Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas, eI2-6357-505/2022

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-10-27
Bylos Nr.: eI2-6357-505/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-01100-2022-2
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Daina Kukalienė (pirm.), Asta Urbonienė, Audrius Grauželis
Pareiškėjas: R. B.
Atsakovas: Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas

Administracinė byla Nr. eI2-6357-505/2022Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01100-2022-2Procesinio sprendimo kategorijos: 36; 51.4; 55.1.1 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 27 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 64-IL-5249 „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą iš naujo išnagrinėti prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2022 m. kovo 29 d. Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui pateikė prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, tačiau ginčijamu 2022 m. balandžio 27 d. Sprendimu buvo atsisakyta išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir GŠKĮ) 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo 17 punktu. Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai įvertinus surinktus duomenis.

Paaiškino, kad GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus. Pažymėjo, jog GŠKĮ nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai; tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teigė, kad iš GŠKĮ turinio matyti, kad įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas ir nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti išduotas ar panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis, būtent – yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui laikant ir nešiojantis šaunamuosius ginklus ir juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms. GŠKĮ turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. GŠKĮ nuostatos rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

Pabrėžė, jog Sprendimą atsakovas priėmė vadovaudamasis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, remdamasis duomenimis apie pareiškėjo teistumus, kurie jau seniai yra išnykę, prieš pareiškėją pradėtus ikiteisminius tyrimus ir jam prieš trylika metų taikytas prevencines poveikio priemones. Pareiškėjui nesuprantama, dėl kokių priežasčių priimant Sprendimą buvo remtasi duomenimis apie prieš jį pradėtus ikiteisminius tyrimus, kuriuose jam buvo pareikšti įtarimai, tačiau minėti ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti ikiteisminio tyrimo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, o paskutiniu atveju Kauno apygardos teismo nuosprendžiu jis buvo išteisintas neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju buvo siekiama pateikti jo asmenybę iš blogosios pusės siekiant pagrįsti Sprendimą. Pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, kad jis būtų padaręs viešosios tvarkos pažeidimų, smurtavęs namuose ar kitur, nevertinti ir jį teigiamai charakterizuojantys duomenys. Nors Sprendime formaliai išvardyti visi GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyti gėriai, tačiau nėra nurodyta, kaip ir būtent kuriems gėriams pareiškėjui inicijuoti baudžiamieji persekiojimai kelia grėsmę, pateikta informacija nėra susijusi su pareiškėją charakterizuojančiais duomenimis, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą apie jo keliamą grėsmę sau ir visuomenei.

Pažymėjo, jog pareiškėjas yra baigęs (duomenys neskelbtini) universiteto (duomenys neskelbtini) programą, jam suteiktas vadybos ir verslo administravimo bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Būdamas neįgalus dalyvauja daugelio visuomeninių organizacijų veikloje, padeda organizuojant renginius. Pareiškėjas tiek buvusio darbdavio, tiek visuomeninių organizacijų vadovų charakterizuojamas teigiamai: yra atsakingas, pareigingas, ramaus, draugiško būdo, rodantis pavyzdį kitiems asmuo. Jo įsitikinimu, visa tai patvirtina, jog jis savo elgesiu nekelia grėsmės kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui. Taip pat akcentavo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (šiuo metu aktualios redakcijos 10 str.) nuostatas, akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio (šiuo metu aktualios redakcijos 10 str.) aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Mano, kad atitinka sąlygas, yra visi pagrindai, kad jam būtų išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, o priimtas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad 2022 m. kovo 29 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, todėl atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra keturis kartus teistas, jam sistemingai buvo pareiškiami įtarimai baudžiamosiose bylose dėl visuomenei pavojingų nusikalstamų veikų, taikomos prevencinės poveikio priemonės ir nors tam tikrais atvejais ikiteisminiai tyrimai būdavo nutraukiami, tačiau tai nepaneigia fakto, kad būdavo fiksuojami tam tikri duomenys ikiteisminiams tyrimams pradėti, o už teismo įpareigojimų nevykdymą pareiškėjas buvo nuteistas. Atsižvelgiant į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo patvirtinimo“, 17 punkto nuostatomis, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus 2022 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 64-IL-5249 atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovo nuomone, Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pareiškėją charakterizuojantys duomenys įvertinti tinkamai ir objektyviai.

Pažymėjo, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normos aiškinimo matyti, kad kiekvienas atvejis yra vertinamas individualiai, o pripažinimą, jog asmuo kelią grėsmę kitų asmenų ir savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, iš esmės lemia jo veiksmų iki prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vertinimas. Atitinkamai, vertinant pareiškėjo charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą ir tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo.

Atsakovo įsitikinimu, aplinkybės, kad pareiškėjas yra teistas keturis kartus (valstybinio turto vagystė, pasipriešinimas milicijos darbuotojui, pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas, savavaldžiavimas, kad pareiškėjui keturis kartus buvo taikomi teismo įpareigojimai ir kad jam tris kartus buvo pareikšti įtarimai dėl nužudymo, savavaldžiavimo, neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis), pareiškėją charakterizuoja kaip asmenį, negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, parodo jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams ir moralės normoms ir keliantį grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Mano, kad gauti duomenys apie asmenį yra pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Taip pat mano, kad prieš pareiškėją pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl tokių nusikalstamų veikų kaip nužudymas, savavaldžiavimas, neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis, nors ir nutraukti nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo arba neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, tačiau tai įrodo, kad pareiškėjas yra linkęs kėsintis į kitų asmenų sveikatą, gyvybę, nuosavybę ar visuomenės saugumą, ir tai pareiškėją charakterizuoja kaip agresyvų asmenį. Atsakovo vertinimu, surinkti rašytiniai įrodymai vis dar aktualūs nagrinėjamu atveju, o tai yra pakankamas pagrindas pagrįstai pripažinti, kad pareiškėjas savo elgesiu kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, t. y. pagrindas taikyti GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Nors pareiškėjas kartu su skundu pateikė ir daug padėkos raštų ir charakteristikų iš įvairių visuomeninių organizacijų ir kitų institucijų, kurių veikloje jis dalyvauja ar dalyvavo, kuriose jis charakterizuojamas teigiamai, tačiau, atsakovo nuomone, remiantis nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytas veikas nėra pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjas tikrai nekeltų grėsmės ateityje, turėdamas ginklą. Nustatyti duomenys apie pareiškėją nėra praradę savo aktualumo. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, dėl kurių patikimumo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimo naudotis ginklu kyla akivaizdžių pagrįstų abejonių. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės apskr. VPK) Veiklos skyriaus 2022 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. 64-IL-5249 „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo.

Nagrinėjamu atveju teismas vertins, ar atsakovas pagrįstai nustatė aplinkybes, sudarančias pagrindą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. kovo 29 d. Marijampolės apskr. VPK per Policijos elektroninių paslaugų sistemą (PEPS) buvo gautas pareiškėjo R. B. prašymas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo.

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus 2022 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 64-IL-5249 nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Sprendime nurodytas teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362, III skyriaus 17 punktas.

Iš Sprendimo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 1990 m. spalio 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 18 straipsnį, 16 straipsnį, 95 straipsnį (valstybinio turto vagystė), paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 m. su turto konfiskavimu. 1992 m. rugsėjo 22 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi, pritaikius BK 54 straipsnį, pareiškėjas paleistas lygtinai prieš terminą (11 mėn. ir 22 d.) iš Kauno OČ12/2. 1993 m. rugpjūčio 10 d. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui pareikšti įtarimai pagal BK 201-1 straipsnio 2 dalį, 227-1 straipsnį (pasipriešinimas milicijos darbuotojui, nusikalstamo susivienijimo organizavimas, vadovavimas ar dalyvavimas jame). 1995 m. sausio 31 d. (įsiteisėjo 1995 m. vasario 14 d.) Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 3 dalį, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 7 m. 6 mėn., vadovaujantis BK 43 straipsniu, pagal 1998 m. sausio 31 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį paskirta bausmė subendrinta su 1990 m. spalio 1 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosprendžiu. Galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 m. su turto konfiskavimu. 1995 m. birželio 27 d. Kauno apygardos teismas R. B. apeliacinį skundą atmetė. 1996 m. balandžio 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi 1995 m. sausio 31 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendis ir 1995 m. birželio 27 d. Kauno apygardos teismo nutartis buvo pakeisti, veika perkvalifikuota iš BK 150 straipsnio 3 dalies į 147 straipsnio 2 dalį ir paskirta 6 m. laisvės atėmimo bausmė. Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį paskirta subendrinta bausmė – 6 m. laisvės atėmimo su turto konfiskavimu, o pagal nuosprendžių sutaptį nustatyti 6 m. 6 mėn. laisvės atėmimo su turto konfiskavimu. Galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 m. 6 mėn. su turto konfiskavimu. 1997 m. rugsėjo 2 d. asmeniui suteikta malonė ir laisvės atėmimo bausmė sumažinta vieneriais metais. 1999 m. vasario 10 d. asmuo paleistas iš Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos atlikus bausmę. 2003 m. rugsėjo 30 d. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai pagal BK 286 straipsnį, 245 straipsnį (pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui; teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas). 2005 m. vasario 15 d. (įsiteisėjo 2005 m. balandžio 20 d.) Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį, 245 straipsnį. Galutinė bausmė – 5 000 Lt bauda. 2006 m. lapkričio 17 d. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui pareikšti įtarimai pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (nužudymas). 2009 m. rugsėjo 17 d. Kauno apygardos prokuratūroje priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu (kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo). 2009 m. gruodžio 14 d. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui pareikšti įtarimai pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, 294 straipsnio 1 dalį (turto prievartavimas; savavaldžiavimas). 2010 m. lapkričio 29 d. (įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 14 d.) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 1 dalį. Galutinė bausmė – 5 200 Lt bauda. 2012 m. rugpjūčio 7 d. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareikšti įtarimai pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (savavaldžiavimas). 2012 m. rugsėjo 25 d. Kauno apygardos prokuratūroje priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Sprendimas priimtas vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu (kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo). 2019 m. birželio 6 d. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu; neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis). 2021 m. gegužės 14 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu (neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką), pareiškėjas buvo išteisintas.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui R. B. buvo taikytos prevencinės poveikio priemonės:

- nuo 2002 m. gegužės 13 d. iki 2003 m. gegužės 13 d. – oficialus perspėjimas;

- nuo 2003 m. rugpjūčio 21 d. iki 2004 m. sausio 21 d. – teismo įpareigojimai;

- nuo 2004 m. balandžio 6 d. iki 2005 m. balandžio 6 d. – oficialus perspėjimas;

- nuo 2008 m. liepos 2 d. iki 2009 m. liepos 2 d. – oficialus perspėjimas.

Į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas yra baigęs (duomenys neskelbtini) universiteto (duomenys neskelbtini) programą, jam suteiktas vadybos ir verslo administravimo bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Būdamas neįgalus dalyvauja daugelio visuomeninių organizacijų veikloje, padeda organizuojant renginius. Pareiškėjas tiek buvusio darbdavio, tiek visuomeninių organizacijų vadovų charakterizuojamas teigiamai: yra atsakingas, pareigingas, ramaus, draugiško būdo, rodantis gerą pavyzdį kitiems asmuo.

Sprendžiant kilusį ginčą pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą).

Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos ir jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme.

GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas Sprendimas, numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Taigi, GŠKĮ tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (GŠKĮ 1 str. 1 d.). GŠKĮ analizė patvirtina, kad įstatymo leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas ir nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti neišduodamas arba panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis, o būtent yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, laikant ir nešiojant šaunamuosius ginklus, taip pat griežtus reikalavimus juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms, kurios leidžia spręsti apie asmenų patikimumą ir nuspėjamumą turint ginklą. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios ir įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis neišdavimą, jeigu nustatoma bent viena iš nurodytų alternatyvių aplinkybių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dar 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, aiškindamas šią teisės normą lingvistiniu ir teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-796-552/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1857-629/2019).

Teismas taip pat akcentuoja teismų praktikoje pabrėžiamą ginklų apyvartos teisinio reguliavimo ypatumą, kad GŠKĮ nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą ir užkirsti kelią ginklų keliamam, potencialiai galimam pavojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1857-629/2019).

Šiuo atveju byloje nustatyti pareiškėjo praeityje padaryti nusikaltimai, nusikaltimų pasikartojimas, jų kiekis (pareiškėjas teistas 4 kartus (valstybinio turto vagystė, pasipriešinimas milicijos darbuotojui, pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas, savavaldžiavimas), pareiškėjui 4 kartus buvo taikomi teismo įpareigojimai, taip pat 3 kartus buvo pareikšti įtarimai dėl nužudymo, savavaldžiavimo, neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis), pareiškėjo požiūris į įstatymo nesilaikymą neabejotinai yra duomenys, charakterizuojantys pareiškėją ir jo asmenybės patikimumą ir nuspėjamumą, todėl šie duomenys leidžia spręsti apie jo galimą grėsmę visuomenės saugumui turint ginklą.

Teismas pažymi, kad vien aplinkybė, kad asmuo praeityje yra teistas, nesudaro pagrindo taikyti GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Tačiau iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad jį priimant vertinta pareiškėją charakterizuojančių aplinkybių visuma, o ne pavieniai faktai. Apie pareiškėją surinkta informacija sudarė prielaidas daryti išvadą, kad pareiškėjui, vadovaujantis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, leidimas laikyti (nešiotis) ginklus negali būti išduodamas. Priimant ginčijamą Sprendimą GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas galiojo, taigi atsakovas, spręsdamas klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui išdavimo, pagrįstai vertino duomenis, ar pareiškėjas gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Teismas, vertindamas ginčijamo Sprendimo teisėtumą, pažymi, kad pagal GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, vertinti ne atskiri pareiškėjo nuteisimo, taikomų prevencinių poveikio priemonių atvejai ar kt., bet šių aplinkybių visuma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė ne tik nusikalstamas veikas (valstybinio turto vagystė, pasipriešinimas milicijos darbuotojui, pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas, savavaldžiavimas), bet ir buvo įtariamas kitų nusikalstamų veikų (nužudymu, savavaldžiavimu, neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtu disponavimu labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis) padarymu. Nors dėl pastarųjų veiksmų prieš pareiškėją ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad būtų galima taikyti GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, t. y. konstatuoti, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę, nebūtina nustatyti, jog asmuo būtent padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019, 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019, 2022 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-668-815/2022).

Vertindamas pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad jo teistumai yra seniai išnykę, prevencinės poveikio priemonės buvo taikytos prieš 13 metų, todėl vertinant leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo klausimą nėra aktualūs, teismas pastebi, kad GŠKĮ laiko kriterijaus, siekiant taikyti 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, nėra įtvirtinta. Kiekviena situacija vertinama individualiai, analizuojant ne atskirus asmens biografijos faktus, tačiau bendrą asmens elgesį, padarytus pažeidimus, dalyvavimą atitinkamuose įvykiuose. Be to, administracinėse bylose, kurias apeliacine instancija nagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikant GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą buvo vertinami dar senesni duomenys (žr. 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1701-525/2018, 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019). Pažymėtina, kad atitinkamų pažeidimų padarymo laikas yra tik vienas iš kriterijų, vertintinų priimant sprendimą atsisakyti suteikti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (žr., pvz., 2018 m. kovo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-136-1062/2018).

Teismas pažymi ir tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Tai reiškia, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Pabrėžtina, kad GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardyti gėriai (žmogaus gyvybė, sveikata, nuosavybė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka) yra didesnė vertybė, nei tam tikro asmens subjektyvi teisė disponuoti ginklu. Teisė turėti ir laikyti ginklus nėra konstitucinė teisė, taip pat nėra teisė, saugoma Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos. Tai teisė, kuri įgyjama pagal įstatymo nuostatas. Įstatymo nuostatos rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Kompetentingų institucijų neigiamos informacijos disponavimas apie šį asmenį yra svarios aplinkybės, leidžiančios jam neleisti laikyti šaunamųjų ginklų.

Taigi, pats savaime teistumo išnykimas eliminuoja tik specialių baudžiamųjų teisinių pasekmių taikymą atsižvelgiant į išnykusį teistumą, tačiau nepanaikina asmenį charakterizuojančių jo gyvenimo faktų, susijusių su nusikaltimo padarymu, iš kurių galima daryti išvadas apie tokio asmens pavojingumą, kai jis siekia turėti ginklą ir naudotis juo.

Be to, pabrėžtina, kad aptariama teisės norma pagrindą atsisakyti išduoti leidimą nešiotis ir laikyti ginklus sieja ne tik su jau nustatytu asmens keliamu pavojumi, bet ir su galimu pavojumi ateityje, kurį jis gali kelti laikydamas ir galėdamas disponuoti ginklu. Tai reiškia, kad pavojų gali kelti ne tik asmuo, kuris jau padarė teisės pažeidimus ir turi galiojančius teistumus ar nuobaudas, bet ir kuris dėl savo asmenybės ypatumų, mąstymo būdo ir toleruojamo elgesio gali ateityje padaryti teisės pažeidimų disponuodamas ginklu, jeigu jam bus leista jį laikyti.

Nors pareiškėjas į bylą pateikė padėkos raštų ir charakteristikų (1 pažyma, 2 raštai ir 3 charakteristikos, surašytos jau po ginčijamo sprendimo priėmimo) iš įvairių visuomeninių organizacijų ir kitų institucijų, kurių veikloje jis dalyvauja ar dalyvavo, kuriose jis charakterizuojamas teigiamai, tačiau, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir jam pareikštus įtarimus dėl nusikalstamų veikų, teismas neturi pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjas tikrai nekeltų grėsmės ateityje, turėdamas ginklą. Pareiškėjo padaryti nusikaltimai, jų skaičius, pasikartojimas, taikytų sankcijų neefektyvumas, jo paties požiūris į įstatymo pažeidimus ir savo atsakomybę ir tolesnį įstatymų laikymąsi charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį sąmoningai nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, ignoruoti bendro gyvenimo teisinėje valstybėje ir saugioje visuomenėje taisykles. Tai leidžia spręsti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, nes jo požiūris į įstatymų nesilaikymą gali ir ateityje nesulaikyti jo nuo įstatymų pažeidimų, tarp jų ir dėl ginklų laikymo ir naudojimosi jais srityje. Tai suponavo GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo būtinybę, kadangi šios normos taikymui pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Šiuo atveju faktai apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus, jų pobūdį, skaičių, pasikartojimą, vertinant juos kaip visumą, suponuoja neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, rodo jo polinkį nesilaikyti įstatymų ir privalomų taisyklių, jo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų ir linkusį daryti teisės pažeidimus. Todėl vien tai, kad paskutinius metus prieš pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjas nepadarė naujų įstatymo pažeidimų, dar nesudaro pagrindo nesivadovauti jo ankstesniais gyvenimo faktais, liudijančiais jo atsainų požiūrį į įstatymus, į savo pareigas, į keliamą pavojų visuomenei tokiu įstatymų nesilaikymu, ir neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas jau tapo visiškai patikimu ir pavojaus negalinčiu kelti asmeniu.

Ginčijamame Sprendime aiškiai nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis jo priėmimo pagrindas, nes išvada apie pareiškėjo keliamą ir galimą pavojų padaryta remiantis ne vien tik pareiškėjo padarytų nusikaltimų, pažeidimų įvardijimu, bet išanalizavus ir nurodžius, kaip šie faktai apibūdina pareiškėjo asmenybę, jo požiūrį į galiojančius įstatymus ir valstybėje nustatytą tvarką, iš kurio pagrįstai nuspręsta, kad tai liudija apie keliamą ir galimą jo pavojų visuomenei. Todėl Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus dėl tinkamo motyvavimo. Vien tai, jog pareiškėjo netenkina skundžiamo Sprendimo motyvai ir policijos turimų duomenų vertinimas kitaip nei mano jis, nesuteikia pagrindo pripažinti ginčijamą aktą neteisėtu ar nepakankamai motyvuotu ir dėl to jį panaikinti.

Teismas pripažįsta, kad Sprendimas atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nepažeidžia GŠKĮ nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą. Atmetus pareiškėjo skundo reikalavimą dėl ginčijamo akto panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Audrius GrauželisDaina KukalienėAsta Urbonienė