Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-116-493/2016

Teisėjas Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11743-2015-7

2016 m. kovo 18 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Evaldo Gražio ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorams Donatui Jačiauskui, Rasai Kamantauskienei, nuteistajam M. B., jo gynėjai advokatei Marytei Vietaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 3 mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, t. y. 2015 m. vasario 25 d., apie 20 val. 30 min., bibliotekoje – skaitykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), pagrobė ant stalo gulėjusį R. J. priklausantį planšetinį kompiuterį „LG G Pad 8.0“, IMEI (duomenys neskelbtini), 230 Eur vertės, padarydamas nukentėjusiajam R. J. 230 Eur turtinę žalą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.

Nuteistasis M. B. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nuosprendį ir prašo jį panaikinti arba atnaujinti ikiteisminį tyrimą, įpareigojant prokuratūrą skaidriai surinkti pakankamai įrodymų ir tik tuomet perduoti bylą teismui. Skunde nuteistasis nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas, nes pagal Lietuvos Respublikos įstatymus teismas negali priimti nuosprendžio vadovaudamasis tik liudytojų parodymais, nes turi remtis ir nenuginčijamais įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiuoju pripažintas R. J. procese nedalyvavo ir nuo kaltinimo atsiribojo, tačiau teismas nuosprendyje nukentėjusiuoju vadina ir M. J., kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo tik liudytojas. Nuteistojo teigimu, teisme apklaustų liudytojų parodymai skiriasi, tačiau teismas į tai pažiūrėjo pro pirštus. Iš prokurorės pateiktų nuotraukų matyti, kad M. B. išeina iš skaityklos, tačiau nuotraukos nenuoseklios ir negalima nustatyti, kada ir kokiu paros metu nuteistasis buvo skaitykloje, nors ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad skaitykloje buvo ne vieną kartą. Pateiktose nuotraukose matosi, jog vienose iš jų nuteistasis nešasi dokumentų aplanką, o kitose ne, bet nė vienoje nuotraukoje neužfiksuota, kad jis nešasi planšetinį kompiuterį, kurį buvo pasikišęs po pažastimi ir jis buvo matomas. Paprašius prokurorės pateikti video įrašą, iš kurio būtų matyti, kad nuteistasis prie stalo skaitykloje sėdėjo vienas, ji to padaryti negalėjo, nes vaizdo įrašai jau buvo sunaikinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir nuosprendį palikti galioti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas M. B. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertinęs, padarė pagrįstą išvadą, jog M. B. kaltė yra įrodyta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas tiriant ir nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nesilaikė nuoseklios pozicijos. Apklausiamas kaip įtariamasis 2015 m. kovo 12 d., kuomet grąžino R. J. priklausantį planšetinį kompiuterį policijos įstaigai, jis nurodė, kad prisipažįsta pavogęs kompiuterį ir dėl to nuoširdžiai gailisi. 2015 m. kovo 18 d. susitaikymo protokole, kurį pasirašė R. J. ir M. B., taipogi nurodyta, jog M. B. prisipažįsta ir nuoširdžiai gailisi, su nukentėjusiuoju susitaikė. Tačiau toliau atliekant ikiteisminį tyrimą įtariamasis savo poziciją pakeitė ir 2015 m. balandžio 27 d. jau nurodė, kad planšetinį kompiuterį iš bibliotekos paėmė norėdamas grąžinti, jo pasisavinti neketino ir atsiradus galimybei perdavė jį policijai. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme kaltinamasis teigė pripažįstantis faktą, kad paėmė iš bibliotekos planšetinį kompiuterį, tačiau neigia pavogęs, nes pats jį ir grąžino. Panašios pozicijos M. B. laikėsi ir apeliacinės instancijos teisme, kur taipogi paaiškino, jog planšetinio kompiuterio taip ilgai negrąžino dėl to, kad turėjo emocinių problemų, be to, jautėsi nesaugus ir negalėjo grįžti į savo gyvenamąją vietą, kur buvo kompiuterį palikęs.

Vertinant apelianto pateiktas versijas, akivaizdu, jog jis iš esmės neneigia faktinių aplinkybių, jog 2015 m. vasario 25 d. iš bibliotekos, esančios (duomenys neskelbtini), be M. J. žinios, paėmė planšetinį kompiuterį, priklausantį R. J., jį išsinešė ir grąžino tik 2015 m. kovo 10 d. Nors apeliantas neigia turėjęs tikslą svetimą daiktą pasisavinti, tačiau byloje nustatytos aplinkybės tai paneigia. Visų pirma, ir pats kaltinamasis nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl, jei manė, kad rado paliktą be priežiūros planšetinį kompiuterį, nesikreipė į bibliotekos darbuotojus, taip pat ir to, kodėl į policijos įstaigą paimtą svetimą daiktą grąžino praėjus dviem savaitėms ir tik po to, kai jo nuotrauka, kaip ieškomo asmens, buvo išplatinta žiniasklaidos priemonėse. Apeliantas ginčija į bylą pateiktų vaizdo kameromis užfiksuotų atvaizdų autentiškumą, teigia, kad jie nenuoseklūs, neaiškus jų padarymo laikas ir pan., tačiau šios abejonės buvo paneigtos apeliacinės instancijos teisme apklausus liudytoją A. G., kuris teigė, jog padarė nuotraukas būtent tuo laiku užfiksuoto vaizdo, kurį jam nurodė policijos tyrėjai, o peržiūrimo vaizdo laikas ekrane nerodomas. M. B. patvirtino, kad tai jis užfiksuotas į bylą pateiktose nuotraukose, o iš šių nuotraukų matyti, kad nei dokumentų segtuvo, nei planšetinio kompiuterio nuteistasis atvirai nesineša, eina prispaudęs kairę ranką prie šono, kas leidžia daryti prielaidą, jog nešasi planšetinį kompiuterį paslėptą po striuke, ir akivaizdžiai skuba išeiti, palyginus su nuotraukose taip pat užfiksuota pro duris išeinančia mergina.

Nuteistojo versiją, jog jis tik norėjo pasirūpinti paliktu svetimu daiktu, paneigia ir liudytojų M. B. bei M. J. (kuris teismo posėdžio metu pripažintas nukentėjusiuoju) parodymai pirmosios instancijos teisme. Liudytoja M. B. teigė, jog su M. J. savo asmeninius daiktus be priežiūros buvo palikę apie 15 minučių, o kai ji pirmoji grįžo į skaityką, pamatė M. B. sėdintį M. J. vietoje ir skaitantį jo konspektus. Pamaniusi, kad tai M. J. draugas, ji nekreipė dėmesio, tačiau apie tai informavo grįžusį M. J.. Pastarasis teigė nieko įtartino nepastebėjęs, o planšetinio kompiuterio pasigedo prieš išeinant iš bibliotekos, taigi po M. B. apsilankymo joje.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina nuteistajam turėjus tyčią pasisavinti R. J. priklausantį planšetinį kompiuterį, todėl jis pagrįstai nuteistas už BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Tuo tarpu M. B. keliama versija, esą jis ketino svetimą daiktą grąžinti, pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinta kaip jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės.

Atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos M. B., išlaidas sudaro 84,88 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistųjų netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.