- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-30
- Bylos Nr.
- e2S-1793-221/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-24512-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno švara“, akcinė bendrovė SEB bankas, Nordea Bank AB Lietuvos skyrius, akcinė bendrovė „Swedbank“, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos dujų tiekimas“, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno vandenys“, akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, S. S., E. K., Š. D., R. P.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno švara“, akcinė bendrovė SEB bankas, Nordea Bank AB Lietuvos skyrius, akcinė bendrovė „Swedbank“, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos dujų tiekimas“, uždaroji akcinė bendrovė „Kauno vandenys“, akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“, S. S., E. K., Š. D., R. P., antstolė S. V., antstolė R. S., antstolis R. B., antstolis M. P., antstolė A. A.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas prašė iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą.
Pareiškėjas nurodė, kad jis vertėsi su nekilnojamojo turto vystymu susijusia veikla asmeniškai ir per jam priklausančią įmonę UAB „(duomenys neskelbtini)“. Visos pareiškėjo pajamos buvo gaunamos iš šios veiklos, todėl pareiškėjas labai nukentėjo nuo su nekilnojamojo turto rinkos burbulu susijusios finansų krizės. Smuko pareiškėjo pajamos dėl nekilnojamojo turto paklausos sumažėjimo. Smarkiai sumažėjo pareiškėjo ir jo įmonės nekilnojamojo turto, kuris buvo įsigytas prieš krizę, siekiant jį išvystyti ir pelningai parduoti, rinkos vertė, Prie pareiškėjo nemokumo taip pat prisidėjo santykiai su pusbroliu R. P. Pusbrolis paprašė pareiškėjo parduoti jo paveldėjimo teises. Pareiškėjui nepavyko rasti pirkėjo šiam turtui iš šalies, todėl pareiškėjas paveldėjimo teises pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 250 000 Lt (72 405 Eur). R. P. kreipėsi į teismą dėl skolos ir nuostolių priteisimo iš pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo pareiškėjo bei jo įmonės turtą. Dėl pritaikyto turto arešto pareiškėjas ir jo įmonė negalėjo disponuoti jiems priklausančiu turtu. Sustojus įmonės veiklai, sumažėjo pareiškėjo ir jo įmonės pajamos, o tai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjo gebėjimui vykdyti įsipareigojimus AB SEB bankui ir kitiems kreditoriams. 2012 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutartimi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjas siekė įgyvendinti nekilnojamojo turto projektą, o ne paslėpti pinigus nuo kreditorių. Su skolintais pinigais pradėtas projektas klostėsi sėkmingai. Pareiškėjo nemokumą nulėmė dėl R. P. atsiradę pareiškėjo verslo suvaržymai ir nenusisekę nupirkto žemės sklypo pardavimai. Pareiškėjo pajamos per mėnesį sudaro apie 992,81 Eur, apie 151 119,54 Eur vienkartinių pajamų pareiškėjas tikisi gauti iš turto pardavimo ir skolų išieškojimo. Pareiškėjo turimo turto bendra rinkos vertė sudaro 197 201 Eur, turimi įsipareigojimai – 235 933,02 Eur (pradelsti) ir 15 257,35 Eur (nepradelsti), pareiškėjo reikalavimo teisių į skolininkus bendra suma sudaro 97 319,87 Eur. Pareiškėjas turi du išlaikytinius: motiną O. S., kuri dėl ligos negali savimi pasirūpinti, ir nepilnametę dukterį E. S., kurios naudai iš pareiškėjo priteistas išlaikymas po 144,81 Eur per mėnesį. Pareiškėjo ir jo išlaikytinių būtiniesiems poreikiams tenkinti per mėnesį reikia mažiausiai 524,51 Eur šiltuoju metų laiku ir 698,08 Eur šaltuoju metų laiku.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.
Teismas nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovas ir vienintelis akcininkas yra pareiškėjas, padėtis paskutiniuosius trejus metus iki pareiškėjo kreipimosi į teismą buvo gana nebloga, bendrovė intensyviai vykdė veiklą, tai rodo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigytas nekilnojamasis turtas, tačiau pareiškėjas, eidamas atsakingas direktoriaus pareigas, kurios įprastai patikimos asmeniui, turinčiam reikiamą patirtį ir aukštą kvalifikaciją, tenkinosi minimaliu mėnesiniu atlyginimu. Aplinkybę, kad įmonės finansinė padėtis buvo gera, patvirtina ir faktas, jog, pradėjus priverstinį pareiškėjo turto pardavimą, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), žemės sklypas ir prekybos paviljonas, esantys (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduoti skolininko pasiūlytam asmeniui, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamam paties pareiškėjo. Sprendė, kad šis faktas leidžia abejoti pareiškėjo sąžiningumu. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2007 m. gruodžio 15 d., 2008 m. rugpjūčio 4 d., 2012 m. rugpjūčio 4 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra suteikęs paskolas, skirtas verslui vystyti, kuriomis savo bendrovei paskolino dideles pinigų sumas. Nurodė, kad šių paskolų sudarymo laikotarpis nepatenka į vertinamąjį trejų metų laikotarpį, tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad 2012 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas, būdamas skolingas AB SEB bankui ir turėdamas sunkumų dėl šios paskolos grąžinimo, taip pat būdamas skolingas ir kitiems kreditoriams, tarp jų ir R. P., turimas lėšas skyrė ne turimiems įsipareigojimams padengti, o papildomai paskolino savo įmonei 60 820,2 Eur investiciniam žemės sklypui įsigyti. Nustatė, kad 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė susitarimą Nr. 2013-12-31/01, kuriuo pareiškėjas įsipareigojo nebereikalauti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėti palūkanų, delspinigių ir kitų netesybų, nebereikalauti grąžinti tokios paskolos sumos, kuri galėtų privesti skolininką prie bankroto, o, reikalui esant, atidėti paskolų grąžinimą neribotam laikotarpiui. Atsižvelgęs į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjui yra skolinga 88 990,56 Eur, konstatavo, kad toks susitarimas laikytinas nesąžiningu kreditorių atžvilgiu, nes, atgavęs skolą iš įmonės, pareiškėjas galėjo didžiąja dalimi sumažinti savo kreditorinius įsipareigojimus. Pažymėjo, kad 2013 m. gruodžio mėnesį pareiškėjo banko sąskaitoje gauta 11 340,55 Eur pajamų, tačiau nepateikta duomenų, kad iš gautų pinigų pareiškėjas būtų padengęs bent kokį įsiskolinimą. Tokį pareiškėjo elgesį laikė nesąžiningu kreditorių atžvilgiu. Įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas nenurodė pagrįstų argumentų, iš kur ir kiek planuoja gauti pajamų, kad realiai galėtų atsiskaitinėti su kreditoriais bei mokėti atlyginimą administratoriui, nenurodė motyvų, planų, kaip planuoja atkurti savo nemokumą, sprendė, jog pareiškėjo elgesys negali būti vertinamas kaip itin atidus ir rūpestingas. Pareiškėjui nepateikus objektyvių duomenų, patvirtinančių jo aktyvius veiksmus, siekiant gauti kokias nors pajamas, pareiškimo dėl bankroto bylos jam iškėlimo faktą vertino kaip siekį išvengti turimų skolinių įsipareigojimų, o ne atkurti mokumą, o tokie pareiškėjo siekiai nesuderinami su sąžiningumo reikalavimais. Padarė išvadą, kad negalima iškelti bankroto bylos fiziniam asmeniui, kuris negauna ir neketina gauti pajamų, taigi neplanuoja atsiskaityti su savo kreditoriais. Šalyje pasibaigus ekonomikos krizės laikotarpiui, darbo rinkoje pakilus darbo užmokesčiui, atsigavus nekilnojamojo turto sektoriui, kuriame darbo patirties turi pareiškėjas, jis neišnaudoja galimybės gauti pakankamas darbo pajamas, o, pareiškėjui neišnaudojus galimybių uždirbti pajamų, kurias jis pagal savo įgūdžius yra pajėgus gauti, iš esmės nėra galimybės spręsti dėl jo mokumo būklės. Konstatavo, kad pareiškėjo poreikių lentelėje nurodytos išlaidos nepagrįstos rašytiniais dokumentais, be to, jos beveik 2 kartus viršija Lietuvoje bankrutuojantiems fiziniams asmenims būtiniesiems poreikiams skiriamos protingos sumos dydį, kuriuo pripažįstamas minimaliosios mėnesinės algos dydis. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė, iš kur ketina gauti 524,51 Eur sumą, o žiemos laikotarpiu – 698,08 Eur sumą pragyvenimui, nes vienintelės stabilios jo mėnesio pajamos yra 147,87 Eur darbo užmokestis. Sprendė, kad byloje esantys duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, jog pareiškėjas leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Konstatavęs pareiškėjo nesąžiningumą pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą.
Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį, išspręsti klausimą iš esmės ir patenkinti jo pareiškimą, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priimti naujus rašytinius įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Nepagrįstai neatsižvelgta į aplinkybę, kad pareiškėjas yra verslininkas, kadangi jam priklauso 100 proc. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, pareiškėjas eina UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas, todėl jo elgesys turėjo būti vertinamas pagal verslininkui keliamus reikalavimus. Vertinant pareiškėjo elgesio sąžiningumą, būtina atsižvelgti, kad verslas yra susijęs su rizika, todėl nuostolingi sprendimai gali būti pripažinti neteisėtais tik tuo atveju, jeigu buvo viršyta protinga ūkinė–komercinė rizika arba jie priimti aplaidžiai. Finansinių sunkumų turintis verslininkas gali tęsti veiklą ir siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto.
Neatsižvelgta, kad pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininkas, todėl yra atsakingas ne tik prieš savo, bet ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorius. Dėl to pareiškėjo veiksmai, kuriais paisoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos kreditorių interesų, negali būti traktuojami kaip pareiškėjo tariamo nesąžiningumo įrodymai.
Nepagrįstai nuspręsta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ padėtis buvo gana nebloga. Iš 2013-2015 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ balanso duomenų matyti, kad įmonės finansinė situacija yra sunki, tačiau ne dėl nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių. R. P. kreipėsi į teismą dėl skolos ir nuostolių priteisimo iš pareiškėjo ir jo įmonės, teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo įmonės turtą, o dėl pritaikyto turto arešto įmonė negalėjo disponuoti turtu. Tam, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėtų vykdyti veiklą, įmonei buvo reikalingos papildomos apyvartinės lėšos. Dėl to pareiškėjas skolinosi pinigus iš fizinių asmenų ir juos perskolino UAB „(duomenys neskelbtini)“, vėliau įmonė skolinosi tiesiogiai iš fizinių asmenų. Atsižvelgiant į tai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvykdyti nekilnojamojo turto sandoriai negali būti aiškinami kaip geros įmonės turtinės padėties įrodymas.
Nepagrįsta išvada, kad pareiškėjui, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui, buvo mokamas nepagrįstai mažas darbo užmokestis. UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis buvo sunki, todėl įmonė neišgalėjo direktoriui mokėti didesnį atlyginimą, didesnio atlyginimo mokėjimas būtų reikšmingai pakenkęs įmonės veiklai. Pareiškėjo veiksmai, kuriais siekiama išsaugoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (darbo užmokesčio kaip išlaidų mažinimas) ir tęsti jos veiklą, atitinka jo asmeninių kreditorių interesus. Dėl to nepagrįstai atlyginimo mažinimas interpretuotas kaip pareiškėjo nesąžiningumas. Ši aplinkybė liudija apie pareiškėjo sąžiningumą savo kreditorių atžvilgiu.
Nepagrįstai teigta, kad buvo pasielgta nesąžiningai, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nupirko iš varžytynių parduodamą pareiškėjo nekilnojamąjį turtą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nupirko iš varžytynių parduodamą pareiškėjo nekilnojamąjį turtą už antstolio nustatytą šio turto rinkos vertę. Visuotinai žinoma, jog antstolio paskelbtose varžytynėse turtas paprastai parduodamas už 60–80 proc. jo rinkos vertės, todėl toks pareiškėjo turto pardavimas buvo naudingas kreditoriams. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nupirko iš varžytynių parduodamą pareiškėjo nekilnojamąjį turtą už veiklai vykdyti pasiskolintas lėšas, kurios negalėjo būti panaudotos atsiskaityti su AB SEB banku ar R. P. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirko šį turtą, nes matė galimybę vėliau jį parduoti tiksliniam pirkėjui brangiau.
Nepagrįstai spręsta, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, kai 2007 m. gruodžio 15 d., 2008 m. rugpjūčio 4 d. ir 2012 m. rugpjūčio 2 d. suteikė paskolas savo įmonei. Akcininkų paskolos jų įmonėms yra visuotinai priimta ir plačiai paplitusi verslo praktika. Paskolos buvo suteiktos finansuoti įmonės apyvartines lėšas, kurios reikalingos veiklai vykdyti. Nenustatyta, kad paskolų įmonei suteikimas atitinkamomis aplinkybėmis būtų viršijęs protingą ūkinę–komercinę riziką arba būtų aiškiai aplaidus poelgis. Pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 2 d. suteikė 60 820,2 Eur paskolą įmonei savo paties ir iš fizinių asmenų pasiskolintais pinigais, kad būtų nupirktas žemės ūkio paskirties sklypas, kuris, pakeitus jo paskirtį ir padalinus į individualiems namams statyti pritaikytus sklypus, galėjo būti pelningai parduotas. Pareiškėjas neturėtų būti baudžiamas už nepasiteisinusį dėl verslo rizikos sprendimą.
Neteisinga išvada, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, pasirašydamas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. gruodžio 31 d. susitarimą Nr. 2013-12-31/01, kuriuo įmonės skolos pareiškėjui grąžinimas susietas su įmonės finansine būkle. Pareiškėjas, kaip sąžiningas verslininkas, yra atsakingas prieš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir savo kreditorius, todėl jis pagrįstai sudarė sandorį, kurio paskirtis sureguliuoti įmonės finansinius srautus. Be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepajėgi pareiškėjui grąžinti skolos.
Pareiškėjas nepagrįstai laikomas nesąžiningu, nes nepateikė darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar kitų įrodymų apie numatomą šioje įmonėje gauti darbo užmokestį. Teismo posėdis įvyko 2016 m. gegužės 18 d., pareiškėjo darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta 2016 m. gegužės 20 d., todėl šis dokumentas negalėjo būti pateiktas teismui bylos nagrinėjimo metu.
Be pagrindo pareiškėjo elgesys pripažintas neatidus ir nerūpestingas dėl plano kaip atkurti savo mokumą, įrodymų apie aktyvius veiksmus pajamoms gauti nepateikimo. Vadovaujantis FABĮ 6 straipsnio 3 dalies 5 punktu, nutartimi iškelti fizinio asmens bankroto bylą teismas nustato terminą plano projektui pateikti, t. y. tik iškėlus fizinio asmens bankroto bylą pradedamas rengti mokumo atkūrimo planas. Pareiškėjas su pareiškimu pateikė gaunamų ir numatomų gauti pajamų suvestinę, kurioje nurodytos pareiškėjo numatomos gauti pajamos. Dalį pajamų numatyta gauti iš turto realizacijos, kuri bankroto bylos iškėlimo stadijos laikotarpiui sustabdyta pagal FABĮ 5 straipsnio 6 dalį. Į bylą pateikti įrodymai apie pareiškėjo pastangas plėtoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą ir tokiu būdu gauti pajamų.
Nepagrįsta išvada, jog pareiškėjas neišnaudoja galimybės gauti didesnes darbo pajamas pagal specialybę. UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra konkurentas nekilnojamojo turto agentūroms, todėl jos nesuinteresuotos samdyti su šia įmone susijusių asmenų ryšium su konfidencialios informacijos apsauga. Taip pat pareiškėjo įsidarbinimas analogišką kaip ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą vykdančioje įmonėje gali būti traktuojamas kaip veiklos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ perkėlimas į kitą įmonę, o tai pažeistų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pareiškėjo kreditorių interesus.
Pareiškėjo poreikių lentelė nesaisto teismo ir negali būti kliūtimi iškelti bankroto bylą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo teismo nuožiūra spręsti dėl nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Suinteresuotas asmuo R. P. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo nutarties nekeisti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad, atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1085/2013, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas, pasinaudodamas savo įmone UAB „(duomenys neskelbtini)“, apgaule perėmė R. P. turtą nesąžiningai ir neteisėtai, iš esmės pažeisdamas R. P. teises ir interesus. Pareiškėjas niekada nereikalavo grąžinti lėšas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, skolas nuolat didino, nevaržomai naudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšas kaip savo. Susitarimo pagrindu skolų grąžinimą susiejus su UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansine būkle ir paskutiniais metais UAB „(duomenys neskelbtini)“ faktiškai esant nemokiai, skolos buvo „nurašytos“ tam, kad pareiškėjo asmeninai kreditoriai negalėtų jų išsiieškoti iš pareiškėjo. Pareiškėjas, prisidengdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ neigiamais veiklos rezultatais, jos kreditoriniais įsipareigojimais, siekia išsikelti bankroto bylą sau asmeniškai, o ne inicijuoti tokią bylą savo vadovaujamai UAB „(duomenys neskelbtini)“. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas asmeniškai vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, gavo tam tikras pajamas ar patyrė nuostolius iš savo vykdytos veiklos. Sąžiningai besielgiantis skolininkas būtų siekęs bent iš dalies sumažinti įsiskolinimą, o ne nukreipti lėšas į savo bendrovę formalių paskolų, kurios niekada nebuvo sugrąžintos, pavidalu. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėjo kokias nors pastangas ieškotis darbo pagal specialybę ir jam būtų buvę atsakyta atskirajame skunde nurodytais pagrindais. Abejones dėl pareiškėjo sąžiningumo kelia faktas, jog jis ilgą laiką nesusiranda normalaus darbo ir tokiu būdu nemažina savo įsiskolinimų kreditoriams. Pareiškėjas, nurodydamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų rinkos vertė yra 1 Eur, nepagrindžia šios vertės tinkamais įrodymais. Pareiškėjas, atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kartu su apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-43-565/2015 pateikė išrašą apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdomą ne vieną nekilnojamojo turto objektą, pažymą apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorius, tarp kurių nėra pareiškėjo. Tai rodo, kad pareiškėjo pateikta informacija apie jo turtą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nenuosekli ir prieštaringa.
Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Pareiškėjas prašo nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis jo prašymas nėra pagrįstas, nes byloje yra pateikti išsamūs procesiniai dokumentai, kuriuose išdėstytos bylos aplinkybės, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, byloje dalyvaujantys asmenys pateikė įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje atskirąjį skundą netikslinga nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Dėl naujų įrodymų pateikimo
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 314 straipsnis, 306 straipsnio 3 dalis, 338 straipsnis). Pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus (suvestines, turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto Nr. 0123/13/01362 kopiją, 2015 m. gegužės 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties kopiją, 2016 m. gegužės 20 d. darbo sutarties kopiją, 2016 m. vasario 26 d. prašymo kopiją, 2016 m. kovo 22 d. rašto Nr. 3011-422 kopiją), prašydamas juos prijungti prie bylos. Pareiškėjas, teikdamas naujus įrodymus, nenurodo, kodėl jie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, nes visi, išskyrus 2016 m. gegužės 20 d. darbo sutartį, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Kadangi darbo sutartis buvo sudaryta po teismo posėdžio, vykusio 2016 m. gegužės 18 d., apeliacinės instancijos teismas priima šios sutarties kopiją, o kitus įrodymus atsisako priimti, kadangi nelaiko, jog būtinybė juos pateikti iškilo vėliau.
Dėl pareiškėjo atskirojo skundo
Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Remiantis šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, fizinio asmens nemokumas – tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 MMA. Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų.
FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.
FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
Vadovaujantis 2015 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-2235 13 straipsnio 4, 5 dalimis, iki šio įstatymo Nr. XII-2235 įsigaliojimo dienos (2016 m. sausio 1 d.) iškeltos fizinių asmenų bankroto bylos nagrinėjamos vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusiomis FABĮ nuostatomis, išskyrus šią išimtį: FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, kada pradėtas fizinio asmens bankroto procesas.
FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d.), be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, nebuvo įtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai, detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai ar neveikimas gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie buvo nustatomi atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte (redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2016 m. sausio 1 d.) fizinių asmenų kiti veiksmai ar neveikimas, kurie gali būti pripažinti nesąžiningais, sukonkretinti ir jų vertinimas susiaurintas iki kitokių tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.
Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką fizinių asmenų bankroto bylose, yra pažymėjęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo priežastis, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015). Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015).
Kasacinėje jurisprudencijoje taip pat nurodyta, kad teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus apie prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015).
Nors šie kasacinio teismo išaiškinimai buvo priimti galiojant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcijai iki 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusių pakeitimų, jie yra aktualūs ir nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjo veiksmų (neveikimo) sąžiningumo ir jo elgesio įtakos jo mokumui.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą ir atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, sprendžiant dėl pareiškėjo sąžiningumo, turi būti įvertinti jo veiksmai (neveikimas) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jam iškėlimo priėmimo, t. y. iki 2015 m. gruodžio 10 d. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartyje minimos pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. gruodžio 15 d., 2008 m. rugpjūčio 4 d., 2012 m. rugpjūčio 2 d. sudarytos paskolos sutartys nepatvirtina pareiškėjo nesąžiningumo, nes jos buvo sudarytos daugiau negu prieš 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Vienintelis sandoris, patenkantis į nurodytą trejų metų laikotarpį, yra 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytas susitarimas Nr. 2013-12-31/01. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėjui yra skolinga 88 990,56 Eur, todėl toks susitarimas laikytinas nesąžiningu kreditorių atžvilgiu, nes, atgavęs skolą iš įmonės, pareiškėjas galėjo didžiąja dalimi sumažinti savo kreditorinius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo išvada dėl pareiškėjo nesąžiningumo padaryta detaliai neišanalizavus faktinių bylos aplinkybių. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad šio sandorio paskirtis buvo sureguliuoti įmonės finansinius srautus, be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepajėgi pareiškėjui grąžinti skolos. Iš 2013 m. gruodžio 31 d. susitarimo Nr. 2013-12-31/01 matyti, kad juo skolininkas (UAB „(duomenys neskelbtini)“) įsipareigojo pagal galimybes kuo skubiau dengti įsiskolinimą pagal 2012-08-02/01 sutartį, atsiradus galimybei, įkeisti turimą turtą bei skolintis iš trečiųjų asmenų, siekiant padengti paskolą pagal 2012-08-02/01 sutartį bei likusią sumą pagal įsiskolinimo sutartį Nr. 12-06-11/01. Minėtu susitarimu kreditorius (pareiškėjas) įsipareigojo nuo šio susitarimo pasirašymo nebereikalauti mokėti palūkanų, delspinigių bei kitų netesybų, nebereikalauti grąžinti tokios paskolos sumos, kuri galėtų skolininką privesti prie bankroto, reikalui esant, atidėti paskolų grąžinimą neribotam laikotarpiui. Sandorio šalys taip pat susitarė, kad visi kiti įsipareigojimai pagal įsiskolinimo sutartį Nr. 12-06-11/01 nuo šio susitarimo pasirašymo netenka galios. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl pareiškėjo nesąžiningumo dėl šio susitarimo sudarymo padarė neįvertinęs šio susitarimo realios įtakos pareiškėjo mokumui, pareiškėjo galimybių atgauti skolą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir taip pagerinti savo turtinę padėtį, nesant minėto susitarimo, taip pat 2013 m. gruodžio 31 d. susitarimo Nr. 2013-12-31/01 vykdymą patvirtinančių aplinkybių. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2013 metais turėjo 716 781 Lt turto ir 1 366 398 Lt įsipareigojimų, patyrė 263 734 Lt nuostolių, 2014 metais įmonė turėjo 837 524 Lt turto ir 1 538 573 Lt įsipareigojimų, patyrė 155 625 Lt nuostolių, 2015 metais įmonė turėjo 226 437 Eur turto ir 484 496 Eur įsipareigojimų, patyrė 55 021 Eur nuostolių. Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, tokia įmonės būsena vertintina kaip įmonės nemokumas, todėl, net nesant 2013 m. gruodžio 31 d. susitarimo Nr. 2013-12-31/01, pareiškėjo galimybės atgauti visą įmonei paskolintą sumą yra ribotos. Aplinkybė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo veiklą (varžytynėse įsigijo turto), nesudaro pagrindo spręsti apie jos gerą turtinę padėtį, nes bylose esantys įrodymai patvirtina, kad įmonė veiklą vykdo skolindamasi lėšas iš įvairių fizinių asmenų. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į byloje esančius įrodymus, patvirtinančius 2013 m. gruodžio 31 d. susitarimo Nr. 2013-12-31/01 vykdymą, nesiaiškino gautų lėšų panaudojimo aplinkybių. Iš byloje esančio 2014 m. kovo 10 d. kasos išlaidų orderio Nr. 109 matyti, kad pareiškėjui grąžinta 49 000 Lt pagal paskolos sutartį Nr. 2012-08-02/01, iš 2014 m. kovo 10 d. kasos išlaidų orderio Nr. 110 matyti, kad pareiškėjui grąžinta 40 000 Lt pagal paskolos sutartį 2012-06-10/01 bei 2013 m. gruodžio 31 d. susitarimą Nr. 13-12-31/01, iš 2015 m. rugpjūčio 31 d. kasos išlaidų orderio Nr. 122A matyti, kad 2015 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui grąžinta 3 000 Eur pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį Nr. 12-06-11/01. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir pripažinęs 2013 m. gruodžio 31 d. susitarimo Nr. 13-12-31/01 sudarymą nesąžiningais pareiškėjo veiksmais kreditorių atžvilgiu, netyrė, ar šis susitarimas iš esmės pablogino pareiškėjo padėtį, ar jis jau buvo nemokus prieš susitarimo sudarymą, kur buvo panaudotos pareiškėjui po susitarimo sudarymo grąžintos paskolos lėšos, ar jomis buvo atsiskaityta su pareiškėjo kreditoriais. Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėją laikė nesąžiningu, nenustatęs visų priežasčių, dėl kurių jis tapo nemokus.
Pasisakydamas dėl kitų atskirojo skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentais, kad jo, kaip verslininko ir įmonės savininko, statusas sudaro pagrindą kitaip vertinti jo elgesį FABĮ prasme kaip sąžiningą/nesąžiningą. FABĮ nenumato išimčių, taikant šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, į kokius pareiškėjo elgesio aspektus atsižvelgiama, kai sprendžiama dėl pareiškėjo veiksmų pripažinimo nesąžiningais FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme, nedarant nuorodų į asmens, prašančio jam iškelti fizinio asmens bankroto bylą, veiklos, profesijos ir pan. ypatumus.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentu, kad buvo netinkamai įvertintos pareiškėjo pastangos gauti didesnes pajamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neišnaudoja galimybės gauti pakankamas darbo pajamas. Nors atskirajame skunde pareiškėjas teigia, kad kitos įmonės nesamdytų pareiškėjo dėl jo, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko ir direktoriaus statuso, tačiau nepateikia tai patvirtinančių įrodymų. Su atskiruoju skundu pareiškėjas pateikė 2016 m. gegužės 20 d. darbo sutarties Nr. 2016/05/20 kopiją, iš kurios matyti, kad pareiškėjas įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ sargu. Šis įrodymas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados apie galimybių uždirbti pajamas, kurias pareiškėjas pagal savo įgūdžius yra pajėgus gauti, neišnaudojimo, kadangi iš pateiktos sutarties matyti, kad ji yra terminuota (iki 2016 m. spalio 1 d.), be to, pareiškėjui mokamas minimalus 2,13 Eur valandinis atlygis. Visgi vien tik ši aplinkybė, neįvertinus kitų aplinkybių, susijusių su 2013 m. gruodžio 31 d. susitarimo Nr. 2013-12-31/01 sudarymu, nesudaro pagrindo pareiškėjo elgesį vertinti kaip nesąžiningą, neatitinkantį reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015 pažymėjo, kad įstatyme nenustatytas reikalavimas fizinio asmens poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo poreikiams tenkinti būtinų lėšų dydžio pagrįstumo, turi vertinti pareiškėjo pateiktą informaciją ir įrodymus (jeigu jie pateikti), o tuo atveju, kai pagal pateiktus duomenis bylos išnagrinėjimas negalimas, t. y. negalima nuspręsti dėl pagrįsto būtinųjų išlaidų dydžio, turi teisę reikalauti papildomų įrodymų (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Atsižvelgdamas į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pareiškėjo poreikių lentelės nepagrindimas rašytiniais įrodymais negali būti kliūtimi iškelti bankroto bylą. Esant neaiškumams dėl pareiškėjo poreikiams tenkinti būtinų lėšų dydžio pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas turi teisę pareikalauti iš pareiškėjo papildomų įrodymų.
FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje yra išvardinta, ką turi pridėti ir pateikti pareiškėjas prie pareiškimo iškelti ja fizinio asmens bankroto bylą. FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta, kad turi būti pateikti fizinio asmens gaunamas ir (ar) numatomas gauti pajamas patvirtinantys dokumentai. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta pripažintina pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas turi pagrįsti pareiškime nurodytas pareiškėjo gaunamas ir numatomas gauti pajamas, todėl su tuo susiję atskirojo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui reikšmingų sąlygų turinį, netyrė visų šiam klausimui spręsti svarbių aplinkybių, kurias būtina aiškintis pirmosios instancijos teisme, skundžiama nutartis panaikintina ir fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes, atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, jie nėra teisiškai reikšmingi.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį ir perduoti fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui A. S. klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.