterės R. M., UAB „Ū. ir K.“ pateikė M. V. pretenziją dėl vengimo grąžinti nepanaudotą avansą, konstatuojant M. V. bandymą sukčiauti ir svetimo turto, t.y. 22717,61 litų, pasisavinimą, prievolei įvykdyti nustatydamas papildomą terminą. Nors UAB „Ū. ir K.“ direktorius A. Š. nurodo, kad M. V. pateikdamas Kasos pajamų orderį Nr. URU 259, pasirašytą įmonės buhalterės R. M., sukčiauja ir aktyviais veiksmais bando pasisavinti jam patikėtą įmonės turtą, tačiau tokių aplinkybių M. V. veiksmuose apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia. Motyvuojant tokią išvadą pažymėtina, kad R. M., apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, neneigė pasirašiusi M. V. UAB „Ū. ir K.“ atsiųstą Kasos pajamų orderį Nr. URU 259, šią aplinkybę patvirtino, tačiau nurodė tai padariusi ne dėl to, jog buvo gavusi duomenų apie grąžintą įsiskolinimą, bet tik norėdama patvirtinti Kasos pajamų orderyje nurodytos įsiskolinimo sumos tikrumą, kas suponuoja išvadą, kad M. V. įmonės direktoriui pateikė tikrus, įmonės buhalterės parašu patvirtintus duomenis.
Esant šioms aplinkybėms, manytina, kad UAB „Ū. ir K.“, gavusi duomenis iš buvusio darbuotojo M. V. apie jo galimai padengtą įsiskolinimą įmonei, turėdama duomenis apie tai, kad skola visgi nebuvo grąžinta, turėjo visas galimybes ieškiniu kreiptis į teismą dėl skolos grąžinimo civilinio proceso tvarka. Tokia UAB „Ū. ir K.“ teisė jokiais neteisėtais M. V. veiksmais apsunkinta nebuvo, o vien ta aplinkybė, jog M. V., patvirtindamas skolos grąžinimą įmonei pateikė Kasos pajamų orderį Nr. URU 259, pasirašyta įmonės buhalterės, nors šios skolos jis galimai nebuvo grąžinęs, negali būti laikoma aplinkybe, apsunkinančia UAB „Ū. ir K.“ galimybes atkurti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Nustatytų faktinių bylos aplinkybių visuma leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju prioritetas turėtų būti teikiamas civilinėms, o ne baudžiamosioms teisių atkūrimo priemonėms.
Pati baudžiamosios teisės paskirtis bei bendrieji teisės principai suponuoja išvadą, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Pabrėžtina, kad nusikalstama veika – tai teisės pažeidimas, kuriuo itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Kiekvienu atveju, sprendžiant, ar pripažinti tam tikrą veiką nusikaltimu, ar kitu teisės pažeidimu, būtina įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-P-267/2011, 2K-409/2011, 2K-208/2013) . Kita vertus, vien tai, jog padarytoje veikoje galima įžvelgti civilinių teisinių santykių požymių ir yra galimybė patirtą žalą ir/ar nuostolius prisiteisti civilinio proceso tvarka, savaime nereiškia, jog padarytoje veikoje negali būti ir nusikalstamos veikos požymių, būtina įvertinti takoskyrą tarp civilinių ir baudžiamųjų teisinių santykių ir nustatyti esminius turto pasisavinimo požymius, skiriančius šį nusikaltimą nuo civilinio delikto - kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Analizuojamu atveju tokios aplinkybės nustatytos nebuvo.
Vertinant skundžiamo nuosprendžio motyvus paduoto apeliacinio skundo argumentų kontekste, darytina išvada, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. V. atžvilgiu rėmėsi iš esmės A. Š. parodymais, nors kaip matyti iš bylos aplinkybių šis asmuo, t. y. A. Š. yra iš esmės vienintelis duomenų šaltinis, kaip ir pats M. V., kuriuo galima būtų vadovautis sprendžiant pinigų grąžinimo ar negrąžinimo faktą.
Analizuojant nuteistojo M. V. ir A. Š. parodymų, kurie išsamiai išdėstyti teismo posėdžio protokoluose, visumą, matyti, kad M. V. tvirtina grąžinęs įmonės „Ū. ir K.“ priklausančius pinigus, perleistus jam kaip avansą, įmonės direktoriui A. Š.. Pastarasis, t. y. A. Š., šį faktą neigia, nurodydamas, kad niekada iš savo darbuotojų jokių pinigų, priklausančių įmonei neimdavo, tokios praktikos įmonėje nebuvo. Pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį M. V. atžvilgiu vadovavosi būtent A. Š. parodymais, laikydamas juos patikimais ir objektyviais, jų pagrindu konstatuodamas, kad nuteistasis įmonei priklausančių pinigų negrąžino. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, kolegija pritaria ir sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju A. Š. ir M. V. yra vieninteliai duomenų šaltiniai byloje, galintys patvirtinti įmonei priklausančių pinigų grąžinimo ar negrąžinimo faktą. Šių asmenų parodymai byloje skiriasi iš esmės. Esant tokiai situacijai, turi būti pašalinti tokių parodymų prieštaravimai, o jei išnaudojus visas galimybes to padaryti neįmanoma, tokiais įrodymais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima, nes kaip visuotinai priimta teismų praktikoje, visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai.
Šioje byloje, kaip matyti, išsamiai apklausus ir A. Š., ir M. V., prieštaravimų jų parodymuose pašalinti nepavyko. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog nagrinėtinos bylos kontekste reikšmingos yra tos aplinkybės, kad tarp A. Š. (kaip įmonės akcininko ir direktoriaus) bei M. V. tėvo yra susiklostę konfliktiniai santykiai. Kaip nustatyta byloje, UAB „Ū. ir K.“ vertėsi pavojingų atliekų supirkimu, saugojimu bei realizacija. M. V. tėvas tuo metu vadovavo Utenos regiono aplinkos departamentui, kurio kontrolei ir priklausė UAB „Ū. ir K.“. Kaip parodė teisme M. V., UAB „Ū. ir K.“ neturėjo jų veiklai reikalaujamo laidavimo rašto, dėl ko A. Š. spausdavo jį, kad jo tėvo vadovaujamas departamentas į tai žiūrėtų pro pirštus, tačiau M. V. ir jo tėvas tokių nurodymų nevykdė. Išėjus M. V. iš darbo bendrovėje „Ū. ir K.“, prasidėjo šios bendrovės patikrinimai, A. Š. pradėjo teikti skundus į Tarnybinę etikos komisiją dėl M. V. tėvo, prasidėjo civiliniai ginčai tarp UAB „Ū. ir K.“ bei M. V. bendrovės UAB „K.“. Šios aplinkybės taip pat leidžia abejoti visišku A. Š. parodymų patikimumu ir nešališkumu.
Kaltinamojo naudai vertintinos ir liudytoju teisme apklausto R. R. nurodytos aplinkybės. Nors A. Š., apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškino, kad niekada iš UAB „Ū. ir K.“ jokių įmonei priklausančių pinigų neimdavo, darbuotojai turėdavo atsiskaityti su įmonės buhaltere R. M., tačiau R. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog jis taip pat gaudavo avansinius mokėjimus iš UAB „Ū. ir K.“ ir išeidamas iš darbo su įmone atsiskaitė, grąžindamas apie 21000 litų skolą grynaisiais A. Š. į rankas.
Esant nustatytoms aplinkybėms, o būtent prieštaringiems aukščiau aptartų asmenų parodymams, konstatuojant, kad teismų praktikoje turi būti laikomasi pozicijos, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), taip pat nustačius, jog tarp M. V. ir UAB „Ū. ir K.“ direktoriaus A. Š. nagrinėjamu atveju susiklostė teisiniai santykiai, kurie galėjo būti sprendžiami civilinio, o ne baudžiamojo proceso tvarka, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, priimtas M. V. atžvilgiu, naikintinas. Kaltinamojo M. V. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis teismo nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p., UAB „Ū. ir K.“ 22717,61 litų (dvidešimt dviejų tūkstančių septynių šimtų septyniolikos litų ir šešiasdešimt vieno cento) ieškinys, pareikštas M. V., paliekamas nenagrinėtu, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują:
M. V. pagal LR BK 183 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
UAB „Ū. ir K.“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, išaiškinant civiliniam ieškovui, jog jis turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
UAB „Ū. ir K.“ pareikštą prašymą iš M. V. civilinio ieškovo UAB „Ū. ir K.“ naudai išieškoti 2000 (du tūkstančius) litų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, atmesti.
M. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.