Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Jonaitienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atskirąjį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nutarties dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu civilinėje byloje Nr. 2-7-620/2017 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. S. ir S. S., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, L. J., L. J., A. P., AB „Lietuvos draudimas“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – TPDB) ieškiniu prašė iš atsakovų A. S. ir A. S. priteisti solidariai 13 032,81 Eur (44 999,69 Lt) nuostolių atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.2017 m. vasario 6 d. ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kurį prašė priimti. Nurodė, kad keičia netinkamus bendraatsakovius A. S. ir S. S. tinkamais bendraatsakoviais – L. J. ir L. J..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartis pakeičiama (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.2017 m. gegužės 5 d. teisme gauta ieškovo pateikta papildoma informacija ir paaiškinimai prie atskirojo skundo, atsakovams, tretiesiems asmenims skirtos procesinių dokumentų kopijos teisme gautos 2017 m. gegužės 9 d., t. y. skundo nagrinėjimo dieną. Apeliantas prašydamas prijungti papildomus paaiškinimus, įrodymus, nenurodo aplinkybių, kodėl jie negalėjo būti pateikti įstatymo nustatytu procesinių dokumentų padavimo terminu. Apelianto pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai atspausdinti 2017 m. kovo 13 d., todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas turėjo galimybę šiuos dokumentus teismui ir šalims pateikti žymiai anksčiau, neužvilkinant bylos nagrinėjimo. Nurodyti apelianto procesiniai dokumentai apeliacinės instancijos teismo vertinami, kaip atskirojo skundo papildymai, pateikti praleidus nustatytą procesinių dokumentų padavimo terminą, todėl nepriimami ir grąžinami juos pateikusiai šaliai (CPK 323, 338 straipsniai).Atskiruoju skundu keliami klausimai dėl civilinės bylos, turinčios tarptautinį elementą teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.Teismas užsienio (tarptautinį) elementą turinčioje byloje privalo išspręsti jurisdikcijos klausimą, t. y. patikrinti, ar byla jam teisminga. Šį klausimą teismas sprendžia ex officio (CPK 782 straipsnis) pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos nacionalinėje teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja nagrinėjamos bylos teismingumo klausimą.Kadangi nagrinėjamoje byloje, ieškovo prašymu pakeitus atsakovus, ieškinys pareikštas Airijos Respublikoje gyvenantiems asmenims, byloje sprendžiamas klausimas dėl žalos, atsiradusios Airijos Respublikoje, atlyginimo, ieškinys teisme priimtas 2013 m. gruodžio 5 d., tai konkrečios Europos Sąjungos valstybės narės (Airijos ar Lietuvos) teismų kompetencija nustatoma pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Briuselis I; Reglamentas) įtvirtintas taisykles. Pažymėtina, kad 2007 m. spalio 30 d. Lugane pasirašyta Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo neturi poveikio tam, kaip Europos Bendrijos valstybės narės taiko Reglamentą Briuselis I bei jo pakeitimus (Konvencijos 64 straipsnio 1 dalis), todėl valstybių, privalančių laikytis minėto reglamento, teismų jurisdikcija toliau vykdoma remiantis reglamentu asmenų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra nurodytose valstybėse, atžvilgiu.Reglamento 2 straipsnyje suformuluota bendrosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose. Be bendrosios jurisdikcijos taisyklės, Reglamente įtvirtintos alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, pagal kurias ieškovas gali rinktis, kur kelti bylą – atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismuose, turinčiuose specialų jurisdikcijos pagrindą. Be to, Reglamento 6 skirsnyje reglamentuotos išimtinio teismingumo taisyklės, kurios taikomos nepaisant atsakovo gyvenamosios vietos ar pilietybės.Viena iš alternatyvių specialiosios jurisdikcijos taisyklių nustatyta Reglamento 5 straipsnio 3 dalyje. Minėta norma reglamentuoja, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme.Tokia alternatyvaus teismingumo taisyklė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje grindžiama tuo, jog delikto ir kvazidelikto bylose vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas įprastai turi geriausias galimybes priimti sprendimą pirmiausia dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo (2015 m. gegužės 21 d. Sprendimo CDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, EU:C:2015:335, 40 punktas ir 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C‑47/14, EU:C:2015:574, 74 punktas).Byloje nustatyta, kad ieškovas TPDB kreipėsi į teismą dėl 2009 m. gruodžio 30 d. Airijoje dėl A. P., vairavusio transporto priemonę BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės padarytos žalos atlyginimo. Ieškovas sumokėjo Airijos nacionaliniam draudikų biurui 13 032,81 Eur žalos atlyginimą ir kreipėsi dėl šios sumos priteisimo subrogacijos tvarka iš atsakovų A. S. ir S. S.. L. J., L. J., asmuo, nurodomas atsakingu už eismo įvykį, A. P. byloje buvo įtraukti dalyvauti trečiaisiais asmenims, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Ieškovas ieškinį reiškė pagal pasirinktų atsakovų A. S. ir S. S. gyvenamąją vietą – Rokiškio mieste. 2017 m. vasario 6 d. ieškovas pateikė teismui prašymą pakeisti atsakovus A. S. ir S. S. tinkamais atsakovais – L. J. ir L. J., gyvenančiais Airijoje. Asmens, nurodomo atsakingu už eismo įvykį, A. P. gyvenamoji vieta taip pat Airijoje.Šiuo atveju ieškovas, teigia, kad atlyginęs Airijos nacionaliniam draudikų biurui eismo įvykio metu padarytą žalą, perėmė pastarojo, kaip žalos atlyginimo prievolės kreditoriaus, teises t. y. įvyko subrogacija. Tai reiškia, kad ieškovo reikalavimas atsakovams yra deliktinio pobūdžio ir jo alternatyviajam teritoriniam teismingumui taikytinos atitinkamos Reglamento 5 straipsnio 3 punkto nuostatos.Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovų, trečiųjų asmenų atsiliepimuose į atskirąjį skundą išdėstyta pozicija, kad vieta, kurioje atsirado žala, laikytina tiesioginė žalos atsiradimo vieta, t. y. Airijos Respublika. Atskirojo skundo teiginys, kad ginčo dalykas – prievolė, kuri atsirado ir turi būti įvykdyta Lietuvoje, nepagrįstas, nes, kaip minėta, jo reikalavimas yra subrogacijos būdu perimtas deliktinis reikalavimas, todėl šiuo atveju teismingumas turi būti siejamas ne su apelianto nuostolių, bet patirtos žalos vieta.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad subrogacijos atveju deliktinė prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia viena jos šalis, todėl subrogacijos būdu perimto deliktinio reikalavimo, tiek, kiek tai susiję su Reglamento 5 straipsnio 3 punkte įtvirtinta lex loci delicti commissi (delikto padarymo vietos) taisykle, teismingumas taip pat nepakinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2014). Nurodyta teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė suponuoja išvadą, jog ieškovės reikalavimas atsakovams yra deliktinio pobūdžio ir jo alternatyviajam teritoriniam teismingumui taikytinas Reglamento 5 straipsnio 3 dalies punktas.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje ieškinys atsakovams A. S. ir S. S., gyvenantiems Lietuvoje, galėjo būti paduotas tiek Lietuvos Respublikos teismuose, vadovaujantis Reglamento 2 straipsnyje reglamentuota bendrąja teismingumo taisykle, tiek Airijos Respublikos teismuose, vadovaujantis 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta alternatyvaus specialiojo teismingumo taisykle. Ieškovui, pakeitus atsakovus į L. J. ir L. J., gyvenančius Airijoje, pagrindo, kuriuo remiantis ieškinys galėjo būti paduotas Lietuvos Respublikos teismui, neliko. Apeliantas, remdamasis CPK 781 straipsnio 1 dalies nuostatomis teigia, kad jeigu ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, šis teismingumas išlieka neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia. Šiuo atveju pasikeitė ne tam tikros sąlygos (šalių gyvenamoji vieta, turto registracijos vieta ar pan.), o atsakovai, kurie nuo pat bylos iškėlimo gyveno ir šiuo metu gyvena Airijoje. Todėl teismas šį apelianto argumentą atmeta, kaip nepagrįstą.Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmos instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad L. J., L. J., A. P. gyvenamoji vieta šios bylos duomenimis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 straipsnio 1, 2 dalių, 2.17 straipsnio 1 dalies prasme yra Airijoje. Apeliantas šių aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau teigia, kad pirmos instancijos teismas nutartyje nepaneigė Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-355-856/2016 konstatuotos aplinkybės, kad atsakovo L. J. gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad civilinės bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Šiuo atveju, ieškovo prašymas dėl atsakovų pakeitimo, atsakovų, trečiųjų asmenų prašymai palikti ieškinį nenagrinėtu buvo sprendžiami 2017 m. vasario 10 d. teismo posėdžio metu. Ieškovo prašymu minėtame teismo posėdyje byla buvo nagrinėjama jo atstovui nedalyvaujant. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-355-856/2016 ieškovas nesirėmė, jos kopijos byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti minėtos nutarties kitų bylos įrodymų kontekste (CPK 183, 185 straipsniai). Iš byloje esančių duomenų apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad L. J., L. J. gyvena Airijoje, Lietuvoje nekilnojamojo, registruotino turto neturi.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantas nepagrįstai teigia, kad ieškinio palikimas nenagrinėtu šiuo atveju prieštarauja bendriesiems civilinio proceso, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams bei civilinio proceso tikslams, šių teiginių nedetalizuodamas. Remiantis vien minėtais principais negalima konstatuoti bylos glaudaus ryšio su Lietuva ir paneigti analogišką ryšį su kita valstybe, šiuo atveju Airija, apriboti atsakovų teisę dalyvauti procese tiesiogiai. Apeliantas taip pat atskiruoju skundu nesutinka su nutarties dalimi, kuria teismas A. S. ir S. S. priteisė bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas pritaria skundo argumentams, kad šiuo atveju ieškovas turėjo pagrindą inicijuoti civilinę bylą, pareikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovui A. S., kuris viešame registre buvo nurodytas kaip transporto priemonės, kuria padarytas eismo įvykis, savininkui ir jo sutuoktinei S. S., ir jis turėjo pagrindą manyti, kad nuostolius privalo atlyginti jie abu. Ieškovo elgesys, jam kreipiantis į teismą civilinio proceso tvarka, nors, kaip nurodo, A. S., S. S. buvo informavę ieškovą, kad automobilį pardavė ir nėra jo savininkai, atitinka apdairaus ir rūpestingo asmens elgesį, nes ieškovas neturėdamas pakankamai įrodymų, kad transporto priemonė nuosavybės teise priklausė ne minėtiems atsakovams, turėjo teisę reikšti ieškinį ir jiems (CK 1.138 straipsnis, CPK 5 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu atsakovų elgesys neatitiko protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartų, nes atsakovai, sudarę transporto priemonės pardavimo sandorį, šio juridinio fakto neišviešino, be to, turėdami pareigą išregistruoti jiems nuosavybės teise jau nepriklausančią transporto priemonę, to neatliko, todėl gindamiesi nuo ieškovo pareikšto ieškinio turėjo pareigą įrodyti, kad transporto priemonė, dėl kurios ieškovas patyrė žalą, jiems nepriklauso nuosavybės teise ir jie neturi pareigos atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes konstatuojama, kad A. S., A. S. patyrė bylinėjimosi išlaidas ne dėl ieškovo kaltės, o dėl savo nerūpestingumo bei neatidumo (CK 1.5 straipsnio 1 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovo. Šiuo atveju buvusių atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį pilna apimtimi. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos teismingumą ir neteismingumo pasekmes, tačiau netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, kas sudaro teisinį pagrindą pakeisti nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, t. y. panaikinti nutarties dalį, kuria iš ieškovo S. S., A. S. priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Ieškovo atskirąjį skundą tenkinus iš dalies, iš jo A. S. priteistina apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro priteista A. S. naudai 436,11 Eur, o S. S. naudai 926,80 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Kitas nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, įstaigos kodas 125709291, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme dalį A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.