Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Salvador (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Margaritos Stambrauskaitės ir Rūtos Veniulytės – Jankūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų J. V. M. ir P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovams J. V. M. ir P. M. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, dėl ko yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nesutiktina su teismo nuomone, kad ieškovė, nesikreipusi į atsakovus dėl žemės sklypo atidalijimo ir jiems nežinant pateikusi teismui ieškinį, yra teisi ir sąžininga. Tik tuo atveju, jeigu bendraturčiai nesutaria, kaip bendroji dalinė nuosavybės teisė turi būti įgyvendinta, sprendžia teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį (CK 4.75 str.). Pirmosios instancijos teismo pagrindinis teiginys, kad ieškovė ir neturėjo informuoti atsakovų nei apie siekį neteismine tvarka atsidalinti žemės sklypą, nei apie siekį kreiptis į teismą, yra nepagrįstas ir prieštaraujantis teismų praktikos aiškinimui. Būtent ieškovė visiškai nesiekė derinti savo valios su bendraturčiai ir siekdama tik savanaudiškų tikslų kreipėsi į teismą dėl žemės sklypo atidalijimo, kad atsakovams nebeliktų nieko kito, kaip tik gintis nuo teisme pareikšto ieškinio ir, bet kokio teismo sprendimo atveju, patirti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu kelis kartus žodžiu patvirtino, kad ji raštu ar kitaip į atsakovus dėl notarinės sutarties, kuria būtų neteismine tvarka atsidalintas žemės sklypas, nesikreipė ir daugiau nei metus atsakovai apie tokius ieškovės siekius nežinojo ir negalėjo žinoti. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovės į bylą pateikti raštai / pranešimai / prašymai buvo atsakovams įteikti. Ieškovės ir atsakovų tarpusavio santykiai yra konfliktiški ir būtent tai žinodama ji pasinaudojo susidariusia situacija ir nusprendė teismine tvarka išsispręsti ginčą, kuris privalomai pirmiausiai turi būti ir galėjo būti išspręstas taikiai. Ieškovės negalima laikyti siekusios ieškoti bent minimalios galimybės susitarti su bendraturčiais dėl bendrosios dalinės nuosavybės daikto. Priešingai, ieškovė piktnaudžiavo procesu. Skundžiamas sprendimas tokius nesąžiningus ieškovės ketinimus įteisino (patvirtino). Atsakovai sutiko su žemės sklypo atidalijimu, jie tai patvirtino ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Vadinasi, ir teisminis procesas neturėjo būti pradėtas, o visus šiuos klausimus susitvarkyti buvo ir yra visos galimybės. Atsakovai 2020-02-18 teismo posėdžio metu siūlė ieškovei sudaryti taikos sutartį ir dar tą pačią ar kitą dieną vykti pas notarą ir pasirašyti reikiamus dokumentus. Ieškovė nurodė, kad ji su tuo nesutinka, nes neva tai atsakovai viską vilkina. Tai tik patvirtina, kad ieškovė pati nenorėjo išspręsti kilusio ginčo, kurį pati ir sukėlė.

13. Ieškovės vertinimu, teismas teisingai taikė ir aiškino atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygas. Pagrįstai atkreipė dėmesį į konfliktinius šalių santykius ir sprendė, jog netenkinus ieškovės ieškinio vien atsakovų nurodyto formalaus motyvo (nebendradarbiavimas su atsakovais) pagrindu, neišvengiamai bus programuojami šalių ginčai ateityje. Tai, kad ieškovė pateikė visoms šalims tinkamą ir suderintą žemės atidalijimo variantą paneigia apeliantų teiginius, jog ieškovė nesiekė derinti savo valios su bendraturčiais ir siekdama tik savanaudiškų tikslų kreipėsi į teismą dėl žemės sklypo atidalijimo. Atsakovai žinojo apie paruoštus atidalijimo dokumentus, žinojo kad ieškovė nori atsidalinti ir savo dalį parduoti, todėl teiginys, kad ieškinio pateikimas teismui buvo siurprizinis netiesa, kaip ir teiginys, kad ieškovė nesikreipė dėl sklypo atidalijimo neteismine tvarka. Kaip nurodė posėdžio metu atsakovas J. V. M., jie tikėjosi, kad ieškovė savo dalį žemės padovanos vaikams, todėl tolimesniu atidalinimo procesu atsakovai nebuvo suinteresuoti. Atsakovai žinodami, kad yra atidalijamas ne tik ieškovės žemės sklypas, bet ir jų sklypai, matę parengtus atidalijimo planus, išreiškę sutikimus ir patys turėjo imtis iniciatyvos tęsti atidalijimo procedūrą. Kelis kartus per notarą ieškovė siuntė pranešimus, nurodydama, kad nori parduoti žemės sklypą, tačiau atsakymo negavo. Kadangi notarė nurodė, kad pranešimai įteikti, ieškovė ja patikėjo. Kadangi nebuvo reaguojama į ieškovės pranešimus, o per dokumentus tvarkančius asmenis buvo reikalaujama apmokėti dokumentų ruošimo išlaidas, nebuvo įleidžiama brokerė apžiūrėti žemės, ieškovė suvokė, kad esant konfliktinei situacijai, atsakovai trukdo ir ateityje trukdys įgyvendinti jos savininkės teises, todėl nusprendė kreiptis į teismą su ieškiniu dėl atidalijimo. Patys apeliantai patvirtina, kad šalių santykiai yra konfliktiški. Kreipimasis į teismą buvo vienintelė išeitis norint pasiekti realų atsidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovė žinojo, kad bendraturčiai vilkina ir vilkins dokumentų tvarkymą. Pareikšdama ieškinį teisme ieškovė nepiktnaudžiavo savo teise ir nesiekė suvaržyti atsakovų bendraturčių teises ar padaryti jiems žalos. Su atsakovų siūlyta taikos sutartimi ieškovė nesutiko todėl, kad eilinį kartą būtų atidėta byla ir užvilkintas laikas, nes nebuvo ir nėra užtikrinta, kad realiai tokia sutartis gali būti sudaryta esant įsisenėjusiam konfliktui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovų pateikto apeliacinio skundo ribose.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl žemės sklypo atidalijimo.

16. Nustatyta, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 0,1771 ha žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Taip pat ieškovei nuosavybės teise priklauso šiame sklype esantis pastatas – stoginė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovui J. V. M. nuosavybės teise priklauso šiame sklype esantis pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)bei kiemo statiniai (tvora, šulinys, lauko tualetas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovės iniciatyva buvo parengtas ginčo sklypo pertvarkymo projektas į 3 atskirus sklypus. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2019-02-21 sprendimu Nr. 49SK-333-(14.49.109.) “Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pertvarkymo padalijimo būdu ir nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo”, žemės sklypas kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) buvo padalintas į tris žemės sklypus Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 bei buvo patvirtinti šių žemės sklypų kadastro duomenys, nustatyti pagal UAB “Geodesma” matininkės N. S. 2019-01-17 parengtas žemės sklypų kadastro duomenų bylas. Ieškovė ieškiniu prašė atidalinti ieškovei priklausančią turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovais pagal pateiktą minėtą projektą.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino motyvuodamas tuo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovės parengtas ir teismui pateiktas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantas yra priimtinas šalims, o atsakovų nurodomas formalus motyvas, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovai nemotyvuotai atsisakė notariškai sudaryti sutartį, nėra pagrindas atmesti ieškinį.

18. Apeliantai prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmesti motyvuodami tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nurodė, jog ieškovė neturėjo informuoti atsakovų nei apie siekį neteismine tvarka atsidalinti žemės sklypą, nei apie siekį kreiptis į teismą, neatsižvelgė, jog ieškovė pasinaudodama konflitiškais šalių santykiais pati nusprendė teismine tvarka išsispręsti ginčą, kuris privalomai pirmiausiai turi būti ir galėjo būti išspręstas taikiai.

19. Atkreiptinas dėmesys, jog pasisakydami dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo apeliantai pakartotinai dėsto argumentus, kuriuos įvertino ir dėl jų pasisakė pirmosios instancijos teismas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas bylos medžiagą padarė kitokias išvadas nei tikėjosi atsakovai, nesudaro pagrindo laikyti skundžiamą sprendimą neteisėtų ar nepagrįstu. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir šalių paaiškinimus, sprendžia, jog nėra pagrindo su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutikti ir jį naikinti atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pagrindu.

20. CK 4.80 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 4.80 straipsnyje reglamentuojamas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra bendraturčio nuosavybės teisės į dalį bendrojoje nuosavybėje įgyvendinimo būdas, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, nes, šiuo būdu bendraturčiui įgyvendinus subjektinę nuosavybės teisę, bendrosios nuosavybės teisė pasibaigia. Atsižvelgdamas į bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo apribojimus, susijusius su kitų bendraturčių teisėmis, bei į iš to galinčias kilti problemas ir bendraturčių nesutarimus, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad, sprendžiant bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti suteikiamas visiškam daikto atidalijimui, kaip geriausiai užtikrinančiam maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-459/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-7-466/2008; teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-482/2009). Taigi, galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, jog būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimą į bendrą daiktą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises, daiktas negali būti dalijamas taip, kad po jo padalijimo atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegijos 2007-10-31 nutartis c.b. Nr. 3K-3-459/2007). Bendraturtis, siekdamas bendro turto atidalijimo, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, negana to, kiti bendraturčiai turi teisę pateikti kitokius atidalijimo būdus. Jei pateikiami keli atidalijimo variantai, teismas parenka optimaliausią iš jų, kuris geriausiai apgintų visų bendraturčių teises, taip pat nepaneigtų nė vieno bendraturčio teisės į jam priklausančią dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegijos 2005-11-04 nutartis c.b. Nr. 3K-3-485/2005; 2009-01-23 nutartis c.b. Nr. 3K-3-7/2009). Teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.). Įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo sprendžiant ginčą teisme bei galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegijos 2007-06-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-291/2007 ir kt.).

21. Nagrinėjamu atveju apeliantė pateikė ieškinį siekdama atsidalinti iš šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, visos ginčo šalys (ieškovė ir abu atsakovai) sutiko su ieškovės iniciatyva parengtu atidalijimo planu. Taigi, byloje iš esmės įrodyta, kad ieškovės pasiūlytas bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdas yra tinkamiausias, priimtinas ir atitinkantis visų bendraturčių interesus. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantai savaip interpretuoja skundžiamamą sprendimą, kadangi jame nėra apeliantų nurodomų teiginių, jog ieškovė, nesikreipusi į atsakovus dėl žemės sklypo atidalijimo ir jiems nežinant pateikusi teismui ieškinį, yra teisi ir sąžininga. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat nėra nurodytas ir teiginys, jog ieškovė ir neturėjo informuoti atsakovų nei apie siekį neteismine tvarka atsidalinti žemės sklypą. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų teigianiai, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Pažymėtina, jog skundžiamu sprendimu nėra kvestionuojama, jog bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, tame tarpe ir teisę atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi siekti suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo. Priešingai, pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino tinkamai įsigilinęs į ginčo esmę ir pagrįstai konstatavęs, jog dėl bylos esmės, t.y. visų bendraturčių intereso užbaigti bendrosios nuosavybės teisės režimą pagal ieškovės pasiūlytą projektą, tarp šalių ginčo nėra, o vienintelis atsakovų formalus nesutikimo su ieškiniu argumentas, t.y. jog ieškovė neįrodė, kad išnaudojo galimybes išspręsti ginčą ne teismo tvarka, nėra pagrindas atmesti ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą praktiką, jog viena atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygų –bendraturčių nesusitarimas dėl atidalijimo būdo, negali būti aiškinama kaip reikalavimo įrodyti nesutarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo. Taip pat pagrįstai sprendė, jog ieškinio pareiškimas patvirtina, jog bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, todėl neturi būti reikalaujama įrodyti nesutarimą, o neįrodžius jo – atmesti ieškinį dėl atidalijimo.

22. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog apeliantai iš esmės nepaneigė pirmosios instancijos teismo remiantis byloje nustatytų aplinkybių visuma padarytos išvados apie iš esmės konfliktiškus šalių santykius. Priešingai, apeliaciniame skunde atsakovai patys pripažįsta, jog santykiai tarp šalių konfliktiški. Teisėjų kolegijos vertinimu, principinį konfliktą tarp šalių dėl ginčo žemės naudojimo ir dalijimosi, patvirtina ir atsakovų atsiliepimai į ieškinį, bei papildomai didinant bylinėjimosi išlaidas pateiktas apeliacinis skundas, kur atsakovai iš esmės sutinka su ieškiniu, tačiau prašo jį atmesti vien tuo pagrindu, kad ieškovė nepateikė įrodymų patvirtinančių kreipimąsi į atsakovus dėl žemės sklypo padalijimo į tris žemės sklypus ar atsakovų atsisakymą sudaryti notarinę sutartį. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad iškovė nuo 2015 m. įvariais teisminiais ir neteisminiais būdais siekia įgyvendinti teisę nevaržomai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, o šis teisių įgyvendinimas vis vilkinamas dėl įvairių nesutarimų su atsakovais, sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti, jog ieškovės ieškinys pagrįstas ir turi būti tenkinamas siekiant tinkamo nuosavybės teisių užtikrinimo, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimo bei tolimesnio šalių konflikto gilinimo išvengimo.

23. Nurodytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikydamas ginčui aktualias teisės normas bei nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

24. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

25. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 600 EUR teisinės pagalbos išlaidų. Šios išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstos įrodymais, todėl atmetus apeliacinį skundą priteistinos iš atsakovų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų J. V. M., a.k. (duomenys neskelbtini) ir P. M., a.k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis ieškovės G. M., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 600 EUR bylinėjimosi išlaidų, t.y. po 300 Eur bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno atsakovo.