Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Valdo Vitunsko,

nuteistajam L. B. (naudojantis vaizdo konferencijų programa „Zoom“), jo gynėjui advokatui Raimundui Gargasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo L. B. faktinio sulaikymo, vykdant nuosprendį dienos.

Į paskirtos bausmės laiką nuspręsta įskaityti bausmę, atliktą pagal Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 12 d. nuosprendį su visais jame nurodytais įskaitymais.

Proceso išlaidų nuspręsta nepriteisti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. Ž. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir solidariai iš E. U. ir L. B. priteista 1200,00 (vienas tūkstantis du šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinį nuspręsta atmesti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pripažintas ir E. U., tačiau dėl šios dalies apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. L. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2020 m. vasario 22 d. apie 20.30 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (duomenys neskelbtini) sektoriuje, (duomenys neskelbtini) būrio (duomenys neskelbtini) kameroje, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, veikdamas bendrininkų grupėje su E. U., bendrais veiksmais tyčia suduodant nemažiau tris kartus nukentėjusiajam K. Ž. į įvairias kūno vietas – jam suduodant kumščiais, E. U. suduodant kumščiais, metaliniu strypu ir įspiriant, bendrais veiksmais nukentėjusiajam K. Ž. padarė nubrozdinimą kaktoje, kraujosruvą kairės akies vokuose, kraujosruvą kairės ausies kaušelyje, nubrozdinimą nugaroje, kas atitinką nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendyje konstatuota, kad išanalizavus įrodymų visumą, L. B. ir E. U. veikdami bendrininkų grupėj padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad L. B. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai, nusikaltimas baigtas, nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žala, kuri neatlyginta. Be to, L. B. teistas 7 kartus, bausmės neatlikęs, teistumas neišnykęs, (duomenys neskelbtini) pataisos namų charakterizuojamas patenkinamai, Psichikos sveikatos kabineto priežiūros grupėje, Priklausomybės ligų priežiūros grupėje neregistruotas, nedirba, atlieka laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgęs į L. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad padarė vieną nesunkų nusikaltimą, kaltės nepripažino, nukentėjusiojo neatsiprašė, sprendė, jog L. B. tikslinga skirti vidutinio dydžio bausmę.

3. Nuteistasis L. B. skundžia Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Nuteistasis nurodo, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudininko R. A. bei kaltinamojo E. U. parodymus, kad L. B. nukentėjusiojo K. Ž. net nepalietė. Savo apeliaciniame skunde nuteistasis cituoja R. A. bei E. U. parodymus ir teigia, kad net ir pats nukentėjusysis K. Ž. SVS specialistas nurodė, kad jam viskas gerai ir (duomenys neskelbtini) kameroje jis gali gyventi. Teigia, jog remiantis pamainos budinčio G. A. parodymais, nukentėjusysis K. Ž. šiam nurodė, kad jam viskas yra gerai, jis ir toliau gali gyventi (duomenys neskelbtini) kameroje ir jokių pretenzijų kameroje buvusiam nuteistajam nepareiškė. Be to, nuteistasis savo skunde cituoja ir Saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto V. N. parodymus, kuriuose jis parodė, kad nukentėjusysis K. Ž., paklaustas kas jam atsitiko, gydytojui nurodė, kad paslydo ir susižalojo pats, jo niekas nemušė.

3.2. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis kvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, byloje esančius rašytinius duomenis ir teigia, jog apžiūrėjus (duomenys neskelbtini) kamerą joje draudžiamų daiktų nebuvo, tam pagrįsti nurodo įvykio vietos apžiūros protokolą ir jame konstatuotas aplinkybes, taip pat pažymi, jog atlikus DNR tyrimus mėginys sutapo su E. U. DNR, o nuteistojo L. B. DNR nebuvo. Apeliantas pažymi, jog E. U. teismo posėdžio metu savo kaltę pripažino visiškai ir nurodė, kad nuteistasis L. B. nukentėjusiojo K. Ž. nelietė ir yra visiškai nekaltas. Be kita ko, apeliaciniame skunde nuteistasis cituoja ir nukentėjusiojo K. Ž. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teigia, jog jie yra nenuoseklūs ir nenuoširdūs, kadangi iš jo parodymų matyti, jog iš pradžių jis teigė, kad maždaug 50 smūgių jam sudavė du nuteistieji, vėliau teigė, jog tik nuteistasis E. U..

5. Teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme nuteistasis L. B. bei jo gynėjas advokatas Raimundas Gargasas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. B. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju apeliaciniame skunde ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl L. B. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundo argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.

8. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistasis L. B. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas dėl jo kaltės vertino nenuoseklius bei nenuoširdžius nukentėjusiojo parodymus, ignoruodamas betarpiškai įvykį mačiusių liudytojų – kito nuteistojo ir pataisos įstaigos darbuotojų – parodymus. Teisminio nagrinėjimo metu apklausiamas L. B. nurodė, kad kaltės nepripažįsta visiškai ir parodė, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną buvo kameroje, įvykį matė, tačiau nukentėjusiojo net pirštu nepalietė. Teigė, jog nuteistasis E. U. apsižodžiavo su nukentėjusiuoju K. Ž., apsistumdė ir E. U. ranka sudavė kelis smūgius K. Ž.. Apklausiamas nuteistasis taip pat parodė, kad nukentėjusysis strypu mušamas nebuvo, po sumušimo K. Ž. atrodė normaliai, kraujas jam nebėgo, ant K. Ž. kūno sužalojimų teigė nematęs (3 t., b. l. 38‑41). Savo kaltės nuteistasis L. B. nepripažino ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 105-106)

9. Savo apeliaciniame skunde nuteistasis L. B. neigia visas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, kritikuoja nukentėjusiojo K. Ž. parodymus, laiko juos nenuosekliais ir nenuoširdžiais, be to, teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis liudytojo R. A. parodymais, kuris neva betarpiškai matė įvykį, taip pat kito šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo E. U. parodymais. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Iš tiesų, remiantis liudytojais apklaustų pataisos įstaigos darbuotojų parodymais, nukentėjusysis K. Ž. nusikalstamos veikos padarymo dieną neigė, jog buvo sumuštas kitų kameroje esančių nuteistųjų. Liudytojo A. R. parodymais ikiteisminio tyrimo metu (šie jo parodymai pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka) nustatyta, jog su pamainos budinčiu G. A. ir (duomenys neskelbtini) jaunesniuoju specialistu M. G. ėjo į (duomenys neskelbtini) būrio vakarinį patikrinimą, tame tarpe ir į (duomenys neskelbtini) kameroje esančių nuteistųjų skaičiavimą. Įėjus į minėtą kamerą, G. A. pastebėjo, jog nuteistojo K. Ž. kakta yra nubrozdinta, nukreipė K. Ž. medikų apžiūrai, o paklausus kas nutiko, nukentėjusysis atsakė, jog nieko (1 t., b. l. 81-2). Iš esmės analogiškai ikiteisminio tyrimo metu parodė ir liudytoju apklaustas G. A. (šie jo parodymai pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka). Šio liudytojo parodymais nustatyta, jog iš karto po patirtų sužalojimų paklaustas apie tai, kad nutiko, nukentėjusysis K. Ž. teigė, jog sužalojimai atsirado paslydus ant laiptų (1 t., b. l. 61-62). Apie patirtus sužalojimus ir jų atsiradimo aplinkybes nukentėjusysis nenurodė ir bendrosios praktikos slaugytojai J. V., teigė, jog susižalojo nukrisdamas (1 t., b. l. 93-94). Apie tikrąsias įvykio aplinkybes nukentėjusysis K. Ž. nurodė tik 2020 m. kovo 2 d., pateikdamas protokolą‑pareiškimą (1 t., b. l. 25-26). Būtent pateikdamas protokolą-pareiškimą K. Ž. nurodė, kad kumščiais smūgius į įvairias kūno vietas jam sudavė du kameroje buvę nuteistieji. Vėliau nuteistasis, kuris dėvėjo odines pirštines, nuo kameroje esančios palangės paėmė metalinį strypą ir pradėjo mušti nukentėjusįjį per abiejų kojų kelius, kuriuos jis dengė kaldra ir čiužiniu. Kol vienas nuteistųjų mušė su strypu, kitas nuteistasis stovėjo ir žiūrėjo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis patvirtino pirminius parodymus tik papildomai nurodydamas aplinkybes dėl dingusių daiktų. Be to, šiuose parodymuose K. Ž. taip pat parodė, kad tuo metu, kai jis buvo mušamas, kameroje buvo dar vienas nuteistasis, tačiau jis jo nežalojo ir nukentėjusysis nematė ką jis tuo metu veikė (1 t., b. l. 39-41). Ta pačias aplinkybes nukentėjusysis parodė ir papildomos apklausos metu (1 t., b. l. 46-48). Ir tik apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, K. Ž. parodė, jog ketvirtasis kameroje buvęs nuteistasis viską matė (1 t., b. l. 53-55), tačiau jo parodymai dėl faktinių aplinkybių, priešingai nei savo skunde teigia nuteistasis L. B., nekito. Nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs ir jį apklausiant pirmosios instancijos teisme, esminės aplinkybės nuo pirminių jo parodymų nesiskyrė (3 t., b. l. 38-41). Taigi, nuteistojo L. B. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepagrįstos, kadangi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėjusysis K. Ž. teigė, jog sumuštas buvo dviejų nuteistųjų, o vien tai, kad nuteistasis E. U. visiškai pripažino kaltę ir duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme parodė, jog L. B. smūgių nesudavė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog L. B. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą nesudaro ir tai, jog nukentėjusysis K. Ž. nusikalstamos veikos padarymo dieną į kameros patalpas įėjusiems pataisos įstaigos darbuotojams nurodė, jog susižalojo pats krisdamas nuo laiptų. Akivaizdu, jog nukentėjusysis buvo įbaugintas kitų kameroje buvusių nuteistųjų ir tik pasijautęs saugus išdėstė tikrąsias įvykio aplinkybes.

10. Vertinant byloje surinktus duomenis, pritartina, jog vienintelis galimai įvykio aplinkybes matęs liudytojas yra kitas, (duomenys neskelbtini) kameroje gyvenantis nuteistasis R. A.. Tačiau, kaip ir pirmosios instancijos teismas, taip ir apeliacinės instancijos teismas mano, jog šio liudytojo parodymai yra prisitaikantys prie nuteistųjų parodymų. Šio liudytojo parodymai kito viso proceso metu, todėl laikytina, jog remtis R. A. parodymais sprendžiant nuteistojo L. B. kaltės klausimą, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmą kartą apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. A. parodė, jog nematė kas kameroje įvyko tarp nuteistųjų, nes tuo metu buvo tualete, o iš jo išėjęs pamatė nubrozdintą K. Ž. veidą (1 t., b. l. 71-72). Papildomos liudytojo R. A. apklausos metu šis jau parodė, jog nuteistasis E. U. dėvėdamas juodos spalvos pirštines sudavė nukentėjusiajam K. Ž. į veidą, šiam nukritus ant lovos E. U. smūgiavo jam toliau, taip pat įspyrė. Be to, liudytojas matė ir tai, kaip E. U. išsitraukė metalinį strypą ir juo mušė K. Ž. per kojas (1 t., b. l. 75-76). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad vos kelios dienos iki atliekant papildomą liudytojo apklausą, tarp nukentėjusiojo K. Ž. ir liudytojo R. A. buvo inicijuotas procesinis akistatos veiksmas. Ir akistatos metu liudytojas R. A. visgi teigė, jog nežino kas įvyko kameros patalpoje, kadangi tuo metu buvo tualete (1 t., b. l. 119-125). Taigi liudytojas R. A. turėdamas visas galimybes vykdyti savo pilietinę priedermę, slėpė neva tikrąsias įvykio aplinkybes ir nepatvirtino nukentėjusiojo K. Ž. parodymų, neparodė, jog matė visą įvykį ir nenurodė jo aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. A. parodė, kad nuteistasis E. U. liepė jam sakyti, jog nukentėjusysis K. Ž. nukrito pats, gąsdino, kad liudytojas nesakytų tiesos, buvo įbaugintas, todėl bijodamas davė klaidingus parodymus (1 t., b. l. 75-76). Tačiau nei pirminės apklausos metu, nei akistatos metu liudytojas nenurodė, kad K. Ž. susižalojo pats, o teigė, jog nieko nematė. Be to, apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas parodė, kad kiti kaltinamieji liepė parodymus duoti prieš nuteistąjį E. U.. Tos pačios apklausos metu, pagarsinus jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas jau teigė, jog jam grasina, kad jis negynė K. Ž. ir neva nukentėjusiojo draugai jį sumušė, o E. U. jam negrasino. Be kita ko, akcentuotina tai, kad tos pačios apklausos metu pirmosios instancijos teisme liudytojas R. A. parodęs, jog nuteistasis L. B. nieko nedarė, visgi dar kartą paminėjo, jog nieko nematė, nes tuo metu tualete plovėsi rankas (3 t., b. l. 60-63). Analizuojant visus liudytojo R. A. parodymus akivaizdu, jog atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje jis buvo įtakojamas ne tik šioje byloje nuteistų asmenų, tačiau galimai ir kitų pataisos įstaigoje bausmes atliekančių nuteistųjų, tai tik patvirtina jo parodymų nenuoseklumą ir pozicijos keitimą, prisitaikant prie kaltinamųjų parodymų.

11. Atsakant į nuteistojo skundo argumentus dėl DNR tyrimo pažymima, jog pataisos įstaigoje atliktos neplaninės kratos uždaroje zonoje metu, be kita, ko buvo rasta ir paimta 1 pora juodų žieminių odinių pirštinių (1 t., b. l. 161). Daiktų ir kitų objektų atpažinimo metu nukentėjusysis K. Ž. atpažino juodas odines žiemines pirštines, kaip pirštines, kurias dėvėjo jį mušęs asmuo (1 t., b. l. 145-150). Šios pirštinės buvo pateiktos biologinių pėdsakų tyrimui atlikimui. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialistė pateikė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatavo, jog ant tyrimui pateiktų pirštinių buvo gautas dominuojantis vyriškos lyties asmens DNR profilis (1 t., b. l. 194-196), kuris buvo pateiktas Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrui nustatyti ar DNR duomenų registre yra sutapimas su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos gautu rezultatu (1 t., b. l. 197-198). Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centras pateikė atsakymą, jog genotipas įvestas į DNR duomenų registrą sutapo su genotipu asmens, kurio anketiniai duomenys DNR duomenų registre nurodyti E. U. (1 t., b. l. 199). Iš tiesų, sutiktina su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, jog atlikus DNR tyrimą ir pateikus jį patikrinti registre nuteistojo L. B. DNR nebuvo rasta. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis K. Ž. apklausų metų buvo nurodęs, jog pirštines dėvėjo tik vienas asmuo ir tą asmenį nurodė kaip E. U.. Todėl visiškai aišku ir suprantama, kodėl ant tyrimui pateiktų pirštinių nebuvo rasta nuteistojo L. B. DNR.

12. Nors nuteistasis L. B. savo kaltę neigia, tačiau jo kaltė įrodyta baudžiamosios bylos duomenimis, kuriuo patvirtina nukentėjusiojo K. Ž. parodymus. O būtent, specialisto išvada, kurioje nukentėjusiajam K. Ž. konstatuoti sužalojimai padaryti buku daiktu, jie galėjo būti patirti ne mažiau kaip trijų trauminių poveikių ir užduotyje nurodytomis aplinkybėmis. Be to, specialisto išvadoje konstatuota, jog sužalojimų pobūdis ir lokalizacija rodo, kad sužalojimai negalėjo būti padaryti vieno griuvimo metu (1 t., b. l. 180-181). Nuteistojo kaltę įrodo ir liudytojais apklaustų pataisos įstaigos darbuotojų, taip pat medicinines paslaugas teikusių asmenų parodymai, kurie betarpiškai iš karto po įvykio matė sužalojimus ant nukentėjusiojo veido. Iš tiesų, be nukentėjusiojo parodymų duomenų, kurie leistų patvirtinti arba paneigti įvykio aplinkybes nėra, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo K. Ž. parodymais, kadangi baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajam nėra pagrindo apkalbėti L. B., kadangi su juo anksčiau nebuvo susitikęs, taigi nuteistąjį L. B. matė pirmą kartą. Taigi, dėl paminėtų aplinkybių visumos, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažino L. B. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

13. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. B. taip pat nesutinka su jam paskirta bausme ir priteistu civiliniu ieškiniu. Šiuo atveju pažymima, kad sprendžiant skundžiamu nuosprendžiu apeliantui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, matyti, kad apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, nenustatė nuteistojo L. B. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į L. B. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes. O būtent, apeliantas teisiamas ne pirmą kartą, L. B. teistas 7 kartus, nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, be to, L. B. nusikalstamą veiką padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nukentėjusiojo neatsiprašė. Visos šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido spręsti, kad apeliantui turi būti parinkta griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas.

14. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Tokia įstatymo dispozicija negali būti suprantama ir aiškinama kaip reikalavimas skirti bausmę, artimą taikomo Baudžiamojo kodekso straipsnio sankcijoje numatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkiui. Ši norma nustato bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne bausmės dydžio skyrimo taisyklę (kasacinės nutartys Nr. 2K-209/2006, 2K-320/20072K–58/2010). Nustatant apeliantui bausmės dydį, teismas atsižvelgė į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat tinkamai įvertino ir jo asmenybę apibūdinančius duomenis ir paskyrė griežčiausią, inkriminuojamo nusikaltimo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės dydį. Aptartų bylos duomenų kontekste daroma išvada, kad L. B. paskirta bausmė yra teisinga. Švelnesnės bausmės paskyrimas neleistų pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų, prieštarautų teisingumo principui bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog nuteistasis L. B. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusių neigiamų, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Dėl civilinio ieškinio pažymima, kad nukentėjusiajam K. Ž. patyrė fizinį skausmą, išgyvenimus, jam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl Šių aplinkybių kaltais pripažinti E. U. ir L. B., abu nuteistieji tyčia smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos atlyginimą solidariai priteisė iš abiejų nuteistųjų.

15. Įvertinus aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo L. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų

16. Kauno apygardos teisme 2021 m. kovo 3 d. gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. kovo 3 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojo byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų“, kurioje nurodyta, kad L. B. buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, kurios išlaidos sudaro 80, 92 eurų.

17. BPK 106 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 6 dalies 3 punkte nurodoma, kad pasisakyti dėl proceso išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą teisme (tuo pačiu ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo), atitinkamos instancijos teismas turi nuosprendyje arba nutartyje. Tam, kad teismas pasisakytų šiuo klausimu, prašymas ir įrodymai dėl prašymų pateikimo ir išsprendimo (BPK 270 straipsnio 1, 2 dalys, 292 straipsnio 2 dalis), Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo turėjo pateikti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (šiuo atveju – iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį), toks prašymas turėjo būti paskelbtas ir dėl šio prašymo kitiems proceso dalyviams turėjo būti užtikrinta galimybė pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys Nr. 1S-76-453/2017, 1A-336-870/2020).

18. Pažymėtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba šiuo atveju turėjo visas galimybes dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo kreiptis laiku – gynėjas nuteistajam L. B. apeliacinės instancijos teismo nutartimi, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus ir parinkimo skyriaus vedėjo parinkimu, buvo paskirtas 2021 m. sausio 8 d. (3 t., b. l. 100), tuo tarpu teismo posėdis vyko 2021 m. sausio 20 d. (3 t., b. l. 110-112). Tokį, beveik dviejų savaičių, terminą apeliacinės instancijos teismas laiko pakankamu prašymui dėl proceso išlaidų priteisimo paruošti ir pateikti. Kadangi šių reikalavimų nebuvo laikytasi, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas negali būti nagrinėjamas.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog BPK 361 straipsnio 2 dalyje numatytos normos taikomos tuo atveju jeigu prašymas dėl proceso išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo yra pateiktas iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos, tačiau priimant galutinį procesinį sprendimą bylos nagrinėjimo metu toks prašymas nebuvo išspręstas. Iš 2021 m. sausio 20 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistosios gynėjas teismo posėdyje neprašė priteisti susidariusias proceso išlaidas teikiant teisinę pagalbą nuteistajai. Nagrinėjamu atveju, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nebuvo gauta jokių duomenų apie Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas proceso išlaidas, todėl, vadovaujantis BPK 361 straipsnio nuostatomis, tokių išlaidų priteisimo klausimas negali būti sprendžiamas.

20. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, paskyręs nuteistajam L. B. laisvės atėmimo bausmę, nurodė ir jos atlikimo vietą, t. y. laisvės atėmimo bausmę L. B. paskyrė atlikti pataisos namuose. Priimdamas tokį sprendimą apylinkės teismas neatkreipė dėmesio, kad tokią teismo pareigą nustačiusi BK 50 straipsnio 3 dalis, 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 (įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d.) buvo panaikinta. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) pakeitimo 2019 m. birželio 27 d. Nr. XII-2264 įstatymui, nuteistieji bausmes konkrečioje įstaigoje atlieka pagal kriterijus, nustatytus BVK 62, 71, 83, 90 straipsniuose. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamo nuosprendžio dalis, susijusi su nurodymu L. B. paskirtą bausmę atlikti pataisos namuose, yra šalintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Pašalinti iš Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies nurodymą L. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo palikti nenagrinėtą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.