Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. ir jo gynėjos Kristinos Česnauskienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnį ir jam paskirta bausmė – 6 MGL (225,96 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, V. Š. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiojo A. V. civilinis ieškinys dėl 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteisiant iš V. Š. 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo A. V. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. Š. nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo 22 val. apie 20.43 val., (duomenys neskelbtini), necenzūriniais žodžiais išplūdo viešojo administravimo funkcijas atliekantį Lietuvos kariuomenės Karo policijos vado pavaduotoją A. V. bei siekdamas išvengti sulaikymo vieną kartą rankos kumščiu smogė jam į veido sritį, tuo sukeldamas nukentėjusiajam A. V. fizinį skausmą, tokiu būdu pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad ištyrus ir įvertinus byloje esančius bei teismo posėdžio metu gautus įrodymus, nuteistojo kaltė dėl BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo įrodyta.Apeliaciniame skunde nuteistasis V. Š. ir jo gynėja Kristina Česnauskienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. Š. išteisinti dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo, t. y. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 286 straipsnį.Skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nuosprendis neatitinka Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301, 304 ir 305 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Be to, teismas vertindamas ir kvalifikuodamas nuteistojo veiksmus pagal BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė išvadas, priešingas byloje esantiems įrodymams, teisiškai nevertino pareigūnų parodymų prieštaringumo, nenuoseklumo bei jų parodymų neatitikimo vaizdo įrašui. Skunde teigiama, jog teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika panašiose bylose Nr. 2K-324/2013 ir Nr. 2K-219/2008, kur akcentuojama, jog turi būti įvertinama, ar nebuvo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan. Teismas nepakankamai analizavo pareigūnų veiksmų teisėtumą. Skundo autorių nuomone pareigūnų A. V., V. G., N. R. parodymai turėjo būti vertinti kritiškai. A. V. suinteresuotas bylos baigtimi, kad dėl galimai netinkamo elgesio nekiltų neigiamų pasekmių jo tarnyboje, be to, jo parodymai apie didelį V. Š. priešiškumą prieštarauja vaizdo įraše užfiksuotiems duomenims, iš kurių matyti, jog nuteistasis, būdamas su A. V., elgėsi ramiai, nesiekė pasišalinti, pabėgti ar kitaip priešintis, neturėjo nei tikslo nei motyvo, nei fizinės galimybės siekti nepaklusti A. V. reikalavimams, nes greta aikštelėje stovėjo pareigūnų visureigis su dar dviem kariškiais. Pagal byloje esantį objektyviausią įrodymą, t. y. vaizdo įrašą, darytina išvada, kad V. Š. veiksmus iššaukė staigus, agresyvus stūmimas į tvorą, kuris nebuvo nei A. V. teisėtas reikalavimas, nei teisėtas veiksmas. Kiti kariškiai sėdėjo automobilyje, konflikto negirdėjo, todėl jų parodymai apie pasipriešinimą yra melagingi. Be to, jų pradiniai parodymai apie tai, kas, kurie pareigūnai ir keliese nuėjo prie V. Š., yra prieštaringi ir nesutampa tarpusavyje ir tai leidžia pagrįstai manyti, kad jie gerai nematė ir negirdėjo aplinkybių. Vėliau, išaiškėjus, kad teritorija filmuojama, parodymus pakeitė, suvienodino. Skunde taip pat teigiama, jog teismas visiškai neanalizavo, kokia buvo V. Š. atliktų veiksmų subjektyvinė pusė. Jis dirbo (duomenys neskelbtini) universitete, šalia gyveno ir gerai žinojo, kad teritorija stebima 4 vaizdo kameromis. Teismas neįvertino 4 metalo konstrukcijų atsiradimo prie medžių aplinkybių, nes vaizdo įrašas patvirtina, kad tų konstrukcijų prie V. Š., prie medžių nebuvo. Be to, teismas neįvertino nuteistojo sveikatos būklės – jis išėjo pasivaikščioti pirmą kartą po patirto insulto, vaikščiojo sunkiai, lėtai, todėl neįtikėtina, kad pas tokį asmenį susiformuotų tyčia vogti, siekti pabėgti sulaikomam ir priešintis pareigūnams. Skunde taip pat nurodoma, jog, nors V. Š. išteisintas dėl pasikėsinimo pavogti 4 metalines konstrukcijas, tačiau teismas pakankamai neanalizavo aplinkybės, ar buvo pagrindas įtarti V. Š. dėl daromo nusikaltimo ir ar buvo pagrindas reikalauti nutraukti daromą nusikaltstamą veiką bei jį sulaikyti. Teismas neįvertino pareigūnų parodymų nenuoseklumo, prieštaringumo ir nepadarė objektyvios išvados įrodymų visumoje, o pasikliovė tik suinteresuotų asmenų – nukentėjusiojo A. V. ir liudytojų V. G. bei N. R. parodymais. Būtent A. V. melagingai pranešė apie daromą nusikaltimą, ką patvirtina A. U. tarnybiniame pranešime užfiksuoti duomenys, jog buvo gautas pranešimas, kad gatvėje sutiko vyrą, nešantį metalą iš dirbtuvių. Tokias pat aplinkybes A. V. nurodo ir civiliniame ieškinyje, siekdamas pateisinti savo neteisėtos prievartos panaudojimą. Tačiau teisme buvo nurodoma, kad niekas nematė nuteistojo nešant ar vagiant metalines konstrukcijas iš statybvietės. Dėl šių priežasčių, apeliantų teigimu, teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad nebuvo jokio pagrindo sulaikyti asmenį.Kaip absoliutų nuosprendžio negaliojimo pagrindą apeliantai įvardija ir tai, kad nuosprendžio paskelbimas turėjo įvykti 2017 m. gruodžio 7 dieną, tačiau, teismo posėdžio protokole nurodytą dieną nuvykus išklausyti nuosprendžio paskelbimo, niekas neatvyko ir neskelbė nuosprendžio. Tą pačią dieną pasiėmus nuosprendį iš teismo raštinės, pastebėta, jog nuosprendyje nurodyta kita data, t. y. 2017 m. gruodžio 8 d., o apie tokią nuosprendžio priėmimo, skelbimo datą byloje duomenų nėra, todėl 2017 m. gruodžio 8 d. nuosprendį negalima laikyti teisėtu.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti. Nuteistojo V. Š. ir jo gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apeliantų teigimu, teismas netinkamai įvertino asmenų parodymus, kitus duomenis byloje, todėl nepagrįstai nustatė, jog nuteistasis padarė nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nepagrįsti, todėl atmetami.Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34/2015, 2K-284-648/2016).Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Teismas įrodymų patikimumą, jų įrodomąją galią nustatė juos lygindamas bei gretindamas tarpusavyje, atsižvelgęs į jų gavimo aplinkybes, todėl abejoti teismo išvadų pagrįstumu ir teisingumu teisėjų kolegija pagrindo neturi.Nors nuteistasis savo kaltę neigia, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog jo kaltei pagrįsti byloje surinktų duomenų pakanka. Nuteistojo V. Š. kaltė pasipriešinus viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui panaudojant fizinį smurtą, neabejotinai nustatyta ir įrodyta nuosekliais nukentėjusiojo A. V., liudytojų V. G. bei N. R. parodymais, o taip pat ir liudytojų S. R. bei A. M. parodymais, apsaugos vaizdo kameromis užfiksuotais įrašais bei kitais bylos duomenimis.Pagal BPK 286 straipsnį atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicijoje aiškiai nurodyti šio nusikaltimo padarymo būdai: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015, 2K-195-693/2017 ir kt.).Byloje nėra abejonių, jog nukentėjusysis A. V. įvykio metu atliko viešojo administravimo funkcijas ir turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą užkirsti kelią daromiems nusikaltimams ir kitiems teisės pažeidimams bei įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti asmenis, darančius ar įtariamus darant nusikaltimą ar kitą teisės pažeidimą. Šias teises ir pareigas nustatė A. V. teisinę padėtį, pareigas ir įgaliojimus nustatantys teisės aktai, t. y., Karo policijos įstatymas, 2016 m. kovo 9 d. Lietuvos kariuomenės Karo policijos vado įsakymas su priedais ir kiti teisės aktai, kurių išsamią analizę nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas. Teismo išvados dėl to, jog A. V. iš tiesų buvo subjektas, kuris atliko viešojo administravimo funkcijas, motyvuotos ir kolegijai abejonių nekelia. Be to, tiek paties nuteistojo, tiek ir A. V. parodymais nustatyta, jog A. V. prisistatė V. Š. esantis karo policijos pareigūnas ir nors pažymėjimo neparodė, tačiau buvo su kariškio uniforma, netoliese buvo visureigis, kuriame buvo ir daugiau pareigūnų, kuriuos pats nuteistasis įvardijo A. V. kolegomis, siūlė eiti vadovauti ne jam, o kariškiams. Visa tai leidžia pagrįstai teigti, jog V. Š. suprato, jog bendrauja ne su eiliniu asmeniu, o su karo policijos pareigūnu, t. y. asmeniu, turinčiu įgaliojimus užkirsti kelią galimiems teisės pažeidimas ir teikti privalomus vykdyti nurodymus, susijusius su tvarkos palaikymu, teisės pažeidimų užkardymu ir įtariamų teisės pažeidėjų sulaikymu. Skunde apeliantai nukentėjusiojo veiksmų teisėtumą ginčija argumentuodami nepagrįstais įtarimais dėl metalo vagystės ir tuo, jog nuteistojo elgesys nereikalavo fizinės jėgos naudojimo.Atsakant į šiuos skundo argumentus, pažymėtina, jog policijos pareigūnai, o taip pat, kaip jau aptarta, ir karo policijos pareigūnai, turi pareigą užkardyti neteisėtą elgesį ir sulaikyti įtariamus teisės pažeidimų padarymu asmenis. Įtariamas teisės pažeidimu asmuo nebūtinai iš tiesų gali būti padaręs neteisėtą veiksmą, bet būtent siekiant išaiškinti įtartino elgesio priežastis pareigūnai gali pareikalauti paaiškinti tokio elgesio aplinkybes, parodyti asmens dokumentą, o taip pat ir sulaikyti asmenį, todėl tai, kad įtarimai nepasitvirtina, atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą ar asmuo išteisinamas, savaime nepaneigia pareigūnų veiksmų, siekiant išsiaiškinti įtartino elgesio priežastį, teisėtumo. Pažymėtina, jog teismų praktikoje net ir išteisinimas administracinio teisės pažeidimo byloje pats savaime nelaikomas aplinkybe, paneigiančia pareigūnų veiksmų teisėtumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-512/2012). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo parodymais, liudytojų V. G., N. R. parodymais nustatyta, jog nukentėjusiajam įtarimų sukėlė galimai neteisėtas, nusikalstamas nuteistojo elgesys netoli statybų aikštelės. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog dar prieš kylant konfliktui nukentėjusysis pranešė apie galimai įvykdytą vagystę policijai. Nors apeliantas kategoriškai neigė atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus ir dėl pasikėsinimo įvykdyti vagystę buvo išteisintas, tačiau pripažino, jog nagrinėjamo įvykio metu, t. y. tamsiu paros metu, jau gerokai po darbo valandų, neapšviestoje vietoje, greta statybvietės atliko tam tikrus veiksmus su metalo konstrukcijomis (kaip nurodė tvarkė šiukšles, siekė patraukti, kad netrukdytų praeiti). Nors nei vienas iš pareigūnų nematė, kad nuteistasis rankose neštų metalines konstrukcijas, tačiau įvykio vietos apžiūros protokolais, nukentėjusiojo parodymais bei kitais bylos duomenimis nustatyta, jog metalo konstrukcijos buvo netoli statybvietės, kur ir buvo pastebėtas nuteistasis, be to, kaip jau minėta, apeliantas neneigė, jog buvo šias konstrukcijas paėmęs į rankas. Akivaizdu, jog tamsoje, šalia statybvietės, pasibaigus darbo valandoms, nuošalesnėje vietoje kažką veikiantis asmuo bet kuriam asmeniui pagrįstai gali kelti įtarimų dėl galimai vykdomos nusikalstamos veikos. Šiuo atveju tokį elgesį pirmas pastebėjo ir nuėjo išsiaiškinti būtent nukentėjusysis. Tai, kad A. V. priėjo prie V. Š. ir bendravo su juo būtent dėl įtartino nuteistojo elgesio patvirtino taip pat ir liudytojai V. G. ir N. R.. Tai, kad V. Š. buvo įtariamas vagyste, patvirtina ir objektyviai užfiksuotas A. V. pranešimas apie įvykį, o taip pat ir policijos pareigūnų liudytojų S. R. ir A. M. parodymai, jog jie atvyko į įvykį, susijusį su galimai įvykdyta vagyste. Esant šioms aplinkybėms, skundo argumentai dėl neteisėto nukentėjusiojo elgesio nepagrįstai įtariant V. Š. vagyste bei dėl neva nukentėjusiojo melagingo pranešimo apie vagystę atmetami kaip nepagrįsti ir nesuteikiantys pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu ir teisingumu.Skunde apeliantai nukentėjusiojo elgesio neteisėtumą argumentuoja taip pat ir fizinės jėgos nuteistojo atžvilgiu panaudojimo nepagrįstumu ir neteisėtumu, tačiau, išanalizavusi skundų argumentus bei išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti. Nors V. Š. teigia, jog nukentėjusysis neturėjo pagrindo jo atžvilgiu vartoti fizinės jėgos, tačiau nukentėjusiojo parodymais, o taip pat ir vaizdo kamerų įrašais nustatytos aplinkybės rodo, jog nors apeliantas su pareigūnu vaikšto lėtai, greta vienas kito, eina kartu į universitetą, niekur nebėga, tačiau, kaip girdėti peržiūrėjus vaizdo įrašus, skundo autorius su pareigūnu bendrauja nepagarbiai, įžūliai, vartoja įžeidžiančius žodžius, nusiteikęs priešiškai ir agresyviai – aiškina, kad pareigūnas yra ne savo, o būtent jo, t. y. nuteistojo, teritorijoje, nes jis tenai dirbo, liepia eiti vadovauti ne jam (apeliantui), o kariškiams. Tai, kad apeliantas buvo priešiškai nusiteikęs, matyti ir iš paties nuteistojo parodymų. V. Š. pirmosios instancijos teisme pripažino, jog, išėjęs iš universiteto, sakė A. V., kad eis namo, nes jam reikia gerti vaistus, nors tuo metu nukentėjusysis jau buvo prisistatęs ir išsakęs (realius) įtarimus dėl jo galimai neteisėto elgesio, sakęs, kad viską turi išsiaiškinti atvykę policijos pareigūnai. Nepaisant to, jau būnant už universiteto tvoros, V. Š. pripažino, jog vėl sakė, kad eis namo, nelauks atvykstant policijos pareigūnų, o nukentėjusiajam (išsakytu draudimu) pasišalinti neleidžiant, apeliantas nepakluso ir vis tiek ketino pasišalinti iš įvykio vietos. Nukentėjusiojo ir nuteistojo aiškinimai dėl tolesnės įvykio eigos nesutapo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai tikėjo būtent nukentėjusiojo parodymais ir išdėstyta įvykių seka, nes ji patvirtinama ir vaizdo kamerų įrašais, be to, nuosekliai ir logiškai susijusi su iki tol buvusiais įvykiais. V. Š. aiškino, jog nukentėjusiojo elgesys pasikeitė po to, kai šis, išlipęs iš sustojusio automobilio, neva staiga grėsmingai ėmė eiti link jo (skundo autoriaus) ir nuteistajam bandant išimti iš kišenės telefoną, puolė jį, spaudė prie tvoros, o jis (apeliantas) gindamasis stūmė nuo savęs pareigūną, po to buvo parverstas ant žemės. Tuo tarpu nukentėjusysis aiškino, jog V. Š. ketino pasišalinti, nors jis ir buvo įspėjęs apeliantą, kad reikia sulaukti policijos pareigūnų. Kadangi skundo autorius nepakluso šiam reikalavimui, ketino pasišalinti iš įvykio vietos, pradėjo vartoti įžeidžiančius žodžius, suėmė nuteistąjį už rankos, o pastarajam besistumdant, stūmė jį link tvoros. Tuomet apeliantas trenkė kumščiu į veidą, po ko buvo parverstas ant žemės. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis A. V. iš esmės analogiškai paaiškino, jog, nuteistajam ketinant pasišalinti iš įvykio vietos, suėmė šį už rankų, pastarajam besimuistant, spaudė link tvoros ir tada V. Š., išlaisvinęs vieną ranką, smogė nukentėjusiajam į veidą, po ko buvo pargriautas. Šie duomenys neprieštarauja ir vaizdo kameromis užfiksuotiems duomenims. Iš vaizdo įrašo matyti, jog fiziškai aktyvūs veiksmai iš nukentėjusiojo A. V. pusės pasireiškė ne iš karto išlipus iš sustojusio automobilio, kaip teigia nuteistasis. V. Š. ir nukentėjusysis pakankamai ramiai eina šaligatviu. Ir kaip matyti, tuo metu, kai su įjungtais švyturėliais pravažiuoja (lėtindamas greitį ir sukdamas link kelkraščio) policijos automobilis, pareigūnas A. V. ir apeliantas stabteli. Ir tuomet, kai V. Š., nepaisydamas stabtelėjusio policijos automobilio, bando eiti toliau (priešinga sustojusiam policijos automobiliui kryptimi), nukentėjusysis suima ranka apeliantą ir ima jį spausti (stumti) link tvoros. Šis veiksmas nėra staigus, kaip kad nurodė nuteistasis. A. V. stumiant skundo autorių link tvoros, apeliantas akivaizdžiai pradeda muistytis, bando atsistumti, bei ranka smogia nukentėjusiajam į veido sritį. A. V., smūgio jėgos veikiamas, atlošia galvą, ir tik po to apeliantas staigiais judesiais pargriaunamas ant žemės. Ši užfiksuota įvykių eiga suteikia pagrindą tikėti būtent nukentėjusiuoju A. V., jog, pareikalavus nepasišalinti (jau ne pirmą kartą), nuteistasis nepakluso (žengė nuo pareigūno), o nukentėjusysis, bandydamas sustabdyti apeliantą, suėmė jį ir spaudė (stūmė) link tvoros, nuteistasis priešinosi ir pavartojo fizinį smurtą – sudavė pareigūnui į veidą. Tai, kad nukentėjusysis neleido V. Š. eiti ir pastarasis sudavė pareigūnui į veidą parodė ir liudytojai V. G. bei N. R.. Nors skunde nuteistasis abejoja šių liudytojų parodymų patikimumu dėl jų nenuoseklumo viso proceso metu, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teisme teisėja, siekdama išsiaiškinti tikrąsias įvykio aplinkybes, pašalinti visus neaiškumus ir prieštaravimus, pagarsino jų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tikslino esmines, reikšmingas įvykio aplinkybes. V. G. patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu teisingai sakė, kad V. Š. bandė eiti į šoną, o A. V. jam neleido, tačiau kaip neleido, negali patikslinti, nes praėjo daug laiko – gal laikė už rankos, o gal bandė užstoti kelią. Liudytojas N. R. teisme parodė, jog matė kaip A. V. bendravo su apeliantu V. Š. už tvoros, jis ir V. G. visa tai stebėjo. Matė, kad apeliantas bandė kažkur eiti, o A. V. neleido pasišalinti, bandė sulaikyti, buvo artimas kontaktas, tuomet nuteistasis vieną kartą smogė nukentėjusiajam į veidą. Prasidėjus grumtynėms, su kolega šoko iš automobilio padėti. Atmetant skundo argumentus dėl šių liudytojų parodymų nenuoseklumo, pažymėtina, jog teismas paminėtų liudytojų parodymais rėmėsi tiek, kiek jie patvirtino aplinkybę, jog A. V. neleido kaltinamajam eiti, o šis sudavė nuteistajam į veidą. Sėdėdami automobilyje nurodyti liudytojai iš tiesų negirdėjo pokalbio, vykusio tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, tačiau tai nesuteikia pagrindo jų parodymus, jog matė, kad apeliantas bandė eiti, o nukentėjusysis A. V. jam neleido, vertinti kaip nepatikimus. Analogiška išvada, atsižvelgiant į jau aptartus duomenis, darytina ir iš vaizdo kameros įrašų. Be to, iš įrašo taip pat matyti, jog šie pareigūnai sėdėjo automobilyje, kuris priekiu stovėjo į įvykio vietą, nuo šios vietos juos skyrė nedidelis atstumas. Pažymėtina, kad įvykis prasidėjo nuo to, kad nukentėjusysis ir liudytojai vyko kartu vienu automobiliu ir A. V., pamatęs įtarimų keliantį asmenį, išlipo ir ėjo išsiaiškinti aplinkybių, o kolegos jo laukė automobilyje. Iš vaizdo įrašo matyti, jog prasidėjus konfliktui, pareigūnai nenuvažiavo, laukė kol kolega išsiaiškins – prieš tai, kaip nurodė, buvę Jonavos g., įvažiavo į universiteto automobilių stovėjimo aikštelę, automobilį pastatė priekiu į gatvę, o, pamatę apelianto pasipriešinimą ir smurto veiksmus, iš karto iššoko iš automobilio ir nuskubėjo į pagalbą. Tai leidžia pagrįstai teigti, jog šie liudytojai laukė kolegos ir stebėjo įvykį, tad abejoti jų parodymais, jog jie matė, kaip nuteistasis priešinosi ir sudavė nukentėjusiajam į veidą, nėra pagrindo. Analogiškai jie nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams S. R. ir A. M., kurie parodė, jog, atvykus rado karo policijos pareigūnus ir vieną sulaikytą asmenį, karo policijos pareigūnai nurodė, jog nuteistasis priešinosi ir sudavė vienam iš jų į veidą. Be to, fizinio smurto vartojimo aplinkybę patvirtina ir nukentėjusiojo parodymai, kad dėl smūgio jautė skausmą. Tai patvirtino ir liudytojai V. G. bei N. R.. V. G. parodė, jog A. V. sakė, jog skauda, matė paraudusį skruostą. N. R. taip pat patvirtino matęs pas A. V. paraudimą tik negalėjo prisiminti, kurioje tiksliai vietoje. Aptarti nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai, o taip pat vaizdo medžiaga patvirtina, jog apeliantas kryptingai ranka sudavė nukentėjusiajam. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog iš nuteistojo pusės buvo akivaizdus fizinio smurto veiksmas – smūgis. Už fizinio smurto naudojimą atsakomybė pagal BK 286 straipsnį kyla tik nustačius, jog kaltininkas veikia tiesiogine tyčia, nukreipta pasipriešinti viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Teismų praktikoje taip pat ne kartą paminėta, kad BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013). Byloje neabejotinai nustatyta, kad A. V. prisistatė esąs karo policijos pareigūnas, paaiškino nuteistajam įtariantis jį padarius neteisėtą veiką, prašė parodyti asmens dokumentą bei sakė, jog reikia sulaukti policijos pareigūnų, apeliantui girdint, telefonu pranešė policijai apie įtarimą (galimai įvykdytą vagystę), nurodė, kad pastarasis yra sulaikomas, ir net kelis kartus liepė nepasišalinti iš įvykio vietos. Be to, kaip jau aptarta anksčiau, V. Š. neabejotinai suprato, jog nukentėjusysis veikė kaip karo policijos pareigūnas, atliekantis viešojo administravimo funkcijas. Visa tai rodo, jog apeliantas suprato, kad jis yra įtariamas galimai padaręs nusikalstamą veiką ir jo atžvilgiu yra nukreipti privalomi vykdyti reikalavimai, tačiau šių reikalavimų sąmoningai nevykdė. Pareigūnui pakartotinai išsakius reikalavimą likti įvykio vietoje, apeliantas tokio reikalavimo nepaisė, ketino pasišalinti, o nukentėjusiajam A. V. bandant užkirsti tam kelią (sutrukdyti), smogė kumščiu pareigūnui į veidą. Tai rodo, jog nuteistasis suvokė, kad pareigūno veiksmai – suėmimas už rankų ir spaudimas prie tvoros buvo nukreipti užtikrinti reikalavimo nepasišalinti iš įvykio vietos vykdymą. Tokiu būdu nuteistasis, suduodamas smūgį tyčia nuteistajam į veidą, neabejotinai suvokė, jog naudodamas fizinį smurtą, priešinasi pareigūno reikalavimams. Apelianto priešiškas ir agresyvus nusiteikimas, nepaklusimas po pakartotinio perspėjimo nepasišalinti o pareigūnui bandant nuteistąjį V. Š. sustabdyti, smūgis kumščiu į veidą, rodo, jog skundo autorius V. Š. ne tik suvokė, kad priešinasi pareigūnui naudodamas fizinį smurtą, tačiau ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tuo tarpu nukentėjusysis, kaip nustatyta byloje tiek iš liudytojų parodymų, tiek ir iš vaizdo kamerų užfiksuotų vaizdų (ir pokalbių nuotrupų), elgėsi ramiai, prisistatė, paaiškino, kas sukėlė įtarimą, paaiškino, jog pranešė policijai, kad reikia sulaukti pareigūnų, stengėsi išsiaiškinti apelianto tapatybę, ramiai vaikščiojo kartu su nuteistuoju, jokių įžeidžiančių žodžių neišsakė, provokuojančių veiksmų neatliko, net ir V. Š. pakartotinai nepaklusus žodžiu išsakytam reikalavimui nepasišalinti, gan ramiu judesiu paėmė apeliantą rankomis ir bandė išlaikyti įvykio vietoje – spausti prie tvoros, kai tuo tarpu apeliantas V. Š., jau prieš tai būdamas priešiškai ir agresyviai nusiteikęs, stumiant jį prie tvoros, tyčia smogė ranka pareigūnui į veidą. Visa tai paneigia skundų argumentus dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio. Tai, kad po smurto prieš viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį – A. V., sulaikymo metu apeliantas buvo sužalotas, patyrė sveikatos sutrikdymą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir skundo autoriaus atsakomybės nešalina.Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog V. Š. pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs BK 286 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, nes jo veiksmuose nustatyti tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji šios veikos požymiai. Pasisakant dėl nuteistajam skirtos bausmės, pažymima, jog skirdamas bausmę teismas teisingai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Teismas tinkamai įvertino veikos pobūdį bei pavojingumą, kaltės formą – padarytas vienas tyčinis, smurtinis, baigtas nusikaltimas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad V. Š. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, nusikaltimo padarymo metu dirbo, tačiau priimant nuosprendį nedirbo dėl sveikatos problemų, yra neįgalus. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes konstatuojama, jog V. Š. parinkta bausmės rūšis – bauda ir nustatytas jos dydis – 6 MGL, kuris yra net keliasdešimt kartų mažesnis už tokios rūšies nusikaltimams galimą skirti baudos vidurkį ir artimas minimaliam, nėra aiškiai per griežta bausmė. Nagrinėjamu atveju, įvertinus visas aptartas aplinkybes, tokia bausmė laikytina proporcinga veikos pavojingumui, nuteistojo asmenybei ir būtina pasiekti bausmės tikslus. Skunde kaip absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas nurodoma tai, jog nuosprendis nebuvo skelbiamas tuo laiku, kaip buvo nurodyta teisiamojo posėdžio protokole, o nurodytą nuosprendžio skelbimo dieną, 2017 m. gruodžio 7 d., raštinėje buvo įteiktas 2017 m. gruodžio 8 d. nuosprendis. Atsakant į šį skundo argumentą, pažymėtina, jog byloje esantys duomenys, t. y. 2017 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, jog nuosprendis buvo paskelbtas 2017 m. gruodžio 7 d. 16.30 val., t. y. tą dieną ir valandą kaip ir buvo numatyta (kaip nurodyta 2017 m. lapkričio 23 d. teisiamojo posėdžio metu). Į nuosprendžio paskelbimą niekas neatvyko. Pastabų dėl šio posėdžio protokolo byloje nepareikšta, todėl juo netikėti teisėjų kolegija pagrindo neturi. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat matyti, jog tiek 2017 m. gruodžio 7 d. protokolas, tiek ir nuosprendis, jo skaitmeninė versija word.docx formatu bei skanuota šio procesinio sprendimo versija į LITEKO sistemą įkelti 2017 m. gruodžio 7 d. Šie duomenys patvirtina, jog nuosprendis buvo skelbiamas kaip ir buvo iš anksto nurodyta 2017 m. gruodžio 7 d. Tai, kad šią dieną nuosprendis buvo surašytas ir paskelbtas, patvirtina ir pačių apeliantų teiginiai, jog nuosprendžio nuorašas įteiktas jo paskelbimo dieną, t. y. 2017 m. gruodžio 7 d. Esant šioms aplinkybėms, klaidingai nurodyta nuosprendžio priėmimo data, laikytina rašymo apsirikimu, nekeičiančiu nuosprendžio esmės ir neturinčiu jokios reikšmės jo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl ištaisytinas šia nutartimi. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. Š. ir jo gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Kauno apylinkės teismo nuosprendyje neteisingai nurodytą jo priėmimo datą iš 2017 m. gruodžio 8 d. į 2017 m. gruodžio 7 d.