Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūratės Petraškienės ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2024 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu L. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su 2024 m. gegužės 14 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - 2 (dveji) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, į bausmės trukmę įskaitant pagal paminėtą nuosprendį nurodomus bausmės atlikimo įskaitymus bei bausmės pradžią.

L. V. ikiteisminio tyrimo metu paskirtas kardomąsias priemones nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus ir jį pradėjus vykdyti, panaikinti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš L. V. nepriteistos.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. V., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo L. V. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuteistojo L. V. kaltė ir padaryto nusikaltimo kvalifikavimas, nesutinkama tik su nuteistajam paskirta bausme. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad taip pat prašoma pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi ir sumažinti paskirtą bausmę, kad ją galėtų atlikti atvirojoje kolonijoje. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

5. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama nustačius du aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vieno iš nurodytų elementų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-54-677/2015, Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-194-942/2017, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-211-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020 ir kt.). Pabrėžtina, kad teismų praktikoje nurodoma, jog prisipažinimas nereiškia, kad kaltininkas turi sutikti su visa kaltinimų apimtimi – turi būti pripažįstamos esminės faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-1073/2019).

6. Siekiant nustatyti, ar L. V. proceso metu išreikšta pozicija atitinka prisipažinimui keliamus reikalavimus, būtina nustatyti, ar jis pripažino faktines nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas, aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis L. V. išvis atsisakė duoti parodymus, po to kaltę neigė, o dar vėliau vėl atsisakė duoti parodymus. Nors viena iš esminių baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisių yra teisė neduoti parodymų prieš save, todėl kaltinamasis gali iš viso neduoti parodymų, gali duoti juos neišsamius ar net klaidinančius ir tai nebus laikoma jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ar jo kaltės įrodymu, tačiau, sprendžiant klausimą dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimo, aplinkybė dėl išsamių ir teisingų parodymų davimo, tuo pačiu ir siekio padėti nustatyti tiesą byloje tampa itin reikšminga.

7. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme L. V. savo kaltę neigė, klaidino teismą, jo parodymai neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Nuteistasis tik apeliaciniame skunde nurodo, kad visiškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos padarymo. Akivaizdu, kad nuteistojo L. V. prisipažinimas tokioje baudžiamosios bylos stadijoje yra sąlygotas surinktų neginčytinų įrodymų, o ne pareikštas laisva valia, todėl tokį prisipažinimą laikyti nuoširdžiu ir manyti, kad nuteistasis iš tiesų gailisi, nėra jokio pagrindo. Vien formalus teigimas apeliaciniame skunde, jog prisipažįsta ir gailisi, vertintinas, kaip siekis palengvinti savo teisinę padėtį, bet ne, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Dėl bausmės

8. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų pirmiau išdėstytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, baudžiamasis įstatymas numato išimtis iš bendros taisyklės (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis).

9. Bausmės skyrimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų diskrecija, tačiau apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam L. V., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį bei dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

10. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog L. V. padarė vieną nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, nustatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai bei numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo dvejų iki aštuonerių metų. Nusikaltimą, kuriuo sukeliamas pavojus žmonių gyvybei ir sveikatai, yra baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų paskatų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nusikaltimo padarymą lėmė ne atsitiktinumas, nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, beviltiška finansinė situacija, o nuteistojo ciniškas požiūris į visuomenėje priimtų elgesio normų, įstatymų laikymąsi.

11. Skirdamas bausmę L. V., pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę, kuri apibūdinama itin neigiamai. Nors L. V. yra jauno amžiaus, tačiau skundžiamu nuosprendžiu nuteistas šešioliktą kartą, eilę kartų baustas administracine tvarka. Jo atžvilgiu buvo skiriamos ir švelnesnės bausmės, taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė. Nusikaltimas, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarytas lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo įstaigos su intensyvia priežiūra metu. Be to, nusikalstamas veikas jis vykdė ir po aptariamos nusikalstamos veikos padarymo. Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. O jo apeliacinio skundo teiginiai apie pasikeitusį mąstymą laikytini deklaratyviais, išreikštais tik siekiant palengvinti savo teisinę padėtį.

12. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuteistajam L. V. už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta bausmė, artima minimaliai šio straipsnio sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei, yra ir taip pakankamai švelni ir ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (valstybės prievartos priemonės) paskirties. Todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo švelninti nuteistajam skirtą ir taip pakankamai švelnią bausmę. Kadangi nuteistasis kaltu neprisipažino ir byloje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų ir vienu trečdaliu nemažino paskirtos bausmės.

13. Bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, pirmosios instancijos teismas paskirtas bausmes subendrino nuteistajam palankiausiu apėmimo būdu, tad ir galutinę subendrintą bausmę laikyti aiškiai per griežta nėra teisinio pagrindo.

14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo 2024 m. birželio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo L. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

15. Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje prašoma antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą (256,25 Eur) išieškoti iš nuteistojo.

16. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju nuteistajam gynėjas paskirtas teismo iniciatyva, siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). L. V. buvo paskirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Jis niekur nedirba, neturi jokio turto. Tad jo finansinė padėtis nėra gera. Įvertinusi šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo L. V. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo L. V. netenkinti.